M. Brazys: treneriai užsieniečiai bijo visų LKL komandų

LKL 14 Gruodis 01

Anksti profesionalo karjerą baigęs Mindaugas Brazys išsyk pasuko krepšinio analitiko keliu. Šį vakarą skautas trumpam grįžo į Kauną, kur praleido iki šiol įspūdingiausią savo sezoną. 2012–2013-aisiais talkino „Žalgirio" vyriausiajam treneriui Joanui Plazai, o praėjusiais metais dirbo tėčio Algirdo Brazio muštruotame Panevėžio „Lietkabelyje".

Į laikinąją sostinę M. Brazys atkeliavo kaip Pasvalio „Pieno žvaigždžių" trenerio Manto Šerniaus asistentas. Prieš tris savaites Vilniuje „Lietuvos rytą" įveikę pasvaliečiai pirmadienio vakarą Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) metė rimtą iššūkį daugkartiniams šalies čempionams.

Su tarpušvenčiu 32-ąjį gimtadienį minėsiančiu skautu naujienų portalas Alfa.lt kalbėjosi apie LKL batalijas, krepšinio suvokimą M. Brazio galvoje pakeitusį Joaną Plazą ir ambicingus ateities planus.

Su kuria ekipa žaisti sunkiau – turinčia aiškų braižą ar ekspromtu paremtą puolimą? – pradėjome pokalbį su M. Braziu.

Įdomus klausimas, dar tokio nebuvau gavęs. Manau, atsakymai yra du. Prieš žaidžiančią ekspromtu komandą rungtyniauti sudėtinga, nes ji nenuspėjama. Ji gali iššauti, o kartais gali būti labai lengvas mačas. Prieš klubą, turintį aiškų braižą, ruoštis lyg ir prasmingiau, bet tokios ekipos paprastai turi patyrusių žaidėjų, kurie vis tiek sugeba atrasti spragų varžovų gynyboje.

Šiais metais Klaipėdos „Neptūnas" ir „Lietuvos rytas" itin daug remiasi tritaškiais. Ką žaidėjams akcentuojate daryti kitaip, nei žaidžiant su kitomis komandomis?

Kad ir kokias rungtynes analizuotum, visuomet randi, per kokias vietas oponentai siekia laimėti savo rungtynes. Ne paslaptis, kad „Neptūnas" ir „Lietuvos rytas" remiasi mažų žaidėjų privalumu – sugebėjimu gerai atakuoti iš trijų taškų zonos. Faktas, tam ruošiamės, bet pasaulyje nėra profesionalios komandos, kurios žaidimas būtų paremtas vien tolimais metimais. Vis tiek būna kažkoks žaidimas po krepšiu, galbūt tik procentaliai tokios komandos žiūri į baudos aikštelę. Tarkime, „Žalgirio" veidas – visiškai priešingas. Grubiai paėmus 60–70 procentų jų metimų atliekami baudos aikštelės ribose.

Kurie LKL klubai pasižymi geriausiu skautingu?

Visada reikia išskirti Eurolygos klubus. Jie turi pakankamai daug lėšų, kad turėtų aukšto lygio personalą – pradedant vyriausiais treneriais, asistentais, skautais, fizinio rengimo treneriais. Jie labai gerai išsiskirstę darbais. Kadangi pats esu buvęs toje pusėje, žinau, kad ten vyksta maksimalus pasiruošimas LKL rungtynėmis, tas jaučiasi. Atrodytų, grandų treneriai lyg ir galėtų kiek pažiūrėti pro pirštus, bet to nedaro.

Kai dirbau „Žalgiryje", buvo labai rimtai ruošiamasi visoms rungtynėms. Užsieniečiai treneriai nelabai žino mūsų virtuvę, jiems daug kas svetima, jie bijo visų LKL komandų. Mes, lietuviai, netgi kartais pasakydavome, kad tai nėra ta komanda, į kurią reiktų žiūrėti kaip į baisiai rimtą reikalą. Tačiau strategai reikalavo maksimalios parengties, ir mes kaip skautai turėjome dirbti išsijuosę. Taip vyksta ir dabar. „Neptūnas" į rungtynes išvykoje atvyksta iš vakaro. Tai pasako daug.

Kokie lygos krepšininkai turi aukščiausią krepšinio IQ?

Pirmas dalykas, nenoriu nieko viešai išskirti iš savo atstovaujamos komandos. Apibendrinant – didžiausią supratimą turi patyrę žaidėjai. Turbūt visi treneriai sutiks, kad daug matę atletai išsiskiria tiek „Žalgiryje", tiek žemesnio pajėgumo komandoje. Daug matę krepšininkai yra perėję pro daugelio trenerio rankas, susidūrę su daugeliu situacijų ir jas vertina kitaip nei jaunimas. Žaidėjai, kuriems daugiau kaip 25 metai, taktiškai gaudosi daug stipriau.

„Dzūkija" – vienintelė komanda, kuriai vadovauja užsienietis. Panašu, kad šįkart su slovėnu Andrejumi Urlepu prašauta nebuvo?

Prieš 12 metų, kai dar pats žaidžiau profesionaliai, A. Urlepas treniravo Wloclaveko „Anwil". Tai buvo seniai, o dabar gavosi taip, kad aš dirbu Pasvalyje, o jis atvažiavo į Alytų. Tuo metu „Anwil" klube žaidė Tomas Pačėsas, galbūt nuo tų laikų likusios sąsajos išliko. A. Urlepas visada pasižymėjo kietu žaidimu, agresyvia gynyba, dabar „Dzūkija" demonstruoja tą patį.

Kaip vertinate, kad prie kitų LKL komandų vairo stovi tik lietuviai?

Man kaip lietuviui treneriui tai labai džiugu. Kaip bebūtų, esame krepšinio valstybė, esanti ketvirta pasaulyje. Kažkas tuos vaikus turbūt augina. Sekdami tokia logine grandine, turėtume manyti, kad Lietuvoje tikrai yra gerų trenerių. Kartais būdavo netgi pikta, kad elitiniai klubai rinkdavosi užsieniečius. Tai galbūt buvo daugiau politiniai dalykai. Pastaruoju metu treneriai iš svečių šalių stebuklų nedemonstravo, tik J. Plazos vaidmuo „Žalgiryje" buvo išskirtinis.

Apie J. Plazą išsakyta daug. Vis dėlto kuo jis jums buvo išskirtinis?

Visų pirma, jis labai paprastas žmogus. Jeigu jis tavimi pasitiki, bendravimas būna kaip su draugu. Šis treneris nemano esantis aukščiau, su juo galima diskutuoti, jis įsiklauso į visų nuomones. Aišku, tai žmogus darboholikas, kuris mažai miega. Kai vyriausiasis treneris daug dirba, visa jo aplinka priversta daug dirbti. Tas sezonas buvo labai alinantis, bet pats naudingiausias ligšiolinėje mano karjeroje. Tam tikrais momentais pradėdavau mąstyti kaip J. Plaza. Tie metai pakeitė mano suvokimą apie krepšinį. Jis mėgdavo naudoti presingą, komandinę gynybą. Visi žinojo, kas ką turi daryti, kaip reaguoti, jei kažkas suklysta. Šiuose dalykuose jis baisiai stiprus. Nemažai dalykų naudoju, dabar tai pasiteisina. Labai džiaugiuosi, kad turėjau progos su juo padirbėti.

„Žalgiryje" buvo labai sunkių momentų finansine prasme. Sutinkate, kad jeigu ne J. Plaza, iš Kauno pirma laiko būtų išsibėgioję visi lyderiai?

Labai svarbu, kad tokiu sunkiu metu komandos vedlys, treneris, nusprendė eiti iki galo. Teisingai sakote, jeigu po Naujųjų, kai prasidėjo visi tie nesklandumai, jis būtų pasitraukęs, būtų pajudėję visi lyderiai. Aišku, Tremmellas Dardenas išėjo, dar keli žaidėjai buvo ant klaustuko, bet palikti klubo jie neišdrįso.

Teigėte, kad „Lietkabelyje" bandėte įdiegti J. Plazos gynybos sistemas, o puolimas buvo jūsų improvizacija. Tą patį darote ir Pasvalyje?

Matote, situacijos truputėlį skiriasi. „Lietkabelyje" tėtis man davė laisvės, aš galėjau dėliotis gynybą taip, kaip ją įsivaizduoju. „Pieno žvaigždėse" vyriausiasis treneris yra Mantas Šernius, jis priima galutinius sprendimus. Aišku, aš išsakau savo nuomonę, padedu patarimais ir kažkiek darau įtakos galutiniam vaizdui.

Prieš daugiau nei pusmetį kalbintas „Lietuvos ryto" skautas Arvydas Gronskis teigė, kad kompiuterio jo gyvenime dažnai būna per daug. Kaip nuo jo ilsitės jūs?

Ilsiuosi vasarą. Kai už lango žiema, šalta, į lauką nėra ko eiti. Jeigu nėra degančių darbų, stengiuosi kažką pasidaryti į priekį, kai kur dėl savęs padirbėti papildomai. Mano kompiuteris dirba daug. Mėgstu aktyvų poilsį – dviračiai, baidarės. Prasiblaškyti reikia, faktas. Tam labai padeda fizinis krūvis. Jei žaidėjai vasarą nuo jo ilsisi, man tai būna pats geriausias laikas ir būdas atostogauti.

Spalį jus teko sutikti Lietuvos sporto universiteto (LSU) koridoriuose. Vis dar studijuojate?

Baigęs profesionalo karjerą įstojau į dienines studijas ir labai anksti pradėjau dirbti. Turėjau auklėtinių grupę Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje ir šie dalykai pradėjo dubliuotis. Vėliau gavau pasiūlymą iš „Žalgirio". Taip ir išeina – pasiėmiau akademinių atostogų, perėjau į neakivaizdinę grupę ir patekau į šešerių metų trukmės studijas. Kasmet kažkiek judu į priekį. Jeigu viskas gerai, šiemet jau turėčiau baigti (šypsosi).

Ateityje norėtumėte toliau dirbti skautu ar vyriausiuoju treneriu?

Blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Mano mintyse anksčiau ar vėliau tas vyriausiojo trenerio postas figūruoja. Norisi eiti kuo aukščiau, tam ambicijų tikrai turiu.