„Žalgirio metraštis“: „Pirmasis pralaimėjimas, kaip ir pirmasis laimėjimas - neišvengiamas“

Zalgiris.lt nuotr.

Pirmą nesėkmę Eurolygoje patyrė Kauno „Žalgirio“ krepšininkai. Martino Schillerio auklėtiniai namuose rezultatu 82:94 (27:22, 18:15, 12:30, 25:27) nusileido Valensijos „Basket“ ekipai.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Pirmasis pralaimėjimas, kaip ir pirmasis laimėjimas, - neišvengiamas. Šiais metais komanda mus lepina, nes tokia slogi nuotaika mus aplankė tik penktajame ture. Už tai esame dėkingi visai komandai su Schilleriu priešakyje. Ir pikčiausia šiandien bus ne dėl pralaimėjimo, o dėl to, kad visi ekspertai, kurie nurašinėjo „Žalgirį“ dar prieš sezoną ir per paskutinį mėnesį dar pridėjo, kad visos pergalės yra tik atsitiktinumų ir palankiai sukritusių aplinkybių rezultatas, dabar pradės savo dainelę, pavadinimu „Nukritus rožiniams akiniams, „Žalgiris“ parodė tikrąjį savo veidą, kai susidūrė su rimtu varžovu“.

Pirmoji varžybų pusė

Uraganinis puolimas ir „Žalgiris“ – iki šio sezono buvo labiau atsitiktinis derinys, o ne konstanta. Tačiau šiemet „Žalgiris“ sugeba rodyti labai didelį aktyvumą puolime. Pirmieji du kėliniai buvo fantastiški: surinkti taškai, pataikyti beveik visi tolimi metimai, kamuolys aplink perimetrą judėjo taip, kad „Valencija“ vis nespėdavo prie atakos smaigalyje palikto žalgiriečio. Vis dėlto tuo pačiu metu ir ispanai demonstravo ne ką prastesnį krepšinį bei nuo Kauno komandos po dviejų kėlinių atsiliko tik aštuoniais taškais. Apskritai, krepšinis priminė dviejų ispaniškų komandų žaidimą, kai abi pusės turėjo daugiau ko (kokybiško) pasiūlyti puolime nei gynyboje, o taškus rinko visų grandžių žaidėjai. Žinoma, toks žaidimas visas varžybas nesitęsia ir kažkada turi pasibaigti, o kad tai neturėtų skaudžių pasekmių, kokias ir matome galutiniame rezultate, dar reikia ir sėkmingai apsiginti visų varžybų metu. Deja, „Žalgiriui“ to padaryti nepavyko visus keturis kėlinius.

Šioje varžybų dalyje išskirti vieno žaidėjo negalime, nes savo metimus pataikė visi, įskaitant ir Vasturiją su Hayesu. Ir nors ispanai nesugebėjo „Žalgiriui“ atsakyti tuo pačiu nuo tritaškio linijos, visgi jie buvo neišsprendžiama mįslė veržiantis arčiau krepšio. Šįkart gynyboje atsirado daugiau nesusikalbėjimo ir varžovai pradėjo laisvi įkirtinėti į baudos aikštelę. Tiesa, Hayes ir Lauvergne (ir keliose atkarpose Rubit) sužibėjo asmeninėje gynyboje ir sugebėjo pavojingose atakose uždaryti priešininkus. Vis dėlto, tai pasibaigė ties trečio kėlinio pradžios švilpuku.

Antra varžybų pusė

Tas žaidimo intensyvumas, kurį ir aš pabrėžiau paskutinėse dvejose varžybose prieš „Zvezdą“ ir „Efes“, šįkart sustojo antroje varžybų pusėje. „Žalgirio“ kamuolys pradėjo vaikščioti daug lėčiau, dingo tas didelis intensyvumas, nes atakų sėkmingai užbaigti tiesiog nepavyko, o kartais neišėjo ir apskritai nieko sukurti. Trečiame kėlinyje metimams pradėjus nekristi, o „Valencijai“ ėmus presinguoti kauniečius, žaidėjai nebesiėmė tokios iniciatyvos atliekant metimus, kaip tai darė pirmoje varžybų dalyje. Greitas žaidimas virto skubotu, išmetami visiškai neparengti tritaškiai per rankas, tikintis, kad pirmų dviejų kėlinių sėkmės paukšti dar neišskrido, o atakų laikas išsitempė.

Trečiajame kėlinyje pritrūko žaidėjo, kuris būtų sugebėjęs sėkmingai atlikti metimus ir patempti komandą. Šioje varžybų dalyje man užkliuvo keli dalykai. Visų pirma, Thomas Walkup, kuris šį sezoną kol kas ridenasi į pakalnę ir atrodo praradęs žaidimo džiaugsmą, nesumetė nieko. Varžybas jis baigė su nuliu naudingumo balų, bet šis skaičius yra toks geras tik todėl, kad jis kelis kartus sugebėjo sėkmingai įžaisti kamuolį. Thomo pataikymas jau kelintas rungtynes yra prastas, tačiau į jį nebuvo kreipiamas dėmesys tol, kol komanda laimėjo. Šįkart viskas kitaip: Thomas, tiek atlikdamas metimus, tiek skirstydamas kamuolį, atrodė visiškai neužtikrintai, o metimas nuo tritaškio linijos, kai kamuolys atsitrenkė į lentą tik todėl, kad ana buvo didelė, visiškai atėmė motyvaciją stengtis. Vietoje Thomo man norėjosi aikštelėje Milo, kuris, tikėtina, galėjo būti tas žmogus, kuris patempia komandą. Nors ir Artūro metimai šiandien nebuvo žudikiški, visgi jis turėjo didesnius šansus iššauti nei Thomas. O įžaidėjo vadeles galėjo dalintis Rokas su Luku.

Tol, kol atakavome gerai, mums pavyko grumtis su komanda, kuri buvo tiesiog „on fire“, kaip ir mes, tačiau tada, kai žaidimas sulėtėjo ir taškus rinkome sunkiai, mums nebepavyko atsilaikyti dėl prastos gynybos. Šįkart žaidimas trečiajame kėlinyje vyko visiškai kitaip, nei ketvirtasis su „Zvezda“, kai patys nesugebėdami užpulti varžovų krepšio šešias minutes, uždarėme visus kelius link savo krepšio ir priešininkams. Žinoma, be galo sunku gintis prieš komandą kuri per du paskutinius kėlinius sumeta beveik viską ir iš vidutinio nuotolio pataiko virš 70% metimų, o nuo tritaškio linijos atakuoja taip puikiai, kaip tai „Žalgiris“ darė pirmajame kėlinyje.

Man taip pat pritrūko ir Lekavičiaus bei Jokubaičio išnaudojimo puolime. Kai tik Walkupui nesiseka organizuoti žaidimo, reikėtų į aikštelę mesti Roką, kuris, nors ir suklydo kelis kartus, visgi atrodė daug užtikrinčiau. Ypač, kai pataikė pirmus du savo tritaškius. Visgi treneris vakar labiau pasitikėjo jau patikrintu (žaidybine patirtimi) variantu Walkup‘o vaidmenyje ir nudegė.

Viena iš priežasčių, pakreipusių žaidimą trečiam kėlinį į „Valencijos“ pusę, buvo teisėjų švilpukai. Tuo metu, kai mes atsilikome dviem taškais, kamuolys buvo atiduotas ispanams, nors akivaizdžiai aikštelę paliko nuo „Valencijos“ žaidėjo rankos, o tuo pasinaudoję priešininkai, šaltakraujiškai įsmeigė tritaškį. Mano akimis, po to metimo, kai iš turėtų +8-ių taškų liko -5, komanda patyrė „knockdown‘ą“ nuo rungtynių arbitrų. Nes po to sprendimo, kuris toli gražu nebuvo vienintelis kvestionuojamas, Kauno komanda pradėjo dardėti duobėn. Toje rungtynių dalyje, kai žaidimą bandė perlaužti priešininkai, vienas tritaškis į „Valencijos“ krepšį, o ne į „Žalgirio“ žaidimą galėjo pakreipti visai kita linkme. Na, bet reikia būti sąžiningiems ir nesuversti visų bėdų arbitrams: „Žalgiris“ tiesiog strigo gynyboje, o antroje varžybų dalyje tuo pasinaudojo tiesiog nesveikai pataikantys ispanai.

Pabaigai

Be visų kabliukų vakar buvo ir džiuginusių dalykų. Pirmos varžybų dalies net minėti nereikia, nes vakar miegoti nuėjau su mintimi, kad toks „Žalgirio“ puolimas, kuris įgalina visus žaidėjus aikštelėje naudoti ginklais, kurių jie iki šiol net nemanė turį, yra daugiau nei malonus akiai. Taip pat labai džiugino Augustino Rubito žaidimas, kuris, kaip jau tampa įprasta, sumeta kone visus metimus iš žaidimo. Jis, kartu su Mariumi, vakar buvo rezultatyviausi ir pelnė po 12 taškų. Marius taip pat atrodė solidžiai, tik tas tarpas (trečias kėlinys) pasirodė pernelyg klampus ne tik Grigoniui, bet ir visai komandai.

Apie varžybų taktikas kalbėti nesinori, nes tai, bent jau šiandien, pernelyg slopina entuziazmą. Kol metimai sukrito, gynyba nesirodė tokia didelė problema, nors priešininkai rinko kone tiek pat taškų, kiek ir mes. Tačiau antroje dalyje, kai savų metimų nepataikėme, reikėjo uždaryti ir priešininkų. Tačiau atsirišęs krepšys ir nuostabus pataikymas gali kiekvieną priešininką išmušti iš žaidimo vėžių. Taip nutiko ir „Žalgiriui“. Galbūt Milas ar Lukas, gavę didesnį vaidmenį, o Lauvergne kelis kartus laisvas įkrovęs iš viršaus ar įmetęs iš po krepšio, ką turėjo padaryti, ir būtų patempę komandą, bet dabar to nesužinosime. Belieka laukti kitų varžybų (ne su „Rytu“), kad įrodytume kitiems, o svarbiausia, - sau patiems, kad vienas pralaimėjimas neatima motyvacijos žaisti taip puikiai, kaip tą darėme iki šiol“, - rašė V. Čeponis.

Krepsiniozinios.lt