D. Motiejūnas atviras: norėčiau karjerą baigti „Žalgiryje“

"Pagaliau vasara atėjo į mūsų kiemą. Man karštis patinka", – prisipažino Donatas Motiejūnas. 29-erių metų Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas kol kas ilsisi tėvynėje, tačiau jau dėliojasi ir ateinančio sezono maršrutus, tarp kurių gali atsidurti ir Nacionalinė krepšinio asociacija (NBA), ir Kinijos krepšinio lyga.



Šią savaitę D.Motiejūnas lankėsi Žinių radijo laidoje, kurią rengia dienraštis "Kauno diena".

213 cm ūgio atletas pasidalijo unikalia gyvenimo ir sporto Kinijoje patirtimi – šioje šalyje jis praleido trejus metus. Krepšininkas atvirai papasakojo apie tolesnės karjeros apsisprendimo kryžkelę, siekį uždirbti kuo daugiau pinigų ir santykius su treneriais, kurie ne visuomet buvo rožių žiedlapiais kloti.

"Žalgirio" sistemos auklėtinis neslėpė tebepuoselėjęs šiltus jausmus gimtojo miesto komandai, tad neatmeta galimybės karjerą baigti legendiniame Lietuvos klube.

Tačiau iki tol jis dar tikisi kelerius metus rungtyniauti ten, kur jam bus sudarytos palankiausios sąlygos. D.Motiejūnas svajoja dar ne kartą išbėgti į aikštę vilkėdamas Lietuvos rinktinės aprangą.

Ar per vasarą leidžiate sau atsipūsti nuo sportinių krūvių? – paklausė krepšininko laidos vedėjas žurnalistas Gražvydas Muižys.

– Šiuo metu – taip. Sezonas buvo ilgas, tad reikia ir pailsėti. Ir treneriai taip rekomendavo.

Neseniai teko skaityti, kad šiuo karjeros etapu jūsų prioritetas yra uždirbti kuo daugiau pinigų. Kodėl esate toks atviras?

– Tie žodžiai buvo pasakyti tam tikrame kontekste. Kalbėjome su Mindaugu Kuzminsku jo tinklalaidėje, kad visą gyvenimą dirbi ir ateina momentas, kai negali dirbti iš idėjos, o turi užsidirbti ir pinigų. Nes pasibaigus karjerai niekas nežiūrės į titulus, o ar esi pasiklojęs pamatus tolesniam gyvenimui. Krepšinį žaidžiu nuo 7-erių metų, todėl jau galiu neslėpti apie atėjusį metą užsidirbti. Kiekvienas žaidėjas to siekia, nors gali sakyti, kad jis žaidžia vedamas patriotiškumo, meilės šaliai ar panašiai. Kasmet turėjau galimybę važiuoti į NBA ir žaisti už minimalų atlyginimą. Tačiau tokia darbo sutartis man žvaigždės ant pečių neuždės ir nepadės maisto ant mano šeimos stalo, kai būsiu baigęs karjerą. Todėl žaisti Kinijoje man buvo naudingiau. Ten nuvažiavau vedamas vienokių siekių – atsigauti po traumos. NBA nebūčiau gavęs tų pozicijų, kurias buvau išsikovojęs po traumos. O Kinijoje iškart gavau galimybę grįžti į sportinės karjeros vėžes. Į Kiniją išvažiavau ne dėl pinigų, o dėl žaidimo laiko, dėl galimybės būti lyderiu.

Ar iš NBA persikėlus į Kinijos lygą krepšinio lygis nenuvylė?

– Lygis skyrėsi labai stipriai. Buvau pripratęs prie komandinio krepšinio. Jei prie savęs pritrauki du varžovus – numeti kamuolį laisvam draugui. O Kinijoje treneris po pirmų treniruočių pasakė tiesiai šviesiai: jei prie tavęs vienas arba du varžovai, atakuok krepšį, o kamuolį perduok kitiems tik tuomet, jei prie tavęs prišoka trys arba keturi varžovai. Tokie Kinijos krepšinio standartai. Daug kas klysta sakydami, kad ten yra lengva. Man tekdavo didžiuliai krūviai, per rungtynes žaisdavau gal 36 min. Šiemet žaidėme 30 rungtynių, pernai – 40. Buvo toks momentas, kai per 30 dienų reikėjo sužaisti 15 mačų. Pamenu, prie manęs priėjo tuometis mano komandos draugas Andrew Goudelockas (buvęs NBA žaidėjas – red. past.) ir pasiguodė esąs visiškai išsekęs. Pasakiau, kad jaučiuosi taip pat, bet turime laimėti bent pusę likusių mačų. Visa laimė, kad Kinijoje puikiai išvystytas transportas, į varžybų miestus galima nuskristi tiesioginiais skrydžiais arba nuvažiuoti greitaisiais traukiniais, lekiančiais per 300 km/val. greičiu.

Kas Kinijoje jus nustebino labiausiai?

– Šalies vystymasis. Kinai jau yra perspjovę visą pasaulį. Važiuoji pro kažkokią vietovę ir matai besišnekučiuojančius darbininkus. Po trijų mėnesių vėl važiuoji pro ten ir matai didžiulį keturių ar penkių aukštų viaduką. Kol Lietuvoje pastato vieną namą, Kinijoje per trumpą laiką – iškart visą kvartalą. Miestai kyla tiesiog akyse. Žmonės – kaip ir visur. Yra gerų draugų, yra ir pavydžių, nemandagių. Jiems šeima, vaikai yra viskas. Jei kažkas suserga, lankyti važiuoja visa giminė. Keičiasi ir Kinijos krepšinio infrastruktūra. Tarkime, jauni kinai neturi krepšinio pagrindų, todėl dabar žaidėjus nuo mažų dienų tobulina užsienio treneriai. Ten su vaikais, jaunimu dirba daug Serbijos, Lietuvos, kitų Europos šalių specialistų, todėl jų paruošimo lygis sparčiai kyla.

Kodėl jūsų atstovaujamam Šanchajaus "Sharks" klubui šis sezonas susiklostė ne itin sėkmingai?

– Tai lėmė tam tikri netinkami sprendimai. Klubo atstovai manęs paklausė, kokio žaidėjo norėčiau šalia savęs. Pasakiau, kad svarbiausia turėti stiprų įžaidėją, kuris organizuotų žaidimą ir sustatytų į vietas visą komandą. Jie išklausė, pritarė ir pasirašė sutartį su lengvuoju krašto puolėju Jamesu Nunnally, kuris yra metikas, neturintis organizavimo, kamuolio perdavimo įgūdžių. Su juo buvome ilgam įstrigę, klubas vis svarstė, ar jį iškeisti į kitą žaidėją. Galiausiai pasikvietė įžaidėją iš JAV, bet laikas jau buvo prarastas ir nespėjome pakilti aukščiau.

Ar Kinijos lyga išlieka jūsų ateities prioritetu?

– Taip, tačiau dabar dėl pandemijos situacija rinkoje labai sujaukta. Daug spekuliacijų dėl ateities, dėl kito sezono. Vis dėlto jau turiu kelis pasiūlymus, laukiu jų dar daugiau – ir iš Kinijos, ir iš NBA. Pasitarsiu su agentu, su tėvais ir iš visų pasiūlymų pasirinksiu man tinkamiausią. Derėtis dėl ateinančio sezono kol kas ankstoka, nes NBA dar net neatsinaujino šis sezonas, o Kinijos lygoje taip pat liko nemažai rungtynių.

Plačiai nuskambėjo jūsų vaizdo įrašas, kuriame iš savo namų Kaune išmetėte Vilniaus "Ryto" sportinius marškinėlius, sakydamas, kad šiukšlių jūsų namuose nebus. Kas paskatino tai padaryti?

– Išprovokavo ir sesė, ir mūsų pokštai su treneriu Virginijumi Mikalausku. Sesė draugavo su "Ryto" žaidėju, todėl tėvų namuose buvo daug vilniečių atributikos. Buvau neseniai grįžęs, rodos, iš JAV ir dar neatsigavęs dėl laiko skirtumo. Atsikėliau anksti ryte, gal 6 val. Gėrėme kavą ir pamačiau namuose ant džiovyklės kabantį "Ryto" bluzoną. Tad nusprendžiau pajuokauti. Bet tai nebuvo vilniečių įžeidimas, o paprasčiausias mūsų su treneriu tarpusavio pokštas. Jis serga už "Rytą", aš – už "Žalgirį", bet tikrai neturime nieko prieš tuos klubus ar žaidėjus.

Gerokai anksčiau sirgaliai aptarinėjo nuotaikingą įrašą, kuriame per  rungtynes tuometis jūsų treneris Sopoto "Prokom" klube Tomas Pačėsas jus iškeikė ir pavadino žvaigžde. Ar tada labai pykote?

– Tikrai ne. Treneris tada mane labai spaudė, aprėkdavo, nesvarbu – ar atakuoju, ar ginuosi. Bet per atvirą pokalbį jis paaiškino, kad neturi daugiau žaidėjų, iš kurių gali daug reikalauti: vietinių gebėjimai labai riboti, o komandoje buvome tik du legionieriai. Po to pokalbio Stambulo oro uoste supratau, kad jis nori gero, taip stumia mane į priekį, nori, kad tobulėčiau. Todėl priimdavau visą jo kritiką. O per tą mačą aš į jo rėkimą nekreipiau dėmesio, nes supratau, kodėl jis taip elgiasi.

Kitas reiklumu ir emocingumu garsėjantis treneris – Šarūnas Jasikevičius. Kaip vertinate šį specialistą?

– Pagal pasiekiamus rezultatus – tai vienas geriausių Lietuvos trenerių per visą istoriją. Šaras toks tikrai gali tapti.

Gal į karjeros pabaigą ir D.Motiejūną išvysime atstovaujantį "Žalgiriui"?

– Kažkada trumpai jau vilkėjau tuos marškinėlius ir kaip kiekvienas kaunietis krepšininkas noriu juos užsivilkti dar kartą. Tiesiog aplinkybės klostėsi taip, kad teko palikti Kauną. Į "Žalgirį" atėjęs Vladimiras Romanovas pasikvietė mano tėvą pokalbio dėl sutarties ir pareiškė, kad man teks bent 2–3 metus pasėdėti ant suolo, tarp atsarginių. Teko rinktis Italiją ir pereiti į Trevizo "Benetton" klubą, tada garsėjusį jaunimo ugdymu. O ten jau arba krenti žemyn, arba tobulėji ir stipriai palypėji į viršų. Man pavyko nenukristi.

Krepšinio aistruoliai laukia jūsų ir Lietuvos rinktinėje. Kas buvo nutikę tarp jūsų ir tuomečio trenerio Dainiaus Adomaičio, kad ilgai nesirodėte rinktinės stovyklose?

– Ši tema išsemta. Gerbiau kiekvieną savo trenerį, bet visada kovosiu už teisybę. Tada buvo netiesos momentų, todėl išsakiau savo nuomonę. Taip santykiai ir susigadino. Dabar su treneriu mandagiai pasisveikiname, bet pykčių ar draugysčių tarp mūsų nėra. O šiemet grįžti į rinktinę buvo didelis malonumas. Kinijoje jau buvau pamiršęs, kaip mūsų sirgaliai palaiko rinktinę, jos žaidėjus, skanduoja mano vardą. Tikiuosi, kad rinktinei galėsiu padėti ir ateityje.





Kaunodiena.lt