Kai „Žalgiris“ buvo stipriausias pasaulyje: kaip prieš 35 metus buvo iškovota tarpžemyninė W. Joneso taurė

nuotr.: Lietuvos sporto muziejus

1986 m. rugsėjį tolimojoje Argentinoje Kauno „Žalgirio“ krepšininkai iškovojo Tarpkontinentinę Viljamo Džonso (William Jones) taurę ir tapo Pasaulio klubų čempionais. Ar suprantate, kokia tai pergalė, kokia tai istorija !.. 35-osios šio trofėjaus metinės – gera proga ją prisiminti.

Apskritai, 1986 m. „Žalgiriui“ buvo ypatingi. Kauniečiai antrą kartą iš eilės (bendrai ketvirtą) tapo SSRS čempionais, superfinale įveikę Maskvos CASK komandą (iš visos Sovietų Sąjungos surinktą – „sužvejotą“ sovietų armijos rinktinę). „Žalgiriui pritrūko tik vieno žingsnio, kad tais metais taptų ir stipriausiu krepšinio klubu Europoje. Čempionų taurės finale (jis vyko Budapešte) kauniečiams teko nusileisti provokatyviai žaidusiam Zagrebo „Cibona“ klubui (iš tuometės Jugoslavijos).

Tada Tarpkontinentinės taurės turnyre Europai dažniausiai atitekdavo dvi vietos, todėl 1986-ųjų rugsėjį teisę dėl jos kovoti gavo ir žalgiriečiai, kaip Europos čempionų taurės finalininkai.  

Keliauti teko į kitą pasaulio kraštą – turnyras vyko Argentinoje. Beje, sąlygos šioje Pietų Amerikos šalyje buvo prastos: karštis, skurdus maistas, prirūkytos salės, gyvenamuose kambariuose – tik lova ir spintelė. Bet trenerių Vlado Garasto ir Henriko Giedraičio vadovaujami kauniečiai buvo užsigrūdinę ir tvirti kaip kumštis. Todėl į Lietuvą ir grįžo su įspūdinga Pasaulio čempionų taure.

Pradžioje „Žalgiriui“ teko keliauti į Kordobą, kur vyko B grupės varžybos. Kauniečių kelias į pusfinalį buvo nelengvas. Jie 83:81 įveikė San Paulo „Monte Libano“ (Brazilija) ir 94:87 nugalėjo „Cariduros de Fajardo“ (Puerto Rikas) krepšininkus, tačiau 87:99 nusileido turnyro šeimininkui Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ klubui. Grupėje užimta antroji vieta reiškė, kad bus proga atsirevanšuoti „Cibonai“ (už pralaimėtą Europos čempionų taurę), kuri A grupėje užėmė pirmą vietą.

Revanšas Argentinos sostinėje Buenos Airėse buvo ypač saldus – „Žalgiris“ sutriuškino „Ciboną“ net 104:77 (45:40). Nesutrukdė netgi tai, kad pirmajame kėlinyje Achilo sausgyslę pasitempė Arvydas Sabonis ir antroje mačo pusėje nežaidė. Anot komandos kapitono Valdemaro Chomičiaus, ypač darniai ir kibiai gynėmės, nė vienas iš varžovų, ypač Draženas Petrovičius, negalėjo laisviau manevruoti. V. Chomičius tądien pelnė 28 taškus, Rimas Kurtinaitis – 22, Algirdas Brazys – 15, Sergejus Jovaiša, A. Sabonis ir Arūnas Visockas – po 13 taškų. Garsusis D. Petrovičius po rungtynių tepasakė: Žalgiris – mašina, kurią sustabdyti buvo neįmanoma.

Rugsėjo 14 d. finale reikėjo pasiekti dar vieną revanšą – atsiskaityti su „Ferro Carril Oeste“ ekipa. Svarbiausias klausimas buvo A. Sabonio sveikata. Medikai spėjo Sabą pastatyti ant kojų ir jis pelnė 26 taškus. Nepaisant audringo savų sirgalių palaikymo, argentiniečiai buvo priversti pripažinti Kauno krepšininkų pranašumą – „Žalgiris“ laimėjo 84:78 (45:46): V. Chomičius pelnė 19 taškų, S. Jovaiša – 15, R. Kurtinaitis – 14. Be minėtų krepšininkų komandoje žaidė Raimundas Čivilis, Gintaras Krapikas, Virginijus Jankauskas ir Mindaugas Lekerauskas.

Atskridę į Vilnių, šiltai pasveikinti ir papuošti ąžuolo lapų vainikais, žalgiriečiai sėdo į kitą lėktuvą ir parskrido į Kauną. Nepaisant to, kad buvo jau 02.25 val. Aleksoto aerodrome savo didžiavyrius pasitiko žmonių jūra – vėl sveikinimai, duona ir druska, vėl ąžuolo lapų vainikai …

Toli nuo gimtinės iškovota Tarpkontinentinė WILLIAM‘O JONES‘O (Viljamo Džonso) taurė – aukščiausias ir iki šiol vienintelis Lietuvos klubinio krepšinio laimėjimas mūsų šimtamečio krepšinio istorijoje.

Gražuolė taurė eksponuojama Lietuvos sporto muziejuje Kaune, Muziejaus g. 7. Kviečiame apsilankyti mūsų muziejuje ir plačiau susipažinti su Lietuvos sporto (ir cirko) istorija, garsiausiomis pergalėmis, žymiausiais sportininkais, ypatingais eksponatais.

Š. m. liepą, Biržų miesto šventės metu, vyko susitikimas su biržiečiais žalgiriečiais. Ta proga iki gruodžio 31 d. V. Džonso taurė bus eksponuojama Biržų krašto muziejaus „Sėla“ sporto istorijos ekspozicijoje.

Eugenijus Rūkas, Lietuvos sporto muziejus