„Žalgirio metraštis“: „Trys sekundės dangaus“ (Mačo prieš „Valencia“ apžvalga)

Interviu ir straipsniai 21 Sausio 28

Zalgiris.lt nuotr.

Martino Schillerio auklėtiniai pergalingai pradėjo dvigubą Eurolygos savaitę. Kauno „Žalgiris“ išvykoje rezultatu 79:78 (20:20, 27:18, 13:17, 19:23) įveikė Valensijos „Basket“ ekipą.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Antros rungtynės iš eilės ir ketvirtos šiame sezone, kai laimime įmesdami lemiamus metimus paskutinėmis sekundėmis. Iki šio sezono tokiu būdu rungtynes prieš mus kur kas dažniau uždarydavo mūsų varžovai. Tačiau šis sezonas yra kitoks ne tik dėl naujos trenerio filosofijos, žaidimo tempo, pobūdžio, bet ir dėl to, kaip mes sugebame pasukti fortūną veidu į save.

Rungtynės

27-ias minutes vakarykštėse rungtynėse matėme aukščiausio lygio krepšinio spektaklį, paremtą kokybišku puolimu. Per ja skirtumas tarp komandų tik vieną kartą peržengė dešimties taškų ribą, kuri taip pat buvo labai greitai sutirpdyta. Viena to priežasčių – puikus abiejų komandų pataikymas iš žaidimo: „Žalgiris“ sumetė 53% tritaškių, o ispanai ir toliau demonstravo nuostabų pataikymą iš artimesnių distancijų bei pataikė net 55% mestų dvitaškių. Tiesa, „Žalgiris“ baudas metė prasčiausiai šį sezoną ir pataikė tik 67% baudų metimų.

Nors puolime abi komandos spindėjo labai ryškiai, vis dėlto gynyboje abi turėjo neišspręstų problemų: ispanai ties tritaškio linija, o mes – baudos aikštelės prieigose. Visgi tiek „Žalgiris“, tiek ir „Valencia“ šias atsivėrusias spragas gynyboje labai sėkmingai maskavo renkamais taškais. O toks greitas, rezultatyvus ir gražus žaidimas, kai kova vyksta taškas į tašką, žiūrovams patinka labiausiai.

Visgi po 27-os minutės, lyg paspaudus kažkokį nematomą mygtuką, žaidimas apsivertė aukštyn kojomis, ir abi komandos iš puikaus puolimo mašinų pavirto sunkiai bejudančiais senos kartos robotais, kurie atliko darbą nevertindami esamų aplinkybių. Abiejų komandų žaidimas tapo nervingas, buvo priimami absurdiški sprendimai (klaidos puolime, prasti perdavimai, pražangos prieš nuo trijų taškų linijos metantį žaidėją ir t.t.) Jeigu galime dėl nervingo ir įtempto žaidimo suprasti atsiliekančiųjų vaidmenyje buvusią „Valencia“, tai kodėl beveik visų rungtynių vadžias savo rankose laikęs „Žalgiris“ pametė galvą, jau suprasti sunkiau.

Visas šis žaidybinis brokas (kvailos pražangos, Lauvergne kamuolio numušimas po to kai prasižengė, jo prastas sprendimas paskutinėmis sekundėmis kartoti savo netaiklų metimą, nors kamuolį tereikėjo atmesti ties tritaškio linija, Milo perdavimas į niekur, neatkovotas svarbiausias rungtynių kamuolys, po kurio sekė ispanams kone pergalę atnešęs tritaškis) privedė mus prie to, kad sugebėjome per 40 sekundžių prarasti septynių taškų persvarą ir atsidūrėme atsiliekančiųjų vaidmenyje.

Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi: Marius išgelbėjo dvi kritines klaidas lemiamu rungtynių metu padariusį J. Lauvergne kailį ir dar kartą mums padovanojo neįkainojamų emocijų.

Žaidėjai

Kad ir koks būtų buvęs šaunus paskutinis Grigonio metimas, visgi pagal svarbą rungtynėse šįkart Grigonis buvo gal tik ketvirtas ar penktas komandos žaidėjas. Apskritai Mariui jau kelintas rungtynės iš eilės nesiseka atrasti savęs puolime. Varžovai jį, žinoma, smaugia labai stipriai, tačiau net ir toks jų dėmesys anksčiau Grigonio iš žaidybinio ritmo neišmušdavo taip stipriai, kad jis negalėtų surinkti savo vidurkių visose grafose. Tikriausiai galima sakyti, kad lietuvis šiuo metu išgyvena šiokį tokį nuosmukį. Marius vakar nežibėjo nei agresyvumu puolime (12 taškų ir pataikyti trys metimai iš šešių), nei gerais sprendimais (3 klaidos ir 4 rez. perdavimai). Be to, Marius per vienerias rungtynes prametė dvigubai daugiau metimų (2), nei per praėjusį 21-ą susitikimą (1). Vis dėlto Mariaus galimybių neviršijusios rungtynės paskutinėmis sekundėmis jam vis tiek dar kartą suteikė Lietuvos didvyrio vardą.

Jeigu Mariui rungtynės šiek tiek nesiklostė, tai savo ruožtu A. Rubitas sužaidė vieną įsimintiniausių susitikimų Eurolygoje šiame sezone. Jis suvertė 17 taškų (3/4 trit., 4/5 dvit.) ir surinko 17 naudingumo balų. Jo taiklūs pirmi trys metimai nuo trijų taškų zonos buvo pataikyti tuo metu, kai Valencia demonstravo puikų puolimą ir sėkmingai atakavo krepšį. Tad Rubito 11 taškų per vieną išėjimą „Žalgiriui“ leido nenugrimzti į moralinį dugną ir išsilaikyti lygioje kovoje. Augustine buvo vienas svarbiausių komandos ginklų puolime, kuris šaudė bene be užsikirtimų.

Visgi jeigu Rubitas buvo taikliai šaudantis ginklas, tai ranka, kuri jį valdė, galime pavadinti Roką Jokubaitį. Roko perdavimai buvo tiesioginė priežastis, kodėl Augustine kamuolį gaudavo patogiose padėtyse ties tritaškio linija. Būsimas geriausias šio sezono Eurolygos jaunasis žaidėjas puolime atrodė kaip labai patyręs veteranas. Rokas per nepilnas septynias minutes pelnė 4 taškus, atliko 5 rezultatyvius perdavimus, po kurių žalgiriečiai sumetė 13 taškų. Nors antras išėjimas ir nebebuvo toks pats sėkmingas (pasipylė klaidos gynyboje, o puolimo nebepavyko taip sėkmingai aštrinti, kaip pirmoje rungtynių pusėje), vis dėlto Jokubaitis iš viso pelnė 10 taškų, atliko 6 rez. perdavimus ir surinko net 16 naudingumo balų.

Tačiau didžiausias galvos skausmas kyla tada, kai reikia įvertinti vakarykštį J. Lauvergne pasirodymą. Beveik visų rungtynių metu jis puikiai dirbo gynyboje, iš žaidimo visiškai eliminavo Dublijevičių (4 taškai), susirinko beveik visus atšokusius kamuolius (12) ir pelnė 13 taškų (5/13 metimų). Tačiau ketvirtojo kėlinio pabaiga visą vaizdą labai stipriai iškreipė: Joffrey niekaip nesusirinko svarbiausių atšokusių kamuolių, labai skaudžiai klydo gynyboje, priešpaskutinėje mūsų atakoje vietoje to, kad būtų nusimetę kamuolį ir komandą priartinęs prie pergalės, atliko neapgalvotą metimą, o jo neatkovotas kamuolys paskutinėje ispanų atakoje kainavo tritaškį, kuris praktiškai nulėmė rungtynių baigtį. Ir jeigu ne stebukladarys Grigonis, Lauvergne būtų tekę atlaikyti labai nemenką kritikos bangą dėl to, kaip stipriai jis privertė nervintis visą Lietuvą.

Pabaigai

Vakarykštės rungtynės iš tiesų buvo tokios pačios dviprasmiškos kaip ir Lauvergne žaidimas: 27-ios minutės pilnos palaimingos įtampos, o likusios 13 – paniką varančios. Ir nors šįkart lemiamas Mariaus Grigonio metimas buvo toks pats svarbus, koks ir Walkupo praeitame susitikime su „Olympiacos“, vis dėlto praėjusią savaitę šventėme daug stipriau, nes tose rungtynėse būtent mes atkovojome paskutinius devynis taškus ir labai išdidžiai šventėme pergalę. Visgi vakar šventėme tai, jog neprisižaidėme per 40 sekundžių iššvaistę septynių taškų persvarą“, - rašė „Žalgirio metraštis“.