Priežastys, kodėl krepšinio mėgėjams anksčiau buvo gyventi geriau

Interviu ir straipsniai 22 Sausio 14

Zalgiris.lt, FIBA, Barcelona ir Stopkadras nuotr.

Tai – ne senatvinio marazmo paskatintas faktų rinkinys, kodėl anksčiau buvo gyventi geriau, žolė praėjusiame amžiuje buvo žalesnė, o dangus – skaistesnis. Greičiau praeities epizodai, kurių dauguma greičiausiai niekada nebepasikartos. Galbūt suvokę tai, pradėsime labiau vertinti ir suprasti dabartinius Lietuvos ir pasaulio krepšinio procesus?

Michaelas Jordanas. Nėra nieko geriau, nei realiu laiku matyti ir mėgautis genialių krepšininkų žaidimu. Žinoma, edukacinę funkciją dabar atlieka youtube.com filmukai, tačiau Čikagos „Bulls" erą menantiems Michaelo Jordano, Scottie Pipeno, Denniso Rodmano pavardės yra magiškos. Jiems nebuvo lygių – dešimtojo dešimtmečio pradžioje Čikaga triskart iš eilės triumfavo NBA lygoje, tą pačią trilogiją jie surengė ir 1996–1998 m., o 1995–1996 m. reguliariajame sezone pademonstravo įspūdingą rezultatą (72 pergalės, 10 pralaimėjimų).

Plakatai. Laikai, kai kiekvienas antradienis tapdavo didžiule švente. Taip, kalbame apie žurnalo „Krepšinis" pasirodymą. Vienintelė savaitės diena, kai mokyklos bibliotekoje galėdavai išvysti ten paprastai nesilankančius „blogiukus". Atėjęs per antrą pertrauką ir neberadęs žurnalo viduryje esančio plakato nė kiek nesistebėdavai. Johnas Stocktonas, Davidas Robinsonas, Patrickas Ewingas, Damonas Stoudamire'as, Karle'as Malone'as, Alonzo Mourningas ir Shawnas Kempas puošdavo kambarių ir rūsių sienas. Šlovė ir pripažinimas tam, kas turėjo turtingą tetą ar tėvus, kurie prenumeravo šį žurnalą. Interviu, apžvalgos, analizės, statistika. Geras laikas – garantuotas.

Ketvirtadienio vakarai. Jeigu ne 1997–1999 m. Kauno „Žalgirio" pakilimas, dabartinių profesionalų ir krepšinio mėgėjų Lietuvoje turėtume gerokai mažiau. „Aš Edney!" Ne, aš būsiu Edney!" Nu gerai, šįkart nusileisiu ir pabūsiu Mindaugu Žukausku ar Sauliumi Štombergu." Dar būdavo „Karūnos" šokoladukai po 50 centų – galėjai surinkti visą Eurolygos čempionų kolekciją su jų duomenimis, karjeros pasiekimais, pomėgiais.

Olimpinė pasaka. To laikotarpio vaikai sunkiai įsivaizdavo, kaip Lietuva gali likti be olimpinės bronzos. Kai vidutinė ir vyresnioji karta su didžiuliu nerimu atsisveikino su Šarūnu Marčiulioniu, Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Artūru Karnišovu ir kitais, paaugliai tikėjo naujaisiais savo dievukais – Ramūnu Šiškausku, Mindaugu Timinsku, Šarūnu Jasikevičiumi, Andriumi Giedraičiu, Dariumi Songaila ir kt. Ir ką? Rezultatas buvo toks pat. Tuomet atrodė, kad olimpine bronza džiaugsimės kiekvienose žaidynėse.

„Blazers" ir „Lakers" kovos. Paryčiais stebėję NBA atkrintamųjų serijas tarp Portlando ir Los Andželo klubų sutiks, kad dieną pradėti anksčiau buvo verta. Ir visai nesvarbu, kad tėvai ar seneliai tave laikė visišku bepročiu. Tokia buvo XXI amžiaus pradžia.

Stokholmo auksas. 2003-aisiais užplūdusi euforija iki šiol gyva visuose, kas tuo metu buvo bent kiek suaugęs, kad prisimintų šešerias auksinės rinktinės rungtynes. Arvydo Macijausko talentui nė iš to neprilygsta dabartiniai geriausi šalies snaiperiai Martynas Gecevičius ir Artūras Milaknis. Tuomet mažai kas tikėjosi, kad auksinio pasiekimo pakartojimo teks laukti daugiau nei dešimtmetį...

Himnai. 1999, 2000, 2003-ieji. Metai, kai sukurti geriausi sporto ir konkrečiai krepšinio himnai – „EurolyGa Ga", „Trys Milijonai" ir „Fortūna". Kiti vėliau buvę bandymai nė iš tolo neprilygsta šiose dainose užkoduotam energijos pliūpsniui. Ačiū ŽAS ir Marijonui Mikutavičiui, kurie privertė pirkti jų kasetes.

Moterys. 1997 m. Europos čempionėmis tapusios lietuvės privertė prisiminti ir garsiai kalbėti apie moterų krepšinį. Maža to, Vilniaus „Lietuvos telekomas" dukart iš eilės pateko į Eurolygos finalinį ketvertą (2005 ir 2006 m.). 2005 m. moterų rinktinė dar sugebėjo patekti tarp 4 stipriausių Senojo žemyno komandų, tačiau vėliau buvo nusivylimų kupinas dešimtmetis.

Nemokamas krepšinis. Į lietuvių kalbą išverstas NBA apžvalgas, LKL ir Eurolygos rungtynes per nemokamus kanalus galėjo matyti kiekvienas. Dabar už tai tenka mokėti keliasdešimt eurų kas mėnesį. Kas nenori, jungiasi visagalį kompiuterį, o turintieji naujesnio modelio televizorius kaišioja atitinkamus laidukus ir taip žiūri oranžinio kamuolio batalijas. Bet kiek tokių entuziastų?