K.Maksvytis - žemaitis, kuriantis krepšinio istoriją

Kazys Maksvytis pastaruoju metu vis garsiau vadinamas Klaipėdos "Neptūno" komandos istorijos metraštininku, laimės kūdikiu, pritraukiančiu Klaipėdai sėkmę. Taip, tai tas pats kuklus, tačiau užsispyręs ir geros širdies žemaitis, kuris užtildė visus skeptikus, atvesdamas "Neptūną" į neregėtas aukštumas.

Jis privertė atsiprašinėti krepšinio ekspertus, teigusius, kad šiemet Lietuvos krepšinio lygos finalas bus neįdomus.

Taip, tai tas pats žmogus, kurio vadovaujama komanda per vienerius metus net penkis kartus (dukart iš jų - LKL finale) privertė suklupti garsųjį, skambiomis pergalėmis ir titulais pasižymėjusį Kauno "Žalgirį". Pastaroji laikinosios sostinės ekipa, kuri eilę metų grumiasi Eurolygos varžybose, prieš neptūniečius šiemet turėjo kaip reikiant paprakaituoti ir net pasinervinti.

"Neptūnas" šiemet pasiekė tai, apie ką dauguma krepšinio sirgalių galėjo tik tyliai pasvajoti - iškovojo LKL vicečempionų taurę ir pasipuošė sidabro medaliais.

Kas, tarkime, prieš dvejus trejus metus galėjo pasakyti, kad mūsų miesto - "Neptūno" komanda pasieks tokių aukštumų? Turbūt toks žmogus prieš kelerius metus būtų pavadintas didžiausiu optimistu ar net lengvai kvaištelėjusiu.

Tačiau "Neptūno" krepšininkai įrodė, kad jie verti pačių didžiausių liaupsių, kad yra tikri kovotojai ir savo miesto ambasadoriai.

Išskirtinai klaipėdietiška

Juk "Neptūnas" - išskirtinė komanda, besiverčianti daugiausiai klaipėdiečiais.

"Neptūno" ekipoje šiemet rungtyniavo net septyni klaipėdiečiai: Valdas Vasylius, Martynas Mažeika, Marius Runkauskas, Simas Galdikas, Arnas Butkevičius, Arvydas Eitutavičius ir Mindaugas Girdžiūnas. Be to, abu Klaipėdos ekipos trenerių štabo nariai K. Maksvytis ir Tomas Rinkevičius - taip pat iš Klaipėdos krašto. Kazys - iš Darbėnų, Tomas - iš Rietavo. "Neptūno" klubui vadovauja klaipėdietis Osvaldas Kurauskas.

"Mes esame turbūt vienintelė ekipa Lietuvoje, kurioje tiek krepšininkų gina savo gimtojo miesto garbę. Stengiamės į komandą pritraukti Vakarų regiono geriausius atstovus. Turime gerų savų žaidėjų, tad galime ir su jais pasiekti istorinių pergalių", - neslėpdamas džiaugsmo sakė "Neptūno" treneris.

Birželio 15 dieną 37-ąjį gimtadienį švęsiantis K. Maksvytis per savo karjerą džiaugėsi pergalėmis su jaunimo rinktinėmis pasaulio ir Europos čempionatuose, tačiau pripažino, kad su "Neptūno" klubu iškovoti titulai jam - artimi širdžiai ir teikiantys daugiausiai emocijų.

Juk jis pernai "Neptūnui" padėjo iškovoti LKL bronzos medalius, iškovoti kelialapį į Europos taurės varžybas, sėkmingai grumtis VTB Vieningosios lygos pirmenybėse, o prieš kelias dienas į viršų buvo iškelta ir LKL vicečempionų taurė.

Taip buvo dar kartą perrašyti nuo 1964 metų gyvuojančio "Neptūno" klubo istorijos metraščio puslapiai.

Sveikinimai iš užsienio

Treneri, koks jausmas būti istorijos metraštininku? - pasiteiravome K. Maksvyčio.

Visada malonu, kai sekasi. Kai darai kažkokį darbą, nori, kad jis būtų atliktas idealiai. Žvelgiant į prioritetus, mums ir buvo svarbiausias nacionalinis čempionatas. Džiugu, kad pavyko prasibrauti į LKL finalą ir garbingai kautis su "Žalgiriu".

Klaipėdoje vis garsiau Jūsų pavardė sutapatinama su laimės kūdikiu ar magnetu, pritraukiančiu Klaipėdai sėkmę. Kaip Jūs reaguojate į tokias kalbas?

Esu girdėjęs tokias kalbas, tačiau reikia pripažinti, kad vien sėkmės nepakanka, reikia ir darbo, ir gerų žaidėjų, ir pastangų. Manau, kad tai kryptingo "Neptūno" klubo administracijos, trenerių ir žaidėjų darbo vaisius. Kai "Neptūnui" pradėjo vadovauti Osvaldas Kurauskas, prasidėjo pokyčiai: buvo suburta gera komanda, kurios branduolys išliko dvejus metus. Juk ir mes su treneriu Tomu Rinkevičiumi "Neptūno" klube jau dirbame dvejus metus. Krepšinyje tai - sunkiai įgyvendinamas reiškinys. Dažnai treneriai yra keičiami po pusmečio ar net kelių mėnesių. Užtenka kelių nesėkmių ir tu jau - laisvas. Gerai, kad mumis pasitikėjo ir leido įrodyti, kad galime.

Krepšinio treneriai turi būti pripratę prie visko. Išties tai yra daug nervų reikalaujantis darbas. Kai tau nesiseka, gali būti perdėtai kritikuojamas, kai laimi - perdėtai aukštinamas. Tokia kasdienybė. Kai vienose ketvirtfinalio rungtynėse nusileidome "Šiauliams", buvo daug įvairių kalbų, kritikos. Gali būti vieną dieną sumaišytas su žeme, kitą dieną tie žmonės tau šypsosis į akis. Tačiau tiesiog nuryji karčią piliulę ir dirbi toliau. Stengiesi daryti tai, ką sugebi.

Ar jau spėjote atšvęsti pergalingą sezoną? Ar audringas buvo vakarėlis?

Šventėme su komanda, buvo linksma... Nors Kaune paskutines LKL finalo rungtynes pralaimėjome, tačiau rūbinėje šampanas liejosi laisvai. Džiaugėmės taip, lyg būtume tapę LKL čempionais. Į mūsų rūbinę suplūdo sirgaliai, rėmėjai, tad džiugių emocijų tikrai netrūko.

Dar šventės nesibaigė, juk dar vyks LKL uždarymo šventė, dar negavome sidabro medalių. Kai juos įteiks, bus dar proga pasidžiaugti. Dar turėtų būti padėkos vakaras su rėmėjais ir sirgaliais. Dar laukia smagių akimirkų.

Turbūt po paskutiniųjų LKL varžybų telefonas dūzgė nuo sveikinimų lavinos?

Dažniausiai telefonas dūzgia po pergalių, tačiau šįkart ir pralaimėjimas buvo savotiška pergalė. Sveikino bičiuliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Smagu, kad domisi ir nepamiršta.

Svajonė - Eurolygos varžybos

Šį sezoną "Neptūną" palaikė itin daug klaipėdiečių. Net žinau tokių žmonių, kurie anksčiau nežiūrėjo krepšinio, tačiau "Švyturio" arenoje ir prie TV ekranų įdėmiai sekė Jūsų pergalingą žygį. Jie teigė, kad negali būti abejingi tokiems istoriniams įvykiams. Ar galima teigti, kad krepšinio sirgaliai - vienas iš svarbių "Neptūno" pergalių variklių?

Sirgaliai mėgsta pergales. Natūralu, kuo daugiau pergalių, tuo daugiau sirgalių. Visa tai labai susiję. Džiugu, kad mus klaipėdiečiai nuoširdžiai palaikė, tai skatino kovoti su dviguba energija. Sirgaliai - tarsi šeštasis žaidėjas aikštėje.

Suprantu, kad dar gyvenate euforijos akimirkomis. Tikriausiai viduje dar verda pergalingų akimirkų emocijos, tačiau ar jau mąstėte apie ateinantį sezoną? Ar liksite "Neptūne"? O gal jau sulaukėte pelningesnių pasiūlymų?

Jei atvirai, apie tai dar su klubo vadovybe nekalbėjome. Nesinori dabar apie tai mąstyti. Leiskite dar šiek tiek pasidžiaugti pergale. Kaip bus, paaiškės vėliau. Kol kas nesinorėtų užbėgti įvykiams už akių.

Kaip manote, ar ateinančiam sezonui pavyks išlaikyti komandos branduolį?

Natūralu, kad kaskart po sėkmingo sezono žaidėjus išlaikyti yra vis sunkiau. Visada nubyra vienas kitas žaidėjas. Pernai praradome Deivydą Gailių, ir šiemet "Neptūnas" gali netekti kokio lyderio. Toks jau krepšinio gyvenimas. Svarbiausia, kad išliktų komandos branduolys.

Vis garsiau pasigirsta pasvarstymų, kad "Neptūnas" ateinantį sezoną galėtų dalyvauti Eurolygos varžybose. Kaip manote, ar tai realu? Ar pavyktų surinkti tam reikiamą pinigų sumą?

Kiek man teko domėtis, tai realu. Eurolyga turi ir vardinį kvietimą, tad visko gali būti, tačiau, kaip ir minėjote, tam reikia atitikti įvairius kriterijus, tarp kurių - ir finansai. Jei "Neptūnui" būtų suteikta galimybė kautis Eurolygos varžybose, manau, reikėtų tuo pasinaudoti. Tiek treneriams, tiek žaidėjams išbandyti jėgas Eurolygos varžybose - viena iš svajonių. Tada būtų galima lengviau išlaikyti komandos branduolį ir pasistiprinti komandą keliais pajėgiais krepšininkais.

Viešės Amerikoje

Tikriausiai po visų švenčių maratono prasidės tikros atostogos. Kur žadate jas praleisti?

Po mažiau nei dviejų savaičių ketinu vykti į Lenkijoje rengiamą krepšinio seminarą. Liepos mėnesio pradžioje Amerikos lietuviai kviečia į Čikagą. Ten dešimčiai dienų žadu vykti su žmona. Teks šiek tiek ir dirbti su Čikagos lietuvių vaikais ir studentais, tačiau liks laisvų dienų ir poilsiui. Žodžiu, suderinsiu darbą su atostogomis.

Turbūt po tokio sėkmingo sezono Jus gatvėje atpažįsta, sveikinasi vis daugiau žmonių. Ar tas populiarumas netrikdo?

Žmonės atpažįsta, sveikina. Tai malonu. Tokiomis akimirkomis supranti, kad nuoširdžiai atliktas darbas nenuėjo perniek.

Jūs palyginti jaunas, tačiau itin tituluotas treneris. Daugelį žmonių skambios pergalės ir pripažinimai pakeičia - jie išpuiksta ir panašiai. Kaip pačiam pavyko išlikti tokiam draugiškam, nuoširdžiam ir itin paprastai bendraujančiam?

Manau, kad kiekvienas žmogus turi su kitais elgtis žmogiškai. Stengiuosi elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Jei žmogus turi stiprias moralines nuostatas, jo nepakeis nei šlovė, nei skurdas, nei pinigai. Stengiuosi būti paprastas, koks ir buvau visada. Nemanau, kad esu pasiekęs visko, ko šiame gyvenime galiu. Labai tikiu, kad dar gyvenime teks perrašyti ne vieną laimėjimų metraštį.

Kaip sakoma: "Jei duoda - imk, jei muša - bėk." Stengiuosi iš gyvenimo kuo daugiau pasisemti ir nuolat tobulėti, žengti į priekį. Pats kartais kritiškai žvelgiu į savo darbą, matau, ko dar trūksta, tačiau tikiu, kad einu teisingu keliu. Visgi šiandien galiu pasidžiaugti pergalėmis.

Vaikystėje grojo pianinu

Papasakokite plačiau apie save, savo sportinio kelio pradžią, laisvalaikį.

Gimiau Kretingos rajone, Darbėnuose. Ten mano šaknys. Giminė - plati. Klaipėdoje nemažai gyvena giminaičių. Su jais susitinkame tradiciniuose Maksvyčių susitikimuose. Su Darbėnų miesteliu atsisveikinau baigęs vidurinę mokyklą - išvykau studijuoti į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą, dabartinį Lietuvos sporto universitetą. Vėliau dirbau šio miesto krepšinio mokykloje.

Gyvendamas Darbėnuose bandžiau įvairias sporto šakas. Lankiau bokso, šaškių, karatė, futbolo treniruotes. Visas - po truputį. Šaškėmis galiu išmėginti jėgas gero lygio turnyre.

Vasarą patinka futbolą žaisti. Nors aplink Darbėnus yra miškų, tačiau nesu grybautojas ar uogautojas. Nesu ir žvejys. Man labiau patinka aktyvus poilsis, kai buriuojasi žmonės. Ir kol kas nieko, išskyrus medalius, nekolekcionuoju. Laukiu, kai persikraustysiu gyventi į didesnį būstą, gal namą, tada įrengsiu jiems vietą.

Tiesa, vaikystėje mama net buvo nuvedusi į muzikos mokyklą, nupirko pianiną. Kai po pusės metų bokso pratybų panorau lankyti krepšinį, treneris Gediminas Kuchalskis ironizavo: "Ką tu, pagranduk, veiksi krepšinio aikštelėje?"

Krepšinio pagrindus gavau studijuodamas Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Ten žaidžiau už antrąją komandą. Kol buvau jaunas, buvau savamokslis žaidėjas. Kovojau Kretingos pirmenybėse, šeimų turnyruose. Esame žaidę Budrio taurės šeimų turnyre. Patekome į finalinį turnyrą, kuriame užėmėme šeštąją vietą.

Matydamas, kad į sporto aukštumas neužkopsiu, susikoncentravau į trenerio darbą.

Į Klaipėdą atvykote 2011 metais. Ar čia jaučiatės lyg namuose?

Darbėnai - šalia. Per pusvalandį galiu grįžti aplankyti tėvų.

"Neptūno" klubas nuomoja butą Dragūnų kvartale. Labai maloni vieta - pušynėlis, apšviesti takai vaikščioti. Mėgstu bėgioti krosus. Apskritai esu patenkintas sąlygomis. Pačioje Klaipėdoje daug draugų, vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Ir sporte pagrindinis tikslas pasiektas - Lietuvos čempionate laimėjome medalius.

Augina dvi dukras

Papasakokite apie savo vaikystę, šeimą.

Šeimoje buvau trečias vaikas. Abi vyresnės - sesės. Šiandien Dianai - 46-eri, Snieguolei - 43-eji. Tėvas mėgo sportą - boksavosi, mama lankė gimnastikos pratybas. Dėdė - buvęs irkluotojas. Vienas pusbrolis - tinklininkas, kitas - Mindaugas Maksvytis - futbolininkas, gynęs "Atlanto" futbolo komandos vartus. Mindaugo tėvas - mano krikštatėvis. Klaipėdoje pas juos Vytauto gatvėje esu nemažai praleidęs dienų.

Jau penkeri metai esu susituokęs. Žmona Eglė - kaunietė. Auginame dvi dukreles: ketverių Godą ir dvejų Gretą.

Žmona prieš mums susipažįstant domėjosi krepšiniu. Net giminės šaknys ją savotiškai įpareigoja, nes žmonos giminaitis - dėdė - garsusis Šarūnas Marčiulionis.

Ar grįžęs iš varžybų ar treniruočių šeimoje kalbatės apie krepšinį?

Ne. Stengiuosi nekalbėti. Žmona pagal mano nuotaiką supranta, kaip jaučiuosi. Labiausiai namie noriu tylos, nes trenerio darbas - psichologinis, su žmonėmis. Grįžus į šeimos ratą, norisi ramybės, nesinori matyti skraidančių lėkščių.





Paulius Matulevičius | Vakarų ekspresas

{fcomment}