V. Adamkus: „Lietuvos rinktinė gali dominuoti šiemetiniame Europos čempionate“

FIBA nuotr.

Visą savo gyvenimą su sportu susiejęs V. Adamkus – apie sugrįžimą į jaunystės metus, dideles krepšininkų galimybes Europos čempionate, Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, gyvenimą be plaukimo ir golfo.

Gerbiamas Prezidente, kaip gyvenate, koks dabar jūsų fizinis aktyvumas, ar sveikata leidžia toliau plaukioti baseine ir rytais mankštintis?

Gydytojų draudimu daugiau negaliu naudotis baseinu, jie man pasakė, kad jokio plaukimo.

Plaukimo labai pasigendu, pasigendu ir golfo, kurio negaliu žaisti dėl fizinės įtampos.

Mano sportinis aktyvumas liko tik prisiminimuose ir stebint, žiūrint viską, kas vyksta Lietuvos bei pasaulio sportiniame gyvenime.

Rytais propaguoju šiaurietiškąją vaikščiojimą, savo fizinę formą palaikau ir kiekvieną dieną darydamas lengvas mankštas, kad nesusitingčiau.  

Fiziniai negalavimai neleidžia man aktyviau įsijungti į fizinę veiklą, bet pagal galimybes ir sąlygas dar judu.

Kaip ten bebūtų, artėju prie ribos, kuri kiekvienam iš mūsų skirta. Kai artėji prie šimtmečio, nuo kurio teskiria ketveri metai, tai gali dėkoti Dievui, kad suteikia galimybę išgyventi tokį ilgą gyvenimą – gražų, sveiką, kūrybingą.

Linkėčiau, kad tokia pati sėkmė lydėtų kiekvieną iš mūsų. Džiaugiuosi savo gyvenimu, džiaugiuosi, kad buvau fiziškai aktyvus.      

Visada maloniai prisimenu savo jaunystės metus, kai aktyviai sportavau, gerinau savo rezultatus. Jie nustelbia tą nepatogumą, kuris atsiranda vėliau gyvenime.

Nesigailiu nieko, džiaugiuosi tuo, kas buvo padaryta, pergyventa.

Prisiminiau savo pirmąjį sportinį pasirodymą, kai buvau dvylikos metų. Pirmuosius žingsnius 100 m bėgimo take padariau Valstybiniame Kauno stadione, kuris dabar baigiamas renovuoti ir bus Lietuvos pasididžiavimas.

Tikiuosi dalyvauti naujam gyvenimui prikelto stadiono atidaryme ir pasidžiaugti puikia baze, kuri Lietuvos sportininkams suteiks ne tik galimybę tobulėti, bet Dariaus ir Girėno stadione bus surengtos ir ne vienos gero lygio tarptautinės varžybos, kurioms jau dabar sudarytos puikios sąlygos.

Jeigu nebūsiu pakviestas į jo iškilmingą atidarymą, tai tikrai su dideliu džiaugsmu pasitiksiu stadiono, kuriame bėgo mano vaikystės dienos, atgimimą.    

Visada maloniai prisimenu ne tik savo, bet ir visus Lietuvos sportininkų pasiekimus. Atidžiai seku ir dabartinį mūsų šalies sportininkų gyvenimą.

Ir kaip jį vertinate?

Džiaugiuosi kai kuriais mūsų jaunųjų sportininkų pasiekimais tarptautinėje arenoje, ypatingai man artimos lengvosios atletikos atstovų.

Ypač mus visus nudžiugino šiemet vyrų varžybose debiutavęs ir pripažinimą iškovojęs jaunasis disko metikas Mykolas Alekna, tapęs pasaulio vicečempionu ir Europos čempionu.

Nuoširdžiai džiaugiuosi ir sveikinu jaunąją kartą, pasiekus svarių pergalių. Didelį malonumą teikia ir kitų sporto šakų atstovų laimėjimai.

Džiaugiuosi plaukikės Rūtos Meilutytės sugrįžimu, jos sėkmingu pasirodymu tarptautinėje erdvėje ir pelnytais medaliais.

Linkiu sportininkei dar nepasitraukti iš didžiojo sporto, nes jos plaukimo technika, pajėgumas ir talentas suteikia galimybę pasireikšti svarbiausiuose metų startuose.

Esu tikras, kad Rūta mus dar ne kartą nudžiugins savo pasiekimais.  

Atidžiai sekiau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pasirengimą Europos krepšinio čempionatui.

Kartu su visa mūsų visuomene intensyviai ir jaudindamasis stebėjau jų kontrolines rungtynes per televiziją, rinktinę palaikiau per susitikimą su ispanais sausakimšoje arenoje.

Nežinau, kaip kiti vertins rinktinės žaidimą, bet ji mane nustebino, nes parodė kovingumą, susižaidimą.

Tai nuteikia labai palankiai ir optimistiškai. Tikrai matau galimybę, kad Lietuvos rinktinė gali dominuoti šiemetiniame Europos krepšinio čempionate.  

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje sportas klesti, turime daug talentų, kuriuos reikėtų išpuoselėti, kad galėtume dar labiau didžiuotis jų pasiekimais.

Be galo pasigendu „Sporto“ laikraščio, kurį visą laiką skaičiau. Jis dabar atsidūrė kompiuteriniame variante, kurį irgi peržvelgiu portale sportas.info.

Laikraštis rankose ir kai jį matai kompiuteryje – didelis skirtumas. Kompiuterinis „Sportas“ ne visiems yra pasiekiamas.

Kad nebeliko daug metų gyvavusio laikraščio, manau, didelis nuostolis ne tik sportinei, bet ir bendrai visuomenei.

Valstybei neturėti nė vieno sportinio leidinio, žurnalo ar laikraščio, mano supratimu, šitame civilizuotame pasaulyje – tai tiesiog nesuprantamas dalykas.

Manau, kad Lietuva, turbūt, yra vienintelė valstybė, neturinti sportinio laikraščio.

Žinoma, galima įvairiai interpretuoti, kad yra progresas, žiniasklaidoje naudojamės paskutiniąja moderniąja technologija.

Tačiau, manau, kad vis tiek niekas nepaneigs, kad jokia technologija nepakeis laikraščio, kuris pasiekia žmogų – laikraštį jis gali paimti rankas ir susipažinti su jį dominančiomis žiniomis.

Laikraštis – savotiškas dokumentas, kuris nenuskrieja kažkur erdvėje, bet lieka pas žmogų rankose.

„Sporto“ laikraščio netektis – sakyčiau, vienas mūsų žemiausio lygio pasiekimų ne sportinėje veikloje, o sportinėje žurnalistikoje.

Gaila, kad pasaulyje žengiame į priekį, o šioje srityje – žengiame atgal.

Vis dažniau praveriate savo darbo kabineto duris, ar ne per anksti kibote į darbus?

Net ir per vadinamą atostogų laikotarpį su Božena (B.Bagonaitienė, Prezidento referentė – Aut.) reguliariai dirbome beveik kas dvi-trys dienos. Nuo beveik 10 valandos ryto darbe praleisdavome po dvi-keturias valandas.

Be galo džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės mūsų neužmiršo, ateina laiškai, kvietimai dalyvauti įvairiuose renginiuose.   

Jautiesi, kad esi dar reikalingas visuomenei. Tai suteikia jėgų ir, Dieve padėk, kad visiems būtų tokia laimė šypsotis ir nueiti tokį gyvenimo kelią su dideliu džiaugsmu ir tam tikru pasididžiavimu savo pasiektais darbais.   

Šiemet Druskininkuose vyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, ar teko jose apsilankyti?

Pakvietimą gavau, tačiau, deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjau jose dalyvauti.

Pasaulio sporto lietuvių žaidynės visada mano širdyje, nes nuo pačių pirmųjų žaidynių esu aktyvus jų dalyvis.

Tuo metu priklausiau Amerikos lietuvių sporto organizacijai ir pritariau Toronte gyvenančio sporto veikėjo Prano Bernecko sumanymui surengti pirmąsias žaidynes Toronte, pasirašiau įgaliojimus.

Jaučiuosi prisidėjęs prie Pasaulio lietuvių sporto žaidynių atsiradimo. Per antrąsias PLSŽ buvau žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas ir tas žmogus, kuris tvirtai siekė, kad per trečiąsias žaidynes Adelaidėje (Australija) pirmą kartą dalyvautų ir Lietuvos atstovai.

Savo tikslą pasiekėme, tai buvo lūžio taškas mūsų bendravime su tuo metu dar besilaisvinančia Lietuva, jai dar būnant okupantų rankose.

Manau, kad mano įnašas buvo istorinis: dabar, kai PLSŽ tąsa vyksta Lietuvoje, džiaugiuosi, kad jos išliko. Tikrai tikiu, kad jos išliks ir ateityje.

Per šiemetines žaidynes Druskininkuose gal ir nebuvo pasiekta stulbinančių rezultatų, bet visam Lietuvos sportiniam judėjimui jos buvo didelė moralinė parama, kurios šiandien Lietuva neturi.

Tikriausiai, jūsų atmintyje gyvos ir 1991 metais pirmą kartą  į Lietuvą atkeliavusios IV PLSŽ, kai į Kauną plūdo žmonės iš visos Lietuvos, Dariaus ir Girėno stadionas lūžo nuo norinčiųjų į jį patekti?

Taip, viskas dar gyva. Tada žaidynėse buvau JAV lietuvių sportinės delegacijos vadovas. Turiu išlaikęs tų istorinių žaidynių fotografijų albumą.

Žaidynės persipynė su šiurpia Medininkų tragedija, kuri giliai sukrėtė visus PLSŽ dalyvius. Susipynė džiaugsmas ir grožis, kraujas ir mirtis.

Per visą laikotarpį buvau su Lietuvos tauta. Į tas žudynes pasienio poste reagavau pačiu aukščiausiu lygiu. Tą dieną buvo svarstoma, ar nereikėtų nutraukti žaidynes.

Viešai griežtai pasisakiau prieš, nes tai būtų Maskvos laimėjimas, ir mes bet kokiomis sąlygomis turime tęsti viso pasaulio lietuvių sporto žaidynes.

Ėmiausi ryžtingų veiksmų. Pavyko susiekti su tuo metu Maskvoje  viešinčiu Amerikos prezidentu George’u Bushu.

Labai griežtai protestuodamas, visos JAV lietuvių sportinės delegacijos vardu jam išreiškiau tą didžiulį sukrėtimą ir paprašiau, kad būtų pareikštas protestas Michailui Gorbačiovui ir Sovietų Sąjungos vyriausybei prieš tokį žmogiškumo požiūriu brutalų nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas Medininkuose.

Mano argumentas buvo toks: tos žaidynės turi būti skiriamos Medininkų aukoms pagerbti, taip išreiškiant pasipriešinimą tuo metu dar Lietuvoje esantiems sovietų kariuomenės daliniams.

Toje tragedijoje mačiau mūsų tautos didybę, didelį atgimstančios Lietuvos žmonių susitekimą.

Visi PLSŽ dalyviai ir organizatoriai dalyvavome eitynėse ir žuvusiųjų laidojimo ceremonijoje, tautos didvyrius lydėjome iki Antakalnio kapinių.

Tų žaidynių metu buvo nuspręsta, kad nuo 1991 metų PLSŽ visą laiką vyks tik Lietuvoje.

Šiemet septintą kartą Alytaus rajono Butrimonių gimnazijoje buvo surengta sporto ir meno šventė „Adamkiada“, kurioje dalyvavo apie 500 mokinių iš 21 Lietuvos kaimo mokyklos. Šventė buvo tikrai įspūdinga, jos pagrindinis tikslas – lygiuotis į jūsų jaunystėje pasiektus puikius sportinius rezultatus, propaguoti sveikos gyvensenos ir olimpizmo idėjas, per sportą ugdyti tvirtą mokinių charakterį, formuoti teisingas vertybines nuostatas.

Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos sportinis judėjimas yra stiprus, jaunimas jį mėgsta.  

Turime be galo daug talentų, kuriais kartais stebiuosi, kaip Lietuva gali išsiauginti jo tiek daug.

Jaunimas garsina Lietuvą tarptautinėje sporto arenoje. Tai – viena sričių, kurios niekas nepaneigs.

O ką galite pasakyti apie Lietuvos mokinių fizinį aktyvumą?

Fizinis aktyvumas mūsų švietimo mokyklų sistemoje nėra visiškai dingęs. Tačiau, manau, jis nėra pasiekęs to lygio, koks buvo pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu.

Fiziniam auklėjimui būtų galima skirti daugiau laiko ir kūno kultūros pamokas padaryti lygiai tokia pat mokslo sritimi kaip ir visos kitos šakos.

Džiaugiuosi, kad sporto organizacijos papildo tą spragą, tačiau, jeigu pažiūrėtume jaunimo fizinį parengimą, tai, mano supratimu, esame per mažai padarę.

Reikalinga reforma, didesnė parama ir dėmesys, fizinį auklėjimą būtinai reikia stiprinti mokyklų programoje.

Sportas jaunajai kartai yra patrauklus, todėl sportiniam judėjimui ir fiziniam aktyvumui neturime būti abejingi.

Norėtųsi, kad mėgėjiškas sportas turėtų ryškesnę ir svarbesnę poziciją.

Marytė Marcinkevičiūtė | Sportas.info