Treneris A. Šatas – apie auksinės kurčiųjų rinktinės nuoskaudas ir nuotykius su „Lietuvos ryto“ žaidėjais

1968 metais tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą baigęs Algimantas Šatas jame įleido tolimesnes savo gyvenimo šaknis. Penktą dešimtmetį sostinėje besidarbuojantis specialistas Lietuvos edukologijos (LEU) universiteto rinktinę 2001-aisiais atvedė iki Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) bronzos medalių.

Treniruodamas šalies moterų rinktinę strategas nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, tačiau ryškiausiomis raidėmis jo biografijoje spindi pasiekimai su šalies kurčiųjų rinktine.

A. Šatas su šia komanda pasiekė viską – dukart tapo kurčiųjų olimpinių žaidynių čempionu, laimėjo pasaulio ir Europos pirmenybes. Specialistas neslepia, iš čempionatų su aukščiausios prabos apdovanojimais sugrįžtančią rinktinę pasitinka tik giminaičiai, o apie bent vieno korespondento dėmesį kurtieji gali tik pasvajoti.

„Dėl dėmesio trūkumo žaidėjams ir tėvams labai skaudu. Jie įaugę į mano vidų. Tas pats Robertas Puzinas jau turi penkis olimpinius medalius. Tačiau ar kas nors apie jį rašė, ar kur nors jis buvo pagerbtas? Aišku, simboliškai krepšininkai pasveikinami, bet nuoskaudą jie tikrai jaučia", – kalbėjo treneris.

Išsamiame interviu naujienų portalui Alfa.lt specialistas pasidalijo mintimis ne tik apie kurčiųjų krepšinį, bet ir buvusius bei esamus Vilniaus „Lietuvos ryto" žaidėjus. Jam LEU rinktinėje teko dirbti su Martynu Gecevičiumi, Artūru Jomantu, Steponu Babrausku ir kitais oranžinio kamuolio profesionalais.

„Rimti vyrai Martynas Gecevičius ir Evaldas Kairys, o štai su Žydrūnu Keliu buvo problemų. Buvo atvejis, kai per minutės pertraukėlę jis šūktelėjo: „Ką tu čia man aiškini." Vėliau jam pasakiau paprastai – čia universitetas, o ne profesinė mokykla. Jeigu nepatinka, gali būti laisvas. Po to epizodo mūsų santykiai visiškai pasikeitė, jis tapo paklusnus studentas", – atviravo 68-erių A. Šatas.

Teko žaisti „Statyboje"

Žinome Jūsų pasiekimus trenerio karjeroje, o ką veikėte, kai dar pats buvote studentas? – pradėjome pokalbį su pašnekovu.

Istorijos fakultete turėjome labai sportišką kolektyvą. Čia studijavo Rimantas Endrijaitis, Mindaugo Lukauskio tėvas, Danas Pozniakas. Daug kartų esame laimėję tarpfakultetinį krepšinio turnyrą. Vėliau mane paskyrė dirbti į Sporto centrą ir prasidėjo naujas etapas.

1968–1969 m. trumpam buvau pakviestas į Vilniaus „Statybą. Jeigu atvirai, ten buvau vienuoliktas dvyliktas žaidėjas, bet vien patekti į komandą man buvo didžiulis pasiekimas. Su „Statyba" iškovojome sidabrą Lietuvos pirmenybėse ir šalies taurę. Vėliau reikėjo rinktis, ar tęsti krepšininko karjerą, ar pasukti trenerio keliu. Iki šiol su buvusiais žaidėjais kasmet susirenkame pagerbti buvusio trenerio ir klubo įkūrėjo Antano Paulausko atminimą.

Kodėl nusprendėte imtis darbo su kurčiaisiais?

Su kurčiaisiais pradėjau dirbti 1972-aisiais. Dešimt kartų tapome Sovietų Sąjungos čempionais, tris kartus laimėjome taurės varžybas. 1984-aisiais tapau visos SSRS kurčiųjų rinktinės treneriu. Į Europos čempionatą Švedijoje išvažiavome su trimis lietuviais, estu ir šešiais rusais. Iškovotus aukso medalius ant kaklo mums užkabino šalies karalienė Silvija. Po ketverių metų Prancūzijoje, Leone, šį pasiekimą pakartojome.

1992 m. Europos kurčiųjų pirmenybėse lietuviai ir be manęs tapo čempionais. Komandą tada treniravo Saulius Pladys. Po metų Sofijoje (Bulgarijoje) vėl tapome kurčiųjų olimpinių žaidynių čempionais. Simboliška, kad tą patį pasiekimą tame pačiame mieste pakartojome po 20 metų.

Man atrodo, kad kurčiųjų atsidavimas ir požiūris į darbą dažnai pranoksta sveikųjų. Jie labai jaudinasi dėl nesėkmių ir stengiasi. Gali parodyti porą pratimėlių ar derinių ir juos jie kals visą treniruotę. Dabar jaučiamas pagyvėjimas. Kurtieji krepšinį myli – mėgėjų lygose jie turi 17 komandų. Lietuvoje kurčiųjų yra apie 10 tūkstančių, o Kinijoje – 20 milijonų. Bet su jais vargo krepšinyje dar neturėjome (juokiasi).

Nešvarūs žaidimai

Krepšinis Lietuvoje – be konkurencijos, bet iškovoję medalius Jūsų auklėtiniai sulaukia daug mažiau dėmesio nei profesionalai. Kaip į tai reaguoja patys žaidėjai?

Dėl dėmesio trūkumo žaidėjams ir tėvams labai skaudu. Grįžtame su auksu iš olimpinių žaidynių, o nėra nė vieno korespondento. Kalbėkime atvirai, jie „netraukia" iki rinktinės lygio, bet mums tenka žaisti su Miha Zupano komanda. Ne tik žaidžiame, bet ir laimime prieš jo rinktinę. Yra ir kitas slovėnų aukštaūgis, kuris laisvai galėtų rungtyniauti LKL. Ir mūsų R. Puzinas yra porą sezonų žaidęs Panevėžio „Malsenos" komandoje.

Jie įaugę į mano vidų. Darome stovyklas, visai rinktinei turime du dušus. Ieškome pigiausių variantų. Gal pagrindinei rinktinei reikėtų duoti ne po penkis aprangų komplektus, o keturis? Tada bent vienas liktų mums. Tas pats R. Puzinas jau turi penkis olimpinius medalius. Tačiau ar kas nors apie jį rašė, ar kur nors jis buvo pagerbtas? Aišku, simboliškai krepšininkai pasveikinami, bet nuoskaudą jie tikrai jaučia.

Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate?

Regionų krepšinio lygoje (RKL) būtume patekę į A divizioną, jei ne tam tikri nešvarūs žaidimai. Nežinau kitų atvejų pasaulyje, kai kurtieji žaidžia girdinčiųjų čempionatuose. Dabar galima prikibti, kad dažnai pralaimime, bet jeigu kažką dar norime pasiekti 2017-ųjų olimpiadoje, komandą reikia jauninti. Tikrai bus tokių, kurie iki tada neišlaikys aukšto žaidimo lygio, jų kartelė smuks.

Svarbiausia, kad žaidėjai manimi tiki. Po praėjusių metų pergalės Sofijoje dar per apdovanojimų ceremoniją sulaukiau auklėtinių klausimų, ar liksiu su komanda. Aišku, tai pakartoti bus sunku, tačiau žaidėjai prižadėjo sunkiai dirbti (šypsosi). Pamenu, prieš finalą su Venesuela nemiegojau beveik visą naktį, analizavau varžovus. Kažkur tikrai kirba noras sudalyvauti ir šeštoje olimpiadoje. Kažin ar tiek kas nors yra ten važiavęs.

Kaip bendraujate su žaidėjais?

Ant lentos brėžinių nebraižau – stumdau vadinamąsias šaškes. Taip paprasčiau patiems vaikinams. Jos greičiau užsifiksuoja regimojoje atmintyje. Krepšinyje gestų kalba su jais bendrauju laisvai. Jie gerai skaito iš lūpų, bet man nereikia jų šaukti vardais ar pavardėmis. Dauguma turi pravardes, kurias simbolizuoja konkretūs rankų judesiai.

Kuo išskirtinis kurčiųjų krepšinis?

Kurčiųjų krepšinis stiprus nuo senų laikų. Ir pats kaip žaidėjas instituto laikais esu pralaimėjęs jų komandai. Jie nori savo negalią kažkuo kompensuoti. Jie išvystę greitį ir reakciją. Jeigu pastatytume vienodo sudėjimo ir pajėgumo krepšininkus, didelė tikimybė, kad kamuolį greičiau nuo grindų pasiimtų kurčiasis.

Klaidos moterų krepšinyje

Jums teko stovėti ir prie moterų rinktinės vairo. Kaip vertinate tą laikotarpį?

Su tuometinio instituto studentėmis Lietuvoje dažniausiai likdavome antroje arba trečioje vietoje, pirma visada priklausė Vilniaus „Kibirkšties" pagrindu suburtai Vilniaus universiteto komandai. Diplominį darbą pas mane rašė ir pirmoji Šarūno Marčiulionio žmona Ingrida Reinikova. Po Nepriklausomybės atkūrimo vadovavau Vilniaus „Lietuvos telekomui". Visas geriausias žaidėjas – Jurgitą Štreimikytę, Liną Dambrauskaitę, Rimą Petronytę, Jurgitą Kaušaitę ir kitas – pavyko pasikviesti ginti Vilniaus pedagoginio universiteto garbę. Kur tu netapsi geriausia studenčių komanda su tokiomis žaidėjomis (šypsosi).

Netrukus šviesios atminties Stanislovas Stonkus pamatė, kad reikalai einasi gerai, ir pakvietė mane dirbti moterų rinktinės treneriu. Juo dirbau 1991–1992 m. Per šį laikotarpį nepralaimėjome nė vienų rungtynių, bet vėliau buvau „suvalgytas". Kai kurie žmonės komandą papjaustė gabaliukais, branduolį perkėlė į Kauną. 1993 m. pavyko surinkti išsibarsčiusias paneles ir su jomis nuvažiuoti į pasaulio universiadą Bafale (JAV). Joje likome ketvirti – buvome geriausia Europos komanda. Vėliau moterų rinktinę perėmė kiti, komanda nesugebėjo patekti į Europos čempionatą, tuo pačiu neteko galimybės grumtis ir olimpinėse žaidynėse.

Netrukus rinktinė tapo Europos čempione...

1997 m. prie komandos vairo stojo Vydas Gedvilas. Ekipoje buvo aštuonios merginos iš tų, kurios žaidė Bafalo universiadoje. Aišku, aukso neatimsi, bet vėliau vėl nebuvo patekta į olimpines žaidynes. Dabar lengva pasakyti, bet manau, jeigu nebūtų prikaišiota pagalių į ratus, moterų rinktinė tikrai galėjo patekti į 1996 m. Atlantos žaidynes. Buvo labai gerai dirbama, bet vėliau akumuliatoriai nusėdo. Kažkur kažkas buvo praleista. Dabar bandoma visa tai atgaivinti, galbūt pavyks.

Rado bendrą kalbą su studentais

Pakalbėkime apie studentų krepšinį. Kokie žmonės buvo dabar žymiais krepšininkais tapę jūsų auklėtiniai?

Komanda buvo tikrai gera – A. Jomantas, S. Babrauskas, M. Gecevičius, Vilmantas Dilys, E. Kairys, Ž. Kelys. Dabar turime Darių Darvydą, Ovidijų Varanauską, Martyną Paliukėną, pirmame kurse mokosi Edvinas Šeškus, jis labai motyvuotas, nes nori gauti žaidybinio laiko. Prieš porą metų po pirmojo LSKL rato dar buvome pirmi. Komandą perėmus Rūteniui Paulauskui, likome septinti, Egidijui Ženeževičiui – devinti. Esmė ta, kad, norint turėti bent LKL lygio žaidėjų, juos reikia prilaikyti. Kitaip sakant, atrasti su jais bendrą kalbą, padėti jiems moksluose. Jeigu nori konflikto, jį gausi greitai. Po to vyksta tik krepšininkų išbraukimas iš universiteto sąrašų. Šioje situacijoje mes tik pralaimime.

Dabartinis „Lietuvos ryto" direktorius Martynas Purlys irgi buvęs mano studentas. Savo gretose turėtume ir Paulių Dambrauską, bet Mykolo Romerio universitetas (MRU) jam pasiūlė geresnes sąlygas. Jis garbingas vaikis, nebijojo paskambinti man ir to pasakyti. Rimti vyrai M. Gecevičius ir E. Kairys, o štai su Ž. Keliu buvo problemų. Buvo atvejis, kai per minutės pertraukėlę jis šūktelėjo: „Ką tu čia man aiškini." Vėliau aš jam pasakiau paprastai – čia universitetas, o ne profesinė mokykla. Jeigu nepatinka, gali būti laisvas. Po to epizodo mūsų santykiai visiškai pasikeitė, jis tapo paklusnus studentas.

Kas Jus labiausiai stebina šių dienų aktualijose?

Labai maloniai nustebino šių metų „Žalgiris". Lukas Lekavičius ir Vaidas Kariniauskas žaidžia gerai. Įdomūs žaidėjai Tomas Dimša ir Artūras Gudaitis. Kam imti užsieniečius? Manau, su „,mažiukais" stipriai padirbėjo Šarūnas Jasikevičius. Įdomus Panevėžio „Lietkabelio" žaidėjas Lukas Aukštikalnis, Alytaus „Dzūkijoje" – M. Paliukėnas. Alytaus komanda apskritai simpatiška. Ten dirba labai neblogas treneris, kuris atlieka racionalius ir protingus keitimus. Klaipėdos „Neptūnas" labai banguoja, bet tikiuosi, kad Kazys Maksvytis komandą suvaldys. „Lietuvos rytas" tikrai atrodo neblogai. Gediminas Orelikas labai smarkiai patraukęs į priekį, Billy Baronas įgauna formą, M. Lukauskis išlaiko lygį. Labai nustebino Mindaugo Kuzminsko žaidimas Ispanijoje. Jis ten jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Mindaugą rinktinėje mums reikia tikrai labiau išnaudoti.

Kalbant apskritai, Lietuvos krepšinis tikrai išpuoselėtas. Džiaugiatės tuo?

Kitos sporto šakos mums pavydi. Krepšinis gali devynerius metus nieko nedaryti ir rankinis jo nepasivys. Turime 34 komandas RKL čempionate. Visos komandos aprūpintos tvarkingomis aprangomis, salės tokiuose miestuose kaip Ukmergė nuostabios.

Buvęs komentatorius Vladas Janiūnas man kartą yra uždavęs gerą klausimą: „Ar Europoje, žvelgiant procentaliai, yra toks miestas kaip Kaunas, kuriame tiek daug žaidėjų, trenerių, teisėjų?" Žinoma, atsakiau, kad kito tokio miesto nėra. Paskui jo paklausiau, kodėl Kaunas turėjo kviestis trenerį iš Biržų (Vladą Garastą – aut. past.). Tuomet V. Janiūnas nutilo (juokiasi).




Balys Šmigelskas | Alfa.lt

{fcomment}