NBA krepšininkai niršta: sirgaliai leidžia sau per daug

NBA 22 Geg 14

NBA matė, kokie bjaurūs gali būti žaidėjų ir sirgalių konfliktai. Lyga ir jos žaidėjai kartu turi užtikrinti, kad jie vėl nepasikartotų, rašo SI.com.

Dešimtmečius NBA klestėjo dėl to, kad sirgaliai ir superžvaigždės buvo sutalpinti ankštose patalpose, taip sukuriant geriausią rungtynių atmosferą iš visų profesionalių sporto lygų. Geras verslas – turėti sirgalius, kurie yra arti superžvaigždžių, jei tik jie iš tikrųjų nemėto akmenų.

Kol kas niekas akmenų nemeta. Tačiau per pastarąsias porą savaičių keturi būsimieji Šlovės muziejaus nariai viešai skundėsi dėl sirgalių elgesio. Kyrie Irvingas (Bostone) ir Draymondas Greenas (Memfyje) sirgaliams skyrė po dvigubą bausmę. Joelis Embiidas Toronte atkeršijo sirgaliams. Šį savaitgalį Chrisas Paulas pareiškė, kad Dalaso sirgaliai priekabiavo prie jo šeimos ir grasino fiziškai susidoroti.

Viso to pakanka, kad susimąstytumėte, ar lygos nelaukia „Malice in the Palace“ pakartojimas. 2004 m. muštynes Auburn Hills rūmuose lėmė neįprastų veiksnių derinys: degliausias lygos žaidėjas, Indianos žvaigždė Metta Sandifordas-Artestas (tuomet Ronas Artestas); viena karščiausių to meto varžybų „Pistons“ ir „Pacers“; sirgalius, kuris į Artestą metė gėrimą su Grego Maddukso tikslumu. Tačiau šiandieninis klimatas tarp sirgalių ir krepšininkų taip pat kelia nerimą.

Pernelyg daug viešų diskusijų skatina pyktis; sirgaliai žodžiu ar net fiziškai užsipuola žaidėjus – tai tik vienas iš pavyzdžių. Daugelis šiuolaikinių žvaigždžių yra nepatenkinti (nes jie labai gerai žino apie įžeidinėjimus, ypač socialiniuose tinkluose) ir įgalinti (nes jie labai gerai žino, kad jų organizacijoms jų reikia, o sirgaliai labiau linkę palaikyti žaidėjus bet kokiame ginče nei prieš 20 metų). Daugelis jų taip pat pagrįstai nusivylę nuolat lėtai vykstančia visuomenės rasine pažanga ir nėra nusiteikę, kad kas nors su jais netinkamai elgsis. Prieš dvidešimt ar net dešimt metų iš Greeno ir Irvingo būtų tikėtasi atsiprašymo. Vietoj to abu aiškiai parodė, kad nesigaili.

Embiidas sakė, kad prarado pagarbą Toronto sirgaliams, kai jie skandavo „F*** Embiid“ po to, kai šventė po savo taiklaus metimo. Deja, vėliau sekė itin nemalonus incidentas, kuomet gavo stiprų Pascalio Siakamo smūgį alkūne į veidą, dėl kurio patyrė akiduobės lūžį ir smegenų sukrėtimą.

Grįžęs į antrąjį etapą („Sixers“ eliminavo „Raptors“), Embiidas buvo paklaustas apie incidentą ir teigė, kad tai ne tik Toronto problema: „Šiomis dienomis tai vyksta keliose arenose, kur sirgaliai jaučiasi taip, tarsi būtų gerai sakyti „F kam nors“. … [Arenoje yra] krūva vaikų. Nemanau, kad tai turėtų būti O.K. Jei į tai reaguoji, tai beveik kaip Draymondo situacija, ir lyga tave nubaudžia. … Aš tiesiog kalbu už tikrai visus NBA žaidėjus. Kaip jau sakiau, jei duodi, turi mokėti ir paimti.“

Visa tai atrodo protinga ir niekas neturėtų tiesiog rėkti keiksmažodžių vaikų pilnoje arenoje, tačiau Embiidas taip pat išryškino kai kurių žvaigždžių ir lygos biuro nesusikalbėjimą. NBA mano, kad turi mechanizmus, kurie padeda išlaikyti karštą, o ne sprogstančią rungtynių atmosferą. Tačiau žaidėjai turi tikėti, kad tie mechanizmai veikia ir kad tų mechanizmų pakanka. Priešingu atveju lyga rizikuoja, kad žaidėjai padarys daugiau nei tik apsiriks.

Ir taip, jei atsakysite sirgaliams pirštu, lyga jus nubaus. Bet taip pat galite padaryti tai, ką LeBronas Jamesas padarė Indianapolyje anksčiau šį sezoną: NBA žvaigždė gali padaryti taip: pasakyti apsaugai ir išprašyti sirgalius lauk. Pastaraisiais metais NBA pabrėžė šią galimybę žaidėjams.

The play where Joel Embiid got injured pic.twitter.com/GYWDUxupoU
— NBACentral (@TheNBACentral) April 30, 2022

Embiido argumentas: „Jei duodi, turi mokėti ir paimti“ reiškia, kad kai sirgaliai šaiposi, žaidėjai turėtų atsakyti tuo pačiu. Tačiau milijonus dolerių per metus uždirbančio žaidėjo standartas yra ir visada buvo aukštesnis nei sirgalių, kurie moka už tai, kad galėtų stebėti rungtynes. Dalis profesionalaus sportininko darbo – žinoti, kada nereikia atsakyti. Jei sirgalių šaipymasis tampa nevaldomas, žaidėjas turi pasakyti apsaugai. Jei NBA žaidėjų nebetenkina toks sprendimas, komisaras Adamas Silveris turi tai pripažinti ir aktyviai imtis spręsti šią problemą.

Konfliktai tarp sirgalių ir žaidėjų nėra nauja problema, ir NBA iš tikrųjų ją sprendžia daug geriau nei anksčiau. 1995 m. „Rockets“ gynėjas Vernonas Maksvelas išėjo į tribūnas ir trenkė hekeriui. Jo bausmė – 10 rungtynių diskvalifikacija ir 20 000 JAV dolerių bauda. Po devynerių metų Artestas įsiveržė į tribūną, o komisaras Davidas Sternas suspendavo jį likusiai sezono daliai.

Šiais laikais daugelis komandų uždraudžia sirgaliams žaisti ilgą laiką ir naudoja veido atpažinimo technologijas, kad užtikrintų šių draudimų vykdymą. Dar svarbiau: kiekviena komanda keliauja su bent vienu apsaugos darbuotoju, o superžvaigždės paprastai atsiveža ir savo apsauginius. Ch. Paulo asmens sargybinis sėdėjo už „Suns“ suolo Dalase. Jis negalėjo sustabdyti sirgalių agresijos, bet galėjo su ja susidoroti. „Mavericks“ išvarė gerbėją iš arenos.

Paulas vis tiek turėjo teisę pykti. Dauguma žmonių taip ir būtų pasielgę. Tačiau jo žinutė „Twitter“, kuria jis reagavo į incidentą Dalase – „Norime nubausti žaidėjus už tai, kad jie kalba fanams, bet fanai gali uždėti rankas ant mūsų šeimų“ – rodo, su kokia trapia pusiausvyra šiuo metu susiduria NBA. Silveris gali pagrįstai pabrėžti, kad jo lyga neleidžia sirgaliams liesti žaidėjų šeimų; juk Dalase sirgalius buvo išvarytas. Tačiau tai menka paguoda įžaidėjui, kuris sako, kad jo mamą ir žmoną per Motinos dieną pastūmė sirgaliai. („Mavericks“ teigė, kad „nedrausmingi gerbėjai bandė nepageidaujamai apkabinti“ ir buvo išvaryti.)

Kai Embiidas sako, kad „kalba už visus NBA“, o trys kitos žvaigždės netiesiogiai jį palaiko savo veiksmais, tai turėtų kelti lygos susirūpinimą. NBA matė, kokie bjaurūs gali būti tokie incidentai. Lyga ir jos žaidėjai kartu turi užtikrinti, kad jie daugiau nepasikartotų.