Crazysport.lt pristato naują rubriką - „Europos supermenai“.
Krepšinio pasaulis turi daug legendų. Yra nemažai pasakojimų, kaip krepšininko karjera prasidėjo betoninėse džiunglėse. Žaidimas, kuris buvo hobis tapo pragyvenimo šaltiniu. Tokius krepšininkus galima minėti, jiems kurti dokumentinius filmus, rašyti biografines knygas bei pardavinėti marškinėlius su jų atvaizdu.
Gdynės „Prokom” klubo puolėjas Donatas Motiejūnas galingu žaidimu Eurolygoje garsiai beldžiasi į olimpinių užmojų turinčią Lietuvos krepšinio rinktinę. Galbūt trečias kartas jam nemeluos?
Lietuvis rinktinės durys dvejus metus iš eilės užsitrenkė D.Motiejūnui prieš pat nosį.
Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, todėl 21 metų krepšininkas daro viską, kad renkant galutinį dvyliktuką Kęstučiui Kemzūrai ateinančią vasarą nebekiltų rankos išbraukti jo pavardę.
Nepaisant nesėkmingų ketvirtadienio rungtynių su „Barcelona”, D.Motiejūnas iš visų Lietuvos krepšininkų renka daugiausia naudingumo balų (15,6), pelno daugiausia taškų (po 14,7) atkovoja daugiausia kamuolių (6,7) ir taikliausiai mėto dvitaškius (60,9 proc.).
Pagal šiuos rodiklius, taip pat ir pagal blokus 213 cm ūgio lietuvis pirmauja ir Gdynės ekipoje.
Nors Lenkijos komanda Eurolygoje savo aistruolių pergalėmis nelepina, D.Motiejūnas du sykius iš eilės pateko į naudingiausių Eurolygos savaitės žaidėjų penketą.
Mače su Sienos „Montepaschi” jis pelnė 26 taškus, atkovojo 9 kamuolius ir nustelbė pavasarį į geriausių Eurolygos žaidėjų dešimtuką išrinktą Kšyštofą Lavrinovičių.
Žaisdamas prieš „Galatasaray” ir Darių Songailą jaunasis „Prokom” puolėjas surinko dvigubą dviženklį (22 taškai ir 10 atkovotų kamuolių).
Ugningas D.Motiejūno žaidimas tapo paguoda „Prokom” treneriui Tomui Pačėsui, kuris dėjo daugiausia pastangų, kad talentingas tautietis atsidurtų Lenkijos čempionų gretose.
Anksčiau du sezonus D.Motiejūnas turėjo svarbų vaidmenį Trevizo „Benetton” klube, bet taip ir netapo šios Italijos ekipos vedliu.
Gdynėje jaunasis puolėjas gavo marias laiko aikštėje ir nevaržomą žaidimo laisvę.
„Aš labai džiaugiuosi, kad turime Donatą. Tikiuosi, kad ir jis, nes čia turi erdvės tobulėti”, – sakė T.Pačėsas.
Nors praėjusią vasarą D.Motiejūną NBA naujokų biržoje 20-uoju šaukimu išsirinko „Houston Rockets”, pasibaigęs NBA lokautas jo ir „Prokom” sąjungos neišardys.
Lietuvos krepšininkas turi iki šio sezono pabaigos galiojantį kontraktą su Lenkijos komanda, ir T.Pačėsas įsitikinęs, kad kitąmet į NBA D.Motiejūnas iškeliaus prie žaidimo pridėjęs kokybės.
– Tomai, ar jus nustebino galingas D.Motiejūno žaidimas Eurolygoje? – „Lietuvos rytas” paklausė T.Pačėso.
– Ne, nes tokio žaidimo ir tikėjausi. Galbūt anksčiau „Benetton” klube psichologinės ar kitokios priežastys neleido jam labiau atsiskleisti.
Tačiau jis turi viską, kad būtų vienas geriausių Eurolygos žaidėjų. Gaila, kad mūsų derybos su „Benetton” užtruko ilgai ir Donatas prie komandos prisidėjo pačioje pasirengimo sezonui pabaigoje. Būtų atvykęs anksčiau, jo žaidimo blyksniai būtų pasirodę nuo pirmųjų rungtynių.
Nors pralaimime Eurolygoje, žaidžiame neblogai ir aš džiaugiuosi, jog D.Motiejūnas tapo mūsų jaunos komandos lyderiu.
– Ką D.Motiejūnas atlieka geriausiai aikštėje?
– Jis yra labai universalus žaidėjas. Būdamas 213 cm ūgio sugeba varytis kamuolį. Gali įmesti ir kaire, ir dešine ranka. Pataiko iš vidutinio nuotolio ir iš toli.
Moka pasinaudoti savo greičiu, ilgomis rankomis ir aukštam žaidėjui nedažnai būdinga krepšinio technika, jis vis geriau perduoda kamuolį.
Kadangi yra greitas, gali gintis ir nuo žemesnio žaidėjo. Sugeba blokuoti varžovus, kautis po krepšiais. Rungtynėse su Maskvos CSKA pats su kamuoliu greitai lėkė į atakas.
Gaila, kad visa mūsų komanda susibūrė palyginti vėlai ir tik dėl smulkių detalių nelaimėjome trejų rungtynių Eurolygoje – privalėjome namie įveikti „Uniks” ir dusyk nugalėti „Galatasaray”.
– Tačiau per rungtynes su „Galatasaray” būtent D.Motiejūnui nepavyko metimai ketvirtojo kėlinio ir pratęsimo paskutinėmis sekundėmis.
– Nors mums trūksta racionalumo žaidžiant paskutinėmis minutėmis, džiaugiuosi, kad Donatas imasi iniciatyvos svarbiais momentais.
Aš pats noriu, kad paskutinėse atakose žaistume per jį, kad pasinaudotume jo ūgio ir greičio persvara ir kad išmoktų naudotis tuo vaidmeniu, kurį gavo komandoje.
Jei rungtynių pabaiga nesusiklosto sėkmingai, prisiimu kaltę sau. Noriu, kad žaidėjų nespaustų atsakomybė ir jie kryptingai eitų užsibrėžtu keliu.
Per savo gyvenimą Donatas dar laimės daug rungtynių ir daug jų pralaimės. Bet svarbiausia, kad jis nebijotų imtis iniciatyvos lemiamais momentais.
– Ko D.Motiejūnui dar trūksta aikštėje?
– Žaidimo praktikos. Jis labai energingas ir kartais vienu metu nori padaryti viską – blokuoti metimą, atkovoti kamuolį ir su juo nubėgęs įmesti. Donatas dar turi subręsti kaip žaidėjas ir suvaldyti emocijas.
Įgijęs racionalumo jis sutaupytų jėgų, objektyviau įvertintų situaciją ir dažniau priimtų teisingus sprendimus.
Po varžybų visi yra gudrūs ir supranta, kas buvo gerai, kas blogai. Bet geras žaidėjas teisingus sprendimus turi priimti ir slegiant įtampai.
– Esate labai emocingas treneris. Ar jaunas krepšininkas nesutrinka, kai šaukiate ant jo – kartais ir pernelyg stipriais žodžiais?
– O ko čia sutrikti? Juk niekas per kuprą neduoda.
Jei ką nors daro blogai, kartais verta pažadinti. Kai žaidžia gerai, pagiriu.
Donatas yra komandos lyderis, į jį žvelgiama pro didinamąjį stiklą. Be to, abu esame lietuviai ir visi Lenkijoje žino, kad tai aš jį pasikviečiau. Todėl iš jo ir reikalauju daugiau.
Noriu, kad jis priprastų prie lyderio atsakomybės, nes tik didūs krepšininkai gali priimti įtampą ir su ja susitvarkyti.
Donatas turi priprasti prie varžovų, teisėjų, sirgalių ir trenerių spaudimo. Tai neišvengiama krepšinio dalis.
– Ar jums patinka jo psichologinės savybės aikštėje?
– Labai. Krepšinis – jo aistra. Todėl jis trykšta energija per kiekvieną treniruotę ar rungtynes.
Mūsų klube jis tikrai žaidžia ne dėl pinigų, nes mes jų neturime.
Esu patenkintas, kad jis nusprendė žaisti pas mus.
Ilgai stengiausi, kad įtikinčiau Donatą ir jo tėvus, jog jam bus naudinga žaisti „Prokom”.
Manau, jis pats regi, kad pasielgė teisingai.
Jis – tikras karys, kuris nenori pasiduoti. Užsidega pats ir uždega komandą.
Vienas malonumas turėti tokį krepšininką komandoje. Jeigu tokių žaidėjų būtų dvylika, būtų idealu.
Kuo aukštesnio lygio varžovas, tuo geriau jis žaidžia.
Kovodamas su Maskvos CSKA aukštaūgiais jis per pirmąsias 20 min. įmetė 17 taškų.
Mače su „Galatasaray” niekuo nenusileido Zazai Pačulijai – ilgamečiam „Atlanta Hawks” vidurio puolėjui.
Su „Montepaschi” priekinės linijos vyrais jis irgi žaidė gerai.
Netgi sakyčiau, kad dominavo aikštėje.
– Kaip Donatas atrodė Eurolygoje kovodamas su D.Songaila ir K.Lavrinovičiumi?
– Jis ypač gerai atrodė.
– Ką patartumėte K.Kemzūrai, kai Lietuvos rinktinės treneris burs komandą olimpiniam atrankos turnyrui?
Ar Donatas turėtų būti olimpinėje rinktinėje?
– Matant, kaip Donatas žaidžia Eurolygoje, net klausimų neturėtų kilti dėl jo žaidimo rinktinėje. Atsakymas – tiesiog automatiškai aiškus.
Kita vertus, tai tiktai rinktinės trenerio sprendimas.
Aš galėčiau K.Kemzūrai daug papasakoti apie Donatą, bet nenorėčiau kaip nors paveikti, kad vienas ar kitas krepšininkas būtų rinktinėje.
Tik galiu pasakyti, kad Donatas gali žaisti aukščiausiu lygiu.
– Kitąmet Donatas tikriausiai iškeliaus į NBA. Kokią jo ateitį įsivaizduojate „Houston Rockets” klube?
– Jis galėtų tikėtis gero vaidmens Hjustone. Juk ir dabar jis žaidžia aukšto lygio krepšinį prieš aukšto lygio varžovus.
Žinau, kad „Rockets” atstovai stebi jo žaidimą. Hjustono klube jis nebūtinai gaus pagrindinį vaidmenį, bet pateks į dvyliktuką ir turės savo pareigų. Juolab kad „Rockets” skautų vadas yra Artūras Karnišovas. Jis daug prisidėjo, kad Hjustono klubas pasikviestų tautietį per naujokų biržą.
Žinoma, daug lems trenerio požiūris į krepšininką. Bet pagal žaidimą ir psichologines savybes Donatas turėtų sulaukti savo laiko NBA.
– Gruodžio 10 dieną Gdynėje „Prokom” žais su Vilniaus „Lietuvos rytu” ir D.Motiejūnas pirmą kartą aikštėje per varžybas susidurs su Jonu Valančiūnu.
Kaip manote, kuris laimės šią mikrodvikovą?
– Tai nebus tiesioginė mikrodvikova, nes jie žaidžia skirtingose pozicijose.
J.Valančiūnas yra vidurio puolėjas, o mes šioje pozicijoje turime du Lenkijos rinktinės žaidėjus.
Donatas žaidžia tik sunkiuoju puolėju.
Bet rungtynės bus įdomios, nes galėsime juos palyginti bendrame fone.
Ramūnas Butautas - buvęs profesionalus krepšininkas, SSRS jaunimo rinktinėje žaidęs su pačiu Arvydu Saboniu. Tačiau šiuo metu jo profesionalo karjera seniai pasimiršo – visi žino kaunietį kaip trenerį.
Ty Lawsonas, taip ir nenubraukęs paskutinės ašaros, iškeliavo į Jungtines Valstijas. DeJuanas Collinsas, užuot liejęs prakaitą ekipos treniruotėse ir varžybose, vakar dar nerūpestingai poilsiavo savo bute Kauno centre. Du amerikiečiai bei neseniai jau oficialiai atleistas buvęs komandos snaiperis Artūras Milaknis paliko „Žalgirio“ klubą toliau spręsti svarbiausių sezono užduočių. Lietuvos krepšinio specialistai svarsto, kaip LKL čempionų ekipai atsilieps įsisukusios sudėties permainos.
Kai prieš 4 mėnesnius T.Lawsonas atskrido į Lietuvą, šalies krepšinio žinovai prognozavo, kad amerikietis taps vienu „Žalgirio“ lyderių. Kaipgi kitaip? Juk naujasis kauniečių legionierius, nepaisant sąlyginai jauno amžiaus – 24 metų, jau buvo išsikovojęs tvirtas pozicijas stipriausioje pasaulio lygoje. Į Europą „Denver Nuggets“ klubo starto penketo žaidėją atgynė tik NBA gyvenimą įšaldęs lokautas.
Nepaisant iš anksto dalintų dividendų, T.Lawsonas ne tik netapo žalgiriečių vedliu, bet ir neatskleidė visų savo individualių galimybių.
Amerikietis, gavęs pakankamai pasireikšti Eurolygos turnyre – vidutiniškai po 21 min., per 7 rungtynes pelnydavo po 7,4 taško, atkovodavo po 3 kamuolius ir atlikdavo vos po 1,6 rezultatyvaus perdavimo. Nors įsiliedamas į Kauno ekipą legionierius buvo pristatomas ir kaip patikimas metikas, jo pataikymo procentai įspūdžio nedarė – 44 proc. dvitaškių ir 37 proc. tritaškių. Baudas įžadėjas metė vos 62 proc. taiklumu.
Vis dėlto kelis kartus T.Lawsonas sugebėjo surinkti dviženklį naudingumo koeficientą, o akistatoje su Eurolygos čempionu Atėnų „Panathinaikos“ klubu trumpam pakėlė savo kartelę iki didmeistriškos ribos – 14 taškų, 4 atkovoti kamuoliai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 19 naudingumo balų.
Ar amerikietis buvo svarbi „Žalgirio“ žaidimo ašis? Kaip jo netektis atsilieps LKL čempionų žaidimui ir rezultatams? Ar Kauno klubas, vakar dar pasipildęs jaunu puolėju Povilu Butkevičiumi, ras rezervų, kad sėkmingai finišuotų pirmajame Eurolygos turnyro rate ir įvykdytų minimalią tarptautinio sezono užduotį - žengtų į „Top 16” etapą.
Lrytas.lt pateikia Lietuvos krepšinio specialistų Sergejaus Jovaišos, Šarūno Sakalausko ir Rūtenio Paulausko atsakymus į šiuos klausimus.
Sergejus Jovaiša, buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės krepšininkas: „Būkime atviri – iš T.Lawsono laukėme kur kas daugiau. Akivaizdu, kad jis taip ir neprisitaikė prie europinio krepšinio. Viena yra rungtyniauti NBA, kur daug kas pagrįsta individualiais veiksmais, ir visai kas kitą – Europoje, kur dominuoja klampus komandinis krepšinis.
Buvo kalbėta, kad amerikietis neblogas metikas, bet kur buvo tie jo metimai? Jis parodė, kad yra greitas žaidėjas, tačiau krepšinis, tai – ne 100 metrų bėgimas. Čia labai svarbu tinkamai komunikuoti su komanda tiek puolime, tiek ir ginantis. Amerikiečio gynyba, jei nekalbėtume vien apie žaidimą 1 prieš 1, neblizgėjo. Tiesa, buvo atskirų epizodų, kuomet į T.Lawsono žaidimą buvo išties smagu žiūrėti, bet jų norėjosi kur kas daugiau.
Kas dabar keisis „Žalgirio“ žaidime? Gal labiau atsiskleis ne itin sėkmingai sezoną pradėję lietuviai. Tokie, kaip Mantas Kalnietis. Jo žaidime trūksta veržlumo, nors tam buvo objektyvių priežasčių. Galbūt padidės jo minučių aikštėje laikas ir tai Mantui išeis į naudą.
Matėme, kaip sezono pradžioje atakuojančiojo gynėjo pozicijoje kankinosi Marko Popovičius. Dabar jam atsiras galimybė dažniau žaisti įžaidėju. Tai kroatui turėtų būti įprastesnis vaidmuo. Jis mėgsta būti su kamuoliu, gali jį įžaisti. Pastarosiose 67:65 laimėtose rungtynėse su Malagos „Unicaja“, M.Popovičius parodė ir charakterį – veržlumą, didelį ryžtą nugalėti.
Svarbu, kad mače su ispanais buvo žengtas pirmas iš keletos būtinų žingsnių į „Top 16” etapą. Jei žalgiriečiai nebarstys taškų ten, kur gali ir turi laimėti, jie peršoks grupių barjerą“.
Šarūnas Sakalauskas, treneris: „Manau, kad NBA lokautas buvo naudingas Europos krepšiniui. Ypač - jo įvaizdžiui. Į Europą persikėlę NBA krepšininkai pamatė, kad čia ir jiems yra kas veikti, kad Eurolyga – aukšto lygio varžybos.
T.Lawsonas Kaune nebuvo tikras įžaidėjas ir jis nežaidė taip sėkmingai, kaip galėtume laukti iš NBA krepšininko. Pavyzdžiui, Sonny Weemsas „Žalgirio“ ekipoje pritapo nepalyginamai geriau.
Įžaidėjo pozicija, drauge su vidurio puolėjo – komandos stuburas. Ko mes tikimės iš gero, aukšto lygio įžaidėjo? Jis turi greitai atsivaryti kamuolį į varžovų aikštės pusę, ten organizuoti komandinį puolimą. Arba veržtis po krepšiu pats ir atmesti kamuolį laisvam draugui, arba atakuoti pats. Vadinasi, įžaidėjas privalo ir turėti gerą metimą, puikiai žaisti derinį „du prieš du“. Žinoma, labai svarbu, kad jis būtų kibus ir gynyboje, dažnai perimtų kamuolį. Tokie yra reikalavimai, o kaip juos atitiko T.Lawsonas galite spręsti patys.
Ar NBA žaidėjui galėjo pakišti koją skirtumai tarp amerikietiško ir europinio krepšinio? Žinote, geras žaidėjas naujoje aplinkoje apsipranta greitai. Juk iš NBA persikėlus į Europą krepšininko taktinės, fizinės ir kitokios savybės nedingsta. Vadinasi, buvo kitokios problemos. Apie jas aš negalėčiau spręsti.
Apie „Žalgirio“ rezervus išvykus T.Lawsonui. Žinau tik tiek, kad M.Kalnietis – susiformavęs įžaidėjas. Prisiminkime koks geras jis buvo 2010 metų pasaulio čempionate Turkijoje. Matyt, treneriams reikia pasistengti jį tinkamai panaudoti.
Sunku pasakyti, ar ryšium su įžaidėjų permainomis nepradės geriau žaisti ir kitos grandys. Pavyzdžiui, vidurio puolėjas Robertas Javtokas. Gali būti, kad jis nespėjo tinkamai pailsėti po Europos čempionato, gal dar ne visai rado vietą Kauno komandoje. Kita vertus, ko iš jo tikisi aistruoliai. Robertas „Žalgiryje“ demonstruoja tai, kuo visada buvo stiprus – greitis, atletiškumas puolant ir gana patikimas žaidimas ginantis.
Kalbant apie „Žalgirio“ perspektyvas Eurolygoje, linkėčiau, kad kauniečiai po pirmo etapo neliktų be aukšto lygio rungtynių. Ši komanda verta Eurolygoje žaisti kur kas ilgiau. Be abejo, patekti į „Top 16” nebus lengva. Iš likusių trijų rungtynių LKL čempionai „Zagreb“ komandą namuose turėtų įveikti nesunkiai, o sudėtingiausios gali būti ne kitos savaitės rungtynės Kaune su „Panathinaikos“, o mačas išvykoje su „Brose“.
Bambergo komandą puikiai pažįstu. Kaip ir jos trenerį ir asistentus. Ir ne vienerius metus. Dar nuo savo darbo Vokietijos lygoje laikų. Todėl sėkmingas šio klubo pasirodymas šio sezono Eurolygoje man netapo atradimu. „Brose“ treniruoja vienas gabiausių šalies trenerių, propaguojantis amerikietiško ir vokiško krepšinio mišinį. Jų žaidimas – gerai organizuotas, yra nemažai „vienas prieš vieną“ veiksmų, bet viskas grindžiama nuo gynybos. Komanda pajėgi, įdomiai sukomplektuota. Asistentai atlieka išsamią varžovų analizę. Be to, žalgiriečiai turės būti pasirengę ir Bambergo arenos pragarui, kurį kuria 6 tūkst. triukšmingų aistruolių“.
Rūtenis Paulauskas, treneris: „T.Lawsonas pernelyg mėgo būti su kamuoliu pats, nei dalintis su komandos draugais. Jis Kaune sunkiai pritapo. Paskutinės jo rungtynės su „Unicaja“ tapo bene geriausiomis „Žalgirio“ sudėtyje. Matyt, amerikietis atsisveikinimui norėjo įrodyti, ko iš tiesų yra vertas.
Nesakau, kad T.Lawsonas - prastas žaidėjas. Tiesiog, jis kažkuo ypatingu neišsiskyrė. Gal čia kalti charakterio bruožai.
Bėda ta, kad kai kurie NBA krepšininkai, atvykę į Europą, per gerai apie save galvoja ir nepersistengia. O yra ir priešingų pavyzdžių. Pažiūrėkite, kaip pasiaukojamai Maskvos CSKA klube žaidžia Andrejus Kirilenka. O juk jis – NBA žvaigždė.
Kalbant apie pamainą, T.Lawsono pozicijoje „Žalgiris“ turi du aukšto lygio įžaidėjus – Marko Popovičių ir Mantą Kalnietį. Pakeisti amerikietį yra kam. Kažin, ar verta pirkti dar vieną naujoką vietoj T.Lawsono.
Manau, kad išvykus kitiems amerikiečiams dar geriau ims žaisti ir S.Weemsas. Tiksliau, jis pradės kitaip jaustis. Likęs vienas amerikietis komandoje jis atsiduos žaidimui. Iki šiol, neskaitant sėkmingo puolimo, S.Weemsas ne visada mėgo gintis.
Kauno klubo traukinys Eurolygoje pamažu įsibėgėja. Žalgiriečiai yra pajėgūs laimėti visas trejas likusias B grupės rungtynes. „Zagreb“ ir „Brose“ klubai yra tikrai įveikiami, o Atėnų „Panathinaikos“, nepaisant garsaus vardo, pastaruoju metu žaidžia silpnokai“.
Ekspertas Deivis nutarė išdėstyti savo mintis apie Vilniaus „Lietuvos ryto“ apsipirkinėjimą. Pastaruoju metu paaiškėjo net trijų naujokų pavardės – Milenko Tepičius, Martynas Gecevičius bei Stevanas Jelovacas.
Lietuvos krepšinio sirgaliai dar atsimena Kareemo Rusho žudikiškus tritaškius ir įspūdingus dėjimus per varžovų galvas. Komunikabilusis gynėjas iš JAV, 2006-ųjų gruodį iš NBA persikėlęs į Lietuvą, apsivilko Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos marškinėliais ir tuoj pat tapo vienu komandos lyderių. Nors amerikietis Lietuvoje praleido vos keletą mėnesių, jis paliko pastebimą pėdsaką - tapo ULEB taurės ir LKL vicečempionu bei BBL čempionu. Kai karjera, atrodytų, vėl ėmė kilti, likimas K.Rushui pamėtėjo naujų išbandymų.
Buvusio „Lietuvos ryto“ legionieriaus gyvenimo istorija ir dabartimi susidomėjo populiarus JAV tinklalapis slamonline.com.
„Kareemui Rushui būtų sunku nenusivilti. Kur kas patogiau apkaltinti traumas arba sėkmės trūkumą, sugriovusį jo profesionalią karjerą. Tarsi jo istorija turėtų atkartoti liūdną jo prasigėrusio brolio JaRono istoriją arba taptų priešingybe jo jaunesniojo brolio Brandono sėkmės istorijai“, - rašo slamonline.com. Po sėkmės NCAA ir koledžų varžybose K.Rushas 2002 metais pateko į NBA naujokų biržą, kurioje jį pasirinko garsusis „Los Angeles Lakers“ klubas. Jis rado savo vietą Los Andžele, padėdamas laimėti Vakarų konferencijos finalus 2004-aisiais, kai į varžovų iš Minesotos krepšį įsūdė 6 iš 7 tritaškių ir surinko 18 taškų.
2004 - 2005 metų sezoną K.Rushas buvo parduotas į „Charlotte Bobcats“ klubą, kur jo vaidmuo tapo dar svarbesnis - vidutiniškai po 11,5 taškų per rungtynes ir 25 min. aikštėje. Nuo to laiko jis sukinėjosi aplink NBA ir Europą, sustodamas Lietuvoje, Sietle, Indianoje, Filadelfijoje. 2009-aisiais K.Rushas grįžo į Los Andželą. Sužaidęs vos 7 rungtynes K.Rushas patyrė žiaurią traumą - nusitraukė kelio raiščius ir jo karjerą tais metais buvo baigta.
Tiksliau, tai galėjo būti pabaiga, Jeigu Kareemas nebūtų savęs atradęs iš naujo. Kaip renginių vedėjas, dainininkas, madų dizaineris, aktorius ir filantropas. Jis įsteigė savo įmonę „Big Rush Entertainment“, paleido į gyvenimą savo drabužių liniją „K. Rush collection“ ir įsteigė labdaros fondą „Kareem’s Kids Foundation“.
Bet 31 metų amerikiečiui to neužtenka. Jis turi aišku tikslą - grįžti į NBA.
Sugrįžimas į tokį lygį yra itin sunkus bet kuriam žaidėjui, o Kareemui tai - beveik neįmanoma misija. Žinant jo amžių, traumas ir laisvojo agento statusą. Vis dėlto K.Rushas yra pasiryžęs pergrupuoti savo energiją, nenaudotą jau porą metų, ir grįžti į NBA klubo sudėtį.
NBA ar kas kita, K.Rushas atsisako pasiduoti. Savo interviu amerkietis papasakojo apie planuojamą sugrįžimą į NBA, savo netikėtą muzikinę karjerą ir daugelį kitų dalykų.
- Ką veikiate pastaruoju metu? - slamonline. com paklausė K.Rusho.
- Gyvenu Los Andžele. Baiginėju atsigauti po traumų ir operacijų ir rengiuosi dar šiemet grįžti į krepšinį. Kol NBA tęsėsi lokautas, aš turėjau pakankamai laiko. Jį skyriau vystyti kitoms savo verslo rūšims. Turiu daugybę mane dominančių veiklos sričių neskaitant krepšinio. Dabar, pavyzdžiui, bandau sukurti dokumentinį filmą apie savo šeimą. Tai bus toks realybės filmas, todėl filmuoju net kai dabar kalbamės telefonu.
Taip pat dar 2009 metais pradėjau muzikinę karjerą. Išleidau singlą, kuris sulaukė nemenko pripažinimo. Įkūriau savo prekės ženklą ir užsiimu muzikos leidyba. Beje, naują savo albumą norėjau išleisti kaip tik su NBA sezono pradžia, kad jis padarytų maksimalią įtaką, bet dėl lokauto albumas pakibo ore. Bet aš vistiek nemažai koncertuoju, dalyvauju muzikiniuose šou. Dar pradėjau savo drabužių linijos, skirtos sportininkams, vystymą. Žodžiu, darau daugybę įdomių dalykų.
Vis dėlto mano prioritetu lieka krepšinis. Bandau palaikyti sportinę formą.
- Kai 2009 metais patyrėte sunkią traumą, ar manėte, kad jūsų sportinė karjera - baigta?
- Žinoma, kai patiri tokią sunkią traumą, pirmoji mitis būna būtent tokia. Bet aš žinojau, kad esu per jaunas atsisveikinti su krepšiniu. Tuo metu man nebuvo nė 30-ies, todėl tikėjausi, kad manęs dar laukia 5 ar 10 metų krepšinio aikštėje. Supratau, kad viskas priklauso nuo mano požiūrio ir darbo etikos. Manęs laukė ilga reabilitacija, todėl svarsčiau kuo užsiimti - grįžti į mokyklą tęsti mokslų ar vystyti muzikinę karjerą. Apsisprendžiau pastarosios naudai. Ir, atrodo, nesuklydau.
- Ar pastaruoju metu žaidžiate krepšinį?
- Taip, ir labai dažnai. Rungtyniauju Los Andžele, anksčiau Kanzase. Mano kelis 100 proc. atsistatė, todėl dirbu ir su svarmenimis. Esu visiškai pasirengęs grįžti į NBA.
- Ar palaikote ryšius su savo jaunesniuoju broliu Brandonu, žaidžiančiu NBA lygos „Pacers“ klube?
- Jis dabar sėdi šalia manęs. Žinoma, aš juo didžiuojuosi. Jam buvo labai sunku augti Kanzase ir būti nuolat lyginamam su manimi ir vyresniuoju mūsų broliu JaRonu.
- Jūsų vyresniajam broliui JaRonui karjera NBA lygoje nenusisekė. Ar dėl to labai graužiatės?
- Kiekvieną dieną. JaRonas buvo geriausias mano kada nors matytas krepšininkas. Jis - priežastis, kodėl aš tapau krepšininku. Todėl matyti viską, ką jis praėjo - labai skaudu. Dabar aš noriu tik vieno, kad jis gyventų gerai ir be krepšinio.
- Kaip atsitiko, kad muzika iš pomėgio jums tapo rimtu užsiėmimu?
- Kiek tik save atsimenu, nuo pat vaikystės mėgau dainuoti. Visada traukdavau kažkokią melodiją. Tie, kurie mane pažinojo tada, nenustebo dėl mano sprendimo pradėti muzikinę karjerą. Patyręs traumą aš nutariau išmėginti jėgas kitur. Mano draugas pristatė mane patyrusiam muzikos prodiuseriui. Jo padedamas įrašiau dainą, o vėliau įsteigiau savo leidybos kompaniją. Nusisamdžiau komandą ir tapau pirmuoju „Big Rush Entertainment“ dainininku. Smagu, kad mano singlas buvo šiltai sutiktas, nors pasitaikė ir kritikos. Daina sukosi radio stočių eteryje, pasirodžiau „Mo’Nique“ ir keletoje kitų šou Niujorke, vaizdo klipas sukasi iki šiol.
- Kokio stiliaus jūsų muzika?
- Sakyčiau - R & B (ritmbliuzas. - red.), sumaišytas su trupučiu visko. Aš galiu atlikti bet kurio stiliau kūrinius. Po keletos metų galbūt išvysite mano atliekamą roko stiliaus kūrinį.
- Minėjote, kad filmuojate dokumentinį filmą?
- Tiesą sakant, pradedame kaip tik dabar. Seniai tą norėjau padaryti. Filmą prodiusuojanti kompanija nusiųs pavyzdžius į ESPN televizijos kanalą, tada bus aiškesnės perspektyvos.
- Iš visų dalykų - muzikos, televizijos, kitos veiklos, planuojamo sugrįžimo į NBA, kuris jums atrodo sunkiausias?
- Be abejo, NBA. Dauguma žmonių mano: „Jam jau 31-eri, jis gydėsi traumas. Kažin, ar jis vis dar turi parako?“. Mėginsiu įrodyti, kad turiu.
Eksperto Deivio mintis apie naujausius krepšinio įvykius – Janio Blūmo išvykimą, antrosios Rusijos lygos komandos pirkinį ir Slovėnijos pirmąsias rungtynes.
Skandalingai nuskambėjusiame Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininko Vladimiro Romanovo interviu Rusijos sporto portalui championat.com jau privertė verslininką išsižadėti savo žodžių apie priešais tapusius „Žalgirio“ sirgalius. Tačiau tame pat pokalbyje V.Romanovas pažėrė ir istorinių, politinių bei ekonominių perliukų, galinčių priblokšti šių sričių žinovus. Lrytas.lt pateikia įdomiausias „Žalgirio“ savininko mintis.
- Pokalbį norėtųsi pradėti klausimu apie naująją Kauno areną. Apsilankius joje susidaro įspūdis, kad ji tarsi nebaigta statyti, - pradėjo championat.com žurnalistai.
- Pas mus architektūrą visi išmano. Kaip ir krepšinį, politiką... Ten dar turi būti Lietuvos vėliavos formos tinklas. Bet šiaip ten gerai pasirinkta. Jeigu žinotumėte istoriją, tai maždaug šioje vietoje buvo pastatyta tvirtovė. Ten, galima sakyti, mišinys arijų ir italų įsikūrė, kurie bėgo nuo Cezario, nuo inkvizicijos. Atplaukė Nemunu ir prie santakos su Nerimi įsikūrė.
Susitarė su lietuviais, tiksliau lietuvių tada nebuvo, buvo žemaičių gentys. Su jais susitarė Naująją Romą pastatyti. Nes juos išvarė iš Romos aborigenai vietiniai. Tiksliau - naujasis tikėjimas, Cezaris pasiskelbė pontifiku. Tarpininku tarp Dievo, o pagonybė to nepripažįsta. Nes tai ne religija lenkimosi kažkam, o pamokos, kaip gauti žinių iš kito pasaulio, tiksliau iš vieno pasaulio, iš kosmoso, visatos. Žinios atnešė žemdirbystę ir architektūrą, kuri egzistavo dar toli gražu iki Kristaus. Ir piramidės pastatytos, ir visa civilizacija.
Va čia Palemonas 1-asis su 500 šeimų pastatė Roma Nova. Taip atsirado kutūros centras, lopšys Romanovų, Rusijos carų. Tai kol neprasidėjo Kryžiaus žygiai, kad juos sunaikintų. Taip jie nuolat klajojo į šiaurę, į Tverę. Aš žinau, kad pirmieji gyventojai naujos valstybės buvo arijai. Piramidė – tai bendravimo su kosmosu statinys. Su kitu pasauliu. Laidojimo paprotys, tai - ritualas bendravimo su mirusio dvasia, su ta energija, kuri lieka po žmogaus mirties. Taigi, Kryžiaus žygiai ir Žalgiris susiję. Aš tokia knygą apie chronologiją leidžiu, ten kalbama apie valstybę, tiksliau, jos chronologija, kur jie išrenka 50 žmonių, lietuviškai kalbančių, kurie išrenka pontifiką, ir kurie duoda žinias per pranašą, visuomenei kaip elgtis, gyventi. 2000 metų atgal, kai atėjo krikščionių, judėjų, musulmonų kultūra, visa tai buvo sunaikinta. Mano nuomone, ir kultūra, ir žmogus 2000 metų neprogresuoja. Jis degraduoja kaip asmenybė, lyginant su Dievu. Jis su tų religijų pagalba yra vergas.
- Taip, gana netikėta mūsų pokalbio pradžia gavosi...
- Tai jūs apie architektūrą, apie areną. Tai ji simbolizuoja... kultūra ir yra esmė visuomenės, valstybės. Kada nors turime išeiti iš tų ribų. Net Sachara buvo apgyvendinta kažkada, palydovai tai randa. Visa tai arijų, kaip pasakyti, ... pagalba, kai mums buvo pasiųsta, kad žmogus turi vystytis ne kaip gyvulys, o kaip žmogus.
- (techninės problemos fone)
- Ar mums reikės visa tai pakartoti?
- Ne, ne. Mes vistiek video karpysime. Ne viskas ten vis tiek papuls.
- O kiek reportažas truks?
- Manome, kad du gabaliukai po 10 min. Su jūsų citatomis ten.
- Ir įdomu, kad ta pilis senoji Kaune, jeigu buvote, filmą „Ruslanas ir Liudmilą“ filmavo. Ji buvo sugriauta vokiečių, visi sudeginti, o atstačius nuo tos datos švenčiamas Kauno gimtadienis. Tai mes areną statome tam, kad istorija prasideda ne iš ten, o daug anksčiau.
- Girdėjome, kad prie arenos finansavimo teko gerokai prisidėti ir jums?
- Taip, reikėjo nemažai prisidėti. Kažkur 20 proc. nesugebėjo. Tai teko įdėti. Sunkiausia buvo paleisti visą tą mechanizmą, išmokti naudotis visomis detalėmis...
Blogiausia, kad konkurentai nuolat trukdė. Tai ten chemikalai užkasti, tai branguolinės liekanos. Priešpaskutinę dieną paskambino vaikams į darželius ir mokyklas. Neva, tėveliai, neleiskite, suprogdins. Likus valandai iki atidarymo, paskambino, kad susprogdino. 17 tūkst. pagal instrukciją reikėjo evakuoti. Visam tam reikėjo rengtis. Bet atsilaikėme.
- Rinkodaros aspektai užkliuvo, norėjosi geresnės rinkodaros – arenos viduje ir išorėje toli gražu nebuvo tobula, nors pati arena – visi sakė - fantastiška.
- Mes orientuojamės į orkestrus, kad jie skambėtų, o jei jie galės ten groti, tai bet kuris muzikantas galės. Ir ledo renginiai bet kokie gali vykti.
- Aš labiau apie arenos rinkodarą. Ar ji jus tenkino Europos čempionate?
- Tai viskas, ką galėjome geriausio padaryti. Mes tiesiog neturėjome laiko, generalinę repeticiją surengėme jau per patį čempionatą... Kitamet Kaune vyks veteranų Europos čempionatas. Aš jiems daug metų padėjau. O šiemet pasisekė – tapome pirmi ir 2 taškus įmečiau, nors iki tol net kamuolio rankose nebuvau laikęs... Aš ir šiaip kamuolį, kai paėmiau pirmąsyk, įmečiau 7 baudas iš 10. Tai nesuprantu, kaip krepšininkai to nepadaro.
- Kodėl Lietuvoje nėra pajėgaus moterų krepšinio klubo?
- Valstybė jo negali išlaikyti, privatininkai irgi ne. Tai nuostolinga veikla. Pajėgiam moterų krepšinio klubui reikia bent 3–5 mln. dolerių.
- Jei jau prakalbome apie pinigus, koks šį sezoną „Žalgirio“ biudžetas?
- Pusė bet kurios jūsų komandos (Rusijos. - Red.) iš aukščiausios lygos biudžeto.
- Bet kurios. Pas mus labai skirtingų finansinių pajėgumų komandos?
- Turiu galvoje vidutines komandas.
- Teko girdėti, kad pasižymėjote ir šokių aikštelėje. Kaip jums kilo idėja ten dalyvauti?
- Norvaišos pakvietė, kai nuėjau pažiūrėti į anūkes šokančias. Patiko. Per dalyvavimą televizijos šou intensyviai teko treniruotis... Mane mokyklos laikais kvietė ir į baseiną, ir į boksą, o man šokiai visada patiko. Ir Škotijoje anksčiau manė, kad šokiai geriausiai ugdo ritmo pajūtį, ir dar boksas. Trenerius samdė specialiai.
Šiandien „Žalgiris“ pas mane boksu užsiiminėja. Jeigu norite, galiu parodyti (išsitraukia kompiuterį ir rodo įrašus). Begičių (buvęs „Žalgirio“ legionierius. - Red.), pavyzdžiui, jau išmetinėjo iš šito ..., o aš jam sakau, kad atvažiuotų mėnesiu anksčiau ir pamatysi, kokie bus rezultatai. Taip iš tiesu. Jau Begičius jeigu kas, aš jam sakau: „Begičiau, ateik, padėk, duok į snukį ar ką tenais“.
Iš esmės, pagal žaidėjo judėjimą bokse iškart nustatai, ar jis turi ritmo pojūtį, sprogstamosios technikos.
- Tai jūsų išradimas?
- Taip. (rodydamas žalgiriečių vaizdus bokso pratybose. - Red.). Čia pirmame plane Sonny (amerikietis S.Weemsas. - Red.) ir Tomas Delininkaitis. Čia Javtokas turbūt.
- Kaip treneriai priima jūsų patarimus?
- Jie priima tik tai, ką supranta. Vieni - taip, kiti – ne. Svarbiausia, kaip vaikinai. Jeigu jaunimas, pavyzdžiui, Vytenis Lipkevičius atėjo. Jis 30 min. Užsiiminėja. O tie – 8 minutės – ir visa aikštelė šlapia. Va, Kalnietis. Tiek to, aš jums dabar Weemsą dar parodysiu, kur geriau matyti.
- Jums teliko pasikviesti Kasparą Kambalą (Latvijos krepšininką, profesionaliai kovojusį ringe. - Red.)...
- Pas mus su boksu viskas tvarkoje. Žiūrėkite, kaip dirba Weemsas. Atskirsi nuo profesionalo? Beje, treneriai pas mus dirba tokie, kad per mėnesį taip išsunkia žmogų, kad jis radikaliai pasikeičia.
- Jūsų paklausius atrodo, kodėl jus užsiimate tik sporto rėmimu. Juk galėtumėte save realizuoti ir kitose srityse, pavyzdžiui, medicinoje.
- O sportas tai ir yra medicina, tiksliau - jos avangardas. Tikintis sportininkas šiai dienai gali save keisti biologiškai. Aš, pavyzdžiui, užsiėmiau šokiais, save pakeičiau per 6 mėnesius. Biologiškai. Ir šitas procesas vyksta ląstelių lygyje. Moksininkai šiais laikais tai gali matyti per mikroskopus. Šiandien mokslininkai gali įrodyti, o aš tai žinojau 20 metų, kad žmogaus genai nuo energijos modifikuojasi. Žmogus 100 proc. sudarytas iš energijos. Žemė, jeigu atimsime energiją, pavirs į taškelį. Taip ir žmogus. O energija valdoma tikėjimu tuo, ką darai. Treneriui reikia duoti šitas žinias ir jį priversti praeiti viską, nuo A iki B. Tada man įdomu. O jeigu man būtų įdomu tik laimėti, tada viskas paprasta – duoti 100 tūkst. Jeigu lemiamos rungtynės – milijoną žaidėjui. Ir ne aš duodu. Tie, kurie atlieka statymus, duoda pinigus ir išlošia. Man įdomus pats žmogaus vystymosi procesas. Aš pats vystausi.
- Kodėl tada nededate pinigų į mokslinius tyrimus?
- Čia ir yra labaratorija. Sporto klubas – jeigu tai ne šou verslas. Jis gyvena kitais dėsniais. Aš netikiu, kad sportas apskritai išliks po keleto metų. Jis visas taps šou verslu.
- Dar viena jūs dominanti veiklos sfera – politika. Jūs, regis, norėjote tapti Lietuvos prezidentu?
- Jeigu būčiau norėjęs, tai būčiau juo tapęs. Patikėkite, tai gerokai lengviau nei nuimti Lietuvos futbolo federacijos prezidentą. Lietuvoje lengviau pačiam tapti šalies prezidentu. Aš galėčiau tapti prezidentu ne tik Lietuvoje. Bet nekeliu sau tokio tikslo. O paskutinę dieną padaviau paraišką šalies prezidento rinkimams, kad parodyčiau, kad nė vienas prezidentas neturi etninės kilmės. Aš jiems duodu paraišką, jie man sako: „Tu nesi etninis lietuvis. Įrodyk“. Bet juk jie nė vienas netinka, pagal įstatymą turėjo gimti iki karo. Kodėl aš negaliu?
- Kodėl tada jums nepavyko iškelti kandidatūros, jeigu įstatymas jūsų pusėje?
- Tai reikėjo įrodyti, aš ir įrodžiau. Komisija nori priima, nori ne.
- Su tuo jūs Lietuvoje dažnai susiduriate - ne visai nacionaliniu klausimu, bet apribotomis galimybėmis?
- Mano pavardė Romanovas. Romanovai nuo 1909 metų gyveno čia. Tai kokie gi jie etniniai? Lenkai, baltarusiai, ten nė vieno etninio lietuvio nėra, išskyrus Romanovus.
- Daug veiklų jau išbandėte. Ką dar norėtumėte išbandyti?
- Nuskristi į kosmosą, pažiūrėti. Reikia gi treniruotis. Pusmečio nepakaks. Tik pasiūlymo nesulaukiau.
Jeigu man neįdomu politikoje. Kas politika, kas yra demokratija. Tai ne graikų žodis, kaip manoma. Tai – slaviškas žodis, kurį jiems arijai atnešė. Demokratija – tai bendras reikalas, veikla. O šiandien politika - „cosa nostra“. Mūsų reikalas. Matote skirtumą? Reikia į kokią gaują įžengti, bet lyderių ten nerasi. Reikės visus juos išmušti ar nunuodyti, ar pažeminti. O mūsų reikalo nėra. Amerikoje, pavyzdžiui. Amerikos neliko, kai jie atėmė tikėjimą. Užpuolė Iraną, Iraką, Jugoslaviją. Kaip ir dolerio neliko. O kai buvo mitas, žmonės kažką statė.
- Atrodo, kad šiuolaikinei visuomenei jūsų prognozės nėra pernelyg optimistinės.
- O kaip kitaip? Septyni milijardai žmonių trypia Žemę, dergia ją ir semia gamtos išteklius. Kokia žmonijos ateitis? Ją galima būtų tik parduoti organams, o likusią biologinę masę vertėtų perdirbti į kombinuotus pašarus. Niekam kitam žmogus nereikalingas, nes jis netobulėja.
Portalas Crazysport.lt tęsia rubriką, kurioje jus artimiau supažindina su garsiais Lietuvos krepšininkais. Šį kartą į mūsų akiratį pateko Barselonos “Regal Barcelona” atstovas Šarūnas Jasikevičius.
Amerika šeštadienį atsibudo negalėdama patikėti žiniomis apie tai, kad per Kalėdas prasidės NBA sezonas. Po kelis mėnesius trukusių nesėkmingų derybų mažai kas tikėjosi, kad krepšininkams ir klubų savininkams šiais metais pavyks susitarti.
„Įsijungiau savo telefoną ir pradėjau gauti žinutes apie lokauto pabaigą.
Ar tai tiesa?” – pusę dešimtos ryto apstulbęs socialiniame tinkle rašė argentinietis Manu Ginobili iš „San Antonio Spurs”.
„NBA sugrįžta? Nuostabios naujienos.
Esu toks laimingas dėl visų mūsų sirgalių ir visų žmonių, kurie dirba prie arenų ir jų viduje”, – pusę vienuoliktos pakirdęs paskelbė „Dallas Mavericks” vokietis Dirkas Nowitzki.
„Žmonės, ką tik atsibudau ir matau: pasiektas susitarimas!
Jaučiuosi kaip mano vaikai per Kalėdas! Toks pakylėtas!” – pusę dvyliktos internete pareiškė ir LeBronas Jamesas iš „Miami Heat”.
Tiek jis, tiek D.Nowitzki jau gali ruoštis gruodžio 9-ąją atvykti į treniruočių stovyklas, o vietoj Kalėdų pietų stalo susikauti aikštėje tarpusavyje – kaip praėjusio NBA sezono finale.
Sužais po 66 rungtynes
15 valandų – tiek laiko Niujorko advokatų kontoroje „Weil, Gosthal and Manges” už uždarų durų derėjosi NBA žaidėjų ir klubų savininkų atstovai.
Jie susitiko dar penktadienio vidurdienį ir gerokai nuvargę pasirodė su pranešimu 3 valandą nakties, kai tik atkakliausi žurnalistai dar laukė už durų.
Bet buvo verta, nes iki tos nakties atrodė, kad viltys šiais metais Amerikoje išvysti krepšinį visai išblėso.
Tačiau 149-oji lokauto diena tapo išskirtinė, ir gruodžio 25-ąją turi prasidėti sutrumpintas 66 rungtynių NBA sezonas.
Tiesa, susitarimas įsigalios tiktai po 29 klubų savininkų ir 450 žaidėjų balsavimo, tačiau neabejojama, kad dauguma neprieštaraus.
„Manome, kad susitarimas bus patvirtintas, ir NBA sezonas įvyks”, – trumpoje spaudos konferencijoje sakė NBA komisaras Davidas Sternas, o greta jo galva linksėjo žaidėjų asociacijos vadovas Billy Hunteris ir prezidentas Derekas Fisheris.
Ž.Ilgauskas grįžti neketina
Sutrumpintą sezoną pajus tiktai vienas Lietuvos krepšininkas – Linas Kleiza („Toronto Raptors”).
Mat naujokų biržoje pašaukti Jonas Valančiūnas (Vilniaus „Lietuvos rytas”) ir Donatas Motiejūnas (Gdynės „Prokom”) turi sutartis su savo klubais iki sezono pabaigos.
Žydrūnas Ilgauskas paskelbė apie krepšininko karjeros pabaigą nepaisydamas to, kad dar turėjo vienų metų sutartį su „Miami Heat”.
„Bent jau prieš dvi dienas jis man sakė, kad vis dar baigia karjerą”, – sakė 36 metų aukštaūgio agentas Herbas Rudoy.
Daugybė darbo laukia Artūro Karnišovo, kuris dirba „Houston Rockets” skautu. Jis šeštadienį „Lietuvos rytui” sakė, kad vis dar negali nieko viešai kalbėti apie NBA, nes oficialiai lokautas dar nesibaigė.
Tačiau faktiškai neabejojama, kad gruodžio 9-ąją klubų darbuotojams prasidės tikras pragaras, nes per labai trumpą laiką reikės pasirašyti naujas sutartis su laisvaisiais agentais.
Įprastai ši beprotybė prasideda liepos 1-ąją ir trunka beveik tris mėnesius. Dabar viską reikės padaryti mažiau nei per tris savaites.
Džiaugėsi net prezidentas
Net JAV prezidentas Barackas Obama kėlė nykščius į viršų, kai išgirdo apie NBA lokauto pabaigą šeštadienį, baigęs žaisti krepšinį Vašingtone.
Nors amerikiečiai kurį laiką kalbėjo, kad NBA esą niekam neberūpi, internetas sprogo nuo komentarų, o sirgaliai negalėjo sulaukti, kol bus paskelbtas pertvarkytas rungtynių tvarkaraštis.
Dabar aišku tik tiek, kad Kalėdų dieną Dalase įvyks NBA finalo revanšas, Los Andžele „Lakers” kovos su „Chicago Bulls”, o Niujorke – „Knicks” kausis su „Boston Celtics”.
Tačiau kas vyks toliau, paaiškės tik kitą savaitę.
Aišku viena – trumpesnis sezonas vyko vos vieną kartą istorijoje, kai 1999-aisiais dėl lokauto kiekviena komanda sužaidė tik po 50 rungtynių.
Augant pelnui augs ir algos
Vienas įdomiausių klausimų, į kurį bando atsakyti NBA žinovai – kas laimėjo lokauto mūšyje: žaidėjai ar klubų savininkai?
Žinoma, tiek viena, tiek kita pusė tikina, kad pasiektas kompromisas.
Tačiau pažiūrėjus į naujosios kolektyvinės sutarties sąlygas matyti, kad rankas turėtų trinti savininkai. Krepšininkai nusileido tiek, kad metinės jų sutartys gali sumažėti net 300 mln. dolerių. Per 10 metų sutarties laikotarpį tai reiškia net 3 milijardus dolerių, kuriuos sutaupys savininkai.
Be to, sutartys bus trumpesnės, o algos augs mažiau.
„Savininkai skųsis, kad negavo visko, ko norėjo, o kai kurie net balsuos prieš šį susitarimą. Iš tiesų jie gavo daugiau nei reikia, kad galėtų subalansuoti savo sąskaitas”, – teigė „NBC Sports” apžvalgininkas Kurtas Helinas.
Tačiau žaidėjams pavyko išsiderėti, kad naujokų algų skalė ir veteranų minimumas nebūtų mažinamas. Tuo tarpu klubų savininkai bandė jas sumažinti 12 proc.
O svarbiausia, jog žaidėjai nepasidavė savininkų norui, kad žaidėjų atlyginimai išliktų maždaug 2 mlrd. dolerių per sezoną net tuo atveju, jei lygos pajamos augtų.
Šią kovą laimėjo krepšininkai. Jei lyga uždirbs daugiau, storės ir žaidėjų piniginės.
Abi pusės turės galimybę nutraukti šią naująją 10 metų sutartį po šešerių metų.
2012 metų rugpjūį Marijonas Petravičius nusprendė baigti krepšininko karjerą. 33-ejų aukštaūgis iš didžiojo sporto buvo priverstas pasitraukti dėl sveikatos problemų, tačiau jis neabejoja, kad ateityje ne sykį bėgs į aikštelę pasivaržyti su mėgėjais.
Mindaugas Timinskas tebesijaučia tikras žalgirietis, bet grįžimas į Kauną nėra įtrauktas į jo planus. Buvęs „Žalgirio” kapitonas krepšinio alkį malšina treniruodamas vaikus vidurinėje mokykloje JAV.
„Coach Tim” – taip dabar į M.Timinską kreipiasi vaikai Kerio akademijoje (Cary Academy) Šiaurės Karolinoje, kur buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas pradėjo trenerio karjerą.
37 metų treneris Timas žino daug krepšinio paslapčių. Sidnėjuje su Lietuvos rinktine jis iškovojo olimpinių žaidynių bronzą, o su Kauno „Žalgiriu” – tris LKL aukso žiedus. Ne veltui Kaune jo delnas amžiams įspaustas „Žalgirio” žvaigždžių alėjoje.
Bet M.Timinskas nenori, o gal ir negali atskleisti dar vienos paslapties – kodėl jo vardas siejamas su postu „Žalgirio” struktūroje?
Širdyje lieka žalgirietis
Kai „Žalgirio” generalinio direktoriaus postą šią savaitę paliko Paulius Motiejūnas, tarp galimų kandidatų jį pakeisti sušmėžavo gerai žinomo žalgiriečio pavardė.
Trejus metus apie M.Timinską nebuvo jokių žinių net ir visus pasiekiančio interneto platybėse. Bet krepšinio užkulisiuose kažkas prisiminė JAV gyvenantį buvusį krepšininką, turintį finansininko diplomą.
„Širdyje esu žalgirietis. Ir gyvendamas JAV seku komandos įvykius. Bet su niekuo iš „Žalgirio” nešnekėjau, – „Lietuvos rytui” sakė M.Timinskas. – Džiaugiuosi gyvenimu Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pats beveik nežaidžiu krepšinio, bet juo domiuosi. Stengiuosi nenutolti nuo krepšinio.”
Paklaustas, ar apie galimybę dirbti Kauno klube teiravosi jo aplinkos žmonės, M.Timinskas labai atsargiai rinko žodžius.
„Tiksliai nežinau, – kalbėjo buvęs krepšininkas. – Gal kur nors mano vardas ir nuskambėjo. Bet tikriausiai nėra reikalo kalbėti, nes su manimi tiesiogiai bendrauta nebuvo.”
Jaučiasi lyg namų šeimininkas
M.Timinsko dienos anapus Atlanto bėga ramesniu ritmu nei jo buvusios komandos.
Kol „Žalgirio” krepšininkai sunerimę ieško būdų, kaip išbristi iš žaidimo krizės, buvęs komandos kapitonas mėgaujasi sėsliu gyvenimu namuose Šiaurės Karolinoje.
Praėjo daugiau nei treji metai, kai M.Timinskas paskutinį sykį žaidė profesionalų krepšinį atstovaudamas Valensijos „Pamesa” klubui.
Paskui dar metus jis neskubėjo padėti taško karjeroje laukdamas įdomaus pasiūlymo, bet toks neatėjo.
Juokaudamas M.Timinskas save vadino namų šeimininku ir dviejų dukterų vairuotoju. Jo amerikietė žmona Barbara irgi nedirbo, todėl visa šeima ištisas dienas leido kartu.
Šeima M.Timinskui visada buvo pirmoje vietoje. 2003 metų vasarą Lietuvos krepšinio sirgalius pritrenkė žinia, kad dvimetrinis puolėjas atsisakė žaisti rinktinėje dėl buitinių priežasčių.
M.Timinskas tuomet atvirai kalbėjo, kad vasarą skirs savo naujiems namams Šiaurės Karolinoje tvarkyti.
Norėjosi ko nors daugiau
M.Timinskas buvo geras krepšininkas. Ne tik dėl dviejų atakų, kurios iki šiol sukasi „YouTube” klipuose.
2001 metais per Eurolygos finalą tuomet Vitorijos „Tau Ceramica” žaidęs lietuvis su tokia jėga sugrūdo kamuolį į krepšį viena ranka, kad dėjimas pateko į kito sezono Eurolygos vinjetę.
„Žalgirio” ataką per 0,3 sek. taikliu metimu baigęs ir pergalę 2003 metų LKL finalo rungtynėse Vilniuje išplėšęs M.Timinskas dar ilgai sapnavosi baisiausiuose „Lietuvos ryto” žaidėjų košmaruose.
Iš viso 4 sezonus „Žalgiriui” atstovavęs žaidėjas vėliau 3 metus žaidė Valensijoje, kur paskutinį sykį aukšto lygio varžybose metė į krepšį būdamas 34 metų. Paskui jis ilgam įsikūrė JAV.
M.Timinskas pagaliau galėjo visą laiką skirti šeimai, kol pasiryžo ieškoti darbo.
„Namuose visą laiką neprisėdėsiu. Šeimai skiriu daug laiko, bet norisi ko nors daugiau”, – neslėpė M.Timinskas.
Tobulėja žaisdamas tenisą
Aistrą sportuoti buvęs krepšininkas kurstė aktyviai bėgiodamas. Prieš dvejus metus jis net dalyvavo pusės maratono varžybose ir 21 km 97 m įveikė greičiau nei per dvi valandas.
„Buvo įdomu mesti iššūkį sau ir bėgti ilgas distancijas, bet ilgiau tuo užsiimti nenorėjau. Pabodo”, – sakė M.Timinskas.
Jis vis dažniau mojuoja teniso rakete, o krepšinio kamuolį į rankas paima tik žaisdamas su vaikais. Sidnėjaus olimpinis prizininkas rimtai krepšinio nebežaidžia.
„Jaučiu, kad krepšinio aikštėje nebegaliu padaryti tiek, kiek galėdavau prieš keletą metų, – pasakojo M.Timinskas. – Todėl dabar dažnai žaidžiu tenisą.
Šioje sporto šakoje viską pradėjau nuo nulio ir man pavyksta gerinti žaidimą.
Psichologiškai jaučiuosi smagiau, kai ką nors darau geriau, o ne vis prasčiau.”
Įdomu dirbti su vaikais
Nors pats krepšinio profesionaliai nebežaidžia, M.Timinskas visada ilgėjosi šio žaidimo.
Jis įsidarbino Kerio akademijoje, kurią lanko ir buvusio krepšininko dukterys – 11 metų Taylor ir 9 metų Natalie.
„Tai nuolatinės pareigos, tik mūsų sezonas trumpas – nuo lapkričio iki kovo mėnesio, – sakė M.Timinskas. – Man įdomu mokyti vaikus.
Esu iš arti matęs, kaip dirba garsūs treneriai, bet su vaikais viskas vyksta kitaip. Jie visada rodo didelį entuziazmą. Man patinka šis darbas. Jis malšina krepšinio alkį.”
Permainų neplanuoja
M.Timinskas kartais per kompiuterį pasižiūri Lietuvos rinktinės ar klubų rungtynes ir žino, kad „Žalgirio” reikalai Eurolygoje dar labiau pabjuro po apmaudaus pralaimėjimo Zagrebe šią savaitę.
„Nieko baisaus. „Žalgiris” išgyvens šį laikotarpį”, – įsitikinęs M.Timinskas.
Jis žino, kad buvę bendražygiai „Žalgiryje” neseniai pakeitė pareigas – Saulius Štombergas tapo trenerio Aleksandro Trifunovičiaus asistentu, o Arvydas Sabonis – Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.
Kol „Žalgiris” skelbimu laikraštyje ieško naujo generalinio direktoriaus, kitoje vandenyno pusėje trenerio Timo komandų klausosi amerikiečių vaikai.
Jis susimąsto paklaustas, ar pasiryžtų perskristi Atlantą, jeigu „Žalgiriui” prireiktų jo žinių. Bet apie galimas permainas kalba atsargiai.
„Niekada nesakau niekada, bet dabar esame įsivažiavę gyvendami JAV, – sakė M.Timinskas. – Šiuo metu esame laimingi čia ir tuo, kaip gyvename. Aš nematau permainų savo gyvenime.”
Kęstutis Rimkus | lrytas.lt (Foto: M.Kulbis | lrytas.lt)
Milano "Emporio Armani" ekipos puolėjas Linas Kleiza šeštadienį šventė 30-ąjį gimtadienį. Apie 30 metų 203 cm ūgio krepšininką daug pasakoti nereikia – jį žino kiekvienas lietuvis, bent minimaliai besidomintis krepšiniu. Na, bet šiek tiek “sausų” faktų gal ir nepakenks.
Giorgi Shermadini – 22-ejų metų 216 cm ūgio vidurio puolėjas iš Gruzijos. Šio jauno ir talentingo krepšininko biografijoje jau įrašyti trys sezonai praleisti Eurolygos turnyre, karjera nacionalinėje šalies rinktinėje, Tbilisio „Sokhumi Tbilisi“, Atėnų „Panathinaikos“, Liublianos „Union Olimpija“ klubuose. Šį sezoną gruzinas pradėjo vilkėdamas Kantu „Bennet“ klubo marškinėlius.
Pateikiame euroleague.net interviu su šiuo krepšininku.
- Giorgi, sveikiname sėkmingai pradėjus naująjį sezoną. Kaip Jūs bei jūsų komandos draugai jaučiatės išplėšę dvi pirmąsias pergales?
- Ačiū už sveikinimus. Kadangi atvykau treniruotis tik prieš tris savaites, šis pasiekimas yra puikus. Nepaisant to, jog nusileidome „Caja Laboral“ ekipai Vitorijoje, dvi pergalės namuose mums buvo tikrai svarbios ir įkvepiančios.
- Kaip pats minėjote, atvykote prieš pat sezono pradžią. Kaip sugebėjote taip greitai prisitaikyti prie naujos komandos?
- Sunku nebuvo, nes praėjusį sezoną aikštelėje praleisdavau nemažai laiko, tad sportinės formos praradęs nebuvau. Be to, esu ne vienintelis naujokas šioje ekipoje. Tačiau svarbiausia, jog nuo to laiko, kai atvykau čia, stengiuosi viską daryti kuo geriau. Džiaugiuosi, jog turiu tokią galimybę - manimi pasitiki tiek treneris, tiek komandos draugai, todėl negaliu jų nuvilti.
- Iškovojote pirmąją pergalę prieš Nansi ekipą ir padovanojote fanams ilgai lauktą pergalę Eurolygoje po daugelio metų. Kokia atmosfera tvyrojo arenoje?
- Žinoma, palaikymas buvo labai svarbus, vis tik pirmosios rungtynės - labai atsakingos, juolab, kad žaidžiamos namie. Kantu – mažas miestelis, tačiau jo gyventojų širdyse krepšinis užima tikrai didelę dalį. Mūsų palaikyti ateidavo, rodos, galybė žmonių. Tai – tiesiog neįtikėtina!
- Nors ir pralaimėjote Vitorijoje, tačiau komanda žaidė išties neblogai. Kokios yra pralaimėjimo priežastys? Galbūt atsiskleidė priešininkų atkaklumas, noras nugalėti?
- Manau, kad taip. Galiu pasakyti, kad visos mūsų komandos gynyba buvo prasta, keletą klaidų padariau ir aš. „Caja Laboral“ ekipa turi ilgametę patirtį Eurolygoje, ji visada patenka į „Top 16“ etapą, be to, šios ekipos žaidėjai yra aukščiausio lygio, tad manau, jog būtent patirtis ir padėjo jiems nugalėti mus 10 taškų skirtumu.
- Nugalėjote ir Bilbao „Bizkaia Basket“ ekipą. Kas padėjo įveikti šią komandą?
- Mes žinojome, jog turime laimėti, jei norime patekti į „Top 16“. Tačiau pats svarbiausias veiksnys, lėmęs pergalę, buvo stipri gynyba. Nors „Bizkaia Basket“ komanda – labai pavojinga, stengėmės visą žaidimą diktuoti savo taisykles. Labai džiaugiamės šia pergale, tačiau suprantame, jog negalime atsipalaiduoti ir turime žingsnis po žingsnio eiti pirmyn.
- Kai iškovojote pergales, varžovai nesugebėdavo įmesti į jūsų krepšį 70 taškų. Kiek prie šio rezultato prisidėjo gera gynyba?
- Be abejo, gynyba yra labai svarbi bet kuriai komandai, tačiau akivaizdu, jog tai yra stiprioji mano atstovaujamos Kantu „Bennet“ ekipos pusė. Džiaugiuosi tuo. Prieš išeidami į aikštelę peržiūrime nemažai rungtynių, analizuojame priešininkų žaidimą, savo daromas klaidas. Stengiamės į visa tai atsižvelgti ir ateinančiose rungtynėse pasirodyti dar geriau.
- Po triumfo Eurolygoje, tąsyk vilkint Atėnų „Panathinaikos“ marškinėlius, Jums teko rungtyniauti dar dvejose komandose. Ar esate patenkintas, kad gavote tokį šansą?
- Žinoma. Esu jaunas, todėl man ypač svarbu gauti galimybę, išbūti aikštelėje kuo ilgiau.
- Praėjęs sezonas Liublianoje buvo neblogas Jums. Kaip pats vertinate savo žaidimą Slovėnijoje?
- Tai - neįkainojama patirtis. Mūsų komandoje buvo daug aukšto lygio žaidėjų, tad patekome į Eurolygos „Top 16“ etapą, žaidėme Adrijos lygos finale bei laimėjome Slovėnijos krepšinio taurę.
- Esate ne vienintelis gruzinų tautybės krepšininkas, rungtyniaujantis Kantu. Čia taip pat atvykęs ir Manuchar Markoishvili, su kuriuo Jums teko ginti Gruzijos rinktinės garbę šių metų Europos krepšinio čempionate. Ar tai buvo veiksnys, kodėl Jūs pasirinkote "Bennet" komandą?
- Šiek tiek. Manu atsikraustė čia anksčiau nei aš, jis viską čia pažįsta, todėl, man atvykus, aprodė miestą. Kadangi esame seniai pažįstami, Markoishvili yra visada pasiruošęs man padėti tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Šaunu būnant Italijoje su kažkuo pasišnekėti gruziniškai.
- Jums tik 22-eji, tačiau jau esate iškovojęs Eurolygos trofėjų. Kaip manote, ką pasieksite ateityje?
- Sunku pasakyti, kas bus ateityje. Svarbiausias dabar mano tikslas - patekti į Eurolygos „Top 16“. Šiuo metu galvojame tik apie ateinančias rungtynes prieš Pirėjos „Olympiacos“ ekipą.
BasketZone.lt
„Kalbuosi su kandidatais ir visiems jiems linkiu vieno – sveikatos“, – neslepia į gimtinę iš Kinijos sugrįžęs Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Jis tikina, kad rinktinėje keičiasi kartos, todėl joje tikrai išvysime naujų veidų. Į pirmąją pasiruošimo Europos čempionatui stovyklą liepos viduryje naujasis strategas ketina pakviesta ne daugiau nei 15 žaidėjų.
Ilias Zouros iki šiol stebisi, kad buvo atleistas iš Kauno „Žalgirio”, tačiau Graikijos rinktinės treneris apie buvusius darbdavius nėra linkęs kalbėti blogai.
Iš „Žalgirio” atleistas treneris I.Zouros norėtų ateityje padirbėti Rusijoje.
Šios šalies žiniasklaidai graikas pasakojo apie darbą Kaune ir pasidalijo ateities planais.
– Treneri, prabėgo jau dvi savaitės, kai palikote Kauną. Ką dabar veikiate?
– Ilsiuosi. Mėgaujuosi poilsiu gimtojoje Graikijoje.
Kitą mėnesį planuoju keliauti į JAV. Ten stebėsiu NBA žaidėjų treniruotes, parodomąsias rungtynes ir pabendrausiu su kolegomis.
– Gal jau turite kokių nors darbo pasiūlymų?
– Kol kas nieko negaliu kalbėti, nes nėra jokio konkretumo. Vyksta tik pokalbiai su mano agentu.
– Jūsų agentas – Obradas Fimičius?
– Taip.
– Serbas turi daug interesų Rusijos krepšinyje.
Galbūt jus netrukus pamatysime dirbant su Superlygos klubu?
– Galbūt ir taip. (Juokiasi.) Rusijos čempionatas – labai įdomus, todėl man būtų įdomu išbandyti čia savo jėgas.
– Ar žinia, jog esate atleistas iš „Žalgirio”, jums buvo šokas?
– Sakykime, kad ji nustebino.
Esu laimingas, kad dirbau šioje didžioje komandoje. Mums visai neblogai sekėsi. Praėjęs sezonas buvo labai sėkmingas, mes laimėjome tris titulus.
Palaikiau gerus santykius su žaidėjais, klubo vadovais ir sirgaliais.
Dabartinė „Žalgirio” sudėtis labai perspektyvi, aš tikėjau, kad daug ką galime padaryti.
Atvirai kalbant, nežinau, kodėl buvo priimtas sprendimas mane atleisti jau po pirmųjų Eurolygos rungtynių. Taip, mes pralaimėjome, bet pralaimėjome neįtikėtinai stipriam varžovui – CSKA.
Be to, iki šių rungtynių komanda paprasčiausiai nespėjo pasiekti reikiamos formos. Jos branduolys buvo ką tik grįžęs iš Lietuvos rinktinės, o amerikiečiai dar nebuvo galutinai čia apsipratę.
Mums paprasčiausiai reikėjo laiko, kad susižaistume.
Bet nieko nepadarysi – vadovams reikia rezultato čia ir dabar, ir tai jų teisė.
– Sprendimą jus atleisti vienašališkai priėmė klubo prezidentas Vladimiras Romanovas?
– Taip.
– Kalbama, kad jis apskritai pasižymi savotiškais vadovavimo metodais. Pavyzdžiui, jis labai aktyviai kišasi į trenerio darbą. Ar tai tiesa?
– Klausykite, dabar nenorėčiau kritikuoti buvusio savo darbdavio. Mes palaikėme gerus santykius. Juos išsaugojome ir dabar.
Esu laimingas, kad dirbau su „Žalgiriu”. Apie tą laiką išsaugosiu pačius šilčiausius prisiminimus.
Aišku, buvo ir sunkių akimirkų, tačiau sunku būna kiekviename dideliame klube.
– Kaip jums sekėsi dirbti su „Žalgirio” amerikiečiais Ty Lawsonu ir Sonny Weemsu? Daugelis linkę kaltinti būtent juos dėl nesėkmių sezono pradžioje.
– Jie – nuostabūs vaikinai ir puikūs krepšininkai.
Neturėjau jokių sunkumų su jais nei bendraudamas, nei treniruodamas. Jie tikrai dirbdavo iš visų jėgų per treniruotes.
Dabar matau, kad jie žaidžia vis geriau. Tai buvo aišku nuo pat pradžių: jiems paprasčiausiai reikėjo laiko prisitaikyti.
Juk jie net neįsivaizdavo, kaip skiriasi Amerikos ir Europos krepšinis.
Jei NBA dominuoja greitis, atletiškumas, žaidimas vienas prieš vieną, Europoje ypač svarbūs suderinti veiksmai ginantis, pagalba vienas kitam ir aikštės gynyba. Prie šitų skirtumų reikia priprasti.
– Ar jūs turėjote užduotį, kad visas komandos žaidimas suktųsi aplink šią legionierių porą?
– Ne. Aš apskritai esu komandinio žaidimo šalininkas ir nemėgstu, kai viskas priklauso tik nuo vieno arba dviejų žaidėjų. O jeigu jie staiga patirs traumų? Visas sezonas – šuniui ant uodegos?
O čia mes dar turime reikalą su žaidėjais, kurie gali grįžti į Ameriką, vos tik bus paskelbta apie NBA lokauto pabaigą.
– Kuri komanda jums padarė didžiausią įspūdį šio sezono pradžioje?
– Na, man derėtų pirmiausia paminėti komandą, po dvikovos su kuria aš buvau atleistas. (Juokiasi.)
CSKA šiuo metu labai stiprus – ir jo sudėtis, ir žaidimas.
Jeigu ši sudėtis nepasikeis iki sezono pabaigos, Maskvos klubas bus vienas pagrindinių pretendentų tapti Eurolygos čempionu.
Dar paminėsiu „Barcelona” – katalonai vėl labai geri.
Ir „Panathinaikos”, nepaisant visų permainų. Manau, kad Atėnų klubas dar neparodė visko, ką gali.
lrytas.lt
Praėjusiais metais Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniavęs Egidijus Mockevičius šį sezoną nutarė keltis už Atlanto, kur užsivilko NCAA pirmenybėse rungtyniaujančios "Evansville Aces" universiteto komandos marškinėlius.
Kodėl Kauno „Žalgirio“ klubo šeimininkas Vladimiras Romanovas trenerius kaitalioja dažniau nei bet kurios kitos Eurolygos ekipos savininkas. Kodėl šios permainos neduoda laukiamų rezultatų? Kas vienija LKL čempionų ir Madrido „Real“ klubus? Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti populiari Rusijos sporto svetainė championat.com.
Praėjusių metų gruodį sulaukęs pasiūlymo grįžti dirbti į Kiniją Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas priėmė iššūkį. Per tris mėnesius jam pavyko sustyguoti pašlijusius Guangdongo "Southern Tigers" žaidėjų santykius ir tapti Kinijos čempionu.
Žinia apie širdies smūgį visą Lietuvą išgąsdinęs legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ tvirtino, kad tai buvo kažkoks nesusipratimas ir tikisi, jog gydytojų prognozės apie po pusės metų grįžimą į normalų gyvenimo ritmą išsipildys. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas užsiminė, kad didžiausias tikslas naujame poste – visus suvienyti vardan krepšinio.
2007 metais į Vilniaus "Lietuvos ryto" komandą atvykęs Chuckas Eidsonas net nesitikėjo, kad čia pradės kelią į žvaigždes. Puikų žaidimą demonstravęs krepšininkas ėmė dominti stipriausius Europos klubus ir po dvejų metų išvyko į Izraelį. Dabar jis kovoja "Barcelona" gretose, tačiau Lietuvos vicečempionų nepamiršta. Fiba.com žurnalisto paklaustas apie ryškiausią karjeros momentą jis nesuabejojęs ištarė "Lietuvos ryto" pavadinimą.
- Jau senokai keliavote į kitą komandą...
- Visada yra tam tikras periodas, kuomet keiti klubus, tačiau „Barcelona“ man padėjo adaptuotis. Tai gera komanda.
- Ar dar būdamas universitete galvojote apie tokius pasirinkimus ir tokią karjerą?
- Aš nieko nekeisčiau, tačiau kalbant apie gyvenamąją vietą, tai – linksmieji kalneliai. Žaidžiau skirtingose komandose, mačiau skirtingas kultūras. Tai buvo laukinės kelionės. Jos labai svarbios tam, kas esu dabar.
- Ryškiausias karjeros epizodas?
- Be abejonės – triumfas su „Lietuvos rytu“ Europos taurėje. Tai, kad pernai iki pergalės Eurolygoje pritrūko nedaug – viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau keliauti į „Barceloną“. Mes norime laimėti prestižiškiausią Europos trofėjų ir manau, kad čia tam tinkamos sąlygos.
- Praėjusį sezoną „Maccabi“ klube dirbote su vienu geriausiu trenerių Europoje Davidu Blattu, kuris taip pat treniruoja Rusijos rinktinę...
- Pirmiausia tai buvo sunku, nes jis – griežtas vadovas. Tu gali gerai žaisti 39 minutes ir jeigu 40-ąją padarysi nors vieną klaidą, jis bus tuo nepatenkintas. D.Blattas mėgsta, kad viskas butų idealu. Jis – neįtikėtinas taktikas.
- Europoje pasižymite kaip geras žaidėjas gynyboje ir galite kamuolį atimti iš bet kokio puolančio žaidėjo, kuris mėgina jus apeiti...
- Viskas priklauso ne nuo to, ką darau aš, o nuo to, kaip jie žiūri į mane. Manau, kad jie žaisdami su manimi supranta, jog turi būti atsargesni. Vienas dalykų, kuriuo labai didžiuojuosi – gebėjimas atimti kamuolį.
- Ar būtumėte toks žaidėjas, jeigu užuot pasirinkęs universitetą būtumėte keliavęs į profesionalų gretas?
- Apie tai dažnai kalbuosi su tėčiu. Jeigu jis būtų žinojęs, kad pasieksiu tai, kur esu, būtų sutikęs, jog iškart keliaučiau pas profesionalius. Aš nežinau, ar tada buvau pakankamai subrendęs. Manau, kad tai buvo svarbu dėl to, jog iškeliavau iš namų.
- Ar galėjote už Atlanto keliauti anksčiau?
- Turėjau keletą pažįstamų ir greičiausiai galėjau Europoje pasirodyti anksčiau.
- Lietuva, Izraelis, Prancūzija, Vokietija ir Ispanija – žaidėte tikrai rimtose, krepšinį propaguojančiose šalyse, ypač su „Lietuvos rytu“, „Maccabi“ ir „Barcelona“.
- Nemanau, kad žmonės tai supranta, kol nepakliūna į tokią situaciją. Aš žmonės sakau, kad kalbant apie pajėgių komandų skaičių ir sirgalių būrius, ispanams lygių nėra. Kiekvieną savaitę susiduri su rimtu išbandymu. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sutikau keliauti į Ispanija. Kartais Lietuvoje varžovus nugalėdavome 50 taškų skirtumu, o tai nėra gerai. Mums reikia rimtų mačų.
- Ar Barselona buvo tokia, kokios ir tikėjotės?
- Man patinka Barselona, tačiau aš ten daug nevaikštinėju, lieku prie stadiono. Kai žmona ir vaikai yra šalia, reikalai geresni.
- Ką jūsų žmona mano apie jūsų pasirinkimus ir apie kalbos barjerus?
- (Šypsosi) Už krepšininko turi ištekėti ypatinga moteris. Kai mano vaikai pagalvoja apie tai, kokios patirties turi, supranta – tai ypatinga. Aš kalbu prancūziškai, o ji mokosi ispanų kalbos.
Šiandien vykusioje Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) spaudos konferencijoje buvo pristatyta galimybė surengti 2012 metų olimpinį atrankos turnyrą