G. Vainauskas - apie arbitrų darbą, nesėkmes su legionieriais ir krepšinio mokyklą

Nors Eurolyga paliko už borto Vilniaus „Lietuvos rytą", klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas tiki, kad kitas sezonas pagaliau taps persilaužimu titulų badą kelerius metus išgyvenančiai sostinės komandai.

Susigrąžinti į tribūnas sirgalius, atsikovoti prarastas pozicijas Lietuvoje ir Europoje.

G.Vainauskas kalba apie ambicingus „Lietuvos ryto“ tikslus neslėpdamas, kad svarbiausia – nekartoti pastarųjų metų klaidų.

Kas lėmė sausą pralaimėjimą Kauno „Žalgiriui“ LKL finalo serijoje? Kodėl komandoje neliks Martyno Gecevičiaus? Ar iš tiesų keičiasi Vilniaus klubo vadovybė? G.Vainauskas atvirai atsakė į labiausiai intriguojančius klausimus.

Antrojoje interviu dalyje G.Vainauskas pasakojo apie Martyną Gecevičių, sutartį su Artūru Gudaičiu, Virginijų Šeškų, legionierius, investicijos ir pažadą klubo gerbėjams. 

Čia galite paskaityti pirmąją interviu dalį.

– Šįmet pavasarį „Lietuvos ryto“ iniciatyva LKL klubai balsavo, kad per atkrintamąsias kovas šalia lietuvių arbitrų dirbtų užsieniečiai iš Eurolygos elito.

Lietuviai išsaugojo pozicijas vos vieno balso persvara. Ką tai sako?

– Tai, kad problema egzistuoja. Kartų kaita Lietuvos krepšinio teisėjų elite nebuvo sklandi.

Yra teisėjų, kurie iš anksto turi nuomonę apie vieną ar kitą žaidėją, komandą. O taip neturėtų būti.

Kiti arbitrai nori patys perimti pagrindinius vaidmenis krepšinio spektaklyje, užuot buvę kuo mažiau pastebimi įvykių vertintojai.

Mūsų tikslas buvo, kad per svarbiausias rungtynes greta dviejų lietuvių dirbtų vienas užsienietis. Jis būtų prislopinęs šalutines aistras, kurios virė visą sezoną.

Juk LKL buvo toli gražu ne vienas atvejis, kai paskutinėmis sekundėmis pralaimėjo ne tie, kurie turėjo pralaimėti.

Kiek žinau, nuo kito sezono LKL priglaus teisėjus po savo sparnu. Iki šiol arbitrams buvo diriguojama iš Krepšinio federacijos ir teisėjų asociacijos, o LKL tik mokėjo pinigus. Dabar LKL turėtų pati ne tik mokėti teisėjams, bet ir kontroliuoti juos. Tai jau bus žingsnis į priekį.

Kai komandų pajėgumas panašus, teisėjai, ypač krepšinio aikštėje, lemia labai daug.

Šių metų LKL finalo serijoje jie irgi lėmė labai daug. Bet ne viską.

Kaip ir pernai, šįmet „Žalgiris“ parodė, kad pirmiausia psichologiškai buvo stipresnis.

Vis dėlto noriu pagirti „Lietuvos ryto“ komandą. Vyrai stengėsi, grūmėsi, rodė ryžtą laimėti.

Kita vertus, gal finalo serijoje per mažai pasinaudojome patyrusiais žaidėjais ir ilgesniu suoleliu – tai turėjo būti mūsų pranašumas.

– Jei būtų renkamas praėjusio sezono staigmenų dešimtukas, Virginijaus Šeškaus paskyrimas „Lietuvos ryto“ vyriausiuoju treneriu turbūt nukonkuruotų net Utenos „Juventus“ bronzą. Kaip daugelis spėjo, prieniškis sezono Vilniuje taip ir nebaigė. Suklydote pasirinkdamas?

– „Lietuvos ryto“ klubas visada garsėja netradiciniais sprendimais. V.Šeškus puikiai vadovavo Prienų komandai, kuri pernai net galėjo tapti LKL prizininke. Šis treneris turi savitą krepšinio matymą.

Nors ir neturi didesnės patirties ir išsilavinimo, jis yra krepšinio grynuolis.

Todėl maniau, kad tokiam žmogui reikia suteikti galimybę pasirodyti, ar jis tikrai gali pereiti į aukštesnį lygį.

Paaiškėjo, jog V.Šeškui dar keletą metų reikia padirbėti su kitomis komandomis, įgyti daugiau patirties ir psichologinio tvirtumo.

Kita vertus, ir V.Šeškus paliko pėdsaką „Lietuvos ryte“. Nėra nė vieno trenerio, kuriam pasitraukus komandoje lieka tuštuma.

Su šiuo treneriu pas mus atėjo įdomių krepšininkų, o jo propaguojamas žaidimo stilius kai kuriose rungtynėse atrodė puikiai.

Bet jeigu sudėtume visus V.Šeškaus pliusus ir minusus, pastarųjų vis dėlto buvo daugiau.

– Trenerio karjerą tik pradedantis Marcelo Nicola – vėlgi daug kam netikėtai – liko vadovauti „Lietuvos rytui“ net po sausai pralaimėtos finalo serijos. Kas jus pastūmėjo ir toliau tikėti šio argentiniečio perspektyva?

– Neturime didelių pinigų ieškoti naujo specialisto iš Lietuvos ar užsienio. Juolab kad M.Nicola jau priprato prie komandos, prie Vilniaus.

Tinkamai pasirengti lemiamoms rungtynėms jis turėjo per mažai laiko. Tačiau argentinietis parodė, kad nori ir moka kovoti, o svarbiausia – krepšininkai juo pasitiki.

To nebuvo, kai komandai vadovavo V.Šeškus.

– Ekipą palieka Martynas Gecevičius. Kodėl nepasiūlėte jam pratęsti sutarties?

– Todėl, kad lyderis, kapitonas ir brangiausias mūsų komandos krepšininkas tiesiog negali taip žaisti lemiamu sezono metu. M.Gecevičius per ketverias finalo rungtynes sukrapštė vos 10 taškų.

Po tokio žaidimo mums nekyla ranka pratęsti sutarties. Kita vertus, M.Gecevičius pats pirmiausia turėjo rodyti iniciatyvą kalbėtis, ieškoti kontakto. O dabar – tylu ramu.

Bet apskritai labai norėčiau, kad komandoje būtų kuo daugiau vilniečių – kaip kad M.Gecevičius, Antanas Kavaliauskas, Artūras Valeika, Kšyštofas Lavrinovičius, Simas Jasaitis.

– K.Lavrinovičius ir S.Jasaitis prisidėjo prie „Lietuvos ryto“ sezonui įpusėjus. Kiek naudingi komandai buvo abu veteranai?

– Kšyštofas žaidė pagal galimybes ir kartais net pranokdamas jas, ypač žinant, kad jam teko žengti į aikštę ir traumuotam. Be to, jis telkė komandą ir iš vidaus.

Vyliausi, kad Simas per finalo seriją parodys savo patirtį, krepšinio išmanymą ir iššaus. Bet, mano manymu, treneris juo vis dėlto turėjo daugiau pasitikėti.

– Travisas Leslie, Mike’as Moseris, Billy Baronas, Kyrylas Natiažka – visi keturi pernykščiai pirkiniai nenustebino. Ar legionieriai pasirodė per prasti „Lietuvos ryto“ lygiui, ar kitos priežastys lėmė blankų jų žaidimą?

– Dairydamiesi JAV šį kartą pasirinkome ne jau subrendusį žaidėją, o du ką tik iš universitetų komandų išėjusius krepšininkus ir Lietuvoje jau matytą T.Leslie.

Tai buvo pigūs legionieriai – jie kainavo tiek, kiek vienas Jamesas Andersonas. Bet kaip parodė sezono galutinis rezultatas, geriau vienas brangus nei trys prastesni, nors pigesni.

O K.Natiažka pratęsė nemalonią „Lietuvos ryto“ pastarųjų sezoną tradiciją – nerandame „centrų“, kurie deramai įsitrauktų į komandą. Atrodė, kitame klube ir Ukrainos rinktinėje jis žaidė agresyviai, naudingai. Bet Vilniuje tapo tiesiog neatpažįstamas nuo pat pradžių.

Galbūt blogos įtakos turėjo ir tai, kad ukrainietis iškart nerado kalbos su treneriu. K.Natiažka – gana jautrus žmogus. Tačiau sporte – kuo mažiau jautrių žaidėjų, tuo geresnė komanda.

Tikėjome šio vidurio puolėjo galimybėmis, bet mūsų pasirinkimas vis dėlto buvo nevykęs.

Apskritai jau ne vieną sezoną matyti, kad ne tik mums, bet ir kitiems Lietuvos klubams iš legionierių sunkiausiai sekasi surasti tinkamų „centrų“.

– Visą pastarąjį sezoną „Lietuvos rytą“ lydėjo kalbos apie vadovybės pasikeitimą: esą jūs, ilgametis prezidentas, apsisprendėte perduoti klubo vairą naujiems žmonėms. Patvirtinsite ar paneigsite?

– Negaliu pasitraukti dar ko nors nelaimėjęs – Lietuvoje ar Europoje. Gal todėl, kad pats buvau sportininkas ir išsiugdžiau nugalėtojo instinktą, kol kas niekur neketinu trauktis. „Lietuvos ryto“ klubui vadovauju nuo pat kūrimo, per tą laiką buvo ir nuosmukių, ir pakilimų, puikių sezonų – duok Dieve, kad kiekvienas klubas per 18 metų sugebėtų laimėti tiek įvairių titulų.

Manau, tas juodasis ruožas, kuriame pastaraisiais metais atsidūrė mūsų komanda ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių, baigėsi kartu su praėjusiu sezonu.

– Vilniuje išsaugojote vieną Europoje geidžiamiausių „centrų“ Antaną Kavaliauską, pasirašėte sutartis su NBA dėmesio sulaukusiu Artūru Gudaičiu, taip pat Deividu Gailiumi, Mariumi Runkausku.

Ar dar tikėtis naujų bombų iš vasaros krepšinio rinkos?

– Nepamirškite, kad į komandą sugebėjome pasikviesti ir vieną perspektyviausių Lietuvos krepšininkų Roką Giedraitį.

Labai didelis laimėjimas, kad pavyko prikalbinti Eurolygos komandai atstovavusį ir sparčiai tobulėjantį A.Gudaitį. Ir jis pats labai norėjo žaisti Vilniuje, ir mes troškome matyti jį „Lietuvos ryte“.

O dabar dairomės dar vieno krepšininko. Tikėtina, kad tai bus įžaidėjas.

– „Lietuvos ryto“ klubo atstovai prakalbo apie struktūrinius pokyčius: numatyta suburti antrinę Regioninės lygos komandą iš trijų Vilniaus krepšinio mokyklų auklėtinių, o artimiausia pagrindinės ekipos pamaina žais Nacionalinėje lygoje. Ko iš viso to tikitės?

– Mūsų klubas panašiai dirba ne vienus metus, tik dabar visa tai gal bus labiau sustyguota.

Bet dar ankstoka kalbėti, kokią konkrečią naudą gaus pagrindinė komanda.

Apskritai iš visų buvusių „Lietuvos ryto“ dublerių kol kas sužibo tik Jonas Valančiūnas.

Galimybę kilti turėjo Dovydas Redikas, bet, regis, jis pats save jau sužlugdė. O iš tos „Lietuvos ryto“ dublerių komandos, kuri 2012-aisiais laimėjo Eurolygos jaunimo turnyrą, ryškesnis vyrų krepšinyje netapo nė vienas žaidėjas.

Žinoma, jei bent kas porą metų atsirastų panašus į J.Valančiūną talentas, jaunimo programos turėjimas po klubo sparnu nekeltų abejonių. Bet kol kas – daug spėlionių ir mažai garantijų.

– Vilniaus savivaldybė per sezoną „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui žada 1,1 mln. eurų. Tokiam miestui kaip šalies sostinė ši investicija didelė ar maža?

– Panašią sumą Vilnius krepšinio klubui skyrė ir pastaruosius trejus metus. Jeigu miestas nori turėti labai aukšto lygio komandą, tiek, aišku, per mažai – superklube tiek gali kainuoti vienas žaidėjas. Bet jei nori turėti gerą komandą, pakankamai.

Ačiū už tai naujajai sostinės valdžiai, kad ji teigiamai žiūri į bendradarbiavimą su klubu ir žada jį tęsti.

Kai biudžetas nėra didelis, svarbiausia – kuo mažiau klysti formuojant komandą, nes klaidos labai brangiai kainuoja.

Per pastaruosius metus supratome – reikia branginti kiekvieną eurą ir labai atsargiai rinktis žaidėjus.

Geriau imti žinant, ką krepšininkas tikrai gali, o ne rizikuoti tikintis, kad jis visus nustebins.

– „Lietuvos ryto“ sirgaliai pavargo laukti didžiųjų pergalių. Ką atsakytumėte į tiesų jų klausimą: kada Vilniaus klubas vėl iškovos titulą?

– Viduje tikiu, kad nuo kito sezono mes būsime tas tikrasis laimintis „Lietuvos rytas“.

Žinoma, garantijų sporte negali būti. Ta pati NBA laikosi ant svajonės pamatų: kiekviena komanda kasmet sirgaliams pateikia svajonę kopti kuo aukščiau: vienos – į atkrintamąsias varžybas, kitos, tai jau perėjusios, – į finalus.

Kai kurie klubai nieko niekada taip ir nepasiekia, bet sporte visada reikia siekti svajonės. Jei jos neturi, nereikia išvis kišti nagų prie didžiojo sporto.

Juokinga manyti, kad pergalės – privalomos. Taip nebūna.

Tai liudija šio sezono rezultatai krepšinio salėse: pagrindinė Italijos komanda Milano „Emporio Armani“, turėdama 15 milijonų eurų biudžetą, krito šalies čempionato pusfinalyje, kaip kad Tel Avivo „Maccabi“ Izraelyje ar Berlyno „Alba“ Vokietijoje. Sensacingai baigėsi ir Turkijos čempionatas – ten favoritai liko it musę kandę.

Viena galiu pažadėti – juodasis periodas baigėsi ir mes tikrai stengsimės pasiekti kiek galima daugiau. Bet labai norisi, kad ir sirgaliai, gausiai lankydamiesi „Lietuvos ryto“ rungtynėse, padėtų puoselėti Vilniaus krepšinio tradiciją, kuri turi išties gražią istoriją.

Kas dabar turi kontraktus su „Lietuvos rytu“?

Prieš naują sezoną sutartis su Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda turi šie krepšininkai: Adas Juškevičius, Žygimantas Janavičius, Paulius Dambrauskas, Edvinas Šeškus, Marius Runkauskas, Rokas Giedraitis, Deividas Gailius, Mindaugas Lukauskis, Gediminas Orelikas, Artūras Gudaitis, Antanas Kavaliauskas, Artūras Valeika, Julius Jucikas, Kšyštofas Lavrinovičius.







Tomas Aleksiūnas | lrytas.lt



{fcomment}