Šiurpuliukus keliantis „Žalgiris“: puolimas, gynyba ir tai, kas nustebino

Martino Schillerio vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje toliau neklumpa. Ketvirtadienį žalgiriečiai namuose rezultatu 89:73 (25:16, 16:19, 25:20, 23:18) įveikė Stambulo „Anadolu Efes“ ekipą ir įsirašė ketvirtą pergalę iš eilės.



Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Apie Varžybas, kuriose „Žalgiris“ kaip šiltą vilną iškaršė praėjusio sezono lyderius, beje, išsaugojusius pernykštę čempionišką sudėtį, daug kalbėti nebūtina. Užtat būtina daug džiaugtis.

Žaidimas

Šįkart neišskirsiu lyderių, nes didžiausia komandos žvaigždė vakar buvo gynyba. Nepaisant to, kad „Efes“ turi fantastiškus puolime gynėjus – Micič (7 taškai, 3/9 metimai) ir Beaubois (12 taškų), kurie su priekine linija moka organizuoti aukščiausio lygio Pick ‚n‘ Roll‘us, mūsiškiai sugebėjo juos visus neutralizuoti. Šios varžybos, geros, agresyvios ir kietos gynybos atžvilgiu, priminė kelias paskutines varžybas su Šaru, kai smaugėme varžovus iki pabaigos. Vakar visus keturis kėlinius „Žalgiris“ naudojo „pusinius“ susikeitimus, kai didelis žmogus po pasikeitimo žaidėjais tik trumpam atsiduria prie vikresnio gynėjo, o jam dar nespėjus kirsti į baudos aikštelę ar atšokti prie tritaškio, jau iki galo atsikeičia ginamaisiais ir stovi prie savo aukšto žmogaus. Ir ta gynyba veikė fantastiškai. Buvo uždaryta didžioji dalis kelių link mūsų krepšio, o „Efes“ gynėjai dažniausiai nesukurdavo nieko įspūdingo nei iš toli, nei draskydami baudos aikštelę.

Vasilije Micič, kad ir kaip jis man kaip žaidėjas patinka, vakar tikrai buvo blankus. Šį sezoną tritaškius jis meta 9 % taiklumu ir tą patvirtino vakar, šaudydamas Dievui į langus. Užkaltus Dievo langus. Buvo gaila žiūrėti į taip, kaip jam nesiklijuoja žaidimas. Tačiau dėl to reikia atiduoti didžiąją laurų dalį Martinui Schilleriui, kuris visų varžybų metu prie Vasilije palaikė milžinišką tempą gynyboje. Thomas, Rokas, Lukas keitėsi prie jo labai dažnai ir visiškai išmušė iš vėžių. Prie to prisidėjo ir „žioplas“ Atamano sprendimas – Vasilije aikštelėje laikyti 25-ias minutes be keitimo.

Didelė žalgiriečių rotacija leido palaikyti puikų tempą ginantis apskritai prieš visus „Efes“ žaidėjus ir šįkart nemačiau nei vieno atvejo, kad priešininkų komandos žaidėjas niekieno netrukdamas prabėgtų laisvu koridoriumi link krepšio ir įmestų iš po lentos netrukdomas, kaip kad per dažnai įvykdavo buvusiose trijose varžybose.

Trumpai tariant, gynyboje matėme puikų susikalbėjimą tarp žaidėjų, buvo palaikomas didelis intensyvumas, o klaidų nebuvo tiek daug, kad galėtume jas išskirti kaip didelį minusą. Gynyba – 10+.

Puolimas

„Kai pataikai metimus, žaidimas klostosi daug lengviau“, - po varžybų sakė treneris Schilleris. Geležinė logika, su kuria nepasiginčysi. Bet yra vienas „bet“. Paskutinius pus penkto sezono „Žalgiris“ Šaro sistemoje visos komandos pastangomis susikurdavo daug gerų, parengtų metimų, tačiau bendras komandos pataikymas Eurolygos komandų kontekste būdavo labai žemas (2019/20 pagal išmestus tritaškius buvome 14-toje vietoje ir pataikydavome 38% metimų). Tuo tarpu per paskutines keturias varžybas, kai nebežaidžiame aiškiuose „sistemos“ rėmuose ir nebesusikuriame tiek parengtų metimų bei neišnaudojame viso atakos laiko, pataikymo procentas yra daug geresnis (esame penktoje vietoje pagal išmestus tritaškius ir metame juos 42% taiklumu), o pačios atakos – efektyvesnės. Kur slypi viso to priežastis?

Manau, atsakymas paprastas – mažesnė įtampa ant suolo, suteikiama kūrybinė laisvė žaidėjams bei skatinimas atlikti metimus dažniau. Ar pamenate lemiamą Milo tritaškį žaidžiant su „Fenerbahce“, kai paskutinėmis sekundėmis pirmavome vienu tašku ir būtų užtekę metimo iš po krepšio? Šaro reakcija buvo beprotiška: rėkimas, gestikuliavimas, piršto prie smilkinio sukiojimas. Be to, Milas tą metimą tai juk pataikė. Toks spaudimas nuo šoninės linijos ir negalėjimas improvizuoti aikštelėje šiek tiek slopino žaidimo tempą ir pačių žaidėjų kūrybiškumą (nesumenkinant visų teigiamų dalykų, kurių sistema suteikdavo komandai). Ta situacija su Milo tritaškiu primena tokią, kada vaikas kieme kamuolį išmeta vis dar dviem rankom, o ne viena, kaip mokė tėvas, bet nuolat pataiko. Visgi ir pataikęs, po kiekvieno metimo baugiai atsisuka į tėvą ir žino, kad jį už tai nubaus.

Dabar žaidėjams į rankas įduodamas ne kamuolys, o pats žaidimas. Treneris šalia aikštelės yra tik patarėjas, o nebe visagalis žaidimo lėmėjas. Akivaizdu, kad tai padeda žaidėjams atsiskleisti aikštelėje įvairiuose amplua. Iš vienos pusės, tokia taktika labai pasiteisinanti (sprendžiant iš puikių rezultatų), tačiau turi ir galimai neigiamą pusę. Tam, kad daugiau improvizuojantys žaidėjai susižaistų geriau, gali prireikti gerokai daugiau laiko, nes pažinti „sistema“ yra daug paprasčiau nei pažinti 11 individualių komandos žaidėjų ir žinoti jų mąstymą. Tai, kad kol kas tai padaryti pavyksta, - nuostabu. Tačiau nereiktų nei pykti, nei nusivilti, kai kažkuriose varžybose to susikalbėjimo pritrūks ir atsiras nesusižaidimas. Tam yra priežastis.

Tai, kas nustebino

Visų pirma – kokios pakilios buvo žalgiriečių nuotaikos, suolelio šėlsmas, Lauvergne džiaugsmas ir laimė už komandos draugus aikštelėje. Turiu pasakyti, atmosfera komandoje atrodo fantastiška. Ir tai dar labiau „užveda“ visus mus, esančius aplink komandą.

Varžybų totalizatoriuje prieš rungtynes pažymėjau „Žalgiris +7“, nes tikėjausi iš „Efes“ atkaklios kovos visus keturis kėlinius. Sulaukiau tik trijų, bet dėl to labai nepykstu. O tam įtakos turėjo kritikus (aš vienas iš jų, nors ir pažymėdavau, kad kreditų man jis dar turi) tildantis Nigel Hayes. Buvusios trys varžybos sufleravo, kad Nigel gali būti pranašumą didinantis žaidėjas, bet ne komandai kovoti paspirtį duodanti „taškų mašina“. Vakar viskas nutiko priešingai – 11 taškų pirmame kėlinyje, pataikyti visi metimai, atkovoti kamuoliai, išprovokuotos pražangos – viskas buvo „top notch“.

Kitas maloniai stebinę dalykas – tolygus ir didelis žaidimo abejose aikštės pusėse tempas. Anksčiau „Žalgiris“ daugmaž visada turėdavo vieną klampų ir tuščią kėlinį, per kurį arba smukdavo į visišką minusą, arba iššvaistydavo turimą persvarą. Taip buvo nutikę jau ir šiame sezone. Tačiau vakar viskas įvyko priešingai: visus keturis kėlinius ir ypač jų pradžias (kas yra keista, bet labai svarbu) pradėjome vienodai tolygiai, neatleisdami akseleratoriaus nei vienoje stadijoje. Ir čia negaliu pridėti nei vieno neigiamo komentaro. „Kai pataikai metimus, žaidimas klostosi daug lengviau.“

Žalai Balta!“, - rašo „Žalgirio metraštis“.





Krepsiniozinios.lt