R. Jokubaitis: „Kas jei kas ir stabdė mus Europos čempionate, tai tik mes patys“

FIBA ir Barcelona nuotr.

„Galima drąsiai sakyti, kad Klaipėda - mano sėkmės miestas. Juk čia pradėjau rimčiau žaisti krepšinį, čia žengti pirmi žingsniai, kad kilčiau aukščiau“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Mažeikiuose gimęs, tačiau nuo paauglystės savaitgaliais į Klaipėdą pradėjęs važinėti ir galiausiai čia Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą baigęs Lietuvos rinktinės įžaidėjas Rokas Jokubaitis, rašo Paulius Matulevičius iš Ve.lt.

Jis ne tik atrado meilę Klaipėdai, bet ir nuolat grįžta čia per atostogas.

„Taip jau susiklostė, kad aš nuo paauglystės pradėjau važinėti į Klaipėdą, tėvai šiame Lietuvos mieste gavo darbo paaukštinimus ir čia gyvena iki šiol. Vadiname save klaipėdiečiais. Taigi, kaskart atvykstu aplankyti tiek tėvų, tiek paauglystės draugų“, - pasakojo R. Jokubaitis.

Vos 21-erių jaunuolis gali pasigirti stulbinančiais karjeros šuoliais - nuo 2017 iki 2021 metų buvo Kauno „Žalgirio“ ekipos sistemos narys, drebino Eurolygą, o nuo praėjusio sezoną tapo svarbiu Senojo žemyno krepšinio grandų - „Barcelonos“ žaidėju.

R. Jokubaitis po Vokietijoje pasibaigusio Europos krepšinio čempionato porą dienų viešėjo Klaipėdoje ir per tą laiką spėjo aplankyti ne tik draugus, pabūti su artimaisiais, bet ir viešėjo savo buvusioje mokykloje - Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Čia jis buvo apsuptas moksleivių dėmesio ir bamaž valandą dalijo autografus bei fotografavosi su jį apspitusiais moksleiviais. Svarbiausia tai, kad su kiekvienu jis kalbėjosi šiltai ir draugiškai - lyg su seniai pažįstamu bičiuliu.

Po pokalbio su moksleiviais R. Jokubaitis sutiko pasidalinti mintimis ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

Kūnu bėgiojo šiurpuliai

Rokai, ar dažnai tenka dalinti autografus? Ar Ispanijoje sulauki tiek pat dėmesio, kiek ir Lietuvoje?

Atvirai pasakius, Ispanijoje taip būna rečiau. Juk Barselonoje dominuoja futbolas, o Lietuva - krepšinio šalis. Tad natūralu, kad čia krepšininkai sulaukia daugiau dėmesio.

Dažniau prašo ne parašo, o nori kartu nusifotografuoti.

Nesitikėjau, kad po nesėkmingo Lietuvai Europos čempionato sulauksiu tiek dėmesio.

Jei jau prakalbome apie praėjusį Europos čempionatą, papasakok, koks buvo jausmas žaisti Lietuvos sirgalių pilnoje arenoje? Žaidėte Vokietijoje, bet turbūt atrodė lyg žaistumėte Lietuvoje?

Įspūdingas jausmas. Sunku net apibūdinti žodžiais.

Klubinis krepšinis nėra rinktinė, tad iki tol nieko panašaus nebuvau pajutęs. Dabar pajutau tikrąją rinktinės atmosferą. Ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų: visur pilna fanų, palaikymas - nerealus, nors ir nesisekė taip, kaip norėjome, bet žmonių palaikymas - įspūdingas.

Man tai pirma patirtis rinktinėje - nėra dar karjeroje buvę tokio jausmo.

Kai prieš rungtynes pasigirsta Lietuvos himnas, kai visa salė kartu gieda, tikrai kūnu bėgioja šiurpuliukai ir užplūsta jaudulys, kad tik nenuvilčiau sirgalių.

Galbūt tai ir pakišo koją? Juk visas rungtynes su varžovais žaidėte lygiai, net būdavote priekyje, bet pabigoje kažkaip sutrikdavote. Kas tai: ar jaudulys, ar baimė imtis iniciatyvos? Ar su rinktinės žaidėjais kalbėjote apie tai, kas nutiko?

Truputį kalbėjome, bet aš manau, kas jei kas ir stabdė mus Europos čempionate, tai tik mes patys.

Ir prieš slovėnus, ir prieš visus realiai turėjome persvarą. Nemoku paaiškinti, kaip tą persvarą reikia išbarstyti. Gal mes tiesiog patys išsigąsdavome, kad galime juos apžaisti ir dominuoti, aš nežinau. Ketverios pralaimėtos rungtynės, ir visos panašiu stiliumi. Dėl to ir liūdniausia.

Jei mes būtume pralaimėję 15-20 taškų skirtumu, tada net galvos neskaudėtų, susikrautume lagaminus ir važiuotume namo. O dabar...

Ir Lietuvos krepšinio sirgaliai kiek nervų būtų sutaupę... O dabar viltis būdavo čia pat, tačiau vis pritrūkdavo...

Tai faktas. Man pasakojo, kiek nervų sirgaliai išliejo… Mums irgi tas pats. Kai rungtynes taip pralaimi, labai apmaudu, bet jau nieko nepakeisime. Yra kaip yra. Nebeatsuksi laiko atgal.

Po paskutinių rungtynių, po aštuntfinalyje patirto pralaimėjimo prieš ispanus susėdote rinktinės žaidėjai pakalbėti ar visi tylėjote, nebuvo noro bendrauti?

Nenorėjome visi išsiskirsyti po kambarius ar dar kažkur. Buvome visi kartu: ir žaidėjai, ir treneriai, ir komandos vadovai. Kartu pasėdėjome.

Aišku, nuotaikų gerų nebuvo, bet vis geriau, nei sėdėti vienam kambaryje ir galvoti, kas buvo blogai.

Atskleidė Šaro žinučių turinį

Viešumoje buvo pasklidę kalbų, kad dabartinis tavo treneris „Barcelonos“ klube Šarūnas Jasikevičius pačiam skambindavo po kiekvienų Europos čempionato rungtynių ir dalindavo patarimus. Ar tai tiesa?

Taip ir buvo. Tik ne skambučiais bendraudavome, o žinutėmis susirašydavome. Juk Šarūnas Jasikevičius buvo tam pačiame kailyje, būdamas įžaidėju, žino, ką patarti, ką pasakyti. Džiugu, kad palaikė. Tai prideda pozityvo, pasitikėjimo.

Įdomu, ką Šaras parašė po paskutinio pralaimėjimo prieš ispanus.

Po tokio pralaimėjimo nelabai ką ir parašysi. Sakė, yra kaip yra, bet svarbiausia - ne užsispausti save, o žiūrėti toliau į priekį. Sakė, kad lauks manęs „Barcelonoje“. Pabrėžė, kad nėra laiko kada „parintis“, reikia ruoštis naujam sezonui.

Daugelis rašė panašiai, kad „gerai žaidėte, bet pritrūko labai nedaug - trupučio sėkmės“.

Prabilo apie širdies reikalus

Primink, kokios trukmės tavo sutartis su „Barcelona“ klubu?

Dar treji metai, bet po šio sezono yra pliusas iš abiejų pusių, ką daryti toliau. Žiūrėsime, kaip viskas klostysis.

Kai draugams sakiau, kad einu susitikti su Roku Jokubaičiu ir paruošiu apie jį interviu, prašė paklausti, kada grįši į „Žalgirį“.

Kad kada nors grįšiu, tai 100 procentų. Žinoma, priklausys nuo aplinkybių, kaip viskas susidėlios, bet jei nuo manęs priklausytų, tikrai norėčiau kada nors grįžti į „Žalgirį“.

Kaunas vis tiek padarė didelę įtaką mano karjerai, norėtųsi dabar duoklę ir „Žalgiriui“ atiduoti, aišku, jei dar mane kvies. Bet šiaip grįžti, faktas, kad norėčiau.

Gimnazijoje pastebėjau, kad sulauki daug merginų dėmesio. Kai kurios tarpusavyje šnabždėjosi, ar Rokas Jokubaitis turi širdies draugę...

Ne, neturiu.

Su ta drauge šiuo karjeros etapu būtų sudėtinga, tai šiuo klausimu esu „laisvo oro direktorius“ (šypteli - aut. past.).

„Barcelonoje“ rungtynių ir treniruočių tvarkaraštis - įtemptas, savaitgaliais nuolat rungtynės, nėra laiko.

Be šiaip Barselonoje gyvenimas superinis, vien dėl oro, šalia - jūra. Aktyvus miestas, judėjimas, nuolat žmonių jūra. Tiesa, į miestą nueinu retokai, nes paprasčiausiai nėra tam laiko.

Skraidymai lėktuvais į runtynes atima daug jėgų, net per laisvas dienas nelabai norisi kažkur ir eiti. Kartais su komanda nueiname pavakarieniauti, ir tiek.

Paulius Matulevičius, Ve.lt