Rusijos žiniasklaida šaiposi iš „Žalgirio“ savininko: „V.Romanovas keičia trenerius tarsi išprotėjęs Skrybėlininkas“

Kodėl Kauno „Žalgirio“ klubo šeimininkas Vladimiras Romanovas trenerius kaitalioja dažniau nei bet kurios kitos Eurolygos ekipos savininkas. Kodėl šios permainos neduoda laukiamų rezultatų? Kas vienija LKL čempionų ir Madrido „Real“ klubus? Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti populiari Rusijos sporto svetainė championat.com.

„Žalgiris“ iš Kauno ir „Real“ iš Madrido. Šie klubai, regis, neturi nieko bendro. Neskaitant spalvingos ir turtingos istorijos. Praeityje jie simbolizavo ištisas epochas, buvo unikalūs reiškiniai savo šalių sporto istorijoje. Tačiau šiandien jie egzistuoja paraleliniuose pasauliuose ir vystosi priešingomis kryptimis“, - savo straipsnį pradeda championat.com.

„Galacticos“ leidžia milijonus eurų, kad susigrąžintų buvusią didybę ir dominuotų visuose turnyruose, kuriuose bedalyvautų. „Žalieji“ tai ieško pinigų, kad išsigelbėtų nuo bankroto, tai švaistosi apvaliomis sumomis, kad atkariautų pozicijas tarptautinėje arenoje, arba kad pasirodytų prieš konkurentus, nužengdami vienu kitu etapu toliau nei šie. Vis dėlto analizuojant Kauno ir Madrido klubus detaliai, galima atrasti sąlyčio taškų. Ir dar tokių, tarsi indiškos giminystės žymės, kai Bolivudo filmuose paaiškėja, kad visiškai nepažįstami žmonės yra ne tik broliai, bet dar ir dvyniai.

Primena „Alisą stebuklų šalyje“

Tiesiog genetiškas panašumas atsiveria pažvelgus į trenerių padėtį Madride ir Kaune. Tiksliau, toje jos dalyje, kurioje kalbama apie strategų santykius su savininkais. Kaip ir ispaniškoje karalystėje, taip ir lietuviškoje šis procesas primena beprotišką arbatos gėrimo ceremoniją Lewiso Carrollo (kultinio kūrinio „Alisa stebuklų šalyje“ autorius. - Red.) stebuklų šalyje.

Atsimenate, kaip romano herojai, nesiorientavę realybėje ir neadekvačiai reagavę į įvykius, vis persėsdavo nuo vienos vietos į kitą, vos tik pasibaigdavo švarūs puodeliai vienoje didžiulės staltiesės atkarpoje. O dabar pažvelkite į to romano staliuką Pabaltijyje! Jo vedlys, savotiškas išprotėjęs Skrybėlininkas yra Vladimiras Romanovas.

Verslininkas, 2009 metais išpirkęs 75 proc. klubo akcijų ir kartu išgelbėjęs klubą nuo bankroto, nuo pirmųjų dienų klube mano, kad gali diriguoti visais ir viskuo. Vos tik jo kantrybės taurė persipildo (o kitos, žinoma, neatsiranda), jis triukšmingai pakelia vairininką iš kėdės, o paskui jį, kartu su bendražygiais, palydi durų link. Netrukus atsilaisvinusioje kėdėje atsiranda naujas personažas.

Situacijos pikantiškumas slypi tame, kad V.Romanovo nusivylimo priežasčių treneriu kartais negali nuspėti net ne pirmos kartos burtininkai ir stebukladariai.

Strategų negelbsti net pergalės

Per trumpą mecenato valdymo epochą „žalieji“ nuolat tapdavo BBL čempionais, pasiimdavo ir LKL pirmenybių auksą arba sidabrą, laimėdavo LKF taurę ir prasibraudavo į Eurolygos „Top-16“ etapą. Žinant tai, stulbina kitas skaičius - nuo V.Romanovo atėjimo (per du sezonus su trupučiu) prie „Žalgirio“ vairo stovėjo ... 7 specialistai! (iš tiesų dar daugiau. - Red.).  

Gal būtų dar nieko, jei kalbėtume tik apie tokius laikinuosius vairininkus kaip Vitoldas Masalskis, kuris greituoju būdu buvo mestas „ant ambrazūrų“, kol buvo deramasi su serbu Aleksandru Trifunovičiumi.

Tačiau per tą laiką komandai dirigavo ir patyrę bei gerą vardą turintys krepšinio specialistai: Rimantas Grigas, Gintaras Krapikas, Ramūnas Butautas, Darius Maskoliūnas, Aco Petrovičius, Ilias Zouros. O jeigu dar pridurtume Marcus Browną ir Dainių Šalengą, kurie buvo paskelbti treneriais tada, kai kitų pasikviesti neleido LKL taisyklės?

Tačiau situacija „Žalgirio“ klube labiausiai stulbina ne tiek dėl vairininkų kaitos, o dėl priežasčių, lemiančių tokią trenerių keitimo karuselę. Kiekvienas atstatydinimas - nesąmonė, vertinant iš sportinio atspirties taško. Pavyzdžiui, V.Romanovas gali atleisti žmogų, kurio vadovaujamas kolektyvas pirmauja šalies čempionate ir kaip lygus su lygiais kaunasi su Europos krepšinio grandais Eurolygoje. O išsiskyrimo priežastimi verslininkas įvardins nepatrauklų krepšinį, kurį esą demonstruoja jo komanda.

Bet argi tai turėjo tapti netikėtumu, jeigu visą pasirengimo sezonui laikotarpį komanda sugaišo tam, kad nušlifuotų žaidimo gynyboje modelius ir visą strategiją statytų ant gynybinių pamatų?

Geriausias treneris - pats savininkas

Įdomu ir tai, kad savininko sprendimai būna priimami neatsižvelgiant į komandos selekcines problemas, nors jos matomos kiekvienam paprastam aistruoliui. Nežiūrima ir ekipos sportinės formos. Komandos nuovargis dėl rungtynių maratono įvairiausiuose turnyruose, arba būtinybė laiko susižaisti - V.Romanovui tokie argumentai niekada nebuvo įdomūs.

Galiausiai, žalgiriečių bosui, kad parodytų duris treneriui, pakakdavo vos išryškėjusio nuomonių skirtumo požiūriuose į komandos sudėties formavimą. Nors atrodytų, kad kur kas paprasčiau pirkinių sąrašą iš anksto suderinti su treneriu ir vėliau gyventi su juo taikoje ir santarvėje.

Kalbant atvirai, atidžiau pasekus įvykius „Žalgiryje“, jau kažkaip be šypsenos imi vertinti interneto lankytojų ironiškus pasiūlymus, esą visos Europos treneriai turėtų V.Romanovui paskelbti boikotą ir nevažiuoti į Kauną. Vis tiek pats geriausias treneris yra pats V.Romanovas.

Tai - juokais. Žinoma, kad verslininkas ištrauks papildomą milijoną ir atras trenerį, leisiantį jam žaidimu mėgautis iš šeimininko ložės.

„Real“ komanda - be teisės suklysti

Situacija Madrido „Real“ klube iš pažiūros stabilesnė - trenerius ten keičia tik kartą per keletą sezonų. Tačiau ši forma apgaulinga - pažvelgus į situaciją iš vidaus, matyti, kad Karališkojo klubo vadovybė vėl ir vėl lipa ant to paties grėblio.

Modelis veikia taip: ciklo pradžioje pakviečiamas treneris. Atsižvelgiant į jo norus priperkama krūva žaidėjų, dauguma jų, aišku, žvaigždės. Toliau žaidėjai užtrunka maždaug metus, kol apsipranta vienas su kitu, su trenerio žaidimo schemomis, didžiuliu žiniasklaidos dėmesiu ir spaudimu.

Ir tik tada prasideda antrasis etapas - darbas konkrečiam rezultatui. Bet problema ta, kad prasidėjus antrajam etapui komanda nebetenka teisės suklysti. Kiekvienas pralaimėjimas gali baigtis trenerio atleidimu. Žaidėjai į kiekvienas rungtynes žiūri kaip į lemiamas, todėl jaučia milžinišką įtampą, kaustančią jų veiksmus.

Išaugusi konkurencija taip pat neprideda pasitikėjimo savo jėgomis lyderiams, o atsarginiai, dar labiau sumažėjus jų žaidybiniam laikui, prisideda prie komandos mikroklimato blogėjimo. Paprastai „Real“ ekipai pakanka vieno dviejų pralaimėjimų ir pasipila kalbos apie trenerio atsistatydinimą.

Stebint šias legendinio klubo konvulsijas jauti net gailestį komandai, kuri tampa savo įvaizdžio ir reputacijos auka. Viena vertus, jiems reikia bet kokia kaina skinti pergales. Iš kitos pusės, reikia burti ilgalaikį projektą - komandą, kurios aukščiausiam lygiui išlaikyti vėliau pakaktų tik pavienių tikslinių pirkinių.

Tampa atpirkimo ožiais

Nors ir susirinkdami geriausius ACB lygos žaidėjus, „Real“ vadovai galiausiai vis tiek griebiasi išbandyto, bet toli gražu ne pačio veiksmingiausio žingsnio - trenerių kaitaliojimo. Božidaras Malkovičius, Joanas Plaza, Ettore Messina ir Sergio Scariolo tapdavo savotiškais situacijos įkaitais, atpirkimo ožiais. Ir tik todėl, kad „Real“ klubo vadovybė nerasdavo kitų kaltųjų, nes dažniausiai kalta būdavo ji pati.

Pastarąjį sykį „Real“ Europos čempionų taurę laimėjo 1994-aisiais, „Žalgiris“ Eurolygą -1999-aisiais. Įdomu, kiek dar metų prireiks legendinėms ekipoms, kad pakartotų šią sėkmę, jei jų klubų vadovai ir toliau tęs trenerių keitimo pasiutpolkę.

lrytas.lt