G.Navikauskas: „Iš VTB lygos pasitraukus Lietuvai ir Ukrainai, ji ir rusams nebeįdomi“

Interviu ir straipsniai 14 Lapkritis 15

Buvęs Kauno „Žalgirio“ vadovas Gediminas Navikauskas jau šešerius metus dirba ir gyvena Kijeve. Stipriausiai šalies komandai „Budivelnyk“ vadovaujantis lietuvis neslepia, kad Kijeve jau įsitvirtino ir apie grįžimą į tėvynę negalvoja: „Savoje šalyje pranašu nebūsi“. Persigalvoti G.Navikausko nepaskatino ir Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Nors dėl to susilpnėjo Ukrainos čempionatas, „Budivelnyk“ ekipoje neliko lietuvių ir kitų legionierių, tačiau komandos tikslas liko nepakitęs – užsitikrinti nuolatinę vietą Eurolygoje.

Ilgalaikis tikslas – vieta Eurolygoje

Kijevo „Budivelnyk“ klubas praėjusį sezoną pagaliau pravėrė Eurolygos duris. Patekę į stiprią A grupę su Maskvos CSKA, Stambulo „Fenerbahce“ ir „Barcelona“ komandomis ukrainiečiai iškovojo tik dvi pergales per 10 mačų ir sezoną tęsė Europos taurės varžybose. Ten Kijevo klubas peržengė „Last 32“ etapą, aštuntfinalyje įveikė „Nanterre“, tačiau ketvirtfinalyje turėjo pripažinti Belgrado „Crvena Zvezda“ pranašumą.

Po Ukrainos prezidento Vladimiro Janukovyčiaus pabėgimo į Rusiją ir Rusijos pradėtos karinės agresijos „Budivelnyk“ šiemet nebegali varžytis Europoje, nes užsienio ekipos saugumo sumetimais atsisako važiuoti į Ukrainą.

15min.lt su G.Navikausku kalbėjosi ne tik apie krepšinį, bet ir politiką bei karą.

– Ką per šešerius metus nuveikėte Ukrainoje?

– Mane kviečiant pagrindinis vadovų tikslas buvo patekti į Eurolygą ir nuolat ten žaisti. Perėjome visus žemesnius turnyrus – žaidėme Europos taurėje, Eurolygos kvalifikaciniame turnyre. Šiemet, deja, Eurolygoje žaisti negalime dėl situacijos.

Mūsų tikslas lieka toks pats – turime tapti Ukrainos čempionais ir demonstruoti Ukrainoje tokius rezultatus, kad Eurolyga galėtų mus drąsiai kviesti pas save.

Kijevas yra patrauklus Eurolygai – miestas yra kone Europos centre, iš čia vykdomi tiesioginiai skrydžiai beveik į visą Europą, yra pakankamai aukštos klasės viešbučių, infrastruktūra išvystyta. Kijeve pradėti statyti dveji nauji sporto rūmai – vieni 16, kiti 20 tūkst. vietų. Neaišku, kaip tos statybos bus vykdomos toliau, bet mūsų salė ir taip atitinka Eurolygos standartus.

– Ar pirmuoju sezonu Eurolygoje buvote patenkinti?

– Vertinant situaciją realiai – viskas buvo gerai. Klubo vadovai nebuvo itin patenkinti rezultatais, bet mums pritrūko ne meistriškumo, o patirties. Daug rungtynių pralaimėdavome paskutinėmis minutėmis ar sekundėmis. Rungtynės su „Barcelona“, „Fenerbahce“ ir CSKA pralaimėtos dėl patirties trūkumo, nes Eurolygoje buvo žaidę tik Dainius Šalenga, Darjušas Lavrinovičius ir Ricky Minardas. Komanda buvo visa galva už kitas aukštesnė Ukrainoje ir pelnytai tapo čempione.

– Jei ne karas, šiemet irgi žaistumėte Eurolygoje?

– Taip, žaistume. Su Eurolyga palaikome glaudžius ryšius, jie stebi padėtį. Turnyre keičiasi nuostatai, tačiau mes dirbame ta linkme, kad Eurolygoje turėtume nuolatinę vietą. Kol kas neaišku, ar išliks senasis modelis su A ir B licencijomis. Nepaisant to, klubo vadovų ambicijos ir finansinės galimybės yra aukštos.

– Kokios tos finansinės galimybės?

– Tai priklauso nuo metų. Pernai Eurolygoje pagal biudžetą tikrai nebuvome tarp pirmaujančių, jis buvo apie 5-6 mln. JAV dolerių. Šiemet, žinoma, sumažėjo, nes remiamės vien ukrainiečiais.

– Karas – didelis žingsnis atgal LKL jau lenkusiam Ukrainos krepšiniui

– Praėjusio sezono pabaigoje, kai Rusija pradėjo karinę agresiją prieš Ukrainą, iš šalies sporto klubų ėmė masiškai bėgti legionieriai. Daugelis jų savo šeimas iš šalies buvo išvežę jau Maidano įvykių sūkuryje.

Vis dėlto, Dainių Šalengą ir Darjušą Lavrinovičių savo gretose turėjęs „Budivelnyk“ klubas sugebėjo įtikinti likti ir amerikiečius. Kaip sakė G.Navikauskas, lietuviai buvo kone pagrindiniai klubo „ugniagesiai“. Vis dėlto, po praėjusio sezono nė vieno užsieniečio Kijevo klube nebeliko, pasikeitė trenerių štabas, o pati lyga taip pat susilpnėjo.

Didelę įtaką padarė treneris Ainaras Bagatskis ir lietuviai. D.Lavrinovičius ir ypač D.Šalenga savo pavyzdžiu rodė, kad viskas yra gerai, jie komandoje buvo autoritetai. Ekipos amerikiečiai pirmiausia žiūrėjo į juos ir tikėjo, kad gyventi ir žaisti čia galima. Galbūt Sovietų Sąjungoje gyvenę žmonės į visus neramumus tiesiog žiūri kitomis akimis.

– Kodėl šiemet nusprendėte remtis vien Ukrainos krepšininkais?

– Kai sužinojome, kad nežaisime Europoje, priėmėme sprendimą komplektuoti komandą taip, kaip ir sukomplektavome. Sudėtis rinkta tapti čempionais, o Ukrainos čempionatas šiemet susilpnėjo. Jeigu prireiks, mes pasistiprinsime. Kitose komandose yra legionierų. Ukrainos žaidėjų kainos nėra didelės, užsienyje jų nedaug. Pas mus grįžo A.Lipovijus iš „Crvena Zvezda“, yra dar kokie keturi, kurie galėtų žaisti Europoje.

Nežaidžiame Europos turnyruose, nes kitos komandos negali atvykti į Ukrainą – žaidėjams to neleidžia draudimo kompanijos.

Viskas prasidėjo pernai su „Nanterre“ komanda. Kai pirmą kartą žaidėme tarpusavyje Eurolygoje, dar viskas buvo gerai, tačiau po to susitikome Europos taurėje ir situacija buvo pasikeitusi.

Žinoma, žaidėjai gali priimti kitokius sprendimus, tačiau prisivilioti juos yra sunkiau. Mūsų buvę legionieriai situaciją matė, pasikalba ir su kitais. Patys matote, kad Kijevas gyvena normalų gyvenimą, karo čia nėra.

– Sakote, kad Ukrainos čempionato lygis krito, tačiau gal bendrai šalies krepšiniui situacija bus į naudą?

– Galbūt kai kurie krepšininkai gaus daugiau laiko aikštėje, įgaus patirties. Vis dėlto, kai šalia nėra aukšto meistriškumo žaidėjų, nėra kaip tobulėti. Liko vienintelis užsienietis treneris, o ne visų Ukrainos trenerių lygis atitinka bendrą Ukrainos krepšinio lygį.

Manau, kad šalies krepšinis yra pažengęs toli, o pernai, žinau, kad dabar lietuviai užpyks dėl mano žodžių, Ukrainos čempionatas buvo aukštesnio lygio nei LKL. Jei būtume paėmę po aštuonias pirmas komandas iš abiejų šalių, Lietuvai būtų sunku laimėti šią seriją. Visos ekipos turėjo gerus biudžetus, neblogus žaidėjus, trenerius.

Šiemet LKL yra stipresnė – su „Žalgiriu“, „Neptūnu“, „Lietuvos rytu“ ar „Šiauliais“ galėtume žaisti tik mes ir Južno „Chimik“.

– 2015 metų Europos čempionato praradimas turbūt yra didžiulė netektis Ukrainos krepšiniui?

– Nuostolis didžiausias ne krepšinio, o infrastruktūros prasme. Kitais metais jau tikrai beviltiška, kad jis įvyks. Dėl 2017-ųjų irgi nėra aišku, nes jau irgi laikas senka, jei karas užsitęs, bus per vėlu rengti ir tą turnyrą. Tai labai didelis praradimas, nes be čempionato neatsiras ir naujų bazių.

- Vienu iš VTB jungtinės lygos įkūrėjų buvęs G.Navikauskas dabar yra vienas didžiausių jos kritikų. – Buvote pirmieji, pasitraukę iš VTB lygos. Kodėl?

– Dėl neteisybės, matėme, kur lyga eina. Ta propaganda, kad lyga yra komerciškai naudinga, nėra tiesa. Mes viską apskaičiavome, minusas išeina.

Mane VTB lygos vadovai dabar smerkia, kad aš buvau vienas iš lygos steigėjų, o dabar pats lygą kritikuoju. Jei ji nebūtų politizuota, nekritikuočiau. Tiesa, šiemet politikos ten mažiau, nes išėjo Ukrainos ir Lietuvos komandos, tad politikams čia nebėra įdomu. Tereikėtų pasitraukti latviams su estais ir iš lygos liktų tik Rusijos čempionatas.

Žaidžia ten dabar suomiai, čekai, bet, iš esmės, jie nėra reikalingi, kaip šiemet nebuvo reikalingas nei „Lietkabelis“, nei „Nevėžis“, nei „Dzūkija“. Jie buvo stumiami paskui „Lietuvos rytą“ ir „Neptūną“, kurie buvo reikalingi.

„Žalgirio“ ir „Budivelnyk“ išėjimas lygą galutinai sužlugdė.

– Tą pasitraukimą iš VTB Jungtinės lygos galime laikyti tam tikra pergale prieš Rusiją?

– Dabar taip. Mes tikrai negalime girtis, kad prieš trejus metus numatėme, kad lyga sugrius. Mes tada pasiskaičiavome ir pamatėme, kad čia dalyvauti neapsimoka. Man visada nepatiko jų melas, kad čia viskas kone nemokama. Aišku, pernai jie pamatė, kad komandos traukiasi, todėl „Neptūnui“ turbūt pagerino sąlygas.

Tai yra draugiškas turnyras, kuriame rezultatai rūpėjo tik Rusijos komandoms, nes tai šios šalies čempionatas, ir silpnesnėms, kurios nežaisdavo Europoje ir galėdavo pasirodyti. Kitos rimtos komandos į VTB žiūrėjo kaip į bandymų poligoną ir tas VTB lygos vadovų pozicionavimasis kaip antrosios lygos po Eurolygos yra neteisingas. Šis turnyras tikrai nėra stipresnis nei Europos taurė, gal pagal vardus ir stipriai atrodo, tačiau ne pagal tai, kaip buvo žaidžiama.

– Stebite Lietuvos krepšinio lygą?

– Kiek pavyksta pažiūrėti internetu: mačiau „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynes. „Žalgiris“ šiemet teikia labai daug vilčių, yra trys jauni žaidėjai, kurie labai stebina ir džiugina. Pozicijos, kurios krepšinyje paprastai kone svarbiausios – įžaidėjo ir vidurio puolėjo – bus sustiprintos ir rinktinėje.

– Kaip manote, čia Gintaro Krapiko ar Šarūno Jasikevičiaus indėlis didesnis?

– Visiškai nežinau, koks treneris yra Šarūnas, tačiau, manau, kad prie įžaidėjų tobulėjimo jis tikrai prisidėjo. Matyti jų žaidime Š.Jasikevičiaus braižas, jie yra drąsūs – taip visada žaisdavo ir Š.Jasikevičius. Gal jis mažiau padeda taktiškai, tačiau individualus žaidėjų tobulinimas turbūt yra jo darbas.

G.Krapiką aš pažįstu seniai ir žinau, kad tai treneris, apie krepšinį galvojantis 120 procentų paros laiko. Jis galėjo būti vienas geriausių trenerių asistentų Europoje, tačiau jau turbūt pribrendo būti rimtu treneriu ir šis sezonas jam gali būti lūžis.

– „Žalgirį“ palikote prieš šešerius metus ir nuo tada kone kasmet komandą vis ištinka finansinės bėdos. Kodėl niekaip nepavyksta susitvarkyti?

– Pagrindinė bėda, kad komanda neturi vieno rimto savininko, žmogaus, kuris galėtų suteikti materialines garantijas.

Paprastai rėmėjai krepšinyje dažnai nuvilia, todėl atsiradusias skyles kamšo savininkas. Kauno komandoje to niekada nebuvo – A.Sabonis buvo kaip savininkas-vėliava, didelėmis sumomis jis komandos remti negalėjo. Buvo „Snoras“, buvo Vladimiras Romanovas, tačiau jie turėjo kitų tikslų ir tik atsiradus sunkumams, pabėgo kone pirmieji.

Ukrainoje situacija dėl to yra gera, tačiau bloga iš kitos pusės – viskas priklauso tik nuo vieno žmogaus. Čia visai nėra rėmimo tradicijų, tad jei savininkui kas atsitiktų, komandos griūtų. Pavyzdžiui, neseniai mirus Mariupolio „Azovmaš“ ekipos savininkui, taip ir neatsirado žmogaus, kuris domėtųsi krepšiniu ir jį pakeistų.

„Budivelnyk“ klube irgi viskas priklauso nuo savininko pinigų. Futbolas, ledo ritulys čia remiami daugiau. Pastaroji sporto šaka yra aukšto lygio, yra viena KHL komanda, į šią lygą buvo priimta ir mūsų klubo ekipa, tačiau, ačiū Dievui, atsisakėme ten žaisti. Mūsų klubo prezidentas Bohdanas Guliamovas yra didelis Ukrainos patriotas, gubernatoriaus Igorio Kolomoiskio, kuris Dnepropetrovske neleidžia šeimininkauti Rusijai, komandos narys.