[Komentaras] Sportinis principas Eurolygai neįdomus?

Jau eilę metų stipriausioje sezono žemyno lygoje varžosi visas tuzinas „stipriausių" komandų, turinčių gerą gyvenimą garantuojančias A licenzijas bei dar tiek pat kitų, neretai mažai kam žinomų vidutiniokų, „egzotiškų" krepšinio šalių komandų, kurios į Europos elitą patenka užėmusios kuo aukštesnes vietas savo nacionalinuose čempionatuose, kuriuose tokioms ekipos dažniausiai užtenka įveikti Juznės „Khimik", Zielonos Guros „Stelmet" ar kitus panašaus lygio klubus.

Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Ispanija, Vokietija ar Rusija (šiame straipsnyje nesigilinkime į politines problemas, bei jų aspektus) „už borto" lieka tokios gerai žinomos komandos kaip Bambergo „Brose Baskets", Saragosos CAI, Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban", Maskvos srities „Chimki" ar Kazanės „Unics", kuriose, be vietinių šalies talentų, savo pajėgumą demonstruoja ir krūva aukščiausių Europos krepšinio žvaigždžių.

Kiekvienos šalies krepšinio lygos pajėgumą vertina, jų reitingus sudarinėja ir galimybę rungtyniauti Eurolygoje suteikiančių B licenzijų kiekį valstybėms paskirsto šios lygos vadovų komisija. Tačiau stebint jau kurį laiką nesikeičiančią situaciją, reikėtų savęs paklausti – ar ši sistema veiksminga? Abejotina.

Itin keista, jog stipriausias senojo žemyno čempionatas savo dalyvius atsirenka remdamasis ekipų rezultatais ne savo turnyre, o jų vietinėse lygose, kurias sulyginti kartais yra tiesiog neįmanoma. Kodėl krepšininkai, prasibrovę į „Top 16" etapą ar netgi patekę tarp keturių arba aštuonių stipriausių Europos komandų, už tai negauna nieko ir jau kitą sezoną turi grįžti į Europos taurės turnyrą, VTB vieningąją lygą ar išvis tenkintis tik savo vietine lyga?

Žymiai išmintingesnis sprendimas būtų į Eurolygą kasmet priimti praeitų metų „Top 16" etapo dalyvius, o prie jų pridėti dar aštuonias komandas, kurios dėl kelialapių į prestižiškiausią sezono žemyno lygą kautųsi tarpusavyje.

Žinoma, reikia nepamiršti ir aktyviai uždarbiaujančios Europos taurės, kuri, viliodama čempionams skiriama vieta Eurolygoje, „plėšia" krepšinio klubų kišenes milžiniškais mokesčiais, kuriuos tenka susimokėti prieš kiekvieną čempionato etapą. Jei jau ši lyga tokia svarbi, tuomet būtų galima jai skirti bent dvi, o galbūt netgi keturias, vietas Eurolygoje.

Rinkimės, jog Europos taurės turnyras deleguoja keturis klubus, tada Eurolygoje iš viso turime užpildytas jau 20 vietų (16+4). Likusius kelialapius būtų galima išdalinti praplėtus kasmet vykstantį kvalifikacinį turnyrą, kuriame šiuo metu varžosi po aštuonias ekipas, besikaunančias dėl vienintelio bilieto.

Eurolygos atrankos turnyre galėtų kautis po vieną, geriausiai savo vietiniame čempionate pasirodžiusią komandą (neskaitant jau turinčių vietas Eurolygoje). Tiesa, šiuo atveju ir vėl tektų iš dalies pasitelkti šalių reitingus, kadangi, savaime suprantama, šiame turnyre negalėtų varžytis visų 50-ies šalių atstovai, o tuo labiau, kad tokios šalys kaip Monakas ar Vatikanas savo ekipų tiesiog neturi.

Realiausia būtų surengti 16-os komandų turnyrą, kuriame būtų varžomasi įprasta atkrintamųjų varžybų sistema. Visi klubai, patekę į pusfinalius, gautų pakvietimą į Eurolygą, o bendroje įskaitoje užimta aukštesnė vieta leistų patekti į stipresnį krepšelį, kuris suteiktų sąlyginai silpnesnius varžovus. Pavyzdžiui, finalininkai pagal pajėgumą galėtų būtų priskiriami į 5-ąjį krepšelį, o 3-ąją ir 4-ąją vietą užėmę klubai patektų į 6-ąjį.

Didelį nerimą ir nepasitenkinimą kelia ir šiuo metu Eurolygoje naudojama licenzijų sistema. Kodėl šiais laikais viską turi lemti pinigai? Ar kada nors pagalvojote, jog prestižiškiausia senojo žemyno lyga vaikosi turtingus klubus ir žemai lenkia jiems kepurę, tačiau, iš tiesų, didesnių pajamų tai beveik neatneša. A licenzijas turintys ir dėl pralaimėjimų pernelyg nesisielojantys Europos grandai savose žemėse anaiptol neprivilioja tiek žiūrovų, kiek jų neretai susirenka paprastų lygos vidutiniokų arenose.

Tokiose šalyse kaip Ispanija, Italija ar Lenkija, kur pirmoji „religija", be abejonės, yra futbolas, Eurolygos vardas tikrai nėra garsinamas taip, kaip tai yra arba galėtų būti daroma tokiose, kartais visai mažose valstybėse kaip Lietuva ar Latvija.

Galbūt, pradėjus skirti didesnį dėmesį sąžiningumui skirtingo kalibro ar finansinio pajėgumo klubų atžvilgiu bei vadovaujantis sportiniu principu, savaime išaugtų ir Eurolygos paklausa bei autoritetas?

Šį klausimą gliaudyti turėtų ispano Jordi Bertomeu diriguojama Eurolygos komisija, kuri, deja, yra labiau užsiėmusi senojo žemyno šalių krepšinio reitingų sudarinėjimu bei kovomis su dar kaprizingesne FIBA valdyba...






BasketZone.lt

{fcomment}