„Žalgirio“ komandos įvertinimas: lyderiai, augantis ekipos dalis ir treneris (Apžvalga)

Kauno „Žalgiris“ pasirengė dar vienai Eurolygos išvykai – Lietuvos čempionai keliauja į Prancūziją, kurioje susigrums su Vilerbano ASVEL ekipa.

Prieš šias rungtynes „Žalgirio metraštis“ nusprendė apžvelgti LKL čempionų žaidėjų pasirodymus sezono starte.

Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Ką mes žinome apie „Žalgirį“?

Lyderiai

Marius Grigonis, Joffrey Lauvergne, Lukas Lekavičius – trys pagrindiniai žmonės, aplink kurį nors vieną visada galime lipdyti žaidimą puolime. Tiesa, abu lietuviai, atrodo, kol kas labiau išnaudojami puolime, ypač žaidžiant tokį krepšinį, kai pirmoji opcija – greiti metimai iš trijų taškų zonos.

Lukas, bent jau kol kas atrodo, yra labiausiai tinkantis tokiai filosofijai žaidėjas – greitas, galintis apeiti užtvaras, mokantis atiduoti gerus perdavimus aplink baudos aikštelę, pataikantis tiek iš trijų taškų zonos, tiek ir savo mėgstamus „flouterius“. Reikia nepamiršti ir tos energijos, kurią Lukas atsineša su savimi į aikštelę. Su juo žaidimas pasidaro greitesnis, geriau išplečiamas žaidimas, nes pritraukus kelis varžovus prie savęs yra arba išprovokuojama pražanga, arba atmetamas kamuolys, tarkime, Rubitui, arba atliekamas greitas metimas iš baudos aikštelės prieigų (dažniau kairėje jos pusėje).

Marius yra lyderis taškų grafoje (14 per varžybas). Tačiau nereikėtų pamiršti, kad jis tapo labai fizišku antru-trečiu numeriu, kuris gerai atstovi gynyboje ir kūnu priima stiprius kontaktus. Jis taip pat gali pataikyti iš toli (netgi kelių metimų serijomis), tačiau labai dažnai atrodo, kad jo prasiveržimai link krepšio nėra lengvi ir iš jo atima daug jėgų. Vis dėlto Marius savo žaidimu, kietumu, pataikymu bei agresija viršija tai, ko galėtume tikėtis iš ne atletiško baltaodžio vaikino geru veidu. Ir tai komandai atsiliepia puikiai.

J. Lauvergne – peraugo visų mūsų (įskaitant ir ekspertų) lūkesčius. Atrodo, kad jis puikiai atsigavęs po traumų ir nežaidimo laikotarpio Turkijoje. Numetęs svorio jis tapo ne tik mobilesnis, bet netgi toks greitas, kad po susikeitimo gynyboje sugeba susigaudyti mažus ir vikrius varžovų gynėjus. Mano supratimu, komandos puolime jis atlieka per mažą vaidmenį ir sulaukia pernelyg mažai perdavimų, nes dėl savo fiziškumo ir gebėjimo rinkti taškus baudos aikštelėje Joffrey galėtų tapti ir pagrindiniu Kauno komandos ginklu puolime. Na, bet tikriausiai viskas su laiku ir nemažesnio lyderio nei Mariaus vaidmuo ateis ir į prancūzo kiemą.

Auganti komandos dalis

Rokas Jokubaitis, Augustinas Rubitas – du labiausiai tobulėjantys komandos žaidėjai. Tačiau komandoje yra ir daugiau savo žaidimą gerinančių žaidėjų.

Rokas demonstruoja brandą puolime, skirstydamas kamuolius, išnaudodamas savo stiprų kūną ginantis prieš staigius gynėjus, gali krepšį atakuoti iš varžovams neparankios pusės, pralaužia metimą iš tolimų distancijų ir labai naudingai kyla nuo suolo. Tiesa, paskutinėse dvejose varžybose Eurolygoje ir su „Rytu“ Roko produktyvumas šiek tiek krito, tačiau tai yra natūralu, nes priešininkų komandos jį pradėjo vertinti kaip tikrai grėsmingą varžovą ir stengiasi jį sutramdyti puolime. Visgi puolimas – tik dalis krepšinio. Savo aikštės pusėje Rokas padaro didelį darbą stabdydamas žaidėjus nuo pirmos iki antros pozicijos. O jiems sugaudyti reikia greitų kojų ir galvos. Rokas visa tai tobulina ne dienomis, o valandomis.

Augustinas, nors irgi, kaip ir visa priekinė linija, nėra kol kas maksimaliai išnaudojamas puolime, visgi kiekvienose varžybose demonstruoja vis geresnį žaidimą. Nuostabus pataikymas iš vidutinio nuotolio, gebėjimas provokuoti pražangas stumdantis po krepšiu ir pasitikėjimas savimi tiesiog auga akyse. Neilgai trukus ir jis atkreips priešininkų dėmesį į save, tačiau tada tokių krepšininkų, į kuriuos reikės koncentruotis varžovams, komandoje turėsime jau bent penkis, tad tai niekuo nepalengvins gyvenimo priešingoje barikadų pusėje.

Martinas Geben, nors ir sunkiai išlaiko kamuolį rankose, kai jį pagauna baudos aikštelėje, visgi tampa vis naudingesniu komandoje. Gynyboje jis dažnai lėtas ir nesuspėja kartais net ir paskui tiesioginius oponentus, visgi užima didelę dalį baudos aikštelės savo kūnu ir ilgomis rankomis. Puolime jis gali būti sproginėjanti jėga, bet vis dėlto tam reikėtų tapti kiek mobilesniu. Martinas retai meta iš vidutinio nuotolio ir pasikliauja komandos draugų perdavimai po krepšiu, kas labai riboja jo renkamus taškus. Visgi tas stipriąsias puses, kurias jis turi, Martinas geba išnaudoti. Tereikia agresyvumo ne tik po krepšiu, bet ir atsitraukus šiek tiek toliau nuo jo.

Nigel Hayes banguoja kaip Atlanto vandenynas neramiomis naktimis. Visgi tos audros pasirodo ne žaidimo stiliuje ir užbaigiant atakas, o taiklume. Nigelis, kaip esame įpratę, geriau dirba gynyboje ir gali pasiūlyti tvirtą kūną ginantis prieš trečią ir ketvirtą poziciją, o puolime dažniau stringa. Tačiau šį sezoną pagaliau pamatėme, ką gali reikšti trenerio pasitikėjimas žaidėju atakuojant krepšį. Schilleris demonstruoja absoliutų pasitikėjimą žaidėju ir paploja kai atliekami, nors ir netaiklūs, metimai. Ir kai Hayes krenta, matėme, kokią įtaką tai gali daryti visam komandos puolimo ritmui (su „Efes“). Esu tikras, Nigelis dar ne kartą kels mus nuo sofų. Visgi žilų plaukų irgi gali pridalinti.

Milas apskritai yra vertas ne atskiros pastraipos, o viso straipsnio, nes būdamas 34-erių (ir nebūdamas LeBronas) demonstruoja ne ką prastesnę formą ir galbūt netgi geresnį taiklumą, nei kad tai darė prieš penkerius metus. Jam nebereikia bėgti tiek daug, kad susikurtų metimą, kaip kad reikėjo daryti pastaruosius penkerius metus. Tikriausiai todėl jo metimas tapo stabilesnis. Pats Artūras dabar yra toks žaidėjas, kuris žaisdamas neilgas atkarpas, gali stipriai patempti komandą puolime. Išeidamas į aikštelę tris-keturis kartus po 3-5 minutes, Milas gali pridaryti varžovams bėdos iš karto, nes turima patirtis sumažina būtinybę „prasimėtyti“. Artūras gali tapti karštu iš karto.

Visi likę

Paulius atlieka savo (komandos tėvo) vaidmenį už aikštelės ribų bei gali dar šį tą nuveikti ir pačioje aikštelėje vis įkirsdamas po krepšiu, bet jis nebeturi to pasitikėjimo savo jėgomis, prie kokio buvo mus pripratinęs. Jankis krepšio nebeatakuoja taip dažnai, o ir atsidūręs savo mėgstamoje pozicijoje kairėje krepšio pusėje vidutiniame nuotolyje, neberodo užtikrintumo ir geriau atiduoda neužtikrintą perdavimą, nei meta į krepšį. Tiesa, jis vis dar bando paleisti kelis metimus iš trijų taškų zonos, tačiau jo taiklumas nuo gero ketvirtam numeriui nukrito iki labai prasto bet kuriam žaidėjui.

Steve Vasturia demonstruoja, kad gali pataikyti, tačiau kol kas dar dažniau atrodo pasimetęs puolime ir neranda savo vietos, pats nesusikuria gerų progų ir laukia atmesto kamuolio (kas dažniausiai būna paskutinėmis sekundėmis). Gynyboje jis taip pat lėtas ir negali uždengti trečios pozicijos žaidėjo, dažnai daro po kelias klaidas iš eilės ginantis, po ko jam tenka grįžti ant suolo. Bet šioks toks progresas visgi matomas.

Thomas Walkupas atsigavo varžybose su „Rytu“ ir pademonstravo, kad gali žaisti gerai ir agresyviai. Tiesa, jo metimai vis dar nėra užtikrinti, todėl, mano manymu, nereikėtų piktnaudžiauti užbaigiant atakas pačiam iš tolimesnių distancijų. Thomas turi tvirtą kūną ir gerą ūgį pirmai ir antrai pozicijai, todėl man nelabai suprantama, kodėl jis nėra išnaudojamas įkertant į baudos aikštelę. Šį sezoną Eurolygoje taip pat stringa ir atakų kūrimas, vis prarandami kamuoliai lygioje vietoje, tačiau jo noras būti komandos dalimi ir turimas talentas, kuriuo jis pats vėl turi patikėti, anksčiau ar vėliau duos komandai pridėtinės vertės.

Treneris ir komandinis žaidimas

Martinas Schilleris, kaip Eurolygos treneris, auga, ir mes to negalime nepastebėti. Pirmaisiais mėnesiais mes matėme absoliučiai statišką strategą, kuris aklai bandė įgyvendinti savo sprendimus, remdamasis keliais elementais, kuriuos perteikė žaidėjams. Galbūt tai yra taktikos dalis ir Martinas bando žaidėjus išmokyti savo filosofijos žingsnis po žingsnio: kai vyrai iš pradžių gerai įvaldo vieną kitą derinį, ir tik tada pridedamas naujas elementas. Bet tai tik spėjimas.

Taigi po kelių statiškų mėnesių ir penkių varžybų Eurolygoje matome, kad Schilleris ir jo propaguojamas žaidimas keičiasi. Nors puolimas vis dar nėra toks platus, kaip norėtųsi, tačiau matome nebe vien tik sukamą kamuolį aplink tritaškio liniją bei bandymus aklai pralaužti gynybą du prieš du ar individualiai. Milas, per derinius, vis dažniau ištraukiamas iš gynybos, vis labiau įtraukiami dideli žaidėjai ir kamuolys numetamas į baudos aikštelę (nors vis dar ne taip dažnai, kaip norėtųsi). Galime sakyti, kad taktikos puolant varžovų krepšį vis dar mažai, ir esame labai nuspėjami, tačiau kyla klausimas: ar „prifarširavus“ mūsų puolimą deriniais, neprarasime to naujo savo „gražaus žaidimo“ braižo, kurį matome dabar ir ar taip nesugrįšime prie taškų gimdymo, kurį matėme prie Šaro? Jeigu taip nutiktų, Schilleris negalėtų susitvarkyti su tokia sistema, todėl turime susitaikyti, kad puolimas ir toliau bus smagus, kai kamuolys kris į krepšį ir skausmingas, kai nekris.

Visgi norėčiau, kad į puolimą būtų dažniau įtraukiama priekinė mūsų linija. Lauvergne turi potencialo tapti „Žalgirio“ vedliu ir tai demonstruoja kiekvieną vakarą. Rubitas taip pat gali traukti komandą. Jiems tiesiog reikia gudriai įmetamo/ perduodamo kamuolio aplink baudos aikštelę. Taip pat norėtųsi, kad Schilleris geriau naudotųsi turimais komandos pranašumais (missmatch‘ais), kai kažkuri mūsų grandis turi ryškią persvarą prieš varžovus. Pavyzdžiui, varžybose su „Rytu“ pirmus du kėlinius visiškai nežaidėme per baudos aikštelę, nors akivaizdu, kad būtume naikinę visus vilniečių centrus kaip vaikus (ką ir darėme antroje varžybų pusėje).

Treneris taip pat rodo atsirandantį paslankumą ir komandos rotacijoje. Jeigu anksčiau kiekvieną kėlinį žinodavome, kurie žaidėjai pradės žaisti, tai varžybose su „Rytu“, kai komandai nebesiklijavo žaidimas taip, kaip norėtųsi, Martinas į žaidimą metė nebe Walkupą su Lauvergne, o Luką su Rubitu. Ir toks sprendimas pasiteisino. Tačiau šioje vietoje man atrodo svarbesnis ne pats pagerėjęs žaidimas puolime, o tai, kad treneris pradeda prisitaikyti prie to, ką turi pasiūlyti priešininkas ir daro įvairesnius sprendimus žaidimo metu.

Gynyba taip pat keičiasi. Iš to taip pamėgto varžovų gynėjų stūmimo į aikštės šonus, kad jis negalėtų sužaisti du prieš du su aukštu žmogumi, jau atimamas „žaidybinis laikas“. Atsiranda daugiau žaidėjų pilno susikeitimų ginamaisiais. Prie to prisideda puikus Lauvergne mobilumas ir jo gebėjimas susigaudyti varžovų mažylius. Nors gynyboje mums ir labai trūksta P. Garino ir jo kol kas tik įsivaizduojamo indėlio, visgi komanda yra įgali atlikti trenerio užduotis (nors ir ne taip gerai) ir be jo.

Taigi komanda auga ir keičiasi, o tai priklauso nuo to, kaip greitai mūsų treneris perpranta Eurolygos žaidimą, kitų trenerių darbo principus, kitų komandų žaidybinį braižą. Schilleris yra imlus žmogus, skiriantis daug dėmesio analizei ir skaičiams. O tai jam turėtų padėti judėti tinkamų pokyčių linkme greičiau, nei galėtume tikėtis iš trenerio, kurio pagrindinė darbinė patirtis yra sukaupta amerikietiško krepšinio sistemoje. Tai, kad komanda keičiasi, tačiau tuo pačiu metu ir išlaiko „naujo tipo“ komandos veidą, man suteikia pagrįsto optimizmo, kad judame teisinga linkme.

Žalia Balta!“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt