Akistatos su sūnumi laukiantis Ž. Urbonas: „Jis man sakė: atvažiuosite, gausite malkų“

Betsafe-LKL nuotr.

„Šiaulių“ komanda išgyvena sudėtingą savaitę: pirmadienį sužaistos rungtynės su Kėdainiu „Nevėžiu-Optibet“, o dabar prieš akis – kovos su Vilniaus „Rytu“ bei Utenos „Uniclub Casino – Juventus“.

Emocijų būsimose rungtynėse turėtų netrūkti Žydrūnui Urbonui. „Rytas“ į sudėtį įtraukė jo sūnų Igną, tad jau ketvirtadienį gali įvykti sentimentali Urbonų akistata. Ją nuo 18.30 val. galėsite stebėti BTV ir Go3 kanaluose.

O jau sekmadienį trenerio laukia kova su buvusia savo komanda Utenoje.

Į Šiaulius atvykęs charizmatiškas specialistas kaip mat įnešė auklėtiniams optimizmo ir energijos. Tiesa, situacija Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) išliko labai komplikuota ir šansai patekti į atkrintamąsias teliko simboliniai.

„Šiauliai“ (7-18) šiuo metu yra devinti ir gerokai atsilieka nuo aštuntoje vietoje esančios Jonavos „CBet“ (10-15). Šiauliečiai dar žais penkerias rungtynes reguliariajame sezone, tad jiems labai reikalingos pergalės, tačiau taip pat reikės sulaukti ir jonaviečių kluptelėjimų, kad viltis liktų gyva.

„Aš tuo vis dar tikiu, taip save vedu ir užvedinėju komandą – kiekvienoje treniruotėje ir kiekvienose rungtynėse“, – pripažįsta Ž.Urbonas.

Be minėtų dvejų rungtynių šią savaitę, šiauliečių dar lauks kovos su Vilniaus „Wolves Twinsbet“, Klaipėdos „Neptūnu“ ir Panevėžio „7bet-Lietkabeliu“.

LKL.lt svetainėje – pokalbis su „Šiaulių“ treneriu apie būsimą potencialią akistatą su sūnumi, sentimentus Utenai ir paskutines gyvas „Betsafe-LKL“ atkrintamųjų viltis.

– Situacija turnyro lentelėje yra kritinė ir šansų tęsti sezoną atkrintamosiose – nedaug. Kaip sekasi motyvuoti komandą ir palaikyti žaidėjų viltį, jog dar ne viskas – baigta?

– Tu pats turi tuo tikėti. Vadas pirmiausiai tai turi rodyti pats. Aš tuo vis dar tikiu, taip save vedu ir užvedinėju komandą – kiekvienoje treniruotėje ir kiekvienose rungtynėse. To nesumeluosi, dirbtinai neparėkausi. Jei toje dėlionėje nors vienas susvyruos, sudrebės – to užteks.

– Ir kaip auklėtiniams sekasi tą viltį išlaikyti?

– Galvoju, kad jiems pavyksta. Pastarosiose rungtynėse man buvo labai svarbus grįžtamasis ryšys, nes ENBL rungtynėse tikrai nesižudėme dėl pergalės, nebuvome tokie alkani. Buvo kažkiek neramu po tų rungtynių. Aišku, gal įtakos turėjo ir kelionė, nuovargis, nes vykome iškart po mačo Lietuvoje. Su Kėdainiais jie parodė gerą atsakymą treneriui – žaidėjai kovojo, stengėsi, visiškai kiti žmonės. Tikiuosi, tęsime tai, kol viltis bus gyva.

– Sakoma, kad tokiose situacijose ypač sudėtinga yra legionieriams. Kaip yra „Šiauliuose“?

– Galiu spręsti pagal dvejas pastarąsias rungtynes – man taip nepasirodė. Tiek su Pasvaliu, tiek Kėdainiais man legionieriai nerodė pasyvumo, abejingumo. Tai gera, malonu matyti tokią komandą, jie stengiasi.

– Kiek stipriai jus pažeidė Eimanto Stankevičiaus netektis?

– Tikrai stipriai. Jei Eimantas nebūtų iškritęs, gal nebūtume judėję ir link užsieniečio naujoko. Gal būtume pirkę žmogų į kitą poziciją. Man atėjus Eimantas tapo labai svarbus žmogus komandai. Man tai tikrai didžiulis praradimas, kadangi jis žaidė svarbioje pozicijoje ir kartais kamuolį paimdavo kaip įžaidėjas. Gaila, kad jo nėra, bet tenka prisitaikyti.

– Žvelgiant į turnyro lentelę, aplanko mintys „kas būtų, jeigu būtų“, prisiminus didelės svarbos rungtynes Jonavoje?

– Aš pagalvoju kitaip. Taip, tos rungtynės buvo labai svarbios, bet dažniau pamąstau, kas būtų, jei būčiau čia nuo sezono pradžios. Per pusantro rato iškovojome 6 pergales, gal jei būčiau čia nuo pradžių, dabar turėtume 11–12 pergalių. Būtų visai kas kita, jaustumėmės žymiai patogiau. O vienos ar kitos rungtynės – tiesiog gyvenimas.

Su Mažeikiais namie likome trys gynėjai per tris pozicijas, turėjome dvi traumas antrame kėlinyje, o Jonavoje nebesinori kažko kaltinti, taip jau būna.

Kol vieni gyvena atkrintamųjų ritmu, mes dar taisome savo žaidimo klaidas, deriname sraigtelius į vieną mechanizmą, kad jis veiktų. Toks jausmas, lyg greitai bus Kalėdos, o tada jau judėsime maksimaliai (Juokiasi).

– Ketvirtadienį laukia rungtynės sostinėje, o „Ryto“ sudėtyje yra jūsų sūnus Ignas. Kaip reagavote išvydęs, kad „Rytas“ įtraukė jį į pagrindinę ekipą?

– Jis jau dalyvavo treniruotėse, pats sakė ir vadovai taip pat kalbėjo, kad jis negadino vaizdo. Bet kai tapo oficialu, mane užplūdo pasididžiavimas. Mano 16-metis įtraukiamas į tokio kalibro komandą.

Kitas dalykas: paskambinau jam, o jis man sako „na, ką, atvažiuosite, malkų gausite“ (Juokiasi). Sakau: aš tave užspausiu, dvigubinsiu, trigubinsiu. Jis sako: rimtai? (Juokiasi) Abu nuoširdžiai darysime darbą už savo klubus. Ignas irgi buvo taip augintas: turi įdėti širdį už tuos, kurie tavimi tiki ir pasitiki. Jis kovos už „Rytą“, o aš už „Šiaulius“.

– Kaip manote, jei sūnui bus suteikta proga pasirodyti ant parketo, širdis suvirpės?

– Padarysime derinį, kad išėjus sūnui niekas jo nedengtų – žalia šviesa (Juokiasi). Stengsiuosi elgtis natūraliai, bet bus labai keista. Jis augo Utenoje, yra uteniškis, jo kraujyje buvo „Uniclub Casino – Juventus“, o dabar pralaimėjęs RKL aštuntfinalį jis verkia iš pykčio. Suprantu, kad jis už „Rytą“ irgi galvą deda. Įdomūs jo gyvenimo vingiai, bet toks profesionalo kelias.

Jei juokais: aš žinau visus „Ryto“ derinius, o Giedriui Žibėnui nunešti visi „Šiaulių“ deriniai. O jei rimtai: tikrai nieko neklausinėjau, ką jūs ten žaidžiate, abu suprantame, jog turi kovoti už savo klubą. Bus dviprasmiškas jausmas matyti sūnų prieš save, net nežinau, reikės saviškiams rėkti, kad spaustų, atimtų kamuolį, bus sudėtinga žmogiškai, bet reikės lipti per save.

– Sūnus žadėjo duoti malkų jums. Kai dirbote Utenoje, gerai žinojote, kaip tų malkų duoti „Rytui“, o kaip tai įmanoma padaryti su šiauliečiais?

– „Rytui“ malkų duoti labai sudėtinga, tai rimtas klubas, ilgamečiai finalo dalyviai, rimta organizacija. Mes bandysime išsilaikyti ant vandens keturis kėlinius – norėtųsi to. Ketvirtame kėlinyje norėtųsi pabandyti įkąsti favoritams.

– Šiose rungtynėse laukia ir „Ryto“ legendos Chucko Eidsono pagerbimas. Kuomet prisimenate šį žaidėją, kokie epizodai iškart iškyla prieš akis?

– Iškart kyla į galvą kažkoks humoras apie Chucką Norrisą (Juokiasi). Arba Krapiko pasakymas, kad jo sustabdyti negalima. Jis buvo nesustabdomas, sustabdyti galėjo tik jis pats save. Pamenu jo iškilimą su kamuoliu, jis buvo gana šoklus, atletiškas, žaidė per tris pozicijas. Jis iškildavo gana aukštai ir atrodydavo, tarsi nuspausdavo pauzę, apsidairydavo ir priimdavo geriausią sprendimą, nes kiti jau seniai buvo nukritę ant žemės. Super žaidėjas.

– Sekmadienį jūsų laukia išvyka į Uteną – kova su buvusia jūsų ilgamete komanda. Kaip jaučiate, ar rungtynės su „Uniclub Casino – Juventus“ kels sentimentus?

– Net nežinau, kol kas galvoju apie „Rytą“, bet kad širdis pradėtų plakti dažniau – ne. Tik aplink man ten bus namai. Bus keista pirmąkart būti ant kito suoliuko. Visi pažįstami ateis į salę, visi tie patys žmonės, bet tik tiek. Reikia atskirti emociją nuo darbo, turi būti profesionalas, nepasiduoti per didelėms emocijoms.

– Ar kova su Utenos komanda bus jums kažkiek principinė?

– Mes kabinsimės į pergalę, bet ir jiems bus svarbu laimėti, žiūrint į situaciją. Tikiuosi, jog mes dar turėsime galimybę svajoti apie atkrintamąsias, man svarbiausia, jog žaidėjai duotų gerą kovą, o aš galėčiau dėlioti strategijas bei taktikas. Tada bus įdomu, toje kovoje ir išsiaiškinsime.

– 4–6 vietose vyksta įnirtingiausia kova. Jei reikėtų išdėlioti, kaip Utenos, Klaipėdos „Neptūno“ ir Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ ekipos baigs reguliarųjį sezoną, kokia eilės tvarka jums atrodo realiausia?

– Manau, kad Panevėžys įgaus ritmą ir liks ketvirtas. „Neptūnas“ remiasi avantiūriška strategija ir ji kol kas veikia. Aišku, jie turi viską keičiantį žaidėją – Tubelį. Su jo atėjimu jie nugalėjo ir „Žalgirį“ dar prie Brazio. Mano galva, jis su savo galimybėmis ir gabaritais jau galėtų ramiai žaisti Eurolygos klube. Priklausys, kaip Utenoje adaptuosis naujokas, kada grįš Vranešas, tad kas liks penktas, pasakyti sunku.

LKL.lt