Mažyliai neprivertė ilgam užmiršti krepšinio

Pen­kis su pu­se se­zo­no Eu­ro­pos klu­bų gar­bę gy­nu­si Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės mo­te­rų krep­ši­nio ly­gos vi­du­rio puo­lė­ja Eg­lė Šul­čiū­tė vėl žai­džia Lie­tu­vo­je. Bet ne sos­ti­nė­je, ku­rio­je pra­lei­do di­džią­ją da­lį kar­je­ros ir iš ku­rios 2007-ųjų gruo­dį pa­kė­lė spar­nus į už­sie­nį, o 30 tūkst. gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je Ute­no­je.

„U­te­nos" krep­ši­nio klu­bo va­do­vas Ro­lan­das Ja­ru­tis su vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu Alf­re­du Vai­naus­ku va­sa­rą nu­spren­dė su­bur­ti pa­jė­gią ko­man­dą, ku­ri Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­go­je (LMKL) ga­lė­tų mes­ti iš­šū­kį čem­pio­nei Vil­niaus „Ki­birkš­čiai-VI­ČI" ir ne­pa­da­ry­tų gė­dos de­biu­tuo­da­ma Eu­ro­pos tau­rės tur­ny­re. To­dėl ki­tą­met tris­de­šimt­me­tį švę­sian­ti 190 cm ūgio E. Šul­čiū­tė su­si­gun­dė ute­niš­kių vi­lio­nė­mis. Juo­lab kad ne­rei­kės il­gam ir to­li ati­trūk­ti nuo dvi­gu­bai pa­gau­sė­ju­sios šei­mos.

Tarp krep­ši­nio ir vaikų

Krep­ši­nin­kės gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė, kai 2012 me­tų lie­pos 14-ąją ji iš­te­kė­jo už Ma­ri­jaus Ge­ce­vi­čiaus, ku­ris anks­čiau ir­gi ak­ty­viai žai­dė krep­ši­nį, gar­saus krep­ši­nin­ko Mar­ty­no Ge­ce­vi­čiaus bro­lio. Šių me­tų sau­sio 4-ąją šei­ma su­si­lau­kė dvy­nių: Gre­tos ir Lu­ko. Dėl to­kio ste­buk­lo 2013-ųjų va­sa­rą Eg­lė bu­vo pri­vers­ta nu­trauk­ti kar­je­rą už­sie­ny­je. Pra­ėju­sį se­zo­ną ji vi­sas jė­gas ir mei­lę sky­rė mo­ti­nys­tei.

Dvy­nių su­si­lau­ku­si po­ra vos spė­jo su­ktis, ta­čiau Eg­lė ne­no­rė­jo į ša­lį nu­stum­ti krep­ši­nio. Ne­praė­jus nė trims mė­ne­siams ji vėl pra­dė­jo tre­ni­ruo­tis - reng­tis Eu­ro­pos čem­pio­na­to at­ran­kos var­žy­boms. Nuo 2002 me­tų Lie­tu­vos mo­te­rų rink­ti­nės gar­bę gi­nan­ti aukš­taū­gė ta­po ko­man­dos ka­pi­to­ne. Drau­ge su mer­gi­no­mis ir pa­skir­tu nau­ju vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu Man­tu Šer­niu­mi ji iš­ko­vo­jo ke­lia­la­pį į ki­tų me­tų Eu­ro­pos čem­pio­na­tą. At­ran­kos tur­ny­re Eg­lė per rung­ty­nes žai­dė vi­du­ti­niš­kai 11 mi­nu­čių ir pel­nė 4,8 taš­ko, dvi­taš­kius mes­da­ma 50 proc. taik­lu­mu.

Ge­riau­sias se­zo­nas – prieš motinystę

Še­šis­kart Lie­tu­vos čem­pio­nė E. Šul­čiū­tė kal­bė­da­ma su LŽ ti­ki­no, kad žais­ti už­sie­ny­je - ge­ra pa­tir­tis. Krep­ši­nin­kė ne­tau­so­da­ma jė­gų kau­sis ir dėl sep­tin­to ti­tu­lo, o jei at­si­ras­tų ga­li­my­bė, kaip pri­si­pa­ži­no, vėl va­žiuo­tų rung­ty­niau­ti į už­sie­nį, nes le­gio­nie­rės sta­tu­sas jai prie šir­dies.

Pa­sta­rą­jį kar­tą – 2012-2013 me­tais – E. Šul­čiū­tė žai­dė Sa­la­man­kos „Per­fu­me­rias Ave­ni­da" ko­man­do­je. Su­ta­pi­mas ar ne, bet prieš ar­tė­jan­čius as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo po­ky­čius tas se­zo­nas jai bu­vo ge­riau­sias už­sie­ny­je. Per le­gio­nie­rės kar­je­rą Eg­lė rung­ty­nia­vo ke­tu­rių ša­lių klu­buo­se, ta­čiau tik 2013-ųjų ba­lan­dį pa­vy­ko pel­ny­ti me­da­lį – su Sa­la­man­kos klu­bu lie­tu­vė ta­po Is­pa­ni­jos čem­pio­ne. Nė vie­no ma­čo ne­pra­lei­du­si E. Šul­čiū­tė rin­ko vi­du­ti­niš­kai 8,4 taš­ko ir 5,8 kar­to at­ko­vo­jo ka­muo­lį. Pa­gal tri­taš­kių taik­lu­mą Is­pa­ni­jos ly­go­je ji užė­mė tre­čią­ją vie­tą (42,2 proc.).

Per sa­vo kar­je­rą E. Šul­čiū­tė yra rung­ty­nia­vu­si Vil­niaus „Lin­tel 118", Aly­taus „Snai­gė­je", Vil­niaus „Lie­tu­vos te­le­ko­me", Vil­niaus TEO, taip pat gy­nu­si Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos, Tur­ki­jos ir Pra­ncū­zi­jos klu­bų gar­bę.

Ti­tu­lų al­kio neprarado

– Jū­sų kar­je­ra pa­si­su­ko la­bai ne­ti­kė­tai – tiek me­tų žai­dė­te už­sie­ny­je ir stai­ga per­si­kė­lė­te į Ute­ną. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te šį mies­tą? – LŽ pra­dė­jo po­kal­bį su Eg­le Šulčiūte.

– Tai lė­mė ir vai­kai, ir „U­te­nos" ko­man­dos di­rek­to­riaus R. Ja­ru­čio nuo­la­ti­nis kal­bi­ni­mas. Šis klu­bas tu­ri di­de­lį pra­na­šu­mą - var­žy­sis Eu­ro­pos tau­rės tur­ny­re. To­dėl va­sa­rą va­do­vai la­bai sten­gė­si su­bur­ti stip­rią ko­man­dą. Ma­nau, jiems pa­vy­ko.

Kad li­kau Lie­tu­vo­je, ži­no­ma, la­biau­siai lė­mė vai­kų gi­mi­mas. Kol jie dar ma­ži, ne­la­bai ga­liu kur iš­vyk­ti.

– Esa­te še­šis­kart LMKL čem­pio­nė. Ar ne­din­go mo­ty­va­ci­ja siek­ti sep­tin­to ti­tu­lo?

– Lai­mė­ti no­ri vi­si ir vi­sa­da. Juk ne­ini į aikš­te­lę šiaip pa­bė­gio­ti ir pa­mė­ty­ti į krep­šį. Ei­ni kau­tis ir lai­mė­ti. Vi­sus čem­pio­nės ti­tu­lus lai­mė­jau su Vil­niaus ko­man­da. Da­bar no­rė­čiau tai pa­da­ry­ti su „U­te­na". Jei lai­mė­siu sep­tin­tą Lie­tu­vos čem­pio­nės ti­tu­lą, mie­lai kau­siuo­si ir dėl aš­tun­to­jo. (Šyp­so­si.)

– Šį se­zo­ną Ute­nos ko­man­da la­bai am­bi­cin­ga. Ką ji pa­si­ren­gu­si nu­veik­ti Lie­tu­vos fron­te ir Eu­ro­po­je?

– Klu­bas la­bai sten­gia­si, kad vi­si bū­tų pa­ten­kin­ti, kad mū­sų gal­vo­se lik­tų kuo dau­giau vie­tos krep­ši­niui ir kad kuo ma­žiau gal­vo­tu­me apie bui­tį. Į "Ute­ną" su­rink­tos pa­jė­gios, drau­giš­kos ir ko­vo­ti no­rin­čios žai­dė­jos. Re­zul­ta­tus pa­ma­ty­si­me pa­va­sa­rį. Juk krep­ši­nio re­zul­ta­tus ga­li lem­ti įvai­rūs fak­to­riai. To­dėl se­zo­no pra­džio­je ne­ver­ta nie­kam ka­bin­ti me­da­lių. Ga­liu tik pa­ža­dė­ti, kad mū­sų mer­gi­nos kau­sis ir Eu­ro­po­je, ir Lie­tu­vo­je.

– Su A. Vai­naus­ku jums yra te­kę dirb­ti 2006-2007 me­tų se­zo­ną – tuo­met jis bu­vo Vil­niaus TEO eki­pos asis­ten­tas. Ar tre­ne­ris la­bai pa­si­kei­tė?

– Ta­da bu­vau dar la­bai jau­na, o jis - ma­žiau pa­ty­ręs. Šiuo me­tu tre­ne­ris smar­kiai pa­to­bu­lė­jęs, trokš­ta dirb­ti su jau­no­mis žai­dė­jo­mis ir per­duo­ti joms kuo dau­giau ži­nių. O pra­ei­tis te­gul lie­ka pra­ei­ty­je.

Už­sie­ny­je ne­si­jau­tė ignoruojama

– Rung­ty­nia­vo­te Ita­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Tur­ki­jo­je. Ku­ri ša­lis jums la­biau­siai pa­ti­ko?

– Be jo­kios kon­ku­ren­ci­jos mie­liau­sia vals­ty­bė yra Is­pa­ni­ja. Ten vis­kas man pa­tin­ka – pra­de­dant kli­ma­tu ir bai­giant žmo­nė­mis, ku­rie lai­min­gi ir ne­pap­ras­tai šil­ti. At­ro­do, jie ne­tu­ri jo­kių rū­pes­čių...

– O ku­rio­je už­sie­nio ko­man­do­je jau­tė­tės ge­riau­siai? Gal ne­įti­ko­te ko­kiam nors tre­ne­riui, gal jis ig­no­ra­vo jus – ne­lei­do daug rung­ty­niau­ti?

– Vi­so­se ko­man­do­se at­mos­fe­ra bu­vo šil­ta. Ne­te­ko pa­kliū­ti į to­kią eki­pą, ku­rio­je ne­pri­tap­čiau ar bū­čiau ig­no­ruo­ja­ma.

Kal­bant apie tre­ne­rius, la­biau­siai įsi­mi­nė bend­ra­vi­mas su Vi­go klu­bo stra­te­gu Mi­ge­liu Men­de­zu. Jis su­ge­bė­da­vo bū­ti ir tre­ne­riu, ir drau­gu, ir pa­ta­rė­ju, ir pa­dė­jė­ju. Nuo­sta­bus žmo­gus.

– Ge­riau­sias jū­sų se­zo­nas už­sie­ny­je bu­vo, kai at­sto­va­vo­te ko­man­dai „Per­fu­me­rias Ave­ni­da", su ku­ria ta­po­te Is­pa­ni­jos čem­pio­ne. Ko­dėl at­sisk­lei­dė­te bū­tent šia­me klu­be?

– Gal eki­pos, ku­rio­se žai­džiau anks­čiau, ne­bu­vo to­kios pa­jė­gios, kad ga­lė­tų lai­mė­ti čem­pio­na­tus. O Sa­la­man­kos ko­man­da bu­vo la­bai stip­ri, tu­rė­jo ge­rus tre­ne­rius, ir klu­bo po­žiū­ris į krep­ši­nin­kes – pro­fe­sio­na­lus. Mums rei­kė­jo tik žais­ti ir siek­ti re­zul­ta­tų. Ir pa­vy­ko: klu­bas ta­po čem­pio­nu, o aš ne­ga­lė­jau skųs­tis dėl as­me­ni­nių ro­dik­lių.

– Ko­kios pa­tir­ties įgi­jo­te nuo 2008 me­tų žais­da­ma sve­tur? Gal pa­me­na­te, kaip jau­tė­tės at­vy­ku­si į pir­mą už­sie­nio klu­bą - Par­mos „La­vez­zi­ni"?

– Kai pir­mą kar­tą nu­vy­kau į už­sie­nio klu­bą, ten rung­ty­nia­vo lie­tu­vė Gab­rie­lė Nar­vi­čiū­tė, tad vis­kas bu­vo kur kas pa­pras­čiau.

Le­gio­nie­rės duo­na su­tei­kė daug pa­tir­ties ne vien kaip spor­ti­nin­kei. Su­si­pa­ži­nau su įvai­riais žmo­nė­mis, pa­ma­čiau skir­tin­gų kul­tū­rų, pa­ju­tau krep­ši­nio ly­gio skir­tu­mus. Rei­kia vi­sa tai pa­čiam pa­tir­ti, ta­da bus leng­viau su­pras­ti. La­bai ti­kiuo­si, kad dar pa­vyks pa­bū­ti le­gio­nie­re, man šis sta­tu­sas prie šir­dies.

– Jei ga­lė­tu­mė­te rink­tis, ko­kio­je už­sie­nio ko­man­do­je no­rė­tu­mė­te rung­ty­niau­ti?

– La­biau­siai no­rė­čiau grįž­ti į Sa­la­man­kos eki­pą. Ten man ti­ko vis­kas.

– Į ko­kią ša­lį pa­tar­tu­mė­te vyk­ti žais­ti jau­noms, kar­je­ros sie­kian­čioms žai­dė­joms?

– Ma­nau, svar­biau­sia yra ne vals­ty­bė, o ko­man­da, jos tre­ne­ris. Prieš ke­liau­jant į už­sie­nį pa­tar­čiau su­si­rink­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos apie klu­bą. Ir jei ne­pa­si­sek­tų, ne­ma­ny­ti, kad ki­tur bus taip pat.

No­ri į olimpiadą

– Šie­met mo­te­rų rink­ti­nė įspū­din­gai žai­dė Eu­ro­pos čem­pio­na­to at­ran­ko­je. Kur to­kio sėk­min­go pa­si­ro­dy­mo prie­žas­tis?

– Ma­nau, vis­kas su­si­dė­jo. Tiek nau­jas tre­ne­ris, tiek mo­te­rų ko­lek­ty­vas, tiek ko­man­dos per­so­na­las dir­bo dėl vie­no tiks­lo ir jį pa­sie­kė. Ma­ty­si­me, kaip sek­sis ki­tais me­tais Eu­ro­pos čem­pio­na­te.

– Rink­ti­nei at­sto­vau­ja­te nuo 2002-ųjų. Ko­kių am­bi­ci­jų tu­ri­te vil­kė­da­ma jos marš­ki­nė­lius?

– At­sto­vau­ti Lie­tu­vai vi­sai kas ki­ta, nei žais­ti klu­be. Į rink­ti­nę kvie­čia­mos ge­riau­sios krep­ši­nin­kės, ir jos vi­sa­da sten­gia­si pa­do­va­no­ti per­ga­lę sa­vo ša­lies krep­ši­nio ger­bė­jams. La­bai no­rė­čiau lai­mė­ti Eu­ro­pos čem­pio­na­tą ir pa­tek­ti į Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nes žai­dy­nes!

Ma­my­čių pokalbiai

– Ute­nos ko­man­do­je esa­te dvi jau­nos ma­my­tės – jūs ir Sand­ra Lin­ke­vi­čie­nė. Abie­jų vai­kai gi­mė pa­na­šiu me­tu, tik jums – dvy­nu­kai. Su Sand­ra dau­giau šne­ka­te apie krep­ši­nį ar apie sa­vo at­ža­las?

– At­ėju­sios į tre­ni­ruo­tę ti­krai ne­puo­la­me ap­ta­ri­nė­ti vai­kų klau­si­mų. O lais­vu lai­ku su Sand­ra daž­niau­siai kal­ba­me apie ma­žy­lius. Juk mums, jau­noms ma­my­tėms, tai pir­mi vai­kai. To­dėl įspū­džių daug. Ir pa­ta­ri­mais da­li­ja­mės.

– Su­pran­ta­me, kad au­gin­ti dvy­nu­kus la­bai su­nku. Kaip su­si­dė­lio­ja­te die­not­var­kę? Ar vy­ras di­džiau­sias jū­sų pa­gal­bi­nin­kas?

– Be abe­jo, vy­ras vi­sa­da ša­lia. Jis rū­pi­na­si vai­kais, kai ma­nęs nė­ra na­mie. Taip pat daž­nai su­lau­kia­me se­ne­lių pa­gal­bos. Jie mie­lai pri­žiū­ri dvy­nu­kus ir lei­džia mud­viem su vy­ru at­sik­vėp­ti.

Vi­si ži­no, kad ma­ži vai­kai tu­ri sa­vo die­not­var­kę, krep­ši­nin­kės – taip pat. Bet ka­žin kaip pa­vyks­ta vis­ką su­de­rin­ti.

– Ar sū­nus ir du­kra la­bai reik­lūs?

– Ger­da ir Lu­kas la­bai reik­lūs bu­vo iki 4 mė­ne­sių. Vė­liau vis­kas pa­leng­vė­jo. Da­bar abiem vai­kais jau ga­li pa­si­rū­pin­ti ir vie­nas iš tė­ve­lių.

– Ar at­ža­los su tė­ve­liu daž­nai ly­di ma­my­tę į tre­ni­ruo­tes, var­žy­bas?

– Į tre­ni­ruo­tes ne­ly­di, bet į rung­ty­nes, kai žai­džia ma­ma, ar į ki­tas krep­ši­nio var­žy­bas, vai­kai ti­krai vyks­ta. Tik sū­nus pri­si­bi­jo si­re­nos, jam rei­kia šiek tiek lai­ko, kol ap­sip­ran­ta are­no­je (šyp­so­si).

– Anks­čiau jū­sų vy­ras ir­gi ak­ty­viai žai­dė krep­ši­nį, o kuo da­bar jis la­biau do­mi­si – žmo­nos ar Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­te" rung­ty­niau­jan­čio bro­lio M. Ge­ce­vi­čiaus žai­di­mu?

– Abie­jų. Ži­no­ma, Ma­ri­jus no­rė­tų ste­bė­ti vi­sas žmo­nos rung­ty­nes, bet mū­sų ko­man­da žai­džia ne Vil­niu­je...

***

batai internetu

***












Saulius Ramoška | Lietuvos žinios



{fcomment}