J.Valančiūnas: „Bijau, kad per daug giriamas nustosiu tobulėti ir nepasinaudosiu visu man gamtos ir tėvų dovanotu potencialu“

Savo amžiui - 19-metis Jonas Valančiūnas - gana mąslus. Kylančiai Europos krepšinio žvaigždei, vadinamai antruoju Saboniu, laimėjusiai visus savo amžiaus Europos čempionatus bei pasaulio pirmenybes - neįtikėtinai kuklus. NBA naujokų biržos 5-ajam numeriui, kuriuo jį įvertino „Toronto Raptors“ klubas - stebinančiai nesavanaudis. Žodžiu, priklauso tam žmonių tipui, kuriems po dešimtmečio nesimatymo norisi pasakyti: „tu nė kiek nepasikeitei“.

Baltarusijos sporto svetainė pressball.by su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo vidurio puolėju kalbėjosi ne tik apie krepšinį.

— Daugelis krepšinio ekspertų jus pakrikštyjo antruoju A.Saboniu. Kaip vertinate tokius komplimentus?

— Arvydas - iškiliausias visų laikų Lietuvos krepšininkas, todėl tokie palyginimai negali būti nemalonūs. Tačiau man, norint pateisinti tokius komplimentus, reikia tobulėti daugelyje žaidimo aspektų. Todėl dažniausiai pagyras praleidžiu pro ausis - bijau, kad pernelyg giriamas galiu nustoti tobulėjęs ir nerealizuosiu viso man gamtos ir tėvų padovanoto potencialo. Kad neužstrigčiau kelyje, nuolat dairausi ir ieškau pavyzdžių, kuriais turėčiau sekti.

Juk naujosios lietuvių krepšinio kartos atstovai - Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila ir kiti pernelyg nenusileidžia Šarūno Marčiulionio ir Rimo Kurtinaičio kartos žvaigždėms. Noriu tapti ne blogesnis už tuos vyrus: toks pats stiprus dvasia, nenuolaidus dvikovose ir naudingas komandai. Jeigu sąžiningai dirbsiu, galbūt vieną dieną jaunus žaidėjus ims lyginti su manimi. Bet kol kas aš tik kelio pradžioje.

— Lietuvos krepšinio mokykla kone kasmet dovanoja visą būrį naujų Europos krepšinio žvaigždučių. Kur jos paslaptis?

— Manau, kad sėkmės raktas - gilios tradicijos ir jų perimamumas visuose lygiuose, pradedant mini krepšiniu, baigiant nacionaline rinktine. Kalba ne tik apie treniruočių sistemas, bet ir krepšinio filosofiją, kuri žaidėjams įskiepijama nuo mažų dienų ir perduodama iš kartos į kartą. Be to, Lietuvoje - stipri trenerių mokykla. Mūsų strategai nestovi vietoje, jie nuolat tobulėja, domisi krepšinio naujovėmis. Todėl ir mes, mokiniai, ir jie, mokytojai, einame koja kojon su naujausiomis krepšinio tendencijomis. Mūsų jaunimas savo bendraamžius Europoje pranoksta ir darbštumu. Jie tiesiog pamišę dėl krepšinio, todėl ir aria iki devinto prakaito. Neretai, esant kitiems vienodiems faktoriams, šis nulemia rezultatą. Pastarųjų 3 metų pasiekimai, kai įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinės laimėdavo Europos ir pasaulio čempionatus, tai patvirtina. Būtų gerai, kad vaikinai šių savybių neiššvaistytų iki pat perėjimo į nacionalinę rinktinę.

— Bet jūsų šalies rinktinė namuose vykusiame Europos čempionate pasirodė nelabai sėkmingai...

— Jei galima, nenorėčiau apie tai šnekėti. Mums pritrūko smulkmenos, kad ketvirtfinalyje įveiktume Makedonijos ekipą. Ta klaida tapo fatališka. Bet kurioje kitoje situacijoje mes dar būtume galėję ją ištaisyti, bet... Dabar nelieka nieko kito kaip tik judėti į priekį. Mūsų laukia daug iššūkių, todėl turime atsitiesti ir šturmuoti naujas aukštumas.

— Tada vienintelis klausimas, susijęs su turnyru. Kaip Jonas Valančiūnas jautėsi darydamas pramankštą prieš rungtynes aidint jo garbei sukurtam repo stiliaus kūriniui?

— Žinai - normaliai. O kaip kitaip? Vaikinai sukūrė dainą, drįsčiau sakyti visai neblogą, ir ji papilto. Kadangi nieko negaliu pakeisti, tai priimu, kaip realybę, kartu priimdamas ir komandos draugų juokelius šia tema. Laimei, pastaruoju metu tų pokštavimų smarkiai sumažėjo.

— Jeigu ta grupė “O“Grime”, kai persikelsi į Torontą, jums pasiūlys drauge užlipti ant scenos, surizikuosite?

— Žmogau, paklausyk, iki mano persikėlimo į Jungtines Valstijas - dar mažiausiai metai. Ir tai - geriausiu atveju. Todėl nekvaršinu sau galvos dėl Amerikos! Turiu krūvą darbų ir vietinėse aikštelėse - LKL, VTB, Eurolygos, tiksliau - Europos taurės turnyre.

— Vardindamas turyrus turbūt neatsitiktinai vietoj Europos taurės paminėjote Eurolygą. Ar žaizda dėl nesėkmės atrankos turnyre Vilniuje jau užgijo?

— Nors ir skaudu pripažinti, lemiamose rungtynėse dėl patekimo į Eurolygą „Galatasaray“ mus įveikė pelnytai. Turkai per vasarą labai sustiprino sudėtį, pasikvietė NBA žaidėjų ir fiziškai labai galingai atrodė. Mums, atvirkščiai, trūko šviežumo ir susižaidimo. Daugelis vaikinų prie komandos prisidėjo po alinančio Europos čempionato. Garantuoju, kad po kokių 2 mėnesių mes tapsime gerokai stipresne komanda. Beje, taip mąsto ir mūsų treneris, o jis krepšinį tikrai išmano.

— Keista, kad prieš šį sezoną kaip tik „Galatasaray“ komanda buvo įvardijama kaip kita jūsų karjeros stotelė, prieš kitąmet įžengiant į NBA.

— Matyt internete šito mėšlo prisiskaitei? Išsigalvojimai kartais pasiekia neįtikėtiną lygį. Faktai yra tokie: aš turiu sutartį su „Lietuvos rytu“, pagal kurią visą šį sezoną lieku Vilniuje. Ir jos pažeisti neketinau jokiomis sąlygomis.

— Negalima nesistebėti. Vaikinas, kuriam prognozuojama didžiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės ateitis, nė iš tolo nepanašus į pasipūtusią žvaigždę!

— Aš nesu išrinktasis ar unikalus. Gyvenime dar nenuveikiau kažko ypatingo, kad žmonėms vertėtų apie tai kalbėti. J.Valančiūnas - paprastas vaikinas, kuris žaisdamas krepšinį stengiasi kuo geriau atlikti savo darbą.

— Bet esate pavyzdys šimtams Lietuvos vaikų, kurie nori būti „tokie kaip Jonas“...

— Man garbė būti pavyzdžiu jaunimui. Aš su džiaugsmu lankau jaunimo pratybas krepšinio mokyklose, lankausi labdaros renginiuose. Smagu, jei galiu vaikams padėti žengti pirmąjį žingsnį savo svajonių link.

lrytas.lt