„Žalgirio metraštis“: „Mūsų silpnybė - stipri varžovų priekinė linija“

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Eurolygos 20-ojo turo rungtynėse patyrė nesėkmę. Martino Schillerio auklėtinai Sankt Peterburge rezultatu 65:77 (14:17, 22:15, 13:20, 16:21) nusileido vietos „Zenit“ ekipai.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Mūsų silpnybė - stipri varžovų priekinė linija (Rungtynių su "Zenit" apžvalga).

Dviguba savaitė Rusijoje buvo užbaigta 22-iejų taškų minusu ir dviem pralaimėjimais. Tiek sausio 13-tąją, tiek ir po dviejų dienų kritome nelygioje kovoje po krepšiu. Tačiau tos nelygybės šaknys slypi kažkur giliau, nei tik neatitverti varžovai, nes Lauvergne turi pakankamai raumenų, kad galėtų pasistumdyti ir su už save aukštesniais žaidėjais. Visgi kol kas to padaryti nepavyksta.

Rungtynės

Nuo pirmų minučių įsivėlėme į labai klampų ir nerezultatyvų žaidimą. Kad žaidimas bus lėtas, o aikštelė – kaip pelkė, numanėme dar gerokai prieš rungtynes, tačiau žalgiriečiai dėl tokio tempo ir nerezultatyvumo buvo tokie patys kalti, kaip ir Sankt Peterburgo žaidėjai. Mes neišnaudojome puikių susikurtų progų atmesdami kamuolius ties tritaškio linija, Lauvergne antrose rungtynėse iš eilės nesugraibo kamuolio po krepšiu ir švaisto jį Dievui į langus. Per pirmas devynias atakas, kuriose turėjome puikias progas atakuoti, septynias pabaigėme nesėkmingai.

Nuo pirmų atakų susidūrėme su problema, kurią numatėme kaip galimą dar vakar – niekaip nesugebėjome atsitverti Artūro, kuris rinkosi atšokusius kamuolius po abiem lentom. Lauvergne, panašu, jeigu yra uždaromas puolime ir negauna kamuolio virš krepšio pirmajame kėlinyje, tiesiog praranda pasitikėjimą savo jėgomis ir pradeda mažiau fiziškai žaisti gynyboje ir be ugnelės kovoja dėl atšokusių kamuolių. Taip nutiko žaidžiant prieš visus už jį gerokai aukštesnius krepšininkus: Tavaresą, abu Fallus, Milutinovą, o šiandien dar ir Gudaitį. Nors paprastai toks nuotaikos žaidimas būdingas metikams, vis dėlto panašu, kad Lauvergne gali būti vienas iš tų retų centrų, kuriems nesėkmės puolime pirmosiomis minutėmis gali kišti koją atliekant tiesioginį savo darbo kitose atkarpose.

Apskritai pirmoji rungtynių pusė pasibaigė labai nerezultatyviai. Komandos išėjo į didžiąją pertrauką surinkusios tik po 36 taškus. Ir tik paskutinės penkios antrojo kėlinio minutės šiek tiek pataisė reikalus, nes po 15 minučių rezultatas buvo 21-21. Tiesa, reikėtų nukelti kepurę prieš „Žalgirio“ įžaidėjus (Walkupą, Jokubaitį ir Lekavičių), kurie labai sėkmingai gynyboje tramdė ne tik Pangosą, bet ir jo tandemą su Gudaičių žaidžiant „du prieš du“. Iki trečiojo kėlinio vidurio tokia puolimo schema neveikė visiškai, ir „Žalgirio“ gynyba gražiai susitvarkė su paskutiniu metu sėkmingiausiu „Zenito“ ginklu.

Vis dėlto, esame patys atsakingi, kad po 20 minučių, per kurias puikiai tvarkėmės gynyboje, nesugebėjome sėkmingai užpulti varžovų. Šįkart patys žalgiriečiai, be didesnės varžovų pagalbos, prametinėjo gerus ir parengtus metimus. Po dviejų kėlinių buvome pataikę tik 2 tritaškius iš devynių ir tik pusę dvitaškių metimų. Priekinė linija puolime buvo bene neįgali dėl dviejų priežasčių. Visų pirma „Zenitas“, kaip ir užvakar „CSKA“, sugebėjo praktiškai eliminuoti mūsų žaidimą „du prieš du“. Tačiau to ir reikėjo laukti žinant, kad Pascualis yra labai gerai parengiantis savo komandą kiekvienam varžovui. Vis dėlto, „Žalgiris“ vis tiek strigo, kai tik reikėdavo rengti pozicines atakas. Antra, priekinė linija buvo sustabarėjusi: Lauvergne bandė nugara vienas prieš vieną apžaisti už save fiziškai stipresnį Gudaitį, Rubitas abejojo mesdamas iš vidutinio nuotolio, o Gebenas... Na, Martinas tiesiog nesugeba išlaikyti savo rankose kamuolio po krepšiu.

Antroji rungtynių pusė, kaip mums iki šiol nebuvo įprasta, prasidėjo nesėkmingai. Iki šių rungtynių mes geriausiai Eurolygoje išnaudodavome savo minutes po ilgosios pertraukos. Vis dėlto prieš „Zenitą“, kurie trečiąjį kėlinį pradėjo taip pat sau nebūdingai (greitindami puolimą), mes neatsilaikėme ir labai greitai nusėdome į -9 taškų zoną. Metimai ir toliau nekrito, nors po ilgosios pertraukos jau ir varžovai nebeleido išmesti tiek daug gerai parengtų metimų. Per antrąją rungtynių dalį teįmetėme 29 taškus, o patys jų praleidome net 41.

Vienintelis šviesulys antroje rungtynių dalyje buvo Lukas Lekavičius, kuris iš viso pelnė 11 taškų ir surinko 12 naudingumo balų. Jo prasiveržimai, floateriai ir tritaškis leido „Žalgiriui“ kabintis į rungtynes, tačiau kai atėjo lemiamos akimirkos, komanda antrose rungtynėse iš eilės sugriuvo ir nepataikė žaidimą galėjusių perlaužti metimų. Lygiai kaip ir prieš „CSKA“, kai buvome bepagauną gerą bangą ir tereikėjo vieno tritaškio, kad atstatyme pusiausvyrą, metimai skriejo pro šalį, o varžovai jau kitoje atakoje mums atsakė tritaškiu. Tokios skaudžios atkarpos morališkai nužudė „Žalgirį“, Marius Grigonis atliko kelis neprotingus metimus per rankas į lentą, ir mes praradome bet kokius šansus pakilti į lemiamą šturmą.

Žaidėjai

Geriausi žaidėjai rungtynėse prieš „Zenit“ buvo trys – Thomas Walkupas, Lukas Lekavičius ir Rokas Jokubaitis. Thomas nuostabiai išjungė iš žaidimo pavojingiausią rusų krepšininką – Pangosą, kurį pasitikdavo labai aukštai ir neleido surengti atakų „du prieš du“ su Artūru. Be to, Thomas ir vėl puolime atrodė pakankamai solidžiai, pelnė 12 taškų ir surinko 13 naudingumo balų (daugiausiai komandoje). Tiesa, Walkupas prametė visus keturis tritaškius, tačiau jo gynyba ir agresyvumas aštrinant žaidimą nuteikia labai teigiamai, nes tokios neprastos antros rungtynės iš eilės suteikia vilties, jog amerikietis grįžta į žaidybinį ritmą.

Lukas buvo pagrindinis komandos puolimo variklis nuo 25-tos minutės, o ketvirtajame kėlinyje neleido varžovams didinti persvaros. Tokio sėkmingai agresyvaus Luko nematėme jau keliose rungtynėse iš eilės. Todėl labai smagu, kad jis parodo savo stipriąsias puses puolime tada, kai komandos lyderiams nesiseka sėkmingai užbaigti atakų.

Pirmoje rungtynių pusėje po keitimo labai sėkmingai į žaidimą įsiliejo Rokas Jokubaitis. Jis per nepilnas 11 minučių pelnė 8 taškus, pakabino kamuolį virš lanko Lauvergne ir surinko 11 naudingumo balų. Tiesa, antroje rungtynių dalyje Rokas kiek prasmego rusų gynyboje ir prametė visus tris savo metimus. Be to, paskutinis tritaškis, kuris skriejo pro šalį, galėjo perlaužti rungtynes. Vis dėlto, Rokui kol kas labai stinga stabilesnio metimo iš toli.

Grigonio tarp prastai pasirodžiusių žaidėjų įtraukti negalime, nes jis buvo labai sėkmingai dusinamas ir fiziškai daužomas. Nepaisant to, jis vis tiek surinko 10 taškų ir pirmoje rungtynių pusėje pataikė smagų tritaškį. Vis dėlto tik 6 naudingumo balai ir nebeatrasti keliai link varžovų krepšio svarbiausiomis minutėmis ir keli neapgalvoti tolimi metimai per varžovų rankas verčia kiek skeptiškiau vertinti Mariaus pasirodymą.

Juodasis sąrašas

Hayesas buvo visiškai išjungtas iš žaidimo puolime ir pirmuosius (bei vienintelius) savo taškus pelnė jau bepasibaigiant rungtynėms. Gynyboje Nigelis atrodė neblogai, bet tiesą pasakius, didelių minusų ginantis nesurinko nei vienas žalgirietis (na, galbūt vienas). Rubitas su Jankūnu buvo taip pat buvo neįgalūs puldami varžovų krepšį, o Martinas Gebenas pradeda priminti robotą, kuris ne tik kad neišlaiko kamuolio rankose, bet ir žaidžia lyg sulėtintu rėžimu, nes kamuolius jam iš po nosies susigraibo net įžaidėjai. Nesmagu negražiai kalbėti apie žaliai baltą vyruką, bet nematyti taip pat neišeina.

Ketvirtas naudingiausias žaidėjas komandoje buvo Joffrey, tačiau kaip ir minėjau, jo surinkti taškai tik du kartus buvo pelnyti svarbesnėmis akimirkomis, o tolesnis jo vaidmuo – tik epizodinis abejose aikštės pusėse. Susikeitimuose dažniausiai vėlavo, niekaip nesugebėjo užsiimti gerų pozicijų po krepšiu ir neatsitvėrė varžovų priekinės linijos. Mano supratimu, Joffrey lyg ir jaučia psichologinį diskomfortą, jeigu nuo rungtynių pradžios nepavyksta sėkmingai sužaisti „Pick n‘ Roll“ situacijų, o prieš jį atsiranda aukštesni krepšininkai. Rusai atsikovojo 9 kamuolius puolime, o penkis iš jų pasiėmė tiesioginis Lauvergne oponentas – Gudaitis.

Pabaigai

Prieš rungtynes spėjome, kad jeigu mums nesiklostys žaidimas du prieš du, o Joffrey vėl leis varžovų centrams karaliauti baudos aikštelėje, turėsime labai daug vargo. Abu šie blogiausi scenarijai išsipildė, ir mes nepajėgėme pasipriešinti rusams antroje rungtynių dalyje.

Tiesa, maniau, kad po rungtynių turėsiu daugiau komplimentų varžovų treneriui Pascualiui. Jis gerai eliminavo mūsų pagrindinį ginklą – du prieš du, tačiau kiekvienas rimtesnis treneris supranta, kad šią mūsų puolimo dalį reikia išjungti kuo greičiau. Tikėjausi, kad Xavi mus nustebins greitesniu puolimu ir atimdamas iš mūsų ne tik „du prieš du“, bet dar ir tolimus metimus. Vis dėlto, taip nenutiko ir bent jau pirmoje rungtynių pusėje mes atlikome labai daug laisvų metimų. O tai, kad mes jų neišnaudojome, buvo labiau mūsų pačių nekokybiško puolimo problema.

Mes apskritai labai prastai atakavome iš visų aikštės pusių: pataikėme tik 28%tritaškių (5/18) ir tik 44%dvitaškių (19/43). Tai, kad „Zenitas“ pradėjo įsižaisti puolime tik nuo trečiojo kėlinio vidurio, o Pangosas tik pabaigoje atrado savo metimą, mums turėjo būti didelis palengvinimas. Vis dėlto tokia varžovų dovana mes nepasinaudojome. Praktiškai tik individualiomis Lekavičiaus pastangomis mes dar kvėpavome varžovams į nugarą, tačiau jo vieno sėkmingų atakų buvo per mažai. O ir jų pačių Lukas gavo progų surengti tik nuo trečiojo kėlinio.

Galime kaltinti teisėjus, kurie leido rusams palankesnį labai fizišką krepšinį, tačiau negaliu sakyti, kad švilpukai skambėjo tik į vieną pusę. Vis dėlto, „Zenitas“ mums suteikė progą laimėti, bet mes ja nesugebėjome pasinaudoti. Kitą savaitę, esu tikras, viskas turėtų stotis į savo vėžes“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt