A.Sabonis: „Lietuvos krepšinio užkulisiuose yra visko, todėl svarbu visus suvienyti“

Žinia apie širdies smūgį visą Lietuvą išgąsdinęs legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ tvirtino, kad tai buvo kažkoks nesusipratimas ir tikisi, jog gydytojų prognozės apie po pusės metų grįžimą į normalų gyvenimo ritmą išsipildys. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas užsiminė, kad didžiausias tikslas naujame poste – visus suvienyti vardan krepšinio.

Pateikiame Edmundo Jakilaičio pokalbį su A.Saboniu apie krepšinį, atrankos turnyrą, šeimą, verslą ir ko galime tikėtis iš naujojo šalies krepšinio vadovo.

- Kas jums teikia vilties, kad atrankos į Londono žaidynes turnyras gali būti surengtas Lietuvoje?

- Mums reikia pratęsti kelią iki olimpiados. Atrodo, kad su verslininkų, olimpinio komiteto ir savivaldybių pagalba bus galima surinkti tinkamą sumą. Turėsime bent užnugarį, kad galėtume pasakyti, jog turime ką reikia.

Ruošiamas ir pristatymas. Reikia pakovoti dėl tos teisės. Kas lems? Iki šiol atrodė, kad būsime vieni, tačiau paskutinę minutę atsirado konkurentų. Kaip bebūtų reikia pasikauti. Makedonija aiškino, kad viskas įvyko iš vyriausybės pusės. Su jų federacija mes šnekėjomės ir jie žaidėjo nekelti kandidatūros. Viskas bus matyti gruodžio 10 dieną, kuomet vyks pristatymas.

Manau, kad turime tęsti kelią. Mūsų sirgaliai – tikrai to verti, turime tinkamas arenas. Nesinori laužyti tradicijos nuo 1992 metų dalyvauti visose olimpiadose.

- Ar verta mokėti 10 milijonų litų vien už teisę rengti turnyrą?

- Manau, kad neverta tiek mokėti. Tai per didelė suma ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Sumą nustatė FIBA ir kol kas yra taip.

- Kol kas Lietuvos krepšinio federacija (LKF) negavo pinigų nei vyriausybėje nei kitur, o tiesiog remsis Tautvydo Barščio vadovaujamos Kauno „Grūdų“ įmonės skolintais 10 milijonų litų. LKF turės grąžinti tuos pinigus. O jeigu viskas klostysis ne itin sėkmingai?

- Tam ir yra rizika. Tokiu atveju dalį rizikos turėtų prisiimti ir verslas, ir federacija. Nepamirškime, kad vien 10 milijonų neužtenka – dar reikės pravedimui 3-3,5 milijonų. Manau, kad ir olimpinis komitetas turėtų pakovoti, nes jiems tai svarbu. Be krepšinio tai būtų ne tokia olimpiada, kokią esame pratę matyti. Visi turėtų susiburti ir padėti rinktinei. Tikėkimės, kad nebus skaudžių traumų ir vyrai bus tinkamos formos.

O jeigu nepavyks laimėti olimpiados laimėti, tai nebus didelės bėdos. Pirmiausia reikia laimėti prieš olimpinį turnyrą.

- Teigėte, kad 10 milijonų – didelė suma, tačiau žiniasklaida mirga nuo informacijos apie valstybės leidžiamus milijonus įvairiems konsultantams, užsakymams. Juk renginiui, kuris suburia visą šalį, tokia suma neturėtų būti didelė?

- Save gerbiančiai šaliai, kurioje krepšinis – numeris vienas, kurioje nėra tam abejingų žmonių, tokia suma – nėra didelė. Iki šiol, palyginus su Lietuvos krepšinio pasiekimais, valstybė tam skyrė labai mažai pinigų, todėl dabar kalbant apie 10 milijonų iš valstybės lėšų – rėmimas būtų didelis.

- Visą Lietuvą sukrėtė žinia apie jūsų sveikatą. Kaip dabar jaučiatės?

- Gerai jaučiuosi. Darau pritūpimus, rankas kilnoju, vaikštau į baseiną. Šiuo metu esu reabilitacijos procese, klausau ir vykdau gydytojų nurodymus. Gydytojai man aiškina, kad viskas gerai. Sakė, jog po pusmečio būsiu toks, koks buvau.

- Tai turbūt negrąžinimai pakeitė jūsų įpročius?

- Aš manau, kad tada nutiko nesusipratimas. Kažkas buvo sumaišyta. Žinoma, reikės keisti gyvenimo būdą, nors ir nelabai dėl to pergyvenu. Su manimi kalbėjosi ir psichologė. Vis tiek viduje kažkas atsirado.

- Anksčiau sau leisti galėjote viską, ką tik sugalvojote. Kai ateidavo svečių, turbūt ir stikliuką išgerdavote. Norėjote sportuoti ir sportuodavote.

- Man sakė, kad po pusės metų galėsiu daryti, ką ir anksčiau darydavau. Tik dabar reikės viską daryti su galva. Anksčiau sau leisdavau ir nepagalvoti.

- Dabar LKF prezidento pareigoms laiko daug nelieka, nes viskas tenka sveikatos reikalams?

- Na, taip išėjo. Dar neįvažiavau į  reikiamą ritmą. Man viskas nauja – nieko panašaus daręs dar nesu, tačiau su laiku viskas bus gerai.

- Visa Lietuva žino apie jūsų kuklumą. Ar jus reikėjo įkalbinėti, kad kandidatuotumėte į LKF prezidento postą?

- Apie tai kalbėjomės su Vladu Garastu. Jo reikėtų paklausti, ar jam teko mane ilgai įkalbinėti. Žinoma, ne iškart sutikau. Pareigos – atsakingos, krepšinis čia yra labai svarbus. Vieni nori jam padėti, kiti – ne. Čia yra visko. Dabar norisi, kad kai čempionato metu visi susivieniję buvo, tai ir po varžybų pati federacija ir visi aplink ją būtų kartu. Šiuo metu yra visokių dalykų: vieniems patinka viena, kitiems – kita.

- Arvydai, pastaruosius kelerius metu, ypač tada kai Kauno „Žalgirį“ įsigijo Vladimiras Romanovas, jūs lyg atsitraukėte nuo krepšinio reikalų. Kas jus paskatino vėl sugrįžti į aktyvią veiklą?

- Manau, kad po 72 metų, kuomet į Lietuvą sugrįžo Europos čempionatas, daug įkalbinėti manęs ir nereikėjo. Kai man pasiūlė, ar galėčiau padėti, iškart sutikau. Kiekvieno pareiga padėti viskuo, kuo galima. Džiaugiuosi, kad visi buvo patenkinti čempionatu. Manau, kad Lietuvą pakylėjome aukščiau.

- Daugelis nesitikėjo, kad viskas vyks taip sklandžiai. Ar jums tai nebuvo staigmena?

- Aš to tikėjausi. Ką mes lietuviai svečiams parodyti norim ir mokam? Krepšinį. Kai olimpiados vyksta mažesnėse šalyse, jos būna geresnės. Tose didžiosiose būna mažiau meilės. Pavyzdžiui savanorių buvo dvigubai-trigubai daugiau nei jų reikėjo, o tai irgi parodė, kad viskas bus gerai.

- Tapęs LKF prezidentu pasirinkote ankstesnę darbuotojų komandą. Manote, kad jie viską iki šiol darė gerai?

- Nuolat jų nestebėjau, tačiau paskutiniai pasiruošimo Europos čempionatui metai ir pačio čempionato vykdymas – buvo geras. Sunku vertinti. Pagyvensim – pamatysim. Jeigu žmonės bus atsidavę krepšiniui – problemų kilti neturėtų.

- Jeigu ir buvo klaidų, turbūt Europos čempionatas viską nubraukė?

- Visi klysta. Dabar reikia susijungti ir toliau dirbti dėl krepšinio. Manau, kad galima padaryti daugiau. Kadangi krepšinis įrodė, kad jis nėra eilinis sportas Lietuvoje.

- Ar yra toks dalykas, kurį labiausiai norėjote nuveikti užėmęs LKF vadovo postą?

- Treneriai. Norėčiau padaryti vaikų trenerių skatinimo sistemą. Pavyzdžiui sukurti metų trenerio rinkimus, kad jie būtų daugiau nei žinojimu, jog išugdė gerą vaikiną, skatinami dirbti. To reikėtų tarp vaikų, tarp jaunimo trenerių, nes viskas prasideda nuo ten. Pats turiu privačią krepšinio mokyklą ir žinau, kad visi esame numesti į kampą. Nėra lengva išlaikyti tokį lygį. Iš mūsų ir Šarūno Marčiulionio mokyklų išvyksta daugiausia didžiųjų krepšininkų. Yra daug ir kitų mokyklų, kurios ne pelno siekia, todėl norisi viską sutvarkyti.

Suprantu, kad visur maži atlyginimai ir visiems gerai nebus, tačiau pamėginti galima. Juk norisi, kad treneriai neišvyktų į užsienį. Mes liekame vis su naujais ir nepatyrusiais. Esame praradę ne vieną daug patirties turintį strategą, kuris galbūt ir nespėjo nieko Lietuvoje išmokyti, o ir tie keli likę kažkur dingsta.

- Jūsų krepšinio mokykla – siekia mokyti krepšininkas, o ne pelno, tačiau turite ir verslo įmonių. Ar krizė jas labai sukrėtė?

- Žinoma, kad krizė palietė. Visi žinote, kas vyksta Preiloje. Palanga kaip visada – užsidirba vasarą, o žiemą, kadangi neatleidi personalo, beveik viskas sunaudojama.

Tai kas nutiko Preiloje – liūdina. Visi nuolat kalbame apie demokratiją, tačiau ten tos demokratijos – labai mažai. Šioje situacijoje galima panaudoti ir sveiko proto sąvoką.

- Istorija buvo tokia: jūsų įmonė tarsi statė su visais leidimais, o vėliau paaiškėjo, kad kai kurie jų negalioja...

- Žinote, per du metus beveik viską pastatyti, o vėliau tapti nelegalais – nėra ką čia aiškinti. Nežinau, kam tai naudinga. Manau, kad yra išeitis – žmonės keičiasi ir ima pastebėti, kad ten vyksta kažkas nenormalaus.

- Kurį laiką turėsite būti Lietuvoje. Jūsų šeima – užsienyje. Vaikai mokosi svetur, todėl čia būti ir negalėtų...

- Ir anksčiau esu važinėjęs pirmyn ir atgal. Nieko čia naujo. Ilgam grįžti į Lietuvą dabar nėra verta, nes Aušrinei liko mokytis 4 metus. Lietuvių kalba mokytis bus sunkiau. Galime ir pakentėti.

- Abu jūsų sūnus atstovauja skirtingoms amžiaus rinktinėms. Kaip vertinate jų perspektyvas vyrų krepšinyje?

- Tautvydas man vis tiek yra tinginiukas. Jis daug stengiasi, tačiau per mažai. Jam reikėtų daugiau lakstyti. Domantas – labai užsispyręs vyrukas, todėl iš jo ateityje turėtų kažkas gautis. Jis labai daug dirba, yra kairiarankis, turi charakterį. Galbūt jį pamatysime ir nacionalinėje rinktinėje. Nežinau, ar Domantas bus labai aukšto lygio krepšininkas, bet kad kažkas išeis – tikrai.

lrytas.lt