S. Krukis – apie perkainotas vertybes, Janavičiaus karjerą ir auksinius „Alitos“ laikus

LKL 14 Spalio 11

Sigitas Krukis 2003 metais kartu su vyriausiu treneriu Algirdu Braziu ragavo pergalingą „Alitos“ pergalės šampaną, kai Dzūkijos sostinės klubas džiaugėsi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medaliais, o 2008-aisiais jau pats būdamas vyr. trenerio poste atvedė komandą iki mažojo LKL finalo.

2007 m. jis vadovavo gabiausiems šalies aštuoniolikmečiams, kurie pateko tarp 4 stipriausių Senojo žemyno komandų, o praėjusią vasarą kartu su Jonu Kazlausku, Šarūnu Sakalausku, Gediminu Petrausku, Rimvydu Samulėnu ir kitais strategais darbavosi Donato Motiejūno įsteigtoje vaikų stovykloje.

Dešimtmetį aukščiausiame Lietuvos krepšinio divizione praleidęs S. Krukis šiuo metu susikoncentravęs į darbą su jaunimu. „Turiu išsikėlęs tikslus, kuriuos per kelis artimiausius metus noriu įgyvendinti“, – sau būdingu ramiu tonu sakė treneris.

Bendraudamas su naujienų portalo Alfa.lt žurnalistu, pašnekovas pasidalijo mintimis apie jaunimo krepšinio problematiką, apžvelgė išugdytų auklėtinių karjeras ir neatmetė galimybės ateityje grįžti į vyrų krepšinio batalijas.

Perkainavo vertybes

Kaip klostosi pasiruošimas šių metų Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionatui? – paklausėme 53-ejų specialisto.

Kryptingai ir tradiciškai. Gal šiemet turėjome daugiau kontrolinių rungtynių. Praeitą savaitgalį triumfavome turnyre „Kaunas Cup 2014“. Turime kelis rimtai traumuotus žaidėjus, bet, tikiuosi, tai sėkmingai startuoti nesukliudys.

Ar Alytuje sukurta tinkama krepšinio piramidė?

Kažkokių ypatingų piramidžių nestatome, tuo pasigirti gali galbūt tik Kauno „Žalgiris“, kuris turi sporto centrą ir dvi dublerių komandas. Alytuje turėsime Regionų krepšinio lygoje (RKL) debiutuosiančią komandą, kurios pagrindą sudarys dvyliktokai ir 1–2 „Dzūkijai“ priklausantys žaidėjai. Aukštų tikslų komandai nekeliama, nes savo dalyvavimu siekiame apšaudyti mūsų sporto centro absolventus. Aš savo ruožtu jų žaidimą atidžiai seksiu būdamas tribūnoje (šypsosi).

Bene perspektyviausias dabartinis jūsų auklėtinis – 200 cm ūgio Grantas Vasiliauskas. Kuo išsiskiria šis penkiolikmetis?

Jis buvo pripažintas geriausiu MKL vasario mėnesio žaidėju, o jaunučių B grupės čempionate pelnė viso sezono naudingiausio žaidėjo titulą. Klaidinga painioti B ir A čempionatus ir manyti, kad kažkuris silpnesnis. Tiesiog tokia sistema. Šį sezoną jis su savo kartos moksleiviais jau žais A grupėje. Naudingiausiojo titulą jis pasiėmė ir Europos jaunimo krepšinio lygoje (EYBL).

Grantas taškus gali rinkti ne tik baudos aikštelėje. Šiuo metu jis yra universalus ir gali žaisti visose pozicijose. Žiūrint į ateitį, jis turėtų būti lengvasis arba sunkusis krašto puolėjas. Be to, vaikinas pasižymi geru aikštės matymu ir aukštu rezultatyvių perdavimų skaičiumi bei puikia darbo kultūra treniruočių metu.

Koks jūsų treniravimo stilius?

Su G. Vasiliausku ir kitais stengiuosi kuo daugiau dirbti individualiai. Vaikai turi turėti svajonę ir kažką dėl jos paaukoti. Pavyzdžiui, saldų rytinį miegą ar vakarojimą prie kompiuterio. Kito kelio nėra. Tarkime, šiandien su Grantu dirbome nuo 6.20 val. ryto, vėliau jis keliavo į mokyklą, o po jos vėl ateis pas mane. Sunku, bet kito kelio nėra. Aš jam esu aiškiai pasakęs – dirbsime intensyviai tol, kol man atsibos. Kai tai įvyks, viskas bus baigta. Jis praėjusią vasarą jau buvo 16-mečių rinktinės kandidatų sąrašuose, dalyvavo pirmoje stovykloje. Deja, treneriai pasirinko kitus žaidėjus.

Jaunimo rinktinių treneriai vasaromis dirbdami su vaikais pastebi, kad jie greit išsenka. Kaip jie nepervargs, jei visą sezoną per dieną turėdavo vieną treniruotę, o staiga atsiranda dvi? Sakau atvirai, perkainavau vertybes. Dabar dirbu tikrai kitaip nei prieš 12–15 metų.

Vaikas turi augti šeimoje

Žinomiausias MKL žaidėjas Domantas Vilys iš Kupiškio jau persikėlė į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją. Nesibaiminate, kad ir jūsų auklėtinis tuoj pakels sparnus į didžiuosius miestus?

D. Vilys buvusioje komandoje rinkdavo po 50 taškų, tačiau atlikdavo po 1–2 rezultatyvius perdavimus. Tai reiškia, kad jis žaidė vienas. Pažiūrėsime, kokius rezultatus jis pademonstruos Vilniuje. Neblogai pažįstu jo jau buvusį trenerį, kuris pats skatino Domantą išvykti į sostinę.

Iš esmės aš esu už tai, kad vaikas augtų su šeima. Išvažiavę į Kauną ar Vilnių, jauni talentai gyvena be tėvų, o aplinkui pagundų tikrai daug. Aišku, jeigu vaikas išties perspektyvus, o gyvena kažkokiame kaime sunkiai besiverčiančioje šeimoje, žinoma, jam geriau išvažiuoti. Bet jeigu šeimos finansinė padėtis normali, nematau priežasčių, kodėl reikėtų išvažiuoti. Kitas dalykas, vaikai ir tėveliai turėtų žiūrėti ne į kurį miestą bėgti, o pas kokį trenerį jie nori išvykti.

Yra nemažai pavyzdžių, kai treneris apie savo Joniuko ar Petriuko išėjimą sužino paskutinis. Tai būna skausminga ne tik jam, bet ir visai mokyklai. Iš manęs nebuvo pabėgęs nė vienas perspektyvus auklėtinis. Buvo vienas kitas atvejis dėl perspaustų ambicijų ir neadekvataus savęs vertinimo, tačiau tai, manau, neišvengiama.

Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdamas vaikų krepšinyje?

Didelių problemų nėra. Aišku, norėtųsi gauti daugiau laiko dirbti pačioje salėje. Tačiau ji tik viena ir visa ja turime dalytis. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su sporto centro ir miesto savivaldybe. Randame bendrą kalbą, o tai svarbiausia.

Kaip ir dauguma pajėgiausių Lietuvos jaunimo komandų, tai ir mes dalyvaujame EYBL čempionate. Tai puiki proga jaunimui įgyti tarptautinių varžybų patirties. Praeitą sezoną savo amžiaus grupėje laimėjome reguliarųjį sezoną. Už galimybę dalyvauti šiose varžybose taip pat pat esame dėkingi miesto savivaldybei.

Laukia Ž. Janavičiaus karjeros šuolio

2007-aisiais vadovavote jaunių (iki 18 metų rinktinei), kuri pateko tarp 4 stipriausių Europos komandų. Daugiau nei pusė tos rinktinės žaidėjų įsitvirtino profesionalų krepšinyje. Kas iš jų tuomet atrodė perspektyviausiai, o kas blankiausiai?

Jau tada matėsi, kad Donatas Motiejūnas bus tikrai aukšto meistriškumo krepšininkas. Tą vasarą dirbome su Vaidu Čepukaičiu, Šarūnu Vasiliausku, Adu Juškevičiumi, Vyteniu Lipkevičiumi, Simu Buterlevičiumi, Žygimantu Janavičiumi, Gediminu Oreliku, Mindaugu Kuzminsku. Dėl pastarojo nebuvau tikras, kas iš jo išaugs (šypsosi). Bet Mindaugas nesustojo dirbti, laiku atsidūrė Šiaulių „Šiauliuose“, „Žalgiryje“, o vėliau išvažiavo į Malagos „Unicaja“.

Ko trūksta Ž. Janavičiui, kad jis būtų vertinamas kaip aukščiausios klasės įžaidėjas?

Pažįstu jį nuo vaikystės ir tikrai žinau jo atsidavimą, valingumą. Jis turi visus duomenis – aikštės matymą, metimą, greitį, atletiškumą. Jei pažiūrėtume į MKL protokolus, pamatytume, kad jis nuolat patekdavo į taikliausių snaiperių dešimtukus. Negali vieną dieną mokėti mesti į krepšį, o kitą jau užmiršti. Manau, tai psichologiniai dalykai. Kiek žinau, per treniruotes jis metimu nesiskundžia ir dabar. Pasitikėjimas savimi labai svarbu.

Žygimanto karjera nėra lengva, joje buvo daug traumų. Toli ieškoti nereikia – šią vasarą būtų buvę labai smagu jį pamatyti atstovaujantį Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate. Tikiu, kad jis galėjo prasimušti į dvyliktuką, bet delnikaulio lūžis tam sutrukdė. Taip pat manau, kad su šiuo krepšininku viskas bus gerai, jis dar įrodys savo vertę.

Ar V. Čepukaičio galimybių ribos yra LKL pirmenybės?

Sakyčiau, Vaidas sau kelia per menkus tikslus. Nesinori vartoti tokio žodžio, bet jis turėtų galvoti apie kažką daugiau, negu žaisti LKL vidutiniokų klubuose. Galbūt jis brendo lėčiau nei kiti, jam trūko fizinės jėgos, bet dabar jis turėtų apsispręsti dėl tolimesnė savo karjeros. Padirbėjęs individualiai, Vaidas tikrai galėtų atstovauti daug pajėgesniems klubams.

Treneriai turi susivienyti

Praėjusi vasara jaunimo rinktinėms buvo itin blanki. Jaunimo ir jaunių komandos sustojo ketvirtfinalyje, jaunučiai jo net nepasiekė. Kur pagrindinės to priežastys?

Labiausiai nuvylė šešiolikmečiai. Ir ne pirmą vasarą. Nieko nenoriu kalti prie kryžiaus. Mes, treneriai, galėjome dar rugsėjį susirinkti ir kartu su Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) atstovais išklausyti tos rinktinės strategų pagrindines nesėkmingo pasirodymo priežastis. Tuomet būtų galima daryti išvadas, kas neveikia, ką reikėtų keisti ir pan. Deja, tokio pasisėdėjimo neįvyko, o jau kitą savaitę prasideda sezonas, ir nežinau, ar tam bus laiko. Galbūt treneriai vieni į kitus žiūri per daug priešiškai. Pagrindinis akcentas tampa užimta vieta, tačiau, kaip matome, išlindus į platesnius vandenis, tų vietų pasiekti nepavyksta.

Turite ambicijų grįžti į vyrų krepšinį?

Dešimtmetį dirbau LKL pirmenybėse. Tai labai varginantis procesas. Niekada neskaičiuoju darbo valandų, tačiau buvo tikrai sudėtingų situacijų. Ypač paskutinį sezoną, kai „Alytaus“ klube vyravo sudėtinga finansinė padėtis, kas lėmė ir prastą mikroklimatą. Aišku, sulaukus solidaus pasiūlymo, galima imti ir išvažiuoti, bet nesi garantuotas, kad po pusės metų ar greičiau tapsi nereikalingas. O kas tada? Grįžti į Alytaus sporto centrą vargu ar galėčiau, nes jokia vieta laisva ilgai nebūna. Niekada nesakau ne, bet šiuo metu turiu užsibrėžęs tikslų jaunimo krepšinyje, kuriuos per kelerius metus tikiuosi įgyvendinti.

Norėtumėte vėl treniruoti vieną iš jaunimo rinktinių?

Rimtai apie tai net negalvojau. Viskas priklauso nuo LKF vadovų sprendimų. Jeigu jie nuspręs, kad esu tinkama kandidatūra, kodėl gi nepasvarsčius?

Komandinę dvasią kuria vietiniai žaidėjai

Prisiminkime „Alitos“ laikus. Tuomet savo zenite buvo Nerijus Varnelis, Saulius Kazevičius, tačiau kvietimo į rinktinę jie taip ir nesulaukė. Tikrai nebuvo verti?

Tai puikūs žaidėjai ir puikūs vyrai, su kuriais turėjau nuostabų laiką. Ta bronza, kurią iškovojome, tarsi viską vainikavo. Kiek pamenu, S. Kazevičius rinktinėje yra sužaidęs kelis kontrolinius mačus. Dėl N. Varnelio – sunku pasakyti. Matyt, tuometiniai treneriams jis neužkliuvo, o ir jo pozicijoje tuo metu žaidė daug gerų atletų.

Kaip vertinate šiuometinę „Dzūkijos“ komplektaciją ir įsibėgėjusį LKL sezoną?

Komanda atrodo tikrai geriau nei pernai. Ne mano darbas kištis, bet visada smagiau, kai miesto garbę gina vietiniai žaidėjai. Skaičiau interviu su Klaipėdos „Neptūno“ direktoriumi. Jis sakė, kad uostamiestyje rungtyniauja aštuoni klaipėdiečiai. Kiek jų „Dzūkijoje“ ir kokį vaidmenį jie atlieka? Žinoma, pripažįstu, kad po 1989-ųjų kartos Alytus taip ir neišugdė NKL ar LKL lygio žaidėjų, bet tie patys Ž. Janavičius ir V. Čepukaitis bei kiti tikrai galėjo ir gali žaisti čia. Norėtųsi, kad Klaipėdos pavyzdžiu pasektų Kėdainiai, Panevėžys, Šiauliai ir kiti miestai.

Kolegoms visada sakau, jeigu kiekvienas treneris kasmet sugebėtų išugdyti bent vieną NKL ar LKL žaidėją, mūsų krepšinis tikrai klestėtų. Gal esu naivus, bet tikiu, kad tai įmanoma.