KMT pusfinalio prieš „Žalgirį“ laukiantis A. Sireika: „Galime nuversti kalnus“

Ištikimi Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) sirgaliai gerai pamena, kaip dar prieš trejus metus „Šiaulių-7bet“ klubas liko paskutinis turnyro lentelėje. Dabar situacija Šiauliuose – visiškai kita.

Mentalitetą pakeitęs klubas kopia į aukštas pozicijas „Betsafe-LKL“, kur užima ketvirtąją vietą (10/6). Tuo tarpu Citadele KMT turnyre pavyko užfiksuoti istorinį rezultatą – Antano Sireikos auklėtiniai pirmąkart žengė į finalo ketvertą, kuris vasario 19–20 dienomis vyks Vilniuje.

„Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet aš manau, jog pats svarbiausias dalykas trenerio darbe – geri santykiai su žaidėjais. Jei turi žaidėjus, kurie tavęs klauso, su kuriais gali pakalbėti, kurie girdi tavo filosofiją, tada su jais dirbti miela ir gali daug ką pasiekti“, – dabartiniais savo auklėtiniais džiaugėsi su LKL.lt svetaine bendravęs treneris A.Sireika.

Po pirmosios Citadele KMT ketvirtfinalio pergalės prieš Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipą strategas buvo drąsus sakydamas, jog jaučia, kad finalo ketverte bus jo auklėtiniai. Prieš pusfinalį A.Sireika toks drąsus nebėra, tačiau neslepia, kad ambicijų šiauliečiai tikrai nežada mažinti.

„Ko tikiuosi, kad mano žaidėjai negalvos, jog žaidžiame su silpnesne komanda. Reikia žiūrėti, kad pats gerai sužaistumei, o ne galvoti, kokie yra varžovai. „Žalgiris“ gali įveikti bet kokį varžovą. Galvojame, kad nesame pajėgesni, tačiau vieneriose rungtynėse galime būti tokie mobilizuoti, jog galime nuversti kalnus“, – apie laukiančią pusfinalio kovą su čempionais kalbėjo A.Sireika.

LKL.lt svetainėje – pokalbis su strategu apie pasikeitusį klubo veidą, džiuginančius žaidėjus, Citadele KMT pusfinalio reikšmę ir ambicijas.

– Sakoma, kad emocijoms nuslūgus, dalykus kartais imama vertinti labiau. Kaip dabar jūsų akimis atrodo tas patekimas į Citadele KMT finalo ketvertą?

– Su laiku viskas blėsta, didžiausios emocijos buvo iškart po rungtynių (Šypsosi). Dabar užpuolė savos bėdos, slopinančios džiaugsmą – koronavirusas. Bet tai nemenkina to, kas jau yra padaryta. Malonu, kad patekome į finalo ketvertą, bet dar geriau būtų, kad dabar būtume visi sveiki.

– Kokios šiuo metu yra COVID-19 sergančių sveikatos?

– Yra įvairių atvejų. Man pačiam įkyrus kosulys ir sloga ilgai nepraeina, nemalonu, jog tai tęsiasi ilgai. Visi jau netrukus turėtume grįžti į darbus, bet viskas priklausys nuo to, kokia bus mūsų savijauta ir kada išeisime iš saviizoliacijos.

– Po pirmojo Citadele KMT ketvirtfinalio mačo ištarėte frazę, jog nežinote kaip, bet „Šiaulių-7bet“ komanda pateks į finalo ketvertą. Ar tuo metu tuo tikėjote taip tvirtai, kaip sakėte, o gal taip labiau norėjote motyvuoti auklėtinius?

– Dažniausiai gyvenime vadovaujuosi vidine nuotaika ir vidiniu jausmu. Man būna, kad vykstu į rungtynes ir jaučiu, jog laimėsime – nesvarbu, koks varžovas. O būna, kad žaidi su silpnesne ekipa, tačiau jauti nerimą. Nežinau, gal tai per laiką atsiradęs jausmas, o gal šiaip kažkas duoda signalą iš viršaus.

Aš tai pasakiau dėl to, kad rungtynes sužaidėme neblogai, tik liko mažas skirtumas. Mačiau, kaip vyrai žaidė, mačiau jų nuotaikas, mačiau, kaip dirbame pastaruoju metu ir apskritai šį sezoną. Esame kitokie kaip komanda: susiklausę, vieno požiūrio, vienos nuomonės. Buvo apmaudas tik dėl to, kad po pirmo mačo liko tik 3 taškų pranašumas. Galvojau, jog nesvarbu, ar varžovai pasistiprins, ar dar kas bus, bet mes laimėsime, aš tikiu savo vyrais, mačiau, kaip jie dirbo. Vidinis balsas sakė, kad laimėsime.

– Kaip tą tikėjimą perdavėte savo auklėtiniams?

– Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, bet aš manau, jog pats svarbiausias dalykas trenerio darbe – geri santykiai su žaidėjais. Jei turi žaidėjus, kurie tavęs klauso, su kuriais gali pakalbėti, kurie girdi tavo filosofiją, tada su jais dirbti miela ir gali daug ką pasiekti. Ir atvirkščiai: būna, yra garsios pavardės, bet per minutės pertraukėles jie dairosi, laukia švilpuko žaisti. Nematai užsidegimo ir vienybės.

Man kaip treneriui didžiausias džiaugsmas, kad turiu komandą, kuri nori išgirsti, nebijo pasakyti man savo nuomonės: treneri, darykime taip, darykime kitaip. Aš visad tuo džiaugiuosi. Sakau jiems: jūs esate ne robotai, ne kompiuteriai – gyvi žmonės. Turime naudotis emocijomis ir turime išeiti iš įvairių padėčių: ar pataikome, ar ne, ar viena gynyba, ar kita. Džiaugiuosi, jog tai pavyksta perduoti žaidėjams ir komandoje turime susiklausymą.

– Ar prieš sezoną jautėte, kad šios komandos veidas bus būtent toks, kokio taip norėjote? Ar tai pasirodė tik pradėjus darbus?

– Kol nematai šalia savęs visų žaidėjų, to nežinosi. Kai visi susirenka, kai su jais bendrauji, tada tas jausmas ateina. Vos surinkus sudėtį, kasmet yra nerimas, pamatai, kas yra kas, koks kiekvieno požiūris, supratimas, kontaktas su kitais žaidėjais. Tai yra svarbiausia – ar nauji, ar seni žaidėjai, kad jie turėtų tarpusavio kontaktą, ryšį. Tai, kad galėsi pasiekti geresnių rezultatų, ryškiau pasimato po pirmų treniruočių, po pirmų draugiškų rungtynių.

– Kokių dar pokyčių įvyko „Šiaulių-7bet“ organizacijoje, kad iš komandos, kurios tikslas būdavo atkrintamosios, dabar tapote tais, kurie turi nugalėtojų mentalitetą ir yra geriausiųjų ketverte?

– Visada sakiau ir sakysiu: turi metų, turėk ir proto (Šypsosi). Aš pats kasmet tampu vyresnis, bet mokausi dar daugiau nei anksčiau. Niekada nežadu sustoti ir sakyti: daug žinau, daug suprantu. Visada stengiuosi suprasti žaidėjus, suteikti jiems galimybę atsiskleisti. Niekada neturiu šablonų ir suprantu, kad su kiekvienu žaidėju turi kitaip dirbti. Stengiuosi kurti: yra žmonės, kurie mėgsta laisvę – stengiuosi ją duoti.

Nenoriu sakyti, kad čia didžiausias mano indėlis, bet stengiuosi nuteikti kolegas, sakyti: daugiau kreipkime dėmesį į šitą, į kitą dalyką. Viskas yra bendras darbas, tik pradžia – nuo manęs. Turi gyvus žmones, prie kurių reikia taikytis – niekada negali eiti pagal šabloną. Mokytis niekada ne vėlu, tai daryti reikia visiems ir visada.

– Ar turite auklėtinių, kurie jus šį sezoną ypač stebina iš pozityvios pusės?

– Mane stebina, galima sakyti, visi, bet ypač – Staniulis, Danusevičius, Elmore’as. Pastarasis trykšta energija, vos pasodini jį ant suoliuko, jis apsisukęs jau rodo „aš pasiruošęs, treneri“. Ir mūsų snaiperiai – Varnas, Stankevičius – įgauna brandą, daugiau pasitiki savimi, nebijo mesti, nesirenka atstumo. Sabeckis taip pat labai daug duoda komandai, labai norėjau jį čia turėti, nes jis – grandis, kuri jungia trenerį su komanda. Kaip anksčiau jau kalbėjau apie bendras mintis ir vieną nuomonę – Donatas tokia grandis yra.

Jei kokios nelaimės ateina ir sustabdo polėkį, šįkart pavyko susitvarkyti ir su tuo. Mūsų kapitonas Urbutis gavo sunkią traumą ir mes pasiėmėme Bezbradicą. Buvo sunku patikėti, kad Nemanja gali jį pakeisti, pritapti ir gal net nustebinti. Jis daro daugiau, nei tikėjomės mes ir ko gero jis pats.

– Donatas Sabeckis grįžo į Šiaulius po kelerių metų etapo užsienyje ir Kauno „Žalgiryje“. Kaip šis laikotarpis pakeitė jį kaip žaidėją ir žmogų?

– Man jis dabar „sunkesnis“. Man labai norisi atgaivinti Donato polėkį, tikėjimą, kad jis gali padaryti daug. Manau, kad jis tai kažkiek prarado. Sabeckis turi geras savybes: jei kažkas sakydavo, kad jis – nepataikantis, sakydavau, jog pažiūrėtų į statistiką, kas geriausiai meta. Kaip Sabeckis nepataiko? Jis pataiko. Tik žmogus kartais sunkiau susitvarko su savimi. Donatas gali padaryti daug, bet kartais savyje kažką užgniaužia, kai kartą suklysta ar kažkas nepasiseka. Jis yra superinis žaidėjas, džiaugiuosi, kad jį pasikviečiau ir tikiu, jog jis pakils savo kitam skrydžiui.

– Martynas Varnas ne taip seniai yra minėjęs, kad Šiauliuose savimi pasitiki kaip niekada anksčiau. Kaip apibūdintumėte jo ūgtelėjimą?

– Kaip ir sakiau, pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, norėjau, jog jis pajustų, kad gali. Kiekvienose rungtynėse matau, kaip atsiskleidžia kitos jo savybės. Pastarosiose rungtynėse jis žaidė net įžaidėju, ko nedarė anksčiau. Aš jam sakiau: tu turi daug savybių, gali žaisti daug geriau, bet kartais vietoje metimo duodi perdavimą, pasitikėjimo savimi trūko. Jei žaidėjai turėtų didelį pasitikėjimą, jie galėtų žaisti aukštame lygyje – tai, matyt, pagrindinė mano kaip trenerio užduotis. Aš nekalbu apie nurodymą, kad gali mesti bet kada – gausis netvarka. Kalbu apie vidinį pasitikėjimą, galvojant: aš galiu, mane kartą prašoko – aš kitąkart prasiveršiu.

– Kaip manote, ar šiais metais atsidurti Citadele KMT arba „Betsafe-LKL“ geriausiųjų ketvertuke tapo lengviau, ar ne?

– Nemanau, kad šiemet ta pati Utenos komanda buvo silpnesnė nei pernai. Tiesiog šiame ketvirtfinalyje mes sužaidėme geriau ir buvome geresnės formos. Lygiai taip pat kalbant apie ateitį: galvoju, kad taurės rungtynės visada išlygina komandų galimybes. Taip yra visame pasaulyje ir visose sporto šakose. Nes čia yra vienerios rungtynės, mobilizavęsis joms, gali kažką pasiekti. Lygiai taip pat ir paskutinėse rungtynėse su „Uniclub Casino – Juventus“ – tai buvo vienerios rungtynės, nepaisant to, kad pirmąsias laimėjome 3 taškais. Neturėjome nieko. Taurės turnyras žmonėms duoda pasitikėjimo antplūdį ir labai džiaugiuosi, kad mūsų komandai viskas susiklostė sėkmingai.

– Tiek treneriai, tiek žaidėjai nevengia pasakyti, kad šiais metais labiau nei bet kada jaučia, kad galima įkąsti „Žalgiriui“. Kas bus labiausiai reikalinga, norint sukurti sensaciją Citadele KMT pusfinalyje?

– Labai noriu, kad žaidėjai negalvotų taip, kaip daug kas rašo. Taip, matome „Žalgirio“ rezultatus Eurolygoje. Reikia suprasti, kad jie yra blogoje situacijoje, pas juos kažkas iškrenta, nėra pilnos sudėties. Pridėkime Lauvergne’ą ir gal ta komanda keistųsi iš pagrindų, nes turi pataikančių žmonių ir gerų žaidėjų. Ten trūksta patikimesnio žaidimo po lenta. Tai pajėgi komanda, tiesiog nesėkmių liūne. Nesiseka iš visų pusių. Ir su Stambulo „Fenerbahče“ jie žaidė neblogai, bet susirgo trys žaidėjai, atrodo, tiek betrūksta. Su Vilniaus „Rytu“ jie buvo mobilizavęsi, gal vilniečiai irgi buvo patikėję, kad laimės namie, nes varžovai neblizga. Tuo žavus sportas.

Ko tikiuosi, kad mano žaidėjai negalvos, jog žaidžiame su silpnesne komanda. Reikia žiūrėti, kad pats gerai sužaistumei, o ne galvoti, kokie yra varžovai. „Žalgiris“ gali įveikti bet kokį varžovą. Galvojame, kad nesame pajėgesni, tačiau vieneriose rungtynėse galime būti tokie mobilizuoti, jog galime versti kalnus.

– Tikitės šiauliečių sirgalių palaikymo sostinėje?

– Be abejo. Be to, žaidžiame Vilniuje, kur už „Žalgirį“ įprastai nesergama. Galvoju, kad daugiau žmonių gali palaikyti jų varžovus, o ne kauniečius – slapta to tikiuosi (Šypsosi).

Citadele KMT finalo ketvertas vyks vasario 19-20 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje.

LKL.lt