Trukt už vadžių – vėl iš pradžių: nesibaigiantis moterų krepšinio badmetis

Lietuva 14 Rugpjūtis 11

1997 metų liepos 15 diena. Vengrijos sostinėje Budapešte aidi finalinė sirena. Švieslentėje degantys skaičiai – 72:62 – fiksuoja, kad Lietuvos moterų krepšinio rinktinė tampa naująja Europos čempione.

Nuo auksinio triumfo praėjo daugiau nei 17 metų, o tokios komandos, kokią subūrė dabar aktyviai politikoje veikiantis treneris Vydas Gedvilas, taip ir neatsirado. Komandoje rungtyniavusios krepšininkės vėliau tapo tikromis sporto ikonomis: Lina Dambrauskaitė, Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, Irena Baranauskaitė ir Lina Brazdeikytė.

„Kai teko pačiam dirbti su rinktine septynerius metus, turėjau neblogą palikimą, merginos žaidė stipriuose klubuose. Bet vis tiek reikėjo suvienyti, pakviesti. Negaudavome atlyginimų ir buvo sudėtinga, bet daug lėmė didelis noras laimėti. Negalime užmiršti moterų krepšinio ir turime skirti jam ypač didelį dėmesį. Buvo momentas, kai vyrams nelabai sekėsi, bet moterys labai gerai žaidė ir išgelbėjo Lietuvos krepšinio prestižą“, – auksinius šalies moterų krepšinio laikus prisiminė treneris V. Gedvilas.

Nacionalinės rinktinės vedlys puikiai pamena, kai pačiam tekdavo skambinti krepšininkėms ir raginti atvažiuoti žaisti rinktinėje. Nors tuo metu nebuvo nei prabangių viešbučių, nei sąlygų treniruotės. Tačiau buvo nenugalimas noras atstovauti tėvynei ir laimėti: „Šie laikai jau kitokie ir reikia surasti būdų, kaip jas raginti bei motyvuoti. Dabar merginos labiau nori būti modeliais, dainininkėmis ar šokėjomis nei eiti žaisti krepšinio.“

Sunku sudominti

Tai, kad Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo merginų rinktinės nedemonstruoja jokių rezultatų, ir plika akimi matome. Mūsiškės dažniausiai kovoja už išlikimą aukščiausiajame – A divizione arba bent bando į jį patekti.

Tiesa, dar prieš šešerius metus užgniaužę kvapą stebėjome iš didžiojo sporto pasitraukusios Aurimės Rinkevičiūtės vedamos jaunių rinktinės triumfą Senojo žemyno pirmenybėse. Iš auksinės komandos šiuo metu Lietuvos nacionalinėje rinktinėje žaidžia net penkios krepšininkės: Gabrielė Gutkauskaitė, Marina Solopova, Lina Pikčiūtė, Mantė Kvedaravičiūtė ir Eglė Šikšniūtė.

„Nuosmukis moterų krepšinyje yra, nes įvairaus amžiaus grupių rinktinės iškrenta iš aukščiausiojo divizionio. Tai – rodiklis ir lakmuso lapelis. Lietuvoje moterų krepšiniui neskiriama daug dėmesio ir jis gyvuoja labiau dėl žmonių entuziastų, kurie jaučia sentimentus. Nenoriai jaunimas eina, pavyzdžiui, baigę sporto universitetą, dirbti į moterų krepšinį. Veržiasi treniruoti berniukus, nes tai – lengviausia. Berniukų grupių yra daugiau negu reikia“, – balsas.lt apie Lietuvos moterų krepšinyje susidariusią situaciją kalbėjo V. Gedvilas.

Pasak stratego, kviesti mergaites lankyti krepšinį reikia žymiai daugiau pastangų negu berniukus: „Reikia sudominti ir su jomis žaisti. O ir vyrų krepšinis yra visiškai kitoks negu moterų. Su jomis daug sunkiau dirbti.“

Viskas iš naujo

2011 metais Lietuvos rinktinei vadovaujant Algirdui Paulauskui vilties žiburėlis, kad moterų krepšinis atsigauna, žybtelėjo. Tačiau patekti tarp keturių stipriausių Senojo žemyno komandų ir vėl nepavyko. Mūsiškės užėmė 7-ą vietą, kai ketvirtfinalyje nusileido Sandrine Gruda ir Céline Dumerc vedamoms prancūzėms.

Prieš trejus metus Lenkijoje vykusiame čempionate lietuvės jau tiek buvo prikūrusios stebuklų, kad tikėtis ko nors daugiau ir nebuvo galima. Priešnuodžių prieš Lietuvos rinktinę pirmajame etape nerado Rusija, kurios gretose rungtyniavo tokia žvaigždė kaip Marija Stepanova, ir Turkija, kurią vedė Birsel Vardarlı. Ironiška, bet būtent šios dvi komandos kovojo dėl Europos čempionato aukso.

Po 2013 metų fiasko Europos krepšinio čempionate, kai Lietuvos rinktinė nesugebėjo net patekti į antrą etapą, iš vyriausiojo trenerio pareigų trečią kartą pasitraukė A. Paulauskas. Tiesa, lietuvės namo keliavo kartu su rusėmis, kurias treniravo kitas Lietuvos treneris Alfredas Vainauskas. Po Senojo žemyno pirmenybių lėkė abiejų strategų galvos.

Lietuvos krepšinio federacijos vadovai nusprendė, kad prie šalies rinktinės vairo stoja buvęs Kauno komandos „VIČI-Aistės“ treneris Mantas Šernius. Strategui darbas teko ne iš lengvųjų: jis turėjo iš naujo sugalvoti planą, kuo pakeisti tokias žaidėjas kaip Rima Valentienė ar Aušra Bimbaitė, ir kovoti dėl kelialapio į Europos čempionatą. Nors Sandra Linkevičienė, kuri kartu su Egle Šulčiūte turėjo tapti kertinėmis komandos žaidėjomis, patyrė traumą, M. Šernius sugebėjo suburti jauną ir ambicingą komandą, kuri sugebėjo grįžti į Senojo žemyno pirmenybes.

„Žvelgdamas į darbartinę rinktinę kol kas negaliu nieko pasakyti. Yra daug džiaugsmo ir euforijos, kad patekome į Europos krepšinio čempionatą, bet tai turėtų atrodyti kaip natūralus dalykas, kad ten žaisime. Anksčiau niekas per daug nesidžiaugdavo, nes visi laukdavo, kaip ten pasirodysime. Nežinome tikrosios rinktinės jėgos, nes ji dar nesusitiko su rimtomis varžovėmis, kaip Prancūzija, Ispanija, Rusija ar Čekija. Visos keturios yra vedančios komandos. Kai susitiks su tokiomis varžovėmis, pasirodys jų tikrasis lygis“, – kalbėjo net 7 metus nacionalinei komandai vadovavęs V. Gedvilas.

Tačiau treneris sutinka, kad rinktinėje yra daug perspektyvių merginų ir treneriai turi daug ambicijų: „Norai yra geri, bet ar sutaps su galimybėmis – sunku pasakyti. Dabartinė rinktinė – atsinaujinusi, bet, norint turėti moterų krepšinį, komandą turi papildyti jaunos ir perspektyvios žaidėjos, kaip vyrų. Vyrų krepšinyje kartų kaita nėra tokia skausminga kaip moterų.“

„Turiu savo „kūdikį“ buvusį „Viktorijos“ klubą, dabartinę Kauno „Aisčių“ komandą. Jos tikslas yra kviesti tik jaunas gabias žaidėjas, kurios galėtų ateityje atstovauti Lietuvos rinktinei. Kitokių krepšininkių, pavyzdžiui, užsieniečių, tikrai neketiname kviesti. Nors esu kitoje veikloje, tačiau jaučiu didelius sentimentus ir atlieku nematomą darbą“, – pasakojo V. Gedvilas.

Problema – treneriai

Daugelis jaunų krepšininkių, manydamos, kad nėra perspektyvų treniruotis Lietuvoje, stengiasi išvažiuoti už Atlanto. Tai padarė ir viena dabartinės rinktinės lyderių Kamilė Nacickaitė. Tačiau tai tik vienetinis atvejis, kai vėliau grįžusi į Europą krepšininkė demonstruoja aukščiausią žaidimo lygį.

„Į Ameriką reikia važiuoti žaisti nebent į profesionalų lygą. Tik tada gausi kokios nors naudos ir tobulėsi. Tik viena tokia K. Nacickaitė, kuri grįžusi iš universiteto yra gero lygio žaidėja. Žinoma, nėra nieko blogo, jeigu mūsų merginos išvažiuoja žaisti į stiprius Europos klubus. Tai darė J. Štreimikytė, Jolanta Vilutytė, L. Dambrauskaitė ir visos kitos žaidėjos, kurios tapo Europos čempionėmis. Gerai, kad paskui atvažiuoja žaisti rinktinėje ir jai labai padeda. Bet tai turėtų būti nesustabdomas procesas – vienos išvažiuoja, kitos papildo komandas. Kad tai nenutrūktų, turime ieškoti trenerių, kas yra viso krepšinio pagrindas. Ypač moterų treneris turi įdėti dvigubai daugiau pastangų nei vyrų“, – kodėl kaip dūmas krepšinio pasaulyje pradingsta merginos, kalbėjo V. Gedvilas.

Buvęs rinktinės treneris mano, kad didžiausia problema moterų krepšinyje – treneriai. Jaunų ir talentingų strategų, kurie galėtų dirbti, beveik nėra.

„Labai gaila, kad neatsiranda jaunų ir talentingų trenerių, kurie galėtų ruošti merginas. Žinoma, yra tokių fanatiškų specialistų kaip Diliara Velišajeva. Turint bent du tokius trenerius kiekviename mieste, moterų krepšinis niekur nedingtų. Kiek gatvėse vaikšto aukštų mergaičių? Kartais pasižiūriu į merginą kaip į būsimą krepšininkę ir mąstau, kad tikrai galėtų žaisti. Tiek federacija, tiek Kūno kultūros ir sporto departamentas, tiek visos kitos suinteresuotos organizacijos turėtų skirti didesnį dėmesį. Didžiausias dėmesys skiriamas iš Vyriausybės ir Lietuvos moterų krepšinio lygos. Bet laikausi nuomonės, kad viskas prasideda nuo sporto mokyklos, kur pagrindas – vaikai ir treneriai“, – balsas.lt teigė V. Gedvilas.

TIK FAKTAI

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė Europos čempione tapo 1938 ir 1997 metais.

1998-ųjų pasaulio čempionate ji užėmė 6 vietą.

2001 ir 2005 metais rinktinė liko per žingsnį nuo medalių Senojo žemyno pirmenybėse, užėmusi 4 vietą.