Tautos balsas: penkios priežastys, kodėl verta palaikyti „Žalgirį“ namų arenoje

Akylai stebint šio sezono Eurolygos batalijas, šauniai nudžiuginus į „Top 16" etapą taip ir neiškopusiam „Neptūnui", liko konstatuoti, jog Europos klubinio krepšinio grandų žemėlapyje šiemet liko vienintelis lietuviškas vardas – Kauno „Žalgiris". Šiaip ne taip išsikapstęs iš, atrodė, jau iškapstytos, grupės, „Žalgiris" tęsia kovas Europos fronte ir dovanoja mums dar bent keturiolika aukšto lygio krepšinio spektaklių. Sezono pradžioje pranokęs lūkesčius, o vėliau tarsi pradėjęs šiek tiek buksuoti, „Žalgiris", kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, dažnai susilaukia piktų žodžių iš trijų milijonų trenerių prie televizorių ekranų ar kompiuterių klaviatūros. Analizuojant Europos krepšinį bei mūsų klubų padėtį aukščiausiame jo lygmenyje, nusprendžiau objektyviai pažvelgti į priežastis, dėl kurių turėtume atsipalaiduoti ir pasimėgauti Eurolygos krepšiniu bei pasidžiaugti tuo, ką šiandiena turime ir galime, užuot bambėję ir peikę savo krepšininkus. O pasidžiaugti ar bent išlaikyti susidomėjimą ir palaikymą mūsų Eurolygos klubui ne tik prie televizorių ekranų, bet ir „Žalgirio" arenoje, yra dėl ko. Tad apie viską nuosekliai.

KAINOS IR KOKYBĖS SANTYKIS. Dažnai tenka girdėti žmonių atsiliepimus, kad jie su mielu noru eitų į rungtynes, tačiau bilietų kainos jiems neleidžia to padaryti. Pasidomėjus telieka gūžčioti pečiais ir paklausti savęs, ar 10 eurų bilietas gerose „Žalgirio" arenos vietose su puikiu matomumu už rungtynes, kai priešininkas – pavyzdžiui Madrido „Real" yra tikrai daug? Juo labiau, kad bilietų būna ir pigesnių (žinoma, ir brangesnių), tad kiekvienas pagal savo pageidavimus gali išsirinkti tinkamas ir patogias vietas. Be to, šiuo atveju mes nekalbame apie Mažeikius ar Prienus. Kalba eina apie elitinius Europos superklubus, metai iš metų skinančius trofėjus ir savo galaktikose surinkusius tokius žvaigždynus, apie kokius šiuo metu galime tik pasvajoti. Rimtai abejoju, ar Barselonos, Madrido, Stambulo ir kitose didžiosiose arenose žmonės gali pamatyti netgi savo namų komandas už mažesnes sumas pinigų. Kai pagalvoji, jog niekas Europoje šiuo metu geriau nežaidžia krepšinio nei tie vyrukai, kurie mina ir Kauno arenos parketą, o tu gali juos pamatyti gyvai, tai jau šį tą reiškia. Dar emocijų turėtų pridėti ir tai, kad tu pats gali sirgti už savo lietuvišką jaunimą, besigrumiantį su šiomis žvaigždėmis – juk to taip troškome ir tegalėdavome svajoti. Aukščiau į Kauną atvykstančių krepšininkų ir komandų – tik dangus (šiuo atveju NBA, tad jei norite dar geresnių komandų, skriskite per Atlantą, sumokėkite 100 dolerių į prasčiausias rungtynes ir vualia).

Žvelgdami į plačią krepšinio padangę, neturėtume pražiūrėti ir aukščiausio lygio žvaigždės, kuri žiba mūsų pačių kieme. Be abejo kalbu apie Jamesą Andersoną. Šis vyrukas įrodinėja, jog neveltui buvo NBA komandos starto penketo narys ir kad tokių vyrukų tikrai nesimėto. O ypač Kauno gatvėse. Aukščiausio kalibro žalgirietis dažnai lyginamas su S.Weemsu, tačiau jų žaidybinio stiliaus skirtingumas tokį palyginimą daro labai įdomų. Žaidimas darosi dar patrauklesnis, turint galimybė stebėti tokio atleto pasirodymąir visus judesius gyvai, būnant visai arti jo.

Kalbant apie kainas, tikrai tenka pastebėti, jog klubo marketingo politika gana protinga ir išmintinga – siūlomi įvairūs bilietų paketai, mini-abonementai, nuolaidos įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmonėms. Nepraslysta pro akis ir įvairios akcijos taikomos maistui ir gėrimams (kaip kad alus su WoraPay sistema tik 3 Lt), o juk alus ir krepšinis tikram lietuviui – neatsiejami dalykai. Taip pat pastebėta naujovė – bilietų platinimo sistema, už kurią atsakingas pats klubas. Manyčiau, tai irgi daroma tam, kad galutinė kaina vartotojui kaip įmanoma mažėtų.Taigi kainos ir kokybės santykis skirtas laikinojoje sostinėje mėgautis Eurolyga, sakyčiau, yra itin patrauklus.

ARENA. Jau tapo įprasta girdėti liaupses „Žalgirio" arenai. Iš garsiausių varžovų, komandų, trenerių, organizacijų. Iš NBA atvykę kai kurie žaidėjai tikina, kad tokių sąlygų neturėdavo netgi anapus Atlanto. Labai greitai pripratome prie to ir pamirštame, kad dažnai galime tiesiog pasigėrėti buvimu tokiame aukšto lygio pastate ir dar vykstant Eurolygos rungtynėms. Mėgstame girtis, kad esame pamišusi dėl krepšinio tauta, bet surinkti 15 tūkstančių žmonių net į itin aukšto lygio rungtynes mums yra tikras iššūkis. Juo labiau, kad anksčiau aptartas kainos ir kokybės santykis mūsų piniginėms tikrai leidžia tai padaryti. Vis tik dažnai aptingstame ir pasirenkame vakarą prie televizoriaus ekranų. Tačiau visi, kad buvo paskutinėse reguliaraus sezono rungtynėse tos emocijos, kuri tvyrojo mačo pabaigoje ir po jo, neiškeistų į nieką kitą pasaulyje. Kai pagalvoji, jog turi tokias galimybės aukščiausio lygio arenoje už patrauklią kainą pasimėgauti Eurolygos kovomis, po gerų rungtynių prie televizoriaus nuolat pasigaili, kad to ir vėl nepadarei. Manau, krepšinio šalis, o juolab krepšinio miestas, turėtų labiau pateisinti savo vardą, nors lankomumu „Žalgirio" rungtynės niekada itin ir nesiskundė. Šio jubiliejinio klubui sezono metu daug kas prisiminė istorinius laikus, kai svarbių rungtynių metu tarsi sustodavo visas miestas. Kartais to pasigendu ir dabar. Bent to, kad 15 tūkstančių lietuvių parodytų svečiams, kieno čia tvirtovė ir į kokį žaliąjį pragarą jie atsibeldė.

MOMENTAS. Objektyviai atsiribojus nuo visų emocijų, kurios gali paimti viršų esant šiek tiek prastesnei „Žalgirio" sportinei formai, reikėtų pastebėti, jog dabar yra labai svarbus sezono momentas. Pralaimėjus pirmąsias „Top 16" etapo rungtynes Stambule, artėjančios Eurolygos rungtynės namuose ir susitikimas „Lietuvos rytu" Kauno „Žalgiriui" gali būti labai svarbūs visomis prasmėmis. Pakiliai jas sužaidus ir gavus gryno oro gurkšnį, psichologinės sūpuoklės galėtų vėl įsisiūbuoti aukštyn ir tikėtina, jog likusi sezono pusė būtų pakili. Gera sezono pradžia kauniečių gerbėjams gal kiek per aukštai iškėlė kartelę, tad dabartinis momentas atneša nemažai nusivylusių balsų, tačiau žvelgiant į tai, kad Eurolygoje laukia dar 6 rungtynės Kaune, matau dar bent 6 priežastis, kodėl reikėtų nenusisukti nuo „Žalgirio" ir savo palaikymu prikelti komandą iš savotiško letargo miego.

POTENCIALAS. Geras dalykas, nutikęs tuo metu, kai komanda sezono pradžioje žaidė itin neblogai, yra tas, kad mes pamatėme jos potencialą. Ir, garantuoju, ne visiškai pilną. Mes jau žinome kaip gerai gali žaisti jaunieji įžaidėjai, taip pat esame ne naujokai tardami Dariaus Songailos pavardę (ir nesvarbu, jog kol kas jis turi tikriausiai prasčiausią sezoną savo karjeroje), nesame pamiršę ir slaptojo ginklo S.S.Vene (kažkodėl R. Petrausko vadinamo Simonu), iš kurio vis tikimės keleto salvių. V.Lipkevičius ir T.Dimša taip pat neturėjo būti tik kelių sezonų projektai, kas leidžia tikėtis, jog savo žodį dar tars ir jie. Taip pat juk negalime naiviai manyti, jog W.Cherry vasaros lygoje žibėjo ir NBA kojas apšilinėjo tik už nuoširdžias akis ar gražią šypseną – į žaidimą anksčiau ar vėliau turėtų įsijungti ir naujausias komandos pirkinys. Potencialo, mano galva, turi ne tik žaidėjai. Jo turi ir trenerių štabas. Ilgametė G.Krapiko patirtis ir darbas su J.Kazlausku nacionalinėje rinktinėje anksčiau ar vėliau turi duoti savo vaisių ir po kelių nesėkmių neturėtumėme versti visos kaltės vienam žmogui. Asmeniškai man, bet puikiai žinau, kad ir daugeliui kitų, šiemet itin malonu ir įdomu stebėti naujausio ir garsiausio trenerio derinį – Šarūną Jasikevičių. Komandos išvykose turbūt daugiau dėmesio už visus kitus ekipos narius kartu sudėjus iš sirgalių gaunantis Šaras – buvęs krepšinio Mocartas, kuris neabejotinai turi ką pasakyti ir patarti dabartiniams žaidėjams, ypač jauniesiems įžaidėjams. Be galo įdomu gyvai būnant arenoje stebėti Jasikevičiaus kūno kalbą, bendravimą su žaidėjais bei patarimus jiems. Turėtumėme nepamiršti, kad tai tik pirmi Šaro kaip trenerio metai, o jau buvome džiuginami ne vieno įspūdingo V.Kariniausko ar L.Lekavičiaus epizodu. Tad antrojo „Žalgirio" trenerio potencialas taip pat stipriai juntamas.

SITUACIJA. Turint omenyje „Žalgirio" finansinę situaciją, norėtųsi nuoširdžiai paspausti ranką klubo vadovams bei jo administracijai. Jau vien tai, kad žmonės kritikuoja ir kalba apie komandos žaidimą, leidžia užsimiršti apie sunkią padėtį bei mažais žingsneliais žengti toliau. O jei dar pavyksta pradžiuginti sirgalius pergalėmis prieš itin aukšto kalibro ekipas, tada būna dar smagiau. Ir norisi tikėti, kad viskas išsispręs. O mes, paprasti krepšinio mėgėjai, tikrai galime prie to prisidėti. Tad dėl viso to, ką aptariau, manau dar tikrai anksti net ir šį sezoną laidoti mūsų vienintelį klubą Eurolygoje bei apsimokėjimas eiti jo palaikyti ir gyvai yra daugiau nei akivaizdus. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi dvidešimtmetis krepšininkas prieš apšilimą kartu su keliolikos tūkstančių minia giedodamas Lietuvos himną, matydamas pilnas tribūnas, kurios ne rėkia ir staugia ant jo bei vadina paskutiniais žodžiais, o parklupusį pakelia, paragina ir jam paploja, o paleidus tritaškį ar atidavus perdavimą palydi griausmingomis ovacijomis. Tai jų dopingas, tai jų vaistai ir tai jų širdys. O kai širdys tampa geltonai žaliai raudonos, tada jos nesustabdomos ir dovanoja visiems mums begales gerų emocijų ir skambių pergalių.








Mantas Žemaitis | Alfa.lt

{fcomment}