"Žalgirio" šokėjų vadovė: "Pas mus nebūna jokių nesutarimų"

Šį kartą SAVAS.lt taikiklyje ne krepšininkai, o labai artimai su krepšiniu susijęs dvylikos merginų kolektyvas – Kauno „Žalgirio“ šokėjos. Tai merginos, kurios kiekvienų „Žalgirio“ namų rungtynių metu linksmina ir džiugina krepšinio aistruolius, minutės pertraukėlių metu atlikdamos akrobatinius triukus. Merginos mielai sutiko pabendrauti su Lietuvos studentų laikraščio SAVAS žurnalistais. Šokėjos atskleidė ne tik kai kam jau žinomus faktus, bet ir labai asmeniškus ir intriguojančius dalykus. Šį kartą kalbėjome su Kauno „Žalgirio“ šokėjų vadove.

Diana, kaip susikūrė jūsų kolektyvas?

Anksčiau Kauno „Žalgiryje“ šoko Klaipėdos šokėjos, tuomet gimė mintis, jog Kauno miestui reikėtų turėti stiprų savo  šokėjų kolektyvą. Paskelbiau atranką ir netrukus pradėjo formuotis kolektyvas. Pirmoji mūsų komanda, kurios rungtynių pertraukėlių metu šokome, buvo Kėdainiuose. Du metus mes buvome Kėdainių krepšinio klubo palaikymo šokėjos. Tada mus pastebėjo Kauno „Žalgirio“ atstovai.

Kaip tapti jūsų kolektyvo nare?

Svarbu turėti tam tikrus fizinius duomenis. Pavyzdžiui, visos mūsų komandos narės turi sportinės gimnastikos pagrindus. Nėra svarbu išvaizda, svarbiausia sugebėti atlikti pagrindinius gimnastikos elementus.

Ar šiame darbe dažnai pasitaiko traumų?

Europos krepšinio čempionato metu mums labai nesisekė: po pirmų varžybų netekome net trijų šokėjų, antrų varžybų metu mums trūko dviejų mergaičių. Žinoma, traumos, kaip ir visiems sportininkams, yra neišvengiamas dalykas, tačiau mums jos nėra dažnos palydovės.

Ar keičiasi šokis, jeigu kuri nors komandos narė patiria traumą?

Kiekviena šokėja pasirodymo metu turi savo vietą, savo vaidmenį, tad, jei kuri nors iš jų patiria traumą ir negali šokti, tenka šiek tiek keisti merginų išsidėstymą, o kartu ir patį šokį.

Kas jums kuria šokius?

Šiuo metu mūsų kolektyve yra dvi pagrindinės choreografės, kurios mums kuria šokius – Marina ir Milda. Neseniai su mumis savo patirtimi pasidalino K. Baranauskas, esame jam labai dėkingos.

O kostiumus?

Idėjas generuojame pačios, yra tam tikri šablonai, tačiau mes juos keičiame ir viską stengiamės padaryti taip, kaip mums atrodo geriausiai.

Ar būna kivirčų komandoje?

Nebūna jokių nesutarimų, aš dažnai mėgstu parėkauti, bet, nepaisant to, mes puikiai sutariame (šypsosi).

Ar dažnai repetuojate?

Beveik kiekvieną dieną, po porą valandų.

Ar jūsų kolektyvo šokėjos labai artimai bičiuliaujasi su krepšininkais?

Aš merginoms nuolat sakau, kad mes į aikštelę einame ne vyrų ieškoti, o dirbti, todėl nėra, ko į juos dairytis.

Ar viena su kita bendraujate ir kasdieniame gyvenime? Ar jus sieja tik darbiniai ryšiai?

Bendraujame ne tik repeticijų metu, visos esame geros draugės.

Kaip sutariate su kitų kamandų šokėjomis?

Nedaug tenka bendrauti, bet sutariame gerai.

Ar klubo savininkas V. Romanovas daro kokią nors įtaką jūsų pasirodymams?

Jis nesikiša į mūsų darbą, bet būna labai smagu, kai pasirodymo metu pastebime, jog jis nusišypso ar paploja mums.

Ar vyksta komandų palaikymo šokėjų čempionatai? Kaip jums sekasi juose dalyvauti?

Tokios varžybos vyksta Rygoje. 2010 m. laimėjome pirmą vietą tarp visų Pabaltijo komandų.

Ar šokate privačiuose vakarėliuose?

To nedarome, nebent kviečia artimi, pažįstami žmonės.

Ar pasirodymų metu pasitaiko kuriozų, nesusipratimų?

Na, dažniausias atvejis, kai pradeda groti ne tas muzikinis fonas, kurio reikia. Būna, kad reikia šokti šokį su tokiais  įrankiais kaip lankai ar kaspinai, o mes išbėgame į aikštelę pamiršusios juos pasiimti (juokiasi). Baisu būna tada, kai išbėgi šokti su trumpu sijonuku ir, vos prasidėjus šokiui, sudvejoji, ar po sijonu tu su šortukais ar be jų.

 

SAVAS.lt

M.Balčiūnas: "Tai akibrokštas ne Lietuvai, tai akibrokštas visam krepšiniui"

Rinkdama 2012 metų papildomo olimpinio vyrų krepšinio turnyro organizatorę FIBA spjovė į krepšinį, sirgalius ir elementarią logiką. FIBA vadovams buvo svarbiau išlaikyti įtaką trims dar lojaliems šiai organizacijai žemynams, todėl Europai ji parodė špygą – nors Lietuva atstovavo Europą, o ją palaikė Azijos delegacijos, rengti turmyrą FIBA atidavė Venesuelai.

"Tai tikra nepagarba visam krepšiniui. Politika tapo svarbesnė už krepšinį - tai siaubinga.  Vienitelis dalykas, kuris džiugina po tokio keisto FIBA sprendimo - pamatėme, kad esame vieningi. Po šio FIBA pasirinkimo atsivėrė esamos jos problemos  - jas būtina spręsti", - aiškino   Lietuvos krepšinio federacijos genralinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas

 Madride (Ispanija) vykusiame FIBA susirinkime valdybos nariai išrinko valstybę, kuri kitų metų liepos 2-8 dienomis surengs Londono žaidynių vyrų atrankos turnyrą. Ja tapo ne Lietuva, o Venesuela.

Po rinkimų lrytas.lt pakalbino LKF generalinį sekretorių M.Balčiūną, kuris Madride dalyvavo FIBA suvažiavmo darbe.

- Kaip sutikote žinią, kad atrankos varžybos bus skirtos ne Lietuvai, o Venesuelai?

- Tai akibrokštas ne Lietuvai, tai akibrokštas visam krepšiniui. Manėme, kad reikia mąstyti apie sportą, rinktines, žaidėjus, o, pasirodo, FIBA organizacijoje viską lemia politika. Pamačiau, kad FIBA sportinė pusė domina mažiau nei politika.

- Tai antausis Lietuvai?

- Nereikia apskritai velti Lietuvą į FIBA politinius reikalus. Man džiugu, kad mūsų šalis šiuose rinkimuose pasirodė puikiai - suvienijome Europą, sugebėjome visi sutarti dėl vieningos kandidatūros, Lietuvą palaikė net Azijos delegacijos. Ir tai labai nepatiko FIBA. Ji norėjo, kad visi peštųsi dėl galimybės rengti turnyrą, o FIBA  būtų aukščiau už visus. Niekam nebuvo įdomu sportinė turnyro pusė - FIBA norėjo išspręsti politinius savo klausimus. Ir ji išsprendė - pamalonino Venesulą, kuri visur dabar palaikys FIBA sprendimus. Tačiau likęs pasaulis - Europa ir Azija mato, kad reikia keisti FIBA požiūrį į savo narius.

FIBA dabar nori tik lobti iš valstybių ir skaldyti jų vienybę. Ateina laikas keisti šį požiūrį - šis sprendimas atvėrė ne vienam akis.

- Kiek Lietuva prarado dėl nesuteiktos galimybės rengti turnyrą?

- Tik pirmąjį mokestį - 52 tūkst. litų. Likusius pinigus - 10 mln. litų mes atgausime.

- Kiek reikės pinigų rinktinei nuvykti į Venesuelą ir kovoti dėl olimpinio kelialapio? Jau skaičiavote?

- Galiu patikinti, kad Lietuvos krepšinio federacija turi pinigų, kad nuvežtų Lietuvos krepšininkus į bet kurį pasaulio kraštą. Ir ne tik nuvežti - padarysime viską, kad komanda pasirengtų, nuvyktų, gerai gyventų ir laimėtų kelialapį į olimpiadą. Ne pinigai esmė. Gaila, kad FIBA negalvoja apie krepšinį, jo ateitį - tai liūdina.

 

lrytas.lt  

R.Vaišvila: "Žaisti rinktinėje su tokiais krepšininkais kaip Marčiulionis, Sabonis, manau, buvo kiekvieno žaidėjo svajonė"

Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas 40-metis 194 cm ūgio Rytis Vaišvila 2011-2012 metų krepšinio sezoną pašventė mėgėjų lygai. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą bei pasitraukęs iš trenerio posto R. Vaišvila nusprendė dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygos Mero taurėje.

„Reluvos“ komandoje rungtyniaujantis žaidėjas per aikštelėje vidutiniškai praleistas 38 min. pelno po 8,8 taško, atkovoja po 5 atšokusius kamuolius bei atlieka po 5 rezultatyvius perdavimus.

- Ar prisimenate savo karjeros pradžią? Kokia ji buvo?

- Lietuvoje krepšinį žaidžia visi. Man šis žaidimas taip pat patiko. Sportavo brolis ir jis mane kartu veždavosi į salę. Tokia ir buvo pradžia - pradėjau lankyti sporto mokyklą, vėliau žaidžiau vyrų komandoje.  Kai man buvo, berods, 16-a metų, teko kelias rungtynes sužaisti ir „Neptūno“ ekipoje. O po kažkiek laiko išvažiavau į Kauną, į „Žalgirio“ dublerių komandą. Taip mano karjera ir vystėsi.

- Per savo krepšininko karjerą pakeitėte 8 klubus. Kuris sezonas jums įsiminė labiausiai?

- Sezonas „Atleto“ komandoje, kuomet Lietuvos krepšinio lygos (LKL) didžiame finale pirmavome prieš „Žalgirį“ 2:0. Deja, seriją pralaimėjome rezultatu 3:2. Tai yra vienas iš skaudžiausių mano prisiminimų.

O gražiausias, žinoma, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 1996 metais Atlantos Olimpinėse žaidynėse iškovoti bronzos medaliai. Taip pat sezonai Permės „Ural-Great“ klube, kuomet triumfavome Rusijos čempionate bei Šiaurės lygoje (NEBL).

- Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine iškovoti bronzos medaliai jums yra reikšmingiausias apdovanojimas?

- Žinoma. Žaisti rinktinėje su tokiais krepšininkais kaip Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, manau, buvo kiekvieno žaidėjo svajonė. Man teko ne tik pažaisti -  dar ir iškovojome medalius.

- Kuri duona lengvesnė – legionieriaus ar namuose rungtyniaujančio krepšininko?

- Žinoma, savo šalyje žaisti yra geriau. Ne veltui sakoma, kad visur gerai, tačiau namuose geriausia. Taip pat ir krepšinyje.

- Kokie prisiminimai išliko iš pirmoje sezono užsienyje, Helsinkio „Teamware Topo“ ekipoje?

- Sunkiausia buvo kalbos barjeras. Teko greitai pramokti kalbą. Iš pradžių, žinoma, viskas prasidėjo nuo krepšinio terminų, o vėliau pradėjau mokytis papildomai. Vėliau Helsinkyje viskas klostėsi neblogai, tačiau čia patyriau pirmąją rimtą traumą – plyšo kryžminiai raiščiai. Iš rikiuotės buvau iškritęs septyniems mėnesiams.

- Rungtyniavote 5 užsienio ir 3 Lietuvos klubuose. Mūsų šalyje buvo per didelė konkurencija?

- Ne, konkurencijos nebuvo. Jeigu kažkuris klubas tau pasiūlo geresnį kontraktą, tu ten ir važiuoji. Tai vienintelė priežastis.

- Kaip kilo mintis išbandyti save trenerio amplua?

- Norėjau dirbti su krepšiniu susijusį darbą. Kažkiek šią sporto šaką išmaniau, kadangi per tiek metų įgavau patirties. Teko treniruotis pas gerus trenerius, pavyzdžiui, Vladą Garastą, Aleksandrą Belovą, Joną Kazlauską. Iš tokių trenerių pasisėmiau patirties ir bandžiau ją įdiegti savo auklėtiniams.

- Kuris vaidmuo jums priimtinesnis?

- Žaidėjo. Paklauskite bet kurio trenerio, kuris prieš tai žaidė – jis atsakys tą patį. Kai rungtyniauji, tu gali kažką padaryti. O būti treneriu sunku. Atrodo, visi žaidėjai žino derinius, per treniruotes viskas atidirbta, tačiau ateina rungtynės ir kažkas nesigauna. Be abejo, ima ir pyktis, ir bemiegės naktys ateina. Galvoji, kas negerai, ką reikia pakeisti. Krepšininkui viskas kitaip. Pažaidi, nusiprausi ir išvažiuoji namo. O treneris turi sukti galvą.

- Kuris trenerio karjeros sezonas jums įsiminė labiausiai?

- 2008-2009 m. sezonas Klaipėdos „Neptūne“, kuomet mažajame finale pralaimėjome seriją „Šiauliams“ rezultatu 2:3. Dvejuose mačuose pralaimėjimus patyrėme po pratęsimo. Turėdami kamuolį paskutinę ataką nesugebėjome laimėti rungtynių.

Visi liko patenkinti ir sakė, jog rezultatai geri. Kalbėjo, jog man pavyko atvesti „Neptūną“ tarp keturių stipriausių Lietuvos komandų. Tačiau skirtumas tarp trečios ir ketvirtos vietų yra. Trenerio darbas kainuoja labai daug nervų.

- Kokia veikla užsiimate dabar?

- Jokia (juokiasi, - aut. past.).

- Ką Rytis Vaišvila veikia laisvalaikiu?

- Žvejoja. O daugiau ką? Einu žaisti krepšinį, sportuoju.

- Kodėl nusprendėte dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygoje?

- Tai ir yra laisvalaikis. Ateini žaisti savo mėgstamą sportą šaką. Juk nesėdėsi namuose prie televizoriaus. Ateini, pasportuoji, pabendrauji su žmonėmis.

- Kokie pirmieji įspūdžiai?

- Įspūdžiai puikūs. Tik, manau, mes galėjome pasirinkti tą kitą, mėgėjų lygą, o ne mero taurę (juokiasi, - aut. past.). Visos komandos gana jaunos, o mes, pagal amžių, esame vyriausi. Truputėlį sunku bėgioti paskui jaunimą, tačiau ką padarysi.

Gerai, kad yra tokia lyga, mėgėjų ir mero taurės. Iš viso žaidžia 34 komandos - daug jaunimo, kaip sakant, nesivalkioja gatvėmis, o eina į sales, žaidžia krepšinį. Tai -  pagirtinas dalykas. Kiek žmonių sportuoja - tai yra fantastiška.

- Ko palinkėtumėte lygai?

- Linkiu kuo ilgiau gyvuoti ir kad kiekvieną sezoną prisijungtų vis daugiau komandų. Organizacija puiki, tik ateik ir žaisk. Daugiau nieko nereikia. 

 

Jurgita Grigalaitytė | BasketZone.lt

Istorija: Š.Jasikevičius prieš „Žalgirį“

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Šarūnas Jasikevičius savo karjerą pradėjo Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, tačiau per pastaruosius 14 sezonų buvo dažnas veidas kitoje barikadų pusėje. Tiesa, ne visi susitikimai su „Žalgirio“ ekipa „Auksinio berniuko“ pravardę turinčiam Š.Jasikevičiui baigėsi pergalingai. Iš 21 oficialių rungtynių 12 mačų laimėjo Šaro komandos, 9 – „Žalgiris“. Šį trečiadienį Š.Jasikevičius žengs į „Žalgirio“ areną kaip Atėnų „Panathinaikos“ ekipos krepšininkas.

Š.Jasikevičius nė karto neįveikė žalgiriečių vilkėdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius.  Per pirmąsias akistatas su „Žalgiriu“ 1998-1999 m. sezone visus penkis kartus triumfavo tais metais Eurolygos čempionais tapę kauniečiai. Ne ką geriau Lietuvos rinktinės įžaidėjui sekėsi ir praėjusiame sezone – LKL mače Kaune „Žalgiris“ sutriuškino Vilniaus „Lietuvos rytą“ 85:60.

Daug geriau Š.Jasikevičiui sekėsi Eurolygos varžybose. Atvykęs į Kauno sporto halę su Liublianos „Union Olimpija“ ekipa 1999 m. rudenį Šaras ne tik įsirašė pirmąją pergalę, bet ir itin emocingai ja džiaugėsi taip šiek tiek įskaudindamas sirgalius gimtajame Kaune. Dvi pergales prieš „Žalgirį“ 193 cm ūgio krepšininkas iškovojo ir būdamas Barselonos „FC Barcelona“ nariu 2001-2002 m. sezone.

Po dvejų metų Š.Jasikevičius jau gindamas geltonas Tel Avivo „Maccabi“ spalvas su „Žalgiriu“ kovojo net keturis kartus tame pačiame sezone. Reguliariojo sezono dvikovose per plauką buvo stipresni Izraelio čempionai. „Top 16“ etape Kaune Arvydas Sabonis su kompanija pagaliau susitvarkė su „Maccabi“ kariauna, o po to sekusios dvikovos Tel Avive niekas iš lietuvių, apart Šaro, nenori prisiminti. Vienas skaudžiausių „Žalgirio“ visų laikų pralaimėjimų sutapo su Š.Jasikevičiaus geriausiomis rungtynėmis – 37 taškai ir 37 naudingumo balai.

2004-2005 m. burtai „Žalgirį“ ir „Maccabi“ vėl suvedė į vieną grupę. Kaune per Eurolygos sezono atidarymo rungtynes lengvai laimėjo geltonieji, užtat Tel Avive pergalę 104:102 šventė „Žalgiris“, nepaisydamas 34 Š.Jasikevičiaus taškų.

Po karjeros NBA į Europą grįžęs lietuvis ir jo atstovaujama „Panathinaikos“ ekipa 2008 m. rudenį neturėjo daug vargo su prie bankroto slenksčio buvusiu „Žalgiriu“. Dar kartą įžaidėjo ir žalgiriečių keliai susikirto praėjusio sezono „Top 16“ etape: „Fenerbahce Ulker“ ir Š.Jasikevičius laimėjo Stambule, bet po pratęsimo pripažino „Žalgirio“ pranašumą Kauno sporto halėje.

Šį sezoną grįžęs į Atėnus Šaras prieš mėnesį dvikovoje su „Žalgiriu“ žaidė vos 7 minutes, tačiau galėjo džiaugtis komandos pergale. O kaip bus trečiadienį „Žalgirio“ arenoje?


 

Zalgiris.lt

J.Štreimikytė-Virbickienė siūlo į krepšinį žiūrėti paprasčiau

"O ką, vyrams labai sekasi? Visi neblizgame. Taip yra, nes geriausi lietuviai išvažiavę, turime jaunimą, kurį auginame", - sakė J. Štreimikytė-Virbickienė

Pergalės džiaugsmą moterų Eurolygos krepšinio turnyre Kauno „VIČI-Aisčių“ komanda šiemet patyrė vos kartą. Lietuvos čempionės 20 taškų skirtumu sutriuškino Dėro „UNI SEAT Gyor“ (Vengrija), tačiau pralaimėjo kitas septynerias A grupės rungtynes. Kaunietės su vengrėmis dalijasi 7-8 vietas grupėje.

Po pastarojo komandos pralaimėjimo Stambulo „Galatasaray“ komandai „VIČI-Aisčių“ vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus asistentė, buvusi krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė neskubėjo su žaidėjomis eiti į persirengimo kambarį.  

Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių kelias akimirkas tylėdama sėdėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.

„Ne pirmos tokios rungtynės, - liūdnai juokavo J. Štreimikytė-Virbickienė, paklausta ar pavyko užmigti po pralaimėjimo, - Žinoma, pavyko. Aišku, minčių buvo visokių, bet tai normali reakcija, tai darbo dalis. Po tokių rungtynių analizuoji, galvoji ir viskas.“

Kodėl „VIČI-Aistėms“ šis Eurolygos sezonas klostosi taip nesėkmingai?
Tai yra uždaras ratas. Tai daugiau psichologiniai dalykai. Mes ir taktiškai ir techniškai kiek galime susitvarkome, bet pralaimėjus vienerias rungtynes, pralaimėjus antras, pralaimėjus toms komandoms, prieš kurias buvo galima laimėti atsiranda nepasitikėjimas, spaudimas iš išorės, kiekviena pasidaro spaudimą iš vidaus. Tas spaudimas kelia įtampą, o jei ateini žaisti jausdama įtampą, tai abejoji savimi, abejodama priimi sprendimus, bet kuris sprendimas priimtas abejojant dažnai gali būti neteisingas. Taip atsiranda klaidos, kartais iš tokių situacijų, kur nereikia nei meistriškumo, nei labai didelio talento. Aukštą meistriškumą ar didelę patirtį turintys žmonės iš tokios krizės išeina anksčiau, bet mes turime žaidėjų, kurios pirmus ar antrus metus Eurolygoje. Joms sudėtingiau, nes po kiekvienų pralaimėtų rungtynių ateina vis didesnė įtampa, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Aišku, tada ir treneriai nebūna patenkinti nei savimi, nei jomis. Uždaras ratas.

Vadinasi žaidėjos šiou metu yra psichologiškai palūžusios?
Joms sunku psichologiškai. Kaip aš sakau, šis žaidimas turi teikti malonumą tiek žaidžiant, tiek žiūrint. Tai yra žaidimas, kurį mes galbūt per daug sureikšminame.  Kai jis netenka malonumo, tampa sunkiu darbu. Dirbant sunkų darbą ir nejaučiant malonumo išeina nei šis, nei tas. Gal per daug lieka to kas buvo. Tų rungtynių, kurias pralaimėjome – nebesugrąžinsime. Tai praeitis, kurios pakeisti negali. Žinoma, reikia analizuoti klaidas, bet nereikia už jų užsikabinti. Reikia žiūrėti net ne į ateitį, bet į šiandieną. Šiandien kuriam rytojų.

Treneris Mantas Šernius po pralaimėtų rungtynių „Galatasaray“ komandai sakė, kad komanda pasiekė dugną, nuo kurio  arba atsispirs arba jame ir liks. Vis dėlto kitą savaitę laukia rungtynės su kitomis grupės lyderėmis Valensijos „Los Casares“ krepšininkėmis. Kaip nuteikti komandą esant tokiai situacijai?
Mes išbandėme daug dalykų. Manau, kad jų nereikia nuteikinėti, žaidėjos pačios žino rungtynių svarbą, savo atsakomybę ir profesionalumą. Pasikartosiu, bet tai turi būti darbas, kuris teikia malonumą tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Aš praėjau tą kelią, žinau, kad jei tai neteikia malonumo – bus labai sunku, nes yra didelis fizinis krūvis, pergalės, pralaimėjimai, daug dalykų dėl to turi aukoti, turi tuo gyventi. Tai yra gyvenimo būdas ir joms pačioms reikia tai suprasti.

Kaip manote ar vis dar realu prasibrauti į kitą atepą?
Rytojų kuriame šiandien. Ką pasidarysime šiandien, turėsime rytoj, ką padarysime rytoj – turėsime poryt ir taip mažais žingsneliais judėsime į priekį. Šiuo metu mums nereikia puoselėti didelių tikslų, reikia kiekvieną dieną po truputį tobulėti ir jokiu būdu savęs nespausti. Rezultatas būna toks, koks turi būti, kiek darbo įdedi, tiek ir gauni. Turime situaciją vertinti realiai, pagal tai, kokios komandos atvažiuoja ir ką mes turime. Meistriškumas per du mėnesius neatsiranda, tam reikia daug darbo ir laiko.

Europos taurės turnyre rungtyniaujančiai Klaipėdos „Lemminkainen“ taip pat nesiseka. Komanda dar nėra iškovojusi nė vienos pergalės. Kaip manote kokios kolegių nesėkmių priežastys?
Čia ta pati priežastis visoje Lietuvoje, ypač moterų krepšinyje. O ką vyrams labai sekasi? Visi neblizgame. Taip jau yra, nes geriausi lietuviai yra išvažiavę, turime jaunimą, kurį auginame. Gal jaunimui truputį per anksti.. Neturime pasirinkimo. Turime ką turime. Jei būtų didesnė konkurencija, didesnis pasirinkimas gal būtų kitaip.

Paminėjote vyrus. Kauno „Žalgiriui“ pavyko namie įveikti Malagos „Unicaja“ ir iškovoti antrąją pergalę. Gal reiktų ir iš moterų tikėtis tokio rezultato žaidžiant su ispanėmis?
Laukti galime daug ko. Reikia į viską žiūrėti ramiai ir paprastai. Tai yra žaidimas. Pralaimėjus rungtynes nepralaimėsi nei žemės, nei gyvybės ir nemirsi kaip kare. Gyvenimas tęsiasi nesvarbu išloši ar praloši. Jei ateini į rungtynes be streso viskas pavyksta laisvai. Laisvi judesiai, kitokie sprendimas.

Ar kai pati žaidėte taip pat ramiai reaguodavote į pergales ir pralaimėjimus?
Viskas ateina palaipsniui. JAV turėjau sezoną, kai pralošėme 11 rungtynių iš eilės. Ten rungtynės seka rungtynes, per savaitę po dvi – tris būna, nespėji analizuoti, praktiškai tik treniruojiesi ir žaidi, nebelieka laiko mintims. Tai arba susitvarkysi pati, arba su tavimi susitvarkys situacija. Psichologinius dalykus žmogus visada turi tvarkyti pats.

 

Lina Motužytė | Sportas.info