Čempionato savanorystė: liaupsės, bemiegės naktys, nuovargis ir bėdos

Praūžė, prabėgo Europos krepšinio čempionatas. Kalbėdami apie vieną svarbiausių pastarųjų metų Lietuvos įvykių dažnai pamirštame žmones, be kurių čempionatas nebūtų toks sėkmingas. Žmones, kurie dirbo ir naktimis, ir anksti ryte, kurie šypsojosi kiekvienam į areną atvykusiam žiūrovui. Čempionato savanorius.

Europos čempionato savanorių grupės vadovas Arnas Marcinkus neslėpė, kad turnyro metu iškilo ne viena problema ir kad anaiptol ne viskas sekėsi sklandžiai. Tačiau jis užtikrino, kad iškilusios kliūtys nebuvo milžiniškos.

„Vienas savanoris po čempionato parašė labai gražų laišką, jis sakė: supratau vieną – išėjęs iš arenos vėlai vakare esu geresnis žmogus nei  buvau į ją atėjęs iš ryto. Visi savanoriai turėjo pasijusti kaip maža šveicariško laikrodžio detalė, bet kartu ir suprasti, kad kiekvienas iš jų yra pats svarbiausias. Nes be jų čempionatas sugriūtų“, – savanorių sėkme džiaugėsi A. Marcinkus.

– Dabar atslūgo visos krepšinio manijos emocijos ir buvo laiko viską apgalvoti. Kaip vertini savanorių indėlį į Europos čempionatą? – BasketZone.lt paklausė savanorių vadovo.

– Jeigu galėčiau rinktis komandą būdamas didelio fabriko vadovu ar verslininku, didelę dalį šių savanorių pasikviesčiau dirbti kartu. Žmonės, kurie savanoriavo šiame čempionate padarė neįtikėtinai daug.

Net ir FIBA Europe atstovai po kiekvieno miesto žarstė komplimentus. Panevėžyje savanoriai buvo puikūs, Vilniaus etape jau buvo nuostabūs, po Kauno etapo sakė, kad jau nebeturi žodžių ir nesą matę, kad kada nors būtų buvę taip gerai.

Savanoriai buvo šio čempionato ambasadoriai. Kiekvienas į areną atvykęs aistruolis pirmiausiai pamato savanorį ir nuo to ar savanoriai šypsosi, ar jie padeda, priklauso čempionato sėkmė. Juk niekas nenori bendrauti su susiraukusiais ir rankas sukryžiavusiais žmonėmis.

– Sakei, kad FIBA Europe buvo patenkinta savanorių veikla. Kokie atsiliepimai jus pasiekė iš Lietuvos krepšinio federacijos ar čempionato organizacinio komiteto?

– Savanoriai visiems padėjo. Pasitaikydavo situacijų, kuomet kai kuriuos žmones susirinkti sukviesdavome šeštą valandą ryto. O kartais savanoriai iš arenos išeidavo apie pirmą valandą nakties, tačiau kitą dieną grįždavo su šypsena.

Galbūt dėl to tiek Lietuvos krepšinio federacija, tiek organizacinis komitetas bent jau mano adresu neišsakė nė vieno priekaišto.

– Vadovauti savanoriams tavo karjeroje didelis iššūkis?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Tikrai ne kiekvienas gali prisiimti tokią atsakomybę ir vadovauti 1500 žmonių. Juk tai nėra darbo santykiai, todėl savanoriui negali pasakyti, kad jeigu kažko nepadarysi, lėksi iš darbo ar gausi kokių nors nuobaudų.

Sunkus buvo ir psichologinis momentas – kaip deleguoti užduotis. Pavyzdžiui, kaip pasakyti, kad žmogus turi eiti į mašinų stovėjimo aikštelę, kai lyja lietus. Tačiau viskas pavyko ir aš tuo džiaugiuosi. Nepatyriau didesnių konfliktų, niekas neatsikalbinėjo ir neburbėjo, kad kažko nedarys ar kažkur neeis. Su visais pavyko gražiai susitarti.

– Ar tau asmeniškai anksčiau teko susidurti su sporto savanoryste? O galbūt ir domėtis, kaip savanoriai dirbo turnyruose kituose šalyse?

– Taip, kai nueidavau į rungtynes, matydavau, kad savanoriai yra, stebėdavau, ką jie veikia. Tačiau  tiesiogiai su sporto savanoryste susidūręs nebuvau. Vis tik apie kitų turnyrų savanorystę teko domėtis.

– Gal gali palyginti Lietuvos ir kitų šalių pavyzdžius, kaip mums vis tik pasisekė?

– Galiu pasakyti pavyzdį. 2013 metais Slovėnijoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Ir į Lietuvą buvo atvažiavęs jų organizacinis komitetas. Mes kalbėjome apie tai, kaip atrinkome savanorius, kaip juos motyvuojame. Kai aš jiems pasakiau, kad norinčių buvo daugiau nei 6 tūkstančiai, jie tiesiogine ta žodžio prasme išsižiojo. Slovėnijos atstovai sakė, kad čempionato jų šalyje metu didžiausia problema bus savanoriai, nes fiziškai jų tiek daug nesurinks.

– Prieš čempionatą vyko apmokymai. Ar visi savanoriai išmoko tai, ką reikėjo ir į čempionatą atvyko pasiruošę bei motyvuoti?

– Savanorių mokymai buvo organizuojami keliais ratais. Patys pirmieji ir didžiausi buvo dar balandžio mėnesį Kaune, jų metu buvo pristatomos pagrindinės savanoriškos veiklos sritys. Antrieji mokymai buvo mažesni atskiruose miestuose arba grupėse.

Mums labai padėjo ir Lietuvos draugiškos rungtynės arba jaunimo turnyras „Global Games“, vykęs vasarą, tai – tarsi repeticija prieš čempionatą. Manau, kad savanorių mokymai ir buvo ta esminė priežastis, kodėl viskas taip sklandžiai pavyko – kiekvienas savanoris turėjo galimybę prisiliesti prie savo srities, pamatyti, kas tai iš tiesų yra.

Juk tikrai ne kiekvienas yra savanoriavęs anksčiau, be to, sporto savanorystė skiriasi nuo kitų krypčių. Savanoriai suprato, kad čia yra visai kitokios problemos ir išmoko jas spręsti. Sužinojo, kaip elgtis, kai pavyzdžiui žmogus nežino, kur jo vieta arenoje arba kai ant jo vietos stovi televizijos kamerų platformos.

– Kuriame mieste ar etape savanorių veikloje buvo mažiausiai nesklandumų?

– Neįmanoma pasakyti, tai – tas pats, kas lyginti apelsiną su pomidoru – abu apvalūs, abu skanūs, bet skirtingi. Kiekviename mieste buvo skirtingos specifikos. Kai kuriuose miestuose viskas praėjo labai sklandžiai, tačiau ten nebuvo tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Pavyzdžiui, Alytuje ar Klaipėdoje savanoriai susitvarkė puikiai, bet ten nedalyvavo Lietuvos rinktinė.

Panevėžyje, kur žaidė Lietuvos komanda, savanoriai taip pat buvo nuostabūs, bet žiniasklaidos ir sirgalių dėmesys buvo milžiniškas. Taigi įvardinti vieną lyderiaujantį miestą yra labai sunku.

Taip pat labai skiriasi ir savanorių skaičiai miestuose. Pirmame etape jų buvo apie 200 kiekviename mieste, finaliniame etape apie 400. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau nesklandumų kyla. Tarkime finalo metu Kaune savanorių pečius slėgė milžiniška atsakomybė. Ten atvyko daugiausiai sirgalių ir arena didžiulė, juk Alytuje ar Panevėžyje telpa tik 5 tūkstančiai žiūrovų, o Kaune – 15. Todėl susidūrėme su visai kitokiomis problemomis ir iššūkiais.

– Čempionate savanoriavo ir užsieniečiai. Kokius įspūdžius jiems paliko Lietuva ir šis čempionatas?

– Taip, čempionate savanoriavo devyniolika žmonių iš užsienio. Nebuvo nė vieno užsieniečio, kuris nesižavėtų Lietuvos meile krepšiniui. Savanorių buvo iš pačių įvairiausių šalių – nuo kaimyninių iki Turkijos, Ispanijos, Italijos, Slovėnijos, Gruzijos.

Užsieniečiai labai džiaugėsi čempionato organizavimu. Keli iš jų buvo profesionalūs savanoriai, kurie važinėja po įvairius sporto renginius visame pasaulyje. Jie taip pat pripažino, kad tai buvo geriausiai organizuotas čempionatas – svarbiausia savanoriui yra aiškumas, o jie puikiai suprato ką, kada ir kaip turi daryti.

Savanoriai sakė, kad laukia tiek manęs, tiek mano kolegų kituose čempionatuose, susitarėm, kad tikrai dar susitiksime.

– Didžioji dauguma savanoriavusiųjų buvo jaunimas. Tačiau taip pat buvo ir vyresnio amžiaus žmonių?

– Buvo ypatingai smagu sulaukti vyresnio amžiaus žmonių, nes jie savo gyvenimiška patirtimi ir darbine karjera galėjo padėti. Jie sutiko neatlygintinai savo įgūdžiais ir kompetencijomis dalintis su kitais. Tai buvo gerai ir organizatoriams, ir savanoriams, ir jiems patiems, nes vyresnio amžiaus žmonės galėjo save įprasminti.

Buvo savanorių, sulaukusių penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų. Vyriausiam savanoriui buvo 74–veri. Ir jis pasakė: aš noriu įrodyti savo anūkams, kad nepaisant amžiaus, galiu būti savanoriu. Tegul jie aš manęs mokosi, kaip reikia gyventi savo gyvenimą.

– Europos čempionato rungtynės buvo ta vieta, į kurią patekti norėjo kiekvienas lietuvis. Ar buvo tokių savanorių, kurie atėjo ne dėl to, kad norėjo padėti, o dėl to, kad norėjo pamatyti rungtynes nemokamai?

– Net neabejoju, kad tokių žmonių tikrai buvo. Tai ne visuomet gali pamatyti žiūrėdamas į užpildytą anketą ar kelias minutes bendraudamas asmeniškai. Kai kurie sėdėjo ir kamputyje pasislėpę žiūrėjo krepšinį. Tačiau svarbiausia juk yra būti čempionato dalimi – tai stengiausi įkalti į galvą kiekvienam.

Kai kurie žmonės sakė: ir ačiū Dievui, kad neesu salėje, nes krepšinis yra tik maža čempionato dalis. Tuos žodžius girdėti buvo maloniausia. Žmonės įvertina, kad varomoji jėga yra ne krepšinis, o noras padėti.

Savanoriai buvo tarsi čempionato organizatoriai. Nuo to, ką jie padaro, o ypatingai, ko jie nepadaro priklauso čempionato sėkmė. Jei savanorio laiku nebūna vietoje ar jis kažkam nenusišypso praeidamas, tos smulkmenos lems daug ką.

– Bet savanoriai vis tiek prijautė Lietuvos rinktinei?

– Ne, užkulisiuose jie žinojo rezultatą, tačiau buvo susitarimas. Savanoriai negalėjo palaikyti jokios komandos. Tikrai įmanoma susilaikyti nuo palaikymo ir būti objektyviam.

– Čempionato darbuotojams yra sunku dirbti tuomet, kai rungtyniauja Lietuva, ypač po emocingų rungtynių. Kaip savanoriai susitvarkė su emocijomis po tokios dramatiškos kovos kaip Lietuvos ketvirtfinalio mačas su Makedonijos rinktine? Nejaugi jie išliko ramūs ir įprastai dirbo toliau bei šypsojosi kitiems?

– Galiu papasakoti du epizodus. Vienas buvo po lemtingo švilpuko, kai buvo aišku, jog Lietuva pralaimėjo. Dar nebuvau girdėjęs, kad 15 tūkstančių žmonių taip staigiai nutiltų. Net makedonai kažkurį laiką tylėjo, nes nesuprato, kas vyksta. Taigi, tylėjo ir savanoriai.

Taip pat pasaulinė praktika rodo, kad tuomet, kai namų komanda pralaimi svarbiausias rungtynes, labai dažnai savanoriai kitą dieną tiesiog nebeateina. Apie tai mes galvojome ir ruošėmės, ką turėsime daryti, jei taip nutiks. Bet didžiuodamasis visais savanoriais galiu pasakyti, kad nebuvo nė vieno tokio, kuris neateitų.

– Kokios buvo pagrindinės kliūtys ir problemos čempionato savanorių veikloje?

– Mano vienas kolega labai teisingai sako, kad buvo ne problemos, o situacijos. Buvo ir nesusišnekėjimo ir dviejų žmonių skirtingo supratimo. Bet tai netrukdė čempionatui.

Turbūt didžiausia problema buvo ta, kad komandų atašė buvo paskirstyti pagal du kriterijus. Vienas atašė buvo pagrindinis, kuris komandą pasitiko oro uoste ir turėjo ją išlydėti. Antras atašė turėjo komandą pasitikti konkretaus etapo mieste, ją išlydėti ir čia jo savanoriška veikla turėjo baigtis.

Tačiau po pirmojo etapo absoliučiai didžioji dauguma komandų parašė elektroninius laiškus ir pareiškė, kad jie nori tuos pačius žmones vežtis ir į kitus etapus. Todėl vilniečiai ir kauniečiai, kurie laukė savo komandų ir nepradėjo savanorystės nuo pirmojo čempionato etapo taip ir netapo komandų atašė.

– Aš taip pat girdėjau apie atašė problemą. Girdėjau atsiliepimų, jog tuos žmonės siuntinėjo iš grupių ir grupes ir jie nelabai turėjo darbo. Kaip išsprendėte šią problemą?

– Nenoriu sakyti, kad jie neturėjo, ką veikti – veiklos čempionato metu buvo tikrai daug, o nei vienoje srityje netrukdė papildoma pagalba. Kiekvienam žmogui buvo paaiškinta situacija, visi ją suprato, juk komandų noras yra svarbiausias. Todėl jiems siūlėme arba pereiti į kitą grupę, arba atsisakyti savanoriavimo.

Visi žmonės norėjo pereiti į kitą grupę ir ten gavo savo atsakomybę. Turbūt lengviausia yra sėdėti kamputyje ir sakyti: prie manęs niekas nepriėjo, nepaprašė pagalbos, todėl neturėjau, ką veikti. Sakoma, kad geras savanoris yra ne tas, kuris laukia, o tas, kuris siūlo. Didžioji dalis savanorių drąsiai ėjo prie sirgalių, klausė, kuo gali padėti, dalį vos ne už rankų nuvedė į jų vietas ar parodė sektorius.

– Komandoms taip patiko pirmieji atašė? Kodėl jos nusprendė taip pasirinkti?

– Vienas iš mūsų principinių sprendimų, kai pradėjome galvoti apie komandų atašė, buvo užsienio kalbų mokėjimas. Kiekvienai komandai stengėmės surasti jų gimtąją kalba kalbantį žmogų. Ir tai pavyko.

Gruziniškai kalbančio žmogaus neradome Lietuvoje, tačiau vienas savanoris buvo iš Gruzijos, taigi jis padėjo. Radome lietuvių kalbančių hebrajiškai, portugališkai, ispaniškai, suomiškai, turkiškai, ukrainietiškai, vokiškai, lenkiškai, serbiškai. Be abejo, visi atašė laisvai kalbėjo angliškai. Manau, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo nuspręsta juos pasilikti.

– Mes įpratę krepšinio pasaulyje matyti daugiau vaikinų nei merginų. Savanorių tarpe taip buvo daugiau vaikinų?

– Čia buvo nuostaba, bent jau man, nes atrodo, kad krepšiniu Lietuvoje kur kas labiau domisi vaikinai, bet savanorių tarpe buvo daugiau merginų. Procentaliai sakyčiau buvo 60% ir 40%.

– Ir tai nesudarė papildomų problemų? Turiu omenyje, merginos galėjo atlikti visus darbus, pavyzdžiui, valyti aikštę ir t.t.?

– Taip, daug merginų valė aikštę. Buvo tik viena sritis – antidopingas, kurioje galėjo dalyvauti tik vaikinai ir ne jaunesni nei 21–erių metų amžiaus. Bet tai buvo tarptautinės dopingo organizacijos ir FIBA Europe, o ne mūsų nurodymas.

Iš mūsų pusės nebuvo nė vieno apribojimo. Merginos buvo komandų atašė, salės valytojos, vairuotojos, žiniasklaidos grupės dalyvės, padėjo VIP svečiams, dalino akreditacijas, dirbo informacijos punktuose ir IT srityje. Nebuvo nė vienos srities, kurioje negalėtų dirbti mergina.

– Ar buvo tokių atvejų, kai iš savanorių buvo atimtos akreditacijos?

– Taip, tokių atvejų buvo. Bet tie nusižengimai nebuvo tokie svarbūs, kas reikėtų iš to kelti kriminalą. Tai buvo nenoras sugyventi, nenoras padėti kitiems, sąmoningas ignoravimas kai kurių dalykų. Tai buvo žmonės, kurie leidžia sau sėdėti ir nieko neveikti, kai kiti laksto ir stengiasi vieni kitiems padėti. Tokius žmonės tiesiog reikėjo eliminuoti iš komandos tam, kad joje neatsirastų susiskaldymo.

– Tai reiškia, kad savanoriai tapo draugais?

– Taip. Žmonės pradėjo bendrauti nuo pat pirmųjų mokymų Kaune, atsirado įvairios grupės socialiniuose tinkluose. Jie pradėjo susitikinėti, leisti laiką kartu. Savanoriai net po rungtynių vakarais sugebėdavo išeiti ir pavakaroti kartu grupelėmis: atskirai žiniasklaidos, VIP svečių grupės. Buvo ir bendrų vakarėlių, kuriuose dalyvaudavo pora šimtų žmonių. Iki šiol jie bendrauja, susitinka, kartu planuoja vakarėlius ir bendrauja ne su asmeniniais draugais, bet su susirastais čempionate.

Pavyzdžiui, dar vykstant grupės etapui Panevėžyje, to miesto savanoriai sugalvojo, kad visi eis duoti kraujo neatlygintinai. Kai kurie nuėjo iš karto, kiti susitarė, kad pasibaigus etapui, kai kraujas įgaus reikiamos energijos irgi eis duoti kraujo kartu. Keli šimtai žmonių tapo donorais.

Tai suteikia vilties žvelgiant į savanoriškos veiklos ateitį Lietuvoje. Žmonėms pradeda rūpėti ne materialinis atlygis, o bendri interesai.  

– O komandoje nebuvo pykčių?

– Natūralu, tokioje didelėje kompanijoje ir per tokį ilgą laikotarpį pykčių atsirado. Bet džiaugiuosi, kad neteko važiuoti į kitą Lietuvos galą ir taikyti žmonių. Aš tik dabar sužinau, kad vienoje ar kitoje situacijoje savanoriai pykosi tarpusavyje. Bet jei tai neatėjo iki manęs čempionato metu, tai nebuvo reikšminga.

– Šis čempionatas buvo ilgiausias istorijoje. Ar buvo savanorių, kurie dalyvavo visuose trijuose etapuose ir ar labai jautėsi jų nuovargis?

– Geriausiems savanoriams buvo sudaryta galimybė iš pirmo etapo pereiti į antrąjį, po to į trečią. Buvo tokių žmonių, kurie čempionate savanoriavo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Ir nuovargis iš tiesų jautėsi – jis buvo ir akyse, ir lūpų kampučiuose. Tačiau jis tvyrodavo iki tol, kol į areną pradėdavo rinktis žmonės. Tuomet vėl visi šypsodavosi ir aukščiausia pavara važiavo pirmyn.

– Gal gali papasakoti kokių nors kurioziškų istorijų, įdomių, juokingų nutikimų iš čempionato?

– Su kolegomis labai juokėmės iš vieno epizodo. Po kažkurių Lietuvos laimėtų rungtynių Panevėžyje vyko spaudos konferencija ir ten dalyvavo Kęstutis Kemzūra bei kitos komandos treneris. Vienas žurnalistas paklausė trenerio: jūs tokia maža šalis, o taip gerai organizuojate čempionatą. Kaip jums pavyksta?

K. Kemzūros atsakymas buvo, jog krepšinis yra tai, kas mus vienija. Jis padeda mums visiems susitelkti, neieškoti priešpriešų, būti viena jėga ir siekti geriausio rezultato. Tuomet viena savanorė, buvusi spaudos konferencijoje bei nešiojusi mikrofoną žurnalistams, norėjusiems užduoti klausimus, palingavo galvą treneriui ir iškėlė nykštį į viršų lyg sakydama: geras pasisakymas (šypsosi – aut.past.)

Bet tai buvo visiškai nuoširdus emocijos išreiškimas, kai beveik niekas to nematė.

– Įrašas į gyvenimo aprašymą, jog žmogus savanoriavo čempionate bus vertingas?

– Žinoma. Po visų prisiminimų bei emocijų dar lieka ir patirtis. Tai – istorinis įvykis, todėl visiems buvo garbė būti čempionato dalimi. Visi savanoriai gavo padėkos raštus, todėl gali drąsiai rašyti įrašą į gyvenimo aprašymą ir turėti tai patvirtinantį dokumentą.

Be to, jei jiems reikėtų mano rekomendacijos, didžiajai daugumai ją parašyčiau net nedvejodamas, nes jie iš tiesų to nusipelnė. Susipažinau ne su visais savanoriais, bet su didžiąją dalimi. Be abejo, vardų tikrai nepasakyčiau, bet iš matymo, prisimenu daugelį (šypsosi – aut. past.)

– Savanorytė buvo labai svarbi šiame čempionate. Bet krepšiniui taip pat neesi visiškai abejingas?

– Jeigu atvirai, tai anksčiau buvau labiau pasyvus žiūrovas. Bet kuo toliau, tuo labiau krepšinis man pradeda patikti. Dabar draugai iš manęs juokiasi, jog mažiausiai penkerius metus žiūrėsiu krepšinį. Ir iš tiesų, jau laukiu kol prasidės Eurolyga (šypsosi – aut. past.)

– Jeigu reikėtų įvertinti čempionato savanorių veiklą dešimtbalėje sistemoje, kokį pažymį parašytumei?

– Tvirtą devynetą su pliusu (šypsosi – aut. past.)

 

 

Birutė Davidonytė | BasketZone.lt