Nuo pralaimėjimų duobės iki pergalių serijos: kaip pasikeitė „Žalgirio“ žaidimas?

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgiris“ fantastišku stiliumi Eurolygoje iškovojo trečiąją pergalę paeiliui. Martino Schillerio kariauna namuose 99:62 nepaliko jokių vilčių Stambulo „Fenerbahce“ krepšininkams.

Tuo tarpu antradienį žalgiriečiai 92:73 (25:22, 19:14, 24:11, 24:26) įveikė Vitorijos „Baskonia“ komandą.

Po šios dvigubos savaitės, „Žalgirio metraštis“ pateikia analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Šiame sezone „Žalgiris“ per Eurolygą važiuoja lyg amerikietiškais kalneliais. Keturios pergalės iš eilės sezono starte, tada šešių pralaimėjimų atkarpa, o dabar – trijų įspūdingų pergalių serija. Tokio tipo kelionė neleidžia fanams atsiplėšti nuo komandos reikalų ir verčia tai kritikuoti komandą, tai ja žavėtis.

Žiniasklaida taip pat šiek tiek yra pasimetusi ir nuolat kartoja, kad pergalių serija nieko nereiškia, reikia palaukti rimtų varžovų, o pralaimėjimų serijoje taip pat stengiasi įžvelgti teigiamų dalykų ir nesėkmes kartais giria labiau nei pergales (dažnai teisingai). Tačiau kai „Žalgiris“ susiduria su tais „rimtesniais“ varžovais („Efes“, „Baskonia“, „Real“ ar „CSKA“, „Baskonia“), parodo, kad gali kautis su jais lygiai, o dažnai net ir nugalėti. Tad pažvelkime į pralaimėjimų (0-6) ir pergalių (3-0) serijas bei į tai, kas pasikeitė komandos (o gal varžovų?) žaidime.

Pralaimėjimų serija

Per tą gilią šešių pralaimėjimų seriją susitikome su keturiais klubais, kurie šiuo metu užima keturias iš penkių vietų Eurolygos tope bei Zenitu (7 vieta) ir Maccabi (13 vieta). Tad galima sakyti, kad atmetus Izraelio komandą, grūmėmės su kone visu šių metų Eurolygos elitu. Tad ir rezultatas (0-6) iš dalies suprantamas. Keista tik tai, kad taip stipriai pralaimėjome „Maccabi“ (-28), kuris šiuo metu užima tik 13-ą vietą.

Mūsų puolimas šioje atkarpoje nebuvo labai prastas. Į varžovų krepšį vidutiniškai mesdavome po 75.6 taško. Ir nors šie skaičiai atrodo neblogai, tačiau juos mes pasiekėme pridėjus dviejų mačų (taškų lenktynių) rezultatus su Madrido „Real“ (90 tšk.) ir Milano „AX Armani“ (92 tšk.). Prieš likusias komandas mes rinkome tik po 67.5 taško, o tai jau yra labai menkas rezultatas. Iš visų šešių komandų gerą gynybą demonstruoja tik „Barca“, praleisdama į savo krepšį po 70,8 taško ir „Zenit“, praleidžianti po 72.9 taško. Taigi negalime sakyti, kad šiame etape mums kelius į pergales uždarė ne gera varžovų gynyba, keli mūsų pačių žaidimo aspektai.

Visų pirma mūsų tritaškių pataikymas buvo tragiškas. Per šešis susitikimus tritaškius metėme bendru tik 35.7% taiklumu (39/109). Taigi per rungtynes vidutiniškai išmesdavome po 18.2 tritaškio, o pataikydavome tik po 6.5. Tokie skaičiai nuo perimetro, kai tritaškiais surinkdavome tik po 19.5 taško (25.8% visų taškų), sufleruoja, kad savo puolimo pavadinti efektyviu negalime. Juo labiau, kad tuo periodu varžovai mums atseikėdavo gerokai daugiau tritaškių – net po 11 per rungtynes, tai darydami puikiu 46% taiklumu (66/143). Taigi tritaškio linija tiek vienoje aikštės pusėje, tiek kitoje mums buvo labai didelė problema, neleidusi pasiekti pergalių. Dėl to kaltų galime ieškoti ir tarp mūsų nepataikiusių žaidėjų, ir tarp trenerių štabo narių, kurie nepritaikydavo gynybinių schemų prie varžovų puolimo ir leisdavo susikurti gerus metimus iš toli.

Kitas labai svarbus žaidimo aspektas, kuris yra „laisvo“ puolimo pagrindas, - rezultatyvūs perdavimai. „Žalgiris“ toje sausoje serijoje atlikdavo po 17 rezultatyvių perdavimų, tačiau prarasdavo po 11.8 kamuolio. Tokie apylygiai rezultatai sufleruoja, kad po rezultatyvių perdavimų surinkdavome maždaug tik pusę komandos taškų, likusią dalį – individualiais veiksmais ir, skaičiuojant klaidas, prarasdavome teorinę galimybę surinkti papildomus 28 taškus. Todėl vadinti savo puolimo tuo periodu „laisvu“ negalime, nes žaidėjų demonstruojamas „laisvumas“ buvo greičiau nuolatinė improvizacija, kuri dažnai pasibaigdavo arba individualiais veiksmais (su „atsitiktiniais“ rezultatyviais perdavimais), arba prarastais kamuoliais. Laisvu komandiniu puolimu to pavadinti mes negalime.

Dėl gynybos šiuo aspektu mes labai stipriai nei barti, nei girti „Žalgirio“ negalime. Varžovai atlikdavo po 19.6 rezultatyvaus perdavimo (2.6 daugiau nei mes) ir (atmetus 24 „Barcos“ prarastus kamuolius) prieš mus padarydavo po 10 klaidų (irgi beveik dviem mažiau nei mes). Nors skaičiai ir nėra stipriai geresnis už mūsiškius, tačiau tokios mažos detalės kartais gali būti labai svarbios rungtynėse, kurios baigiasi nedideliu, iki dešimties taškų, skirtumu (tokias sužaidėme net keturias iš šešių).

Trečias labai svarbus aspektas, turėjęs didelės įtakos pralaimėjimų serijai, – atkovoti kamuoliai. Visose rungtynėse kamuolių nusiimdavome mažiau negu mūsų varžovai (vid. po vieną kamuolį gynyboje ir po du kamuolius puolime). Kai komandai nesiklijuoja puolimas (prastesnis pataikymas iš toli, mažiau rezultatyvių perdavimų, daugiau klaidų), tai keli atkovoti kamuoliai puolime kartais gali padėti perlaužti rungtynes. Kaip parodys laimėtų rungtynių serija, atkovoti kamuoliai turi milžiniškos reikšmės pergalei.

Iš esmės per šešerias rungtynes mes varžovams nusileidome praktiškai visose statistinėse eilutėse: įmetėme vidutiniškai 11 taškų mažiau, prasčiau pataikėme tritaškius (36% prieš 46%), dvitaškius (52% prieš 57%), baudas (87% prieš 91%), atlikome mažiau rezultatyvių perdavimų (17 prieš 19.6), atkovojome mažiau kamuolių (27.1 prieš 30.2). Iš esmės viską darėme prasčiau nei varžovai, o pralaimėjome vidutiniškai tik dešimčia taškų. Jeigu visos detalės būtų bent keliais procentiniais punktais aukštesnės, rezultatai galėjo būti ir kitokie.

Pergalinga 3-0 serija

Ir štai, kai jau buvome bepasiekę dugną to, kaip galime žaisti, atsispyrėme ir su galingu proveržiu pakilome į viršų. Šioje dalyje aptarsime, kas ir kaip pasikeitė mūsų žaidime, tačiau reikia nepamiršti, kad pakitusiems rezultatams įtakos turi daug veiksnių: pagerėjęs dalinimasis kamuoliu, mūsiškių motyvacija, pagerėjusi sinergija, galbūt menkesnė varžovų motyvacija. Tačiau tiesa slypi detalėse.

Trys pergalės iš trijų su komandomis, kurios, anot sporto žiniasklaidos, yra Kauno „Žalgirio“ lygio, yra rezultatas, kurį reikia pasiekti, norint patekti į Top8. Kita vertus, ar mes neturėtume džiaugtis tuo, kad „Žalgirio“ lygio komandos yra Vitorijos „Baskonia“, Atėnų „Panathinaikos“ ir Stambulo „Fenerbahče“, kurių biudžetai atitinkamai yra 16 mln., 14 mln. ir 30 mln. eurų? Visi trys klubai yra gerokai pajėgesni įsigyti daug stipresnius atletus, tačiau „Žalgirio“ žaidimas su mažesnę rinkos vertę turinčiais krepšininkais, mus pakelia aukščiau teorinių savo galimybių.

Taigi kaip pasikeitė mūsų statistika per pergalių seriją nuo tos, kurią demonstravome būdami gilioje Eurolygos duobėje?
Visų pirma atkreipkime dėmesį į pasikeitusį puolimo modelį. Mūsų pelnomų taškų vidurkis šovė į viršų tiesiog kosminiu greičiu. Kai pralaimėjimų serijoje pelnydavome po 75.6 taško, tai pergalių serijoje jų vidutiniškai renkame po 90.6 taško per rungtynes.

Didžiausią įtaką tam daro smarkiai paaugęs ne tik išmetamų, bet ir pataikytų tritaškių skaičius. Per pastarąsias trejas rungtynes mes išmetame net 7.2 tritaškio daugiau (18.1 prieš 25.3), o pataikome net devyniais daugiau (6.5 prieš 15.6) nei tai darėme pralaimėjimų serijoje. Taigi pataikytų tritaškių skaičius pakilo 130%, o taiklumas – net 57-iais procentais (35.7% prieš 62%). Prieš tokį kiekybinį ir kokybinį šuolį kartais bejėgės gali būti ir didžiausią biudžetą turinčios komandos.

Žinoma, tokiam mūsų rezultatyvumui ir pataikymui įtakos turi ne tik mūsų pačių susikaupimas ir geresnis kamuolio įžaidimas, tačiau ir priešininkų pasirengimas. Kadangi žalgiriečiai šešių pralaimėjimų serijoje labai prastai pataikė iš toli, tikėtina, varžovai pasirinko šiek tiek rizikuoti ir atsitraukti arčiau baudos aikštelės. Tačiau jeigu tuo galėtume paaiškinti PAO prasileistus mūsų tritaškius, tai niekuo negalėtume pateisinti prastos „Baskonijos“ gynybos, kuri iki susitikimo su mumis demonstravo bene geriausią gynybos reitingą Eurolygoje. Net ir smaugianti baskų gynybos kilpa nesugebėjo užčiaupti žalgiriečių, kurie į jų krepšį suleido net 18 tritaškių.

Taigi pralaimėjimų serijoje tritaškiai sudarė 25.8% visų komandos taškų (117 iš 453-ijų), o pergalių serijoje tritaškiais surenkame net 52% visų komandos taškų (141 iš 272-iejų). Taigi iš esmė per pastarąsias trejas rungtynes mes surenkame 100% daugiau taškų tritaškiais, nei tai darydavome pralaimėjimų serijoje.

Tačiau išmetamų ir pataikytų tritaškių skaičiui didelės įtakos turi ne tik varžovų gynyba, bet ir tai, kaip patys mūsų komandos žaidėjai yra linkę dalintis kamuoliu. Pralaimėjimų serijoje mes atlikdavome po 17 rezultatyvių perdavimų per rungtynes, o pergalių serijoje šie skaičiai šovė į teigiamą pusę beveik taip pat stipriai kaip ir tritaškių pataikymas. Šioje atkarpoje mes atliekame vidutiniškai šešiais rezultatyviais perdavimai daugiau (17 prieš 23). Taigi sėkmingas kamuolio dalinimasis paaugo net 26 procentais, o tai reiškia, kad žalgiriečiai pagaliau pradeda geriau jausti vienas kitą ir žino, kurioje aikštės vietoje turi būti komandos draugas.

Tiesa, tiek tritaškių skaičiaus augimui, tiek rezultatyvių perdavimų šuoliui didelės įtakos turi dar ir atkovoti kamuoliai (ypač puolime). Nesėkmių serijoje kovą dėl atšokusių kamuolių mes pralaimėjome kone visiems varžovams (kad ir nedidele persvarva), tačiau pergalingoje atkarpoje šioje vietoje mes pasitempėme labai stipriai. Būdami „duobėje“ mes atkovodavome beveik 11% mažiau kamuolių nei priešininkai (27.1 prieš 30.2), tačiau paskutiniu metu mes tiesiog dominuojame po krepšiais ir atkovojame net 62% daugiau atšokusių kamuolių nei mūsų varžovai (vid. 25 prieš 40). Ir tai yra nuostabūs rodikliai, turint omeny, kad kovojome ir su baskais, kurių priekinėje linijoje žaidžia Sabo gabaritų milžinas, kuriam, beje, leidome nusiimti tik 4-is kamuolius. Toks dominavimas po krepšiu, mums leidžia užsitikrinti daugiau greitų atakų ir daugiau kartojamų metimų.

Pabaigai

Be visų išvardintų skaičių buvo nepaminėta mūsų komandos gynyba, kaip atskiras veiksnys, turintis didelės įtakos pergalėms. Vis dėlto, gynybinis planas pernelyg nesikeitė nuo to, kokį propagavo Schilleris ir šešių pralaimėjimų duobėje. Pagrindinis principas – uždaryti kelius į baudos aikštelę ir pridengti kraštuose esančius mažiukus, rizikuojant prieš tuos žaidėjus, kurie lieka didžiojoje dalyje perimetro. Tokia rizika labai nepasiteisino prieš komandas, kurios turi mirtinus snaiperius („CSKA“, „Real“, „Armani“), tačiau buvo labai efektyvi prieš PAO, „Baskoniją“ ir Fenerį, kurie negalėjo „Žalgiriui“ nieko pasiūlyti nuo tritaškio linijos. Žinoma, savalaikiai sprendimai turi didelės įtakos galutiniams rezultatui, o energija gynyboje prideda jėgos komandai, kuri varžovams pergalių serijoje leido įmesti vidutiniškai 18 taškų mažiau, nei tai prieš mus darė laimėjusios komandos (86.6 prieš 68), ir tai – puikus pasiekimas.

Visgi didesnis dėmesys, mano supratimu, turi būti kreipiamas į tai, ką vis dėlto darėme kitaip. O didžiausi šuoliai yra pastebimi mūsų puolime, kuris pagerėjo visose statistinėse eilutėse (pelnome 17% daugiau taškų, padvigubinome pataikomų tritaškių skaičių, atliekame 26-iais proc.daugiau rezultatyvių perdavimų) bei kovojant dėl atšokusių kamuolių (šią kovą pagerinome net 68-iais procentais, palyginus su pralaimėjimų serija).

Reikia tikėtis, kad mūsų vyrai ir toliau palaikys aukštą tempą ir dar labiau susiims gynyboje (ar bent jau neatsipalaiduos), kai tritaškiai kris mažesniu nei kosminiu 62-iejų procentų taiklumu, kaip kad krenta dabar. Nes taip tikrai nutiks. Be to, labai tikiuosi, kad būsimi „amerikietiškieji kalneliai“ tolimesniuose Eurolygos turuose bus mažesni, nei buvo iki šiol. Ir laukiame dar dviejų pergalių prieš Vokietijos klubus“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt