„Žalgirio metraštis“: „M. Schilleris tikrai nebuvo mūsų silpnoji grandis“

Interviu ir straipsniai 20 Gruodis 05

Zalgiris.lt nuotr.

Šarūno Jasikevičiaus sugrįžimas į Kauną pažymėtas šeštu iš eilės „Žalgirio“ (5-7) pralaimėjimu Eurolygoje. Žalgiriečiai užklimpo geriausioje lygos gynyboje ir namie nusileido „Barcelona“ (9-2) ekipai 62:73 (14:17, 19:22, 15:16, 14:18).

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„43 prarasti kamuoliai per rungtynes. Tai yra bene dvigubai daugiau, nei įprastas Eurolygos rungtynių vidurkis. Tačiau dar keisčiau už šį skaičių yra tai, kad net 24-is iš jų prarado „Barca“. Skaičiai tikrai išskirtiniai ir neapibūdina žaidimo kaip gražaus, tačiau jie atskleidžia, kokia kova vyko abejose aikštės pusėse.

Į šias rungtynes pažvelgsime iš mano apsvarstyto žaidimo plano, kurį Martinui Schilleriui „siūliau“ dar gerokai prieš rungtynes: rotacija, gynyba, puolimas bei silpnoji komandos grandis.

Rotacija

Prieš rungtynes spėjau, kad starto penkete Šaras leis ne tik Nikola Mirotičių, tačiau ir Brandoną Daviesą, kuriuos turėtų stengtis neutralizuoti Rubitas (arba Hayes) ir Lauvergne. Bijojau, kad starto penkete neatsidurtų Jankūnas, kuriam būtų tekusi užduotis tvarkytis su Mirotičiumi (kas būtų buvusi tragedija), tačiau taip nenutiko ir už tai reikia padėkoti situaciją tinkamai įvertinusiam Schilleriui. Hayes puikiai tvarkėsi su ispanu ir iš esmės jį išstūmė iš katalonų rikiuotės ir netgi nesu tikras, ar Rubitas tai būtų padaręs geriau, nors Mirotičius ir neatakavo krepšio iš toli.

Steve Vasturia starto penkete buvo vienas iš tų dalykas, kurių Schilleris niekaip nesugeba išbraukti iš savo planų. Kaip ir minėjau dieną prieš rungtynes, Steve pasirodymas nuo pirmos akimirkos bus tiesiog pragaras kauniečiams. Taip ir nutiko. Vasturia niekaip nesugebėjo atlikti savo užduočių gynyboje, darė dideles klaidas, paliko visiškai laisvą Abrinesą (kuris tąkart nepataikė), puolime be plano puolė tarp dviejų varžovų ir prarado kamuolį. Trečiame kėliny visiškai nesusitvarkė su Kuričiumi. Vienas geras dalykas – kad Schilleris pakankamai greitai susiprato padaręs nesąmonę ir dar pirmo kėlinio pradžioje pasodino Steve gana ilgam laikui ant suolo.

Iš esmės Martinas keičia savo žaidimo planą. Žaidėjai nebėra rotuojami kas dvi minutes, o tie žaidėjai, kurie jaučia ritmą, nėra sodinami vardan to, kad atėjo laikas žaisti antram rotaciniam penketui. Man smagu matyti, kad anksti į žaidimą leidžiamas Rokas Jokubaitis, kuris vakar buvo tiesiog atgaiva sielai, kai Marius Grigonis buvo visiškai Šaro sistemos uždarytas į kamputį. Taip pat smagu, kad treneris pradeda reaguoti į situacijas aikštėje „čia ir dabar“, t.y. kai varžovų komandoje į aikštelę išleidžiamas žaidėjas, su kuriuo geriau gynyboje tvarkytųsi kitas žalgirietis, o ne esantis aikštėje, treneris iškart imasi keitimų.

Be to, pagaliau ir minutės pertraukėlės vis dažniau imamos laiku, o ne tada, kai rezultatas būna jau sveiku protu nesuvokiamas. Iš esmė, mano akimis, „Žalgirio“ žaidėjų rotacija tampa vis protingesnė, o pražangos „iki bonuso“ atliekamos vis geriau.

Gynyba

Šį sezoną, kad ir kaip keistai skambėtų, bet „Barca“ nėra beatodairiško puolimo mašina. Jie šiame sezone per vienerias rungtynes pelno beveik tiek pat taškų, kiek ir kauniečiai. Todėl „Žalgiriui“ tai buvo šioks toks palengvinimas. Vieninteliai du gynybiniai dalykai, apie kuriuos kalbėjau prieš rungtynes – teisingų žmonių pastatymas prie pavojingiausių žaidėjų ir bandymas be pagalbos gintis baudos aikštelėje, kad mūsų mažiukai nepaliktų laisvų ispanų gynėjų prie tritaškio linijos. Iš esmės šie du dalykai ir buvo įgyvendinti rungtynių metu: Hayes puikiai tvarkėsi su Mirotičiumi, Lauvergne taip pat neblogai atstovėjo prieš savo tiesioginius oponentus. Vienintelis Davies, žaisdamas per sau parankius varžovus (ypač Martiną Gebeną), sugebėjo labai svariai prisidėti prie komandos pergalės. Antra, jeigu ne Vasturijos nesąmonės ginantis tiek prieš Abrinesą, tiek prieš Kuričių ar Higginsą, mūsų gynyba ties perimetru būtų buvusi visai nebloga. O jeigu lygintume su pastarosiomis lapkričio mėnesio rungtynėmis, tai gal net ir labai gera.

Komandinėje gynyboje buvo šiokio tokio nesusikalbėjimo, tačiau didžiulės klaidos buvo tik kelios, visos kitos – be kaltinimo žaidėjams, jog jie nesistengė. Dažniausiai tai būdavo žaidybinės situacijos. Visgi reikia pagirti komandą, kuri sugebėjo uždaryti Barselonos komandą ir leisti jai surinkti tik 73 taškus bei priversti prarasti net 24-is kamuolius. Prie to labai stipriai prisidėjo Walkupas, kuris tiesiog visiškai išmušė iš vėžių vieną geriausių Europos įžaidėjų Calathesą, kuris vienas sugebėjo prarasti net 7-is kamuolius, tai yra vertas pagarbos pasiekimas Walkupui. Nors baudos aikštelė po mūsų krepšiu ir buvo silpniausiai apginta, vis dėlto šioje vietoje išlenda dvi problemos, apie kurias plačiau pakalbėsime straipsnio skiltyje „Silpnoji komandos grandis“.

Puolimas

Vienintelis geras dalykas, nutikęs mūsų puolimui, buvo Rokas Jokubaitis. Beje, jis vis dar yra vienintelis žaidėjas mūsų komandoje, kuriam Šaras neskiria pakankamai dėmesio. Treneris Jasikevičius kelerius metus iki šio sezono vadino Roką perspektyviu ir mylimu žaidėju, tačiau tai likdavo tik pasakymu „ant popieriaus“. Vis dėlto ir šiemet niekas nesikeičia: Šaras stengėsi uždaryti visas puolimo grandis, išskyrus Jokubaitį. Taigi Rokas surinko 15 taškų (7/12 metimų iš žaidimo), atliko 3 rez. perdavimus, perėmė tris ir prarado tik vieną kamuolį. Skaičiai – šokdinantys jo galimybes kitais metais mus palikti iki dangaus.

Be Roko neblogai aikštelėje atrodė du mūsų priekinės linijos žaidėjai – Hayes ir Lauvergne, pelnę po 10 taškų. Hayes apskritai buvo pirmasis, pataikęs tritaškį „Žalgirio“ stovykloje (32-trą minutę). Tačiau Joffrey be naudingo žaidimo puolime, varžovų aikštės pusėje priiminėjo pakankamai prastus sprendimus – kelis kartus iš eilės antrajame kėlinyje, kai buvo sudvigubintas po krepšiu, labai kvailai nusimetė kamuolį uždengtiems žmonėms, kai už jo nugaros buvo laisvas žmogus prie tritaškio. Ir tai buvo svarbūs momentai, kai „Barca“ bandė nuo mūsų pabėgti, o mums labai trūko laisvų metimų iš toli.

Viena esminių sąlygų, kurias minėjau prieš rungtynes, galėsiančių leisti mums laimėti, buvo geras pataikymas iš toli. Kadangi gynyboje iš esmės visas užduoti įvykdėme geriau, nei galėjome numanyti, tai beliko tik sėkmingai užpulti varžovus, ką iki vakar darėme tikrai labai neblogai, demonstruodami vieną geriausių puolimo reitingų Eurolygoje. Deja, bet ši žaidimo dalis strigo labiausiai. Nors ir surinkome 63 taškus prieš geriausiai besiginančią Europos komandą, vis dėlto tai nutyli faktą, kad tai buvo padaryta praktiškai be tritaškių metimų.

2/18 tritaškių. Galėtume gintis nors ir betonines barikadas pasistatę, bet jeigu mūsų taiklumas nuo trijų taškų linijos bus 11%, tai pergalei galime pasakyti „viso gero“ dar prieš prasidedant rungtynėms. Katalonai mums atsilygino daugybe prarastų kamuolių. Ir jeigu ne jie, mūsų tragiškas pataikymas iš toli, bandymas sunkiai gimdyti taškus, kartais pavienis puolimas – būtų mus nutempę į dugną daug anksčiau, nei tai nutiko vakar. Paskutinėse pralaimėtose Šaro rungtynėse „Asvel“ būtent tokiu ginklu puolime – tritaškiais metimais – ir sugebėjo palaužti gynyboje ir puolime byrėjusią „Barcą“. Mūsų gynybos taip pat būtų pakakę, jeigu puolimas būtų buvęs bent kiek gyvesnis, o tritaškiai kritę bent, tarkime, 35% taiklumu.

Silpnoji komandos grandis

Kaip ir spėjau prieš rungtynes, silpnoji komandos grandis buvo du priekinės linijos žaidėjai (Gebenas ir Jankūnas) bei Steve Vasturia. Aš kalbėsiu tik apie šias rungtynes, o ne apie vyrų pasirodymą šiame sezone apskritai. Martino žaidimas vakar buvo bene didžiausia problema kauniečiams. Per pusšeštos minutės Gebenas sukrapštė du taškus, prarado du kamuolius, priėmė kelis siaubingus sprendimus puolime, gynyboje vos atkėlė kojas ir atrodė lyg stebėtojas to, kaip keliais judesiais Davies rinko taškus taip, kaip tik panorėjo. Ne veltui Schilleris jį išimdavo taip pat greitai iš žaidimo, kaip ir į jį įleisdavo.

Jankūnas vakar ir turėjo žaisti taip, kaip tai darė – trumpi išėjimai, leidžiant pailsėti kelias minutes Lauvergne, Hayes ar Rubitui ir gerų pražangų rinkimas, stabdant Davies ir Mirotič. Manau, Paulius su šiuo vaidmeniu susitvarkė neblogai. Tiesa tai neeliminavo jo kaip silpnosios grandies žaidėjo, nes mūsų kapitonas tiesiog fiziškai nesugebėjo prilygti mobiliems Davies, Mirotič ar Smits.

Apie Steve jau kalbėjome, jam turėjo būti numatytas toks pats vaidmuo, kokį atliko ir Paulius – keli išėjimai po kelias minutes tada, kai varžovai atrodo šiek tiek prilėtėję. Steve nesusitvarkė gynyboje nei su vienu tiesioginiu savo oponentu, o Kurič jį tiesiog žudė. Kadangi Vasturia niekur keltis iš mūsų komandos neketina, o niekas jo ir nevarys, tad mums reikia susitaikyti su jo lėtu progresavimu ir tikėtis, kad treneris jam kredito nebesuteiks, ir Steve turės trumpomis atkarpomis įrodyti, jog yra vertas žaisti daugiau nei 5 min. per rungtynes.

Pabaigai

Šaras puikiai atliko namų darbus ir uždarė mūsų svarbiausią žaidėją Marių. Vargšas Grigonis buvo taip gerai atkertamas nuo priėjimo prie kamuolio ar bent jau galimybės veržtis, kad tai tiesiog jau kėlė šypseną. Marius neturėjo nei menkiausio šanso surinkti savo taškų vidurkio, lygiai kaip tai nutiko Šarui susitikus ir su Ulanovu, ir su Giedraičiu. Marius per 25-ias minutes surinko tik penkis taškus, ir gerai, kad jo vaidmenį puolime perėmė Jokubaitis.

Kaip ir spėjome prieš rungtynes, Šaras atėmė bet kokią galimybę įkirsti į baudos aikštelę tiek Mariui, tiek Lukui, todėl floaterių nematėme praktiškai nei vieno. O kai iš mūsų yra atimami svarbiausi ginklai, lieka tyliai susikaupti ir arti gynyboje. Tai, mano manymu, mūsų vyrai ir padarė. Priversti „Barcą“ prarasti 24-is kamuolius gali ne kiekviena elitinė komanda. Tačiau mes tai padarėme, ir tai gali būti nuo šiandien įrašoma į Eurolygos metraščius. Žinoma, rungtynių pabaigoje jau šiek tiek atsipalaidavome ir grįžome prie tradicinio nesusikalbėjimo, kai varžovų snaiperį paliekame laisvą prie tritaškio, tačiau vakar tai buvo greičiau išimtis, nei taisyklė.

Vakarykštės rungtynės nebuvo nei gražios, nei tvarkingos, tačiau sukėlė daug emocijų, kurių nemaža dalis buvo teigiamų. Man patiko mūsų vyrų kova, noras laimėti bei įdėtos pastangos gynyboje. Tai mane šiek tiek nuramino, nes mes jau seniai žinojome, kad galime užpulti, tačiau nebuvome tikri, ar gebėsime ir uždengti aukščiausio lygio komandą. Po vakar galime pasakyti, kad tikrai mokame ir galime, kai tik norime.

Be to, reikia pabrėžti, kad treneris Schilleris vakar tikrai nebuvo mūsų silpnoji grandis, nes akivaizdu, kad jis mokosi priimti vis kitokius, naujus sprendimus, prisitaikyti prie varžovų demonstruojamo žaidimo. Tai vakar matėsi plika akimi, o ir vyrai sugeba gintis tada, kada reikia. Todėl kita komandos užduotis – suderinti abu dalykus vienose rungtynėse – ir apsiginti, ir kokybiškai užpulti“, - rašė „Žalgirio metraštis“.