„Žalgirio metraštis“: „M. Schilleris tampa visiškai normaliu ir gerbtinu Eurolygos treneriu“

Interviu ir straipsniai 20 Gruodis 30

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Eurolygoje iškovojo penktą pergalę iš eilės. Martino Schillerio auklėtiniai pirmąjį Eurolygos ratą užbaigė Berlyne rezultatu 74:71 (12:14, 19:23, 23:11, 20:23) įveikdami vietos ALBA.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Antradienio rungtynės su „Alba“ buvo ir labai kietos, ir labai įtemptos, tačiau nebeatsimenu, kada taip ramiai stebėjau „Žalgirio“ rungtynes. Galbūt tik tada, kai komandai vadovavo Grigas. Tačiau tada ramiai stebėdavau, nes buvau tikras, kad pergalė prilygs stebuklui, o vakar – atvirkščiai.

Alba visgi parodė ne tik nagus, bet ir visiškai kitokio tipo žaidimą, nei demonstravo Eurolygoje iki šiol: buvo agresyvūs gynyboje, o greitą žaidimą pakeitė klampiu ir reikalaujančiu daug pozicinių atakų. Už tai varžovų komandą reikia pagirti, nes tokį uždarytą Grigonį matėme tik rungtynėse su „Barca“.

Geriausieji

N. Hayes demonstravo tiek antrojo kėlinio pabaigoje, tiek ir trečiojo metu, kad jis gali imtis iniciatyvos ir truktelėti komandą į priekį. Trys tritaškiai iš trijų buvo tas ginklas, kuris leido atsilaikyti prieš vokiečių spaudimą. Be to, jie šiek tiek prapūtė galvas žalgiriečiams, kurie labai sunkiai surado nors kiek laisvesnių metimų. Nigelis apskritai per 33 aikštelėje praleistas minutes pelnė 18 taškų, perėmė du kamuolius ir blokavo du varžovų metimus (24 naud. balų). Taigi jis buvo ne tik tas žmogus, kuris antroje rungtynių pusėje tvarkė mūsų puolimo reikalus, bet ir tas, kuris pirmoje dalyje puikiai žaidė gynyboje, nupūsdamas du metimus iš po krepšio. Paprasčiau tariant, Hayes buvo komandos lyderis.

J. Lauvergne vakar turėjo atsidurti praktiškai kas antros „Žalgirio“ atakos smaigalyje, nes „Albos“ priekinė linija buvo lyg degtukai prieš mūsų Joffrey. Vis dėlto gynėjai, mano akimis, pernelyg dažnai suko derinius du prieš du (kuriuos sėkmingai gesino varžovai) ir per mažai įmesdavo kamuolį Lauvergne po krepšiu, kur jis pats susikurtų metimų. Kai vis dėlto tai padarydavo, arba Joffrey būdavo per toli nuo krepšio, arba varžovai spėdavo sudvigubinti gynybą. Visgi prancūzas surinko 16 taškų, 7 atk. kam. ir 19 naud. balų, o tai yra vienas geriausių Joffrey pasirodymų šių metų Eurolygoje.

M. Grigonis buvo vaikštantis taikinys savo buvusiai komandai. Nuo pirmos minutės atrodė, kad Marius pernelyg stipriai nori laimėti ir kažką kažkam įrodyti. Agresyvūs lindimai per du varžovus, kritimai ant parketo, prarasti kamuoliai, blogi perdavimai perlaikius kamuolius – pirmus tris kėlinius Grigoniui nesiklostė niekas. Už tai reikia pagirti vokiečių gynybą, kuri mane pirmas 30 minučių žavėjo labiau, nei „Žalgirio“ žaidimas. Vis dėlto Marius yra Marius: per paskutinį kėlinį jis sumetė aštuonis iš dvylikos savo taškų. Eurolyga apskritai galėtų keisti „Crunch Time“ (paskutinių dviejų minučių, kai skirtumas tarp komandų yra mažas, atkarpa) pavadinimą į „Marius Time“, nes būtent šiose atkarpose Grigonis yra nesustabdomas: ar jis lenda po krepšiu, ar atakuoja iš toli, ar meta tik baudas, savo taškus toje svarbioje atkarpoje jis vis tiek susirenka. Vakar be 12-os taškų Marius atliko penkis rezultatyvius perdavimus bei surinko 14 naudingumo balų ir įrodė, kad varžovai gali jį žudyti 35-ias minutes, bet per likusias penkias jis nužudys juos.

Paskutiniu metu „Žalgirio“ lyderių grafa be Jankūno pavardės nebeįsivaizduojama. Kapitonas demonstruoja, kad kai jo marškinėliai pakils į „Žalgirio“ Arenos palubes, jis vis dar rinks po 12 naudingumo balų Eurolygoje. Žiūrint į Jankio trumpus, bet labai efektyvius įėjimus į žaidimą, norom nenorom galvoje žodis po žodžio dėliojasi sakinys „Šioje šalyje yra vietos senukams“. Vakar Paulius surinko 6 taškus, atkovojo 7 kamuolius, išrašė du blokus ir surinko 13 naudingumo balų. Atrodo, kad be jo pagalbos (per pastarąsias penkerias rungtynes renka po 12.2 naud. balų), šiuo metu nebūtume 5-0 atkarpoje.

Kažkas nesiklijavo

Visi likę žaidėjai buvo prispausti Albos gynybos taip, kad vargiai begalėjo kvėpuoti. Rokas Jokubaitis per abejas vokiškas rungtynes yra apskritai spaudžiamas varžovų taip, lyg būtų vienas komandos lyderių. Šį kartą taip pat per 20 žaidimo minučių jis surinko daugiau prarastų kamuolių (3), nei rezultatyvių perdavimų (2). Ir visgi nors toks varžovų spaudimas Rokui dar yra naujiena, jau reikėtų su tuo susitaikyti ir įrodyti antrą kartą, kad jis gali žaisti aukščiausiu lygiu.

Milas vakar buvo skylė gynyboje. Nors galbūt reikėtų sakyti, kad skylė buvo trečia pozicija, o ne vienas žaidėjas. Alba buvo bene geriausiai išnaudojanti mūsų trūkumus šioje pozicijoje iš visų komandų, su kuriomis susitikome per tris mėnesius. Tiesa, šįkart Artūras neturėjo galimybės savo minusų gynyboje užmaskuoti tritaškiais puolime, nes vokiečiai taip gerai išgaudė mūsų perimetro žaidėjus, kad buvo gražu žiūrėti. Ir nors Milas buvo visiškai tuščias beveik visas rungtynes, tačiau tas jo tritaškis rungtynių pabaigoje iš eigos (kas jam nebūdinga) suteikė vilčių tiek komandai, tiek mums, kad tas rungtynes tikrai turime paimti.

Be to, vien per pirmą kėlinį praradome net devynis kamuolius (iš viso 17 per rungtynes) ir tai buvo Albos nuopelnas, nes mūsų gynėjai buvo atkirsti nuo likusios komandos, lyg kas sieną tarp jų ir priekinės linijos būtų pastatę. Visa laimė, kad ir patiems vokiečiams žaidimas puolime nesiklijavo ir iš žaidimo pataikė tik 43% taiklumu (6 tritaškiai). Kitu atveju, mums būtų buvę riesta jau pirmoje rungtynių dalyje.

Reziumė

Apskritai, rungtynių pabaiga jau buvo lyg ir kažkur matyta: mes tampomės ties penkių taškų riba, paskutinėse atakose įmetame tritaškį, bet varžovai lenda po krepšiu ir vėl pelno labai svarbius taškus su pražanga, o mus gelbėja paskutinis Mariaus metimas (šįkart nuo baudų metimo linijos). Tokia pabaiga susiklostė su abejomis vokiečių komandomis per dvi savaites.

Komandai už pasirodymą skirčiau 7-is balus, tačiau už kovingumą ir visų opcijų išbandymą aikštelėje – nemažiau 9-ių, tad bendras rezultatas ir penkta iš eilės pergalė komandai suteikia kitokios ekipos veidą, nei kad matėme 0-6 duobėje: vyrai kovoja, keikiasi, krenta, yra fiziški, nenusileidžia jėga ir noru laimėti varžovams. Tokį „Žalgirį“ aš myliu kaskart vis labiau, net jeigu ir nepavyktų iškovoti pergalės. Be to, Martinas Schilleris tampa visiškai normaliu ir gerbtinu Eurolygos treneriu, prie kurio darbo smulkmenų, kaip ir prie visų kitų, galima prikibti, tačiau kam to reikia, kai komanda (bent jau kol kas) Eurolygos lentelėje užima šeštą vietą, o gali pakilti ir dar aukščiau iki Naujųjų metų“, - rašė „Žalgirio metraštis“.