Kada „Lietuvos ryto“ klubo vadovybė pripažins savo klaidas?

LKL 14 Geg 19

2012-ųjų pavasaris. Vilniaus „Lietuvos ryto“ vadovams neįtikęs Tyresas Rice'as tyliai palieka sostinės klubą ir kartu su Lawrence'u Robertsu išvyksta į tuomet dar kuklų Miuncheno „Bayern“ klubą. Dabartis Lietuvos vicečempionams kaip niekada nyki – rytiečiai net nesugebėjo patekti į šalies pirmenybių finalą ir vargsta atvirajame Rusijos čempionate. Tuo metu T. Rice'as Eurolygos finale į Madrido „Real“ krepšį atseikėjo 26 taškus ir buvo pripažintas geriausiu finalo ketverto žaidėju.

Nesibaigianti gėda

Kaip smarkiai klydo „Lietuvos ryto“ prezidentas Gedvydas Vainauskas. Puikiai erdves jau tada „skaitęs“ amerikietis buvo vienas pagrindinių ekipos žaidėjų, kurie leido vilniečiams iškovoti Europos taurės ir Jungtinės lygos bronzą. Visgi klubo vadovui T. Rice'as neįtiko ir buvo išbrokuotas kaip panaudota ir nereikalinga prekė. Vienas geriausių visų laikų legionierių iš komandos buvo išspirtas. Be jokių nostalgiškų atsisveikinimų ir padėkų. Panašiai, kaip 2011-aisiais buvo atsisveikinta su Rimu Kurtinaičiu. „Nėra gerai, kai komandą ilgą laiką treniruoja tas pats specialistas. Atsinaujinimas bus naudingas abiem pusėms“ , – tada sakė G. Vainauskas.

Europos taurė, du Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulai ir tiek pat Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurių. Tiek R. Kurtinaitis pasiekė „Lietuvos ryte“ per 2 sezonus. Draženas Anzulovičius, Aleksandras Trifunovičius, Aleksandras Džikičius, Darius Maskoliūnas, Dirkas Bauermannas, Aco Petrovičius, Dainius Adomaitis. 7 treneriai per 3 sezonus. Nė vieno trofėjaus, ištuštėjusi „Siemens“ arena ir palaužta moralė. Tokia pastaraisiais metais yra „Lietuvos ryto“ kasdienybė. O blogiausia tai, kad klubo vadovybė dažniausiai nesugeba pripažinti savo klaidų.

Zabianas Dowdellas galėjo išgelbėti nykų rytiečių sezoną, tačiau gynėjo šūvis trečiose LKL pusfinalio serijos rungtynėse su Kauno „Žalgiriu“ paskutinę sekundę tikslo nepasiekė. Dabar komanda koncentruojasi Jungtinės lygos mūšiams, kur skinasi kelią į pusfinalį ir sunkiai vargsta su vidutinių gabumų Liubercų „Triumf“ krepšininkais. Žaidėjams ir treneriams nieko kito nebelieka, kaip tik kalbėti apie galimybę „užsikabinti“ ir į Eurolygą patekti per VTB čempionatą.

Žaidėjų baimė suklysti

Norint gauti kvietimą į Eurolygos atrankos turnyrą, atvirajame rusų čempionate greičiausiai bus būtina pasiekti finalą. Gerai, tarkime, „Lietuvos rytas“ į prestižinį Senojo žemyno turnyrą patenka dėl sportinio principo arba, kas yra nerealu, gauna vardinį Eurolygos kvietimą. Ir ką? Tai viso labo tik 10 rungtynių, kurios 2 pastaruosius sezonus kadaise žemyne gerbtam „Lietuvos ryto“ vardui pridaro tik gėdos. 2012–2013 ir 2013–2014 sezonuose per 20 mačų vilniečiai pergale džiaugėsi 3 kartus. Kažin ar tai svarus argumentas, tikintis sulaukti vardinio kvietimo.

Tai yra komanda be charakterio. Kai antrose VTB lygos ketvirtfinalio rungtynėse su „Triumf“ ekipa rytiečiai atsiliko tašku, jie nervingai stumdė kamuolį ir bent keliskart vienos atakos metu nedrįso mesti į krepšį iš patogių padėčių. Jie visa savo povyza sakė: „Ai, dar suklysiu, nepataikysiu, po to visi kaltins mane. Geriau atiduosiu kamuolį kam nors kitam, o jis jau pats spręs, ką su juo daryti.“Ar taip elgiasi profesionalūs, Eurolygoje norintys žaisti krepšininkai? Ne, jie kamuolio vienas kitam nemėto kaip karštos bulvės ir geba sau susikurti progas metimui. Jie meta be baimės. Ir būtent todėl tik ketvirtą vietą šalies pirmenybėse užėmęs „Žalgiris“ sugebėjo dukart iš eilės laimėti prieš Vilniaus klubą. Kauniečių sezonas apverktinas ne ką mažiau, tačiau žalgiriečiai tiesiog turi didesnius „kiaušinius“. Atleiskit už vulgarumą, bet yra būtent taip. Eurolygoje „Žalgiriui“ pasitikėjimo trūko, oi kaip trūko, tačiau, kalbant apie lemiamas vietinio fronto kovas, to nepasakysi. „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ šį sezoną yra vertas vienas kito – abiejų komandų komplektacija prasta, treneriai tarp žaidėjų neturi didžiulio autoriteto, bet finale žais „Žalgiris“ ir jis yra to vertas.

LKL finalas: bepročiai tiki savimi

Ketvirtadienį startuosiančioje finalo serijoje iki 4 pergalių Gintaro Krapiko auklėtiniai susitiks su Klaipėdos „Neptūnu“. Pirmą kartą klubo istorijoje dėl aukso žaisiantys klaipėdiečiai „Žalgiriui“ turėtų būti sudėtingas varžovas. Netgi kovoje iki 4 pergalių. Prienų „TonyBet“ žaidžia smagiai ir iš širdies, tačiau finalo serijos mačai vyks kas antrą dieną, o 6–7 krepšininkams atlaikyti tokį krūvį būtų paprasčiausiai neįmanoma.

Savo ruožtu finale vietą užsitarnavęs „Neptūnas“ – subalansuota komanda, turinti ilgą atsarginių žaidėjų suolelį. „Turbūt tik beprotis gali tikėtis „Žalgirį“ per sezoną įveikti 7 kartus. Bet mes tikim“, – taip apie artėjantį finalą kalbėjo klaipėdiečių treneris Kazys Maksvytis. Tikėjimui pagrindo yra. „Neptūnas“ žalgiriečius dukart pranoko LKL reguliariajame sezone ir šventė pergalę viename iš ikisezoninių mačų.

„Esame LKL finale. Vau... Džiaugiuosi... Tai ilgai laukta diena... Švęsti dar negalime, dar laukia sunkus finalas su „Žalgiriu“. Negalime sustoti, kol kas gerai einasi, tad kodėl nepabandžius tapti LKL čempionais“, – po pusfinalio kalbėjo serijos su prieniškiais didvyris Martynas Mažeika. Turbūt „oho, esame Eurolygos finale“ sau mintyse prieš miegą pasakė dauguma „Maccabi“ krepšininkų.

„Rūbinėje savo komandai sakiau, kad nesame čia todėl, kad privalome kažką įrodyti ar nustebinti. Sakiau, jog finale žaisime todėl, nes esame to verti“, – po triumfo Eurolygoje kalbėjo Davidas Blattas. Nuostabus žaidėjų nuteikimas. Įdomu, kokią filosofiją per artimiausias kelias dienas savo krepšininkams stengsis įdiegti „Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis.

Šiaulių „Šiauliai“ šį sezoną iškovojo Baltijos krepšinio lygos (BBL) taurę, prieniškiai tapo LKF taurės laimėtojais, o „Neptūnas“ pateko į LKL finalą, kurio pirma laiko dar tikrai nepralaimėjo. Šios trys komandos bent po kartą įveikė šalies grandus, nusipelnė titulų ar bent jau naujų rekordų žymų 2013–2014 sezone.

Artimiausia ateitis: jaunimo rinktinės ir vasaros karštinė

Kai po ilgų ir varginančių klubinių sezonų veteranai guli pajūryje ir ilsina senus kaulus, jaunimas treniruočių stovyklose lieja devintą prakaitą. Taip bus ir šiemet. Kalendorinės vasaros išvakarėse Europos čempionatams pradės ruoštis 3 skirtingo amžiaus Lietuvos rinktinės. Šešiolikmečiai, aštuoniolikmečiai ir dvidešimtmečiai. Kas nustebins šįkart? Ar atrasime naujųjų ateities vilčių? Juk visada malonu stebėti besiformuojančius krepšininkus, kurie kovoja už Lietuvos vardą ir tai daro iš visos širdies. Visada gali tikėtis atrasti kažką naujo, nenugludinto ir įdomaus.

Žinoma, daugumos akys vėl nukryps į vyrų rinktinę, tačiau dėmesio nusipelno ir rezervinis trenerio Jono Kazlausko sudarytas keturioliktukas. Rokas Giedraitis, Edgaras Ulanovas, Gilvydas Biruta ir Egidijus Mockevičius – šių vaikinų pasirodymus turėtų būti sekti įdomiausia.

Pirmieji du atliko svarbius vaidmenis „Šiaulių“ ir „Neptūno“ komandose, buvo veržlūs, aktyvūs ir stabilūs. Tai džiugina labiausiai. G. Biruta ir E. Mockevičius atstovavo NCAA universitetams ir buvo galinga jėga po krepšiu. Gilvydas pasižymi universalumu, galingu stotu ir neblogu metimu. Ši vasara gali parodyti, kur dar po metų pasuks profesionalo karjerą pradėsiančio atleto kelias. Ar jis bus tinkamo stiliaus krepšininkas Europos klubams? Į sezono pabaigą atkuto ir „Žalgirio“ aukštaūgis Artūras Gudaitis, tačiau kol kas jis palieka vienpusiško krepšininko įspūdį.

Daug kalbama apie įžaidėjo problemą. Rezervinėje rinktinėje yra Šarūnas Vasiliauskas, Paulius Dambrauskas, Žygimantas Janavičius, Vytenis Čižauskas ir Adas Juškevičius. Pirmieji du pasižymi gera kamuolio valdymo technika, ypatingai staigiu prasiveržimu. Ž. Janavičiui tai vienas paskutinių šansų „užsikabinti“ rinktinėje. Žygimantui jau 24 metai, pats laikas atsikratyti amžinai perspektyvaus žaidėjo etiketės. V. Čižausko sezonas Kaune buvo nuviliantis, o A. Juškevičius Vokietijoje statistas nebuvo ir į Lietuvą turėtų grįžti gerokai sutvirtėjęs.