[Interviu] V. Vasylius: „Visur gerai, bet Lietuvoj geriausia“

 Niekam nepaslaptis, kad daugiausiai gerų krepšininkų išaugina pajūris. Puikus įrodymas to – aukštas 203 cm ūgio vaikinas, prieš daugybę metų pasirinkęs bene populiariausią Lietuvoje „profesiją“ – krepšinį.

26 metų Valdas Vasylius didžiąją dalį karjeros keliauja po įvairias šalis, taip ir neužsibūdamas Lietuvoje ilgesniam laikui. Galbūt ką tik nuskambėjusi žinia, kad aukštaūgis abipusiu susitarimu pasitraukia iš Samaros „Krasnyje krylja“ ekipos bus tas faktorius, kuris privers krepšininką pasilikti gimtinėje. „Visur gerai, bet Lietuvoj geriausia,“ – teigia jis, bei neslepia noro čia rungtyniauti.

Krepšininkas sutiko pasidalinti prisiminimais apie karjeros pradžią, studijas užsienyje bei, žinoma, netikėtą pasitraukimą iš Samaros.

- Papasakok savo krepšininko karjeros pradžią

- Esu tikras klaipedietis – čia gimiau ir augau. Pirmasis sportas, kurį pradėjau žaisti, buvo futbolas, tačiau dėl sveikatos problemų buvau priverstas jį mesti. Po kurio laiko tėtis pasiūlė pabandyt žaisti krepšinį. Jis anksčiau ir pats žaidė, brolis taip pat ėjo į krepšinio mokyklą – galima sakyti, esu iš sportininkų šeimos. Taigi, žaisti pradėjau 2 klasėje, budamas aštuonerių metų. Šis populiarus Lietuvoje sportas man patiko iš karto, juo labiau, kad buvau vienas aukščiausių savo grupėje. Pirmasis mano treneris – Povilas Jefisovas.

- Kiekvieno pradedančio krepšininko svajonė – rungtyniauti krepšinio tėvynėje – Amerikoje. Šį tikslą pasiekei būdamas gana jauno amžiaus. Papasakok apie tą gyvenimo etapą.

- Išvažiuoti padėjo Stepas Kairys. Būtent jo dėka ir atsidūriau JAV vidurinėje mokykloje. Lietuvoje buvo sunku žaisti krepšinį bei mokytis. Amerikoje visa tai labai gerai suderinta. Žinoma, norėjau ne tik žaisti koledžo krepšinį bet ir įgauti specialybę bei išmokti anglų kalbą. Išvykau būdamas vos 17 metų, kalbos beveik nemokėjau, tad iš pradžių buvo problemų ir mokykloje, ir šeimoje, kurioje gyvenau. Savaime suprantama, po truputį mokiausi ir jau po 2-3 mėnesių angliškai kalbėjau žymiai geriau. Be abejo, kamavo namų, draugų ilgesys, tačiau šeima, kurioje gyvenau, mane priėmė labai šiltai, rūpinosi kaip savo vaiku.
Amerikietiškas krepšinis iš tiesų žymiai skiriasi nuo europietiško. JAV remiamasi fiziniais kontaktai, o Europoje – daugiau taktikos, metimai iš tolimesnių distancijų. Galima drąsiai teigti, kad europiečiai žaidžia protingesnį krepšinį.

- Ko išmokai rungtyniaudamas bei gyvendamas už Atlanto?

- Universitete pamačiau, kas yra gyvenimas be tėvų – kiekvieną dieną reikėjo sau gamintis maistą, pasikloti lovą – rūpintis savimi (juokiasi, - aut. past). Manau, JAV nemažai patobulėjau, treneris manimi pasitikėjo, gaudavau daug žaidybinio laiko. Įsimintiniausia akimirka buvo ta, kai laimėjome savo konferenciją ir gavome teisę rungtyniauti NCCA turnyre.

- Vis tik baigęs mokslus privalėjai pradėti profesionalo karjerą. Kaip sekėsi?

- Pabaigęs universitetą Amerikoje, buvau nuvažiavęs į Malagos „Unicaja“ peržiūrą. Jie man siūlė pasilikti ir žaisti už jų 2 komandą, kuri žaidė 3 lygoje. Tuo pat metu gavau pasiūlymą iš Lenkijos klubo „Anwil“. Priėmiau lenkų pasiūlymą, kadangi jie žaidė ULEB taurės turnyre bei Lenkijos pirmenybėse. Tiesa, ten žaidžiau tik du mėnesius. Treneris į mano vietą nusprendė nusipirkti kitą žaidėją, tad jau lapkričio mėnesį buvau priverstas krautis daiktus ir keliauti namo. Vėliau tą patį sezoną žaidžiau Kėdainių „Nevėžio“ ekipoje, su kuria laimėjome BBL iššūkio taurę.

- Na, ir po ilgų klajonių sugrįžai namo, į Klaipėdą...

- Taip. „Neptūnas“ turėjo gerą sezoną, Lietuvos krepšinio lygoje vos neiškovojome 3 vietos. Komanda buvo kaip kumštis. Iš tikrųjų nerealus jausmas grįžti namo ir čia žaisti – niekur nėra geriau. Ateina žmonės, kuriuos pažįstu, taip pat dažnai prieidavo pilna salė fanų. Komandoje buvo daug klaipediečių, gerų draugų. O treneris sustygavo visus žaidėjus taip, kad kiekvienas iš mūsų darytume tai, ką turime daryti. Tiksliau, kiekvienas turėjome savo tikslų vaidmenį komandoje.

- Tai kodėl nelikai „Neptūne“?

- Vis tik kiekvienas žaidėjas žiūri, kur geriau. Iš tikrųjų nesigailiu, kad nelikau. „Neptūnas“ man iš karto pasakė, kad bus labai sunkūs metais, ypač finansiškai. Kaip tik tuo metu turėjau gerą pasiūlymą iš Rusijos, tad, ilgai nesvarstęs, sutikau.  Jie pasiūlė žymiai pelningesnį kontraktą. Be to, norėjau išbandyti savo jėgas Europos turnyre bei Rusijos lygoje.

- Neseniai pasklido žinia, kad abipusiu susitarimu paliekate „Krasnyje krylja“ ekipą dėl žaidybinio laiko stokos. Ar tai buvo vienintelė priežastis?

- Taip. Visa kita buvo gerai – turėjau savo asmeninį vairuotoją, gerą butą, problemų nebuvo. Rusijos krepšinis yra aukšto lygio, kiekvienos varžybos labai svarbios, kadangi lygoje – tik 9 ekipos. Fanų taip pat netrūko – juk kiekviena komanda turi sirgalių, kurie ateina pasižiūrėti krepšinio. Žinoma, „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“ gerbėjams jie neprilygsta (šypsosi, - aut. past.).

- Pasidalink savo ateities planais

- Pradžiai šiek tiek pailsėsiu. Esu pakviestas į rezervinę rinktinę, tad didžiąją dalį vasaros sportuosiu. Kadangi sutartį nutraukiau visai neseniai, pasiūlymų dar neturiu. Norėčiau žaisti komandoje, kuri rungtyniauja kokiame nors Europos turnyre. Pliusas būtų ir aukštas šalies čempionato lygis. Vis tik, kaip sakoma, visur gerai, bet Lietuvoj geriausia (šypsosi, - aut. past).