J.Kazlauskas: didžiausią nerimą kelia žaidėjų traumos, L.Kleizos situacija ir kartų kaita Lietuvos krepšinio rinktinėje

„Kalbuosi su kandidatais ir visiems jiems linkiu vieno – sveikatos“, – neslepia į gimtinę iš Kinijos sugrįžęs Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas. Jis tikina, kad rinktinėje keičiasi kartos, todėl joje tikrai išvysime naujų veidų. Į pirmąją pasiruošimo Europos čempionatui stovyklą liepos viduryje naujasis strategas ketina pakviesta ne daugiau nei 15 žaidėjų.

Tris mėnesius Guangdongo „Southern Tigers“ klubą treniravęs lietuvis net ir būdamas už tūkstančių kilometrų neatitrūko nuo Lietuvos rinktinės reikalų. Jis jautėsi ramus – kartu su Lietuvos krepšinio federacijos atstovais tiksliai sudėliojo pasiruošimo Europos čempionatui planą, domėjosi krepšininkų rūpesčiais, analizavo lietuvių pasirodymą Eurolygoje.

Laiko rūpintis nacionaline komanda nuo šiol bus dar daugiau. Šią savaitę J.Kazlausko lauks keli susitikimai Lietuvos krepšinio federacijoje ir kaip sako pats treneris, reikės daugiau galvoti apie rinktinės kandidatus. Bet skubėti J.Kazlauskas nežada. Jis nori ramiai stebėti artėjančius mūšius Eurolygoje bei šalių čempionatuose, todėl tikslias kandidatų pavardes įvardins kur kas vėliau.

Nuobodu – tik viešbutyje

J.Kazlauskas labiau mėgsta vasarišką, o ne žiemišką klimatą, todėl grįžęs į Vilnių nemaloniai nustebo išvydęs, kad Lietuvoje vis dar tęsiasi žiema.

„Sniegas balandžio mėnesį, kur jau nenustebsi... Kinijoje vaikščiojome su šortais. Gyvenau pietinėje dalyje šalia Honkongo, ten temperatūra siekė apie 20-25 laipsnius šilumos“, – pasakojo sausio 4 dieną išskridęs į Kiniją ir lygiai po trijų mėnesių į Lietuvą grįžęs treneris.

„Southern Tigers“ komandai lietuvis padėjo aštuntą kartą tapti Kinijos lygos čempione. Nuo tada, kai atvyko į Kiniją, Guangdongo krepšininkai per 13 rungtynių pralaimėjo tik sykį ir tapo reguliariojo sezono nugalėtojais, o atkrintamosiose varžybose iškovojo visas 10 pergalių. „Southern Tigers“ ekipa ketvirtfinalyje 3:0 nugalėjo „Zhenjiang“, pusfinalyje 3:0 – „Xinjiang“, o finale 4:0 – Šandongo „Lions“ krepšininkus.

J.Kazlauskas išskirtiniame interviu 15min.lt išsamiai papasakojo ne tik apie įgytą patirtį Kinijoje, bet ir apie Lietuvos krepšinio rinktinę – kas jį džiugina, kas kelia nerimą ir kaip formuoja būsimą nacionalinės komandos veidą.

– Į Kiniją sugrįžote dirbti antrą kartą. Kokios naujos patirties jums suteikė tas laikotarpis? – 15min.lt paklausė J.Kazlausko.

– Neatitrūkau nuo krepšinio, nors nuo jo niekada neatitrūksti, net ir nedirbdamas visada galvoji, kažką lygini, analizuoji. Aš nesutinku su tais, kurie mano, jog nedirbdamas treneris atitrūksta nuo krepšinio.

Žinote, įdomi patirtis manęs laukė Kinijoje. Anksčiau dirbau su rinktine, dabar su klubu, o tai visiškai kas kita. Kažką naujo pabandžiau, kažką prisiminiau, pamačiau, kaip vystosi šioje šalyje krepšinis. Nebuvau atitolęs ir nuo lietuviško krepšinio reikalų, gaudavau Eurolygos rungtynių įrašus, sekiau informaciją internete. Visko peržiūrėti nebuvo įmanoma, bet kiek turėjau laiko ir jėgų, tiek jų atidaviau rinktinės reikalams.

– Kaip atrodė jūsų darbo diena?

– Gana įtempta. Kinai pripratę reikalauti, kad kiti dirbtų kaip gamykloje. Bandžiau įrodyti jiems, kad krepšinis kas kita. Negalima žmogaus perkrauti. Jeigu krepšininkas per daug nuvargsta treniruotėse, tai kokie gali būti jo rezultatai per rungtynes? Džiaugiuosi, kad manimi klubo vadovybė tikėjo ir pasitikėjo. Pats kalendorius buvo labai įtemptas – trys mačai per savaitę. Treniruotės, analizės, ilgos kelionės, nes atstumai Kinijoje milžiniški – tai atimdavo labai daug laiko.

– Jūsų treniruojamo klubo Guangdongo „Southern Tigers“ žaidėjai  pastebėjo permainas po jūsų atvykimo?

– Nežinau, kaip būdavo anksčiau, bet jie skundėsi monotoniškomis ir ne visai kokybiškomis treniruotėmis. Visgi, kas buvo iki manęs, aš nenoriu kritikuoti. Kas be ko, niekas viduryje sezono nekviečia trenerio, jei komandoje viskas gerai. Matyt, kažkokios priežastys buvo.

Atvažiavau į komandą, kurioje jau pažinojau kelis krepšininkus nuo rinktinės laikų. Pavyko subalansuoti komandą. Nebuvo taip lengva, kaip daugelis įsivaizduoja Buvo labai daug sunkių rungtynių, kurias laimėjome tik vieno taško skirtumu ar po pratęsimo.

– Kad ir kur bedirbtum, įtampos veikiausiai nepavyksta išvengti?

– Jeigu įdedi savo širdį, nori nenori, jauti įtampą. O kaip kitaip, kai salės pilnos. Ta, kurioje žaidėme mes,  talpino 4,5 tūkst. žiūrovų Vieno bilieto kaina per finalus siekė 400 litų ir bilietų nebuvo, jie buvo iššluoti. Kitąmet „Southern Tigers“ jau žais 15 tūkst, salėje. Visur, kur buvome, salės buvo pilnos, krepšinis Kinijoje klesti.

– Kokios buvo jūsų gyvenimo sąlygos?

– Gyvenau viešbutyje, nes jis priklausė komandos savininkui. Sąlygos buvo puikios, tik šiek tiek nuobodoka gyventi viešbutyje (šypsojosi). Viskas buvo patogu, salė 3-5 minutės kelio su automobiliu. Norėjosi galbūt šiek tiek daugiau privatumo, nes Europoje esame įpratę gyventi šiek tiek kitaip.

– Kinija tiesiog neįsivaizduojama be savo šalies virtuvės, kurią itin pamėgo ir europiečiai. Gal visgi susidūrėte su kokiomis įdomybėmis? Ar tiesa, jog šuniena Kinijoje – delikatesas?

– Mano patarimas tiems, kurie vyksta į Kiniją – nevalgyti gatvėje, o restoranuose maistas puikus. Aš nesu sutikęs tokių, kurie valgo šunieną. Aš tikrai neragavau, o ten, kur gyvenau, niekas nevalgė (šypsojosi).

– Laimėjote šalies čempionatą trijose skirtingose valstybėse. Kuo šis titulas jums išskirtinis?

– Visi titulai suteikia džiaugsmo. Esu patenkintas, kad aš padariau savo darbą ir išpildžiau klubo lūkesčius. Niekada neslėpiau, kad patys brangiausi titulai mano karjeroje buvo tie, kuriuos iškovojau su „Žalgiriu“ ir Lietuvos krepšinio rinktine. Tik nereikia galvoti, kad treneriai nesidžiaugia kažkur kitur iškovotais trofėjais. Laikas bėga, dabar jau mano mintys sugrįžo į Lietuvą ir darbą čia.

– Kas pasikeitė šios šalies krepšinyje nuo to laiko, kai 2004-aisiais atvykote į Kiniją?

– Labiausiai pasikeitė komandų biudžetai. Jie išaugo dešimteriopai. Atvyko daugybė žaidėjų iš užsienio, krepšinio lygis tapo labai aukštas. Pavyzdžiui, šiame čempionate žaidė 30 žaidėjų iš NBA – arba buvusių, arba vis dar ten žaidžiančiųjų. Net trys žaidėjai, kurių komandos nepateko į atkrintamąsias, pasirašė sutartis su Bostono „Celtics“ komanda. Žaisti į šią komandą išvyko ir vienas krepšininkas iš mano vadovaujamos komandos.

– Tracy McGrady Kinijoje yra tokio masto žvaigždė, jog žurnalistui, norinčiam pakalbinti šį krepšininką reikia suploti 5 tūkstančius JAV dolerių. Ar jums teko ten Kinijoje girdėti apie tokius atvejus?

– Aš nesu žurnalistas ir neėmiau iš jo interviu, todėl to negirdėjau. McGrady buvo didelė žvaigždė NBA, bet Kinijoje jis buvo labai populiarus dar ir todėl, kad yra žaidęs vienoje komandoje su Yao Mingu. O kaip su tais pinigais, aš tikrai nežinau.

– O jūs interviu dalijote nemokamai?

– Vat, kaip ir jūs. Ar aš paprašiau iš jūsų? Bet gal ir visai gerą idėją čia man davėte. Reikės ir man pradėti užsidirbinėti (juokiasi).

– Apskritai kokio dėmesio sulaukėte iš šios šalies žiniasklaidos?

– Dėmesio tikrai netrūko. Kita vertus, labai sunku papasakoti, tą reikia savo akimis pamatyti. Jeigu kada nors vėl teks ten būti, nes niekada nesakau niekada, reikės pasikviesti lietuvių žurnalistus ir tuomet susidarysite įspūdį apie Kinijos krepšinį.

– Esate minėjęs, kad Kinijos krepšinyje atvirai kalbama apie pinigus. Ar galite pasakyti kokie Kinijos klubų biudžetai?

– Nenoriu būti netikslus, bet gali negražiai nuskambėti, jei pasakysiu klaidingas sumas. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai yra pakankamai stiprių Eurolygos komandų biudžetai. Apie finansinius rūpesčius ten nekalbama. Tai didžiulė šalis, turinti milžinišką rinką. Viena Kinijos sporto kompanija sumokėjo lygai 50 milijonų litų. Kaip jie padalino tą sumą, aš nežinau, bet ten sukasi milijonai. Belikdavo tik apgailestauti, kad to paties nėra mūsų šalyje.

Užtarė Kęstutį Kemzūrą

– O jūs bendravote su Kinijos krepšinio federacija?

– Taip ir su federacijos atstovais ne kartą susitikome.

– Ar teko girdėti, kad į trenerio postą kviečiamas buvęs Lietuvos rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra?

– Jie kalbėjo apie Kęstutį ir aš rekomendavau jį kaip labai gerą trenerį. Matote, ten renkant trenerį vyksta labai įdomūs procesai. Net kalbėti apie tai yra nelengva. Reikia suprasti jų psichologiją. Tai labai didelė atsakomybė, neduok Dieve, kažkas ne taip. Jie trenerį renka po ilgų derybų. Federacija, matyt, nudegė paskutiniuoju metu. Kita vertus, visokiausius žaidimus žaidžia agentai. Jie siūlo savo trenerius, bet skleidžia informaciją, kuri neatitinka tikrovės. Man teko bendrauti su federacija, žinau kokiais treneriais jie domėjosi. Tiesa, žiniasklaidoje buvo daug netiesos. Jie manęs klausė nuomonės, todėl aš ją išsakiau.

– Ar sulaukėte pasiūlymo likti Kinijoje, sugrįžti ten kitą sezoną?

– Taip, jie ir dabar mane įkalbinėja. Bet man reikia laiko. Dabar aš noriu ramiai dirbti su Lietuvos rinktine. O laikas parodys, ar kitą sezoną vėl grįšiu į Kiniją. Džiaugiuosi, kad pasinaudojau galimybe padirbėti tuos tris mėnesius, man tai buvo nauja patirtis. Dabar jau kviestų visam sezonui, tai visai kas kita, todėl žiūrėsiu, kaip čia bus.

Labiausiai nerimą kelia Linas Kleiza

– Kokie darbai jūsų laukia sugrįžus į Lietuvą?

– Tęsiu tuos darbus, kurie nebuvo nutrūkę net kai aš dirbau Kinijoje. Nuo rinktinės reikalų nebuvau atitolęs, yra skaipai, kitos ryšio priemonės. Su Lietuvos krepšinio federacija bendravome visą tą laiką, kol aš buvau Kinijoje.

Jau yra parengtas tikslus rinktinės pasiruošimo planas Europos čempionatui. Žinome tikslias treniruočių valandas, tikslius grafikus, būsimus varžovus. Kiek žinau, rinktinės administratorius jau apkeliavo visus miestus, kuriuose vyks pasiruošimas. Dabar lieka tik ramiai stebėti čempionatus, niekur neskubėti, tiksliai numatyti rinktinės kandidatų sąrašą. Visko dar gali nutikti, kas be ko, labiausiai baiminuosi traumų, todėl garsiai apie kandidatus nekalbėsiu. Iki vasaros reikia su kiekvienu būsimu kandidatu pasikalbėti, paklausti, kaip jaučiasi ir panašiai.

– Ar tiesiogiai jau bandėte kalbėtis su galimais kandidatais į rinktinę?

– Jau dabar yra kalbama. Jaučiau, kad galiu išvykti į Kiniją, todėl prašiau vykti į Torontą anksčiau, nei vyko NBA Žvaigždžių diena. Deja, nepavyko tuomet pasimatyti su Donatu Motiejūnu, bet kitas mūsų Motiejūnas (Paulius Motiejūnas – LKF vykdomasis direktorius 15min.lt past.) susitiko ir daugiau nebėra reikalo važiuoti į Ameriką, nes viskas jau sukalbėta, gautas patvirtinimas iš Donato. Kalbuosi su kandidatais ir visiems jiems linkiu vieno – sveikatos.

– Kai viešėjote Toronte, išreiškėte daug nerimo dėl Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno. Ar dabar šių krepšininkų žaidimas jus džiugina?

– Be abejonės. Jau tada maniau, kad Motiejūnas gana talentingas žaidėjas ir gali žaisti NBA. Džiaugiuosi, kad jis kuo toliau, tuo daugiau rungtyniauja ir įneša savo indėlį į komandos žaidimą. Norėčiau patarti abiem žaidėjams išnaudoti tą situaciją, nepasipuikuoti ir nesustoti ties tuo, ką jau pasiekė. Jie abu pakankamai protingi ir tikiu, kad puikiai tą įgyvendins.

Man nerimą kelia Lino (L.Kleiza – 15min.lt past.) situacija, jis man sakė, kad yra visiškai pasveikęs. Kaip visi matote, jis nerungtyniauja, todėl galbūt čia yra klubo žaidimai. Tiesos aš nežinau, todėl nenoriu spekuliuoti šia tema. Nemanau, kad mums reikia dabar pykti, tiesiog viską laikui bėgant išsiaiškinsime.

Neramina ir kiti žaidėjai, kurie gydosi traumas. Bet tai – normalus mūsų gyvenimas, be traumų neišsisuksi. Jos buvo, yra ir bus. Žaidėjas atvykęs į treniruočių stovyklą gali gauti traumą, jie juk netaupo jėgų. Plačiau kalbėti apie rinktinės viziją nenorėčiau, bet aš jau dabar matau būsimos komandos veidą. Rinktinėje tikrai išvysime naujų veidų.

– Buvęs rinktinės treneris Kęstutis Kemzūta į pirmąją rinktinės stovyklą kvietėsi daugiau nei 20 žaidėjų. Kokia bus jūsų strategija?

– Priklauso nuo to, ko sieki. Tai kiekvieno trenerio reikalas. Mūsų pasiruošimas bus gana trumpas, čempionatas laukia vėlyvas, o aš nematau reikalo kviesti daug žaidėjų. Nenoriu, kad po fizinio parengimo stovyklų, dar net nepradėjus žaisti rungtynių, man tektų atsisveikinti su žaidėjais.

Mes ilgai galvojome apie tai, kaip geriausiai išnaudoti jaunimą. Galvojome ir apie antrą rinktinę, ir apie trenerius, kurie išbandytų kuo ilgesnį sąrašą. Mano manymu, nėra būtinybės į vyrų rinktinę pasikviesti labai daug žaidėjų. Jaunimas pateks į kitų jaunesnių rinktinių trenerių rankas, o aš kviesiu gana optimalų skaičių kandidatų. Maždaug apie 14 krepšininkų. Turi būti keletu daugiau nei dvylika, nes juk maža kas gali nutikti.

– Lietuvos krepšinio federacija iškėlė rinktinei tikslą Europos čempionate užimti 5 vietą. Kaip jūs tokį tikslą vertinate?

– Matote, ta kartelę lietuviai kelia kur kas aukštesnę. Jeigu žiūrėsime į istoriją, daugelis šauks, kad turime būti pirmi arba mažiausiai užlipti ant prizininkų pakylos. Visgi žiūrėkime realiai, vyksta kartų kaita, kiek mes turėsime sveikų žaidėjų? Be abejonės, patys sau turime išsikelti kuo aukštesnį tikslą, bet aš nesu šalininkas tokių išankstinių rezultatų. Visi nori kuo aukštesnių, bet į tai aš žiūriu žiūriu taip: aha, jeigu užėmei ne penktą, bet šeštą, arba ne trečią, o ketvirtą, tai tuomet yra peno kažką nulinčiuoti.

– Darius Maskoliūnas, jūsų asistentas rinktinėje, buvo atleistas iš Lietuvos ryto. Jus nustebino ši žinia?

– Taip nustebino. Maniau, kad jis dirbs iki sezono pabaigos. Mačiau postūmių „Lietuvos ryto“ žaidime, tad tai buvo netikėta žinia.

– Ar D.Maskoliūnas jau padeda jums rūpintis rinktinės reikalais?

– Be abejo. Mes buvome susitikę, kalbėjomės. Bet kuriuo atveju, Darius jaunas treneris, gana žinomas, turi perspektyvų ir tikrai neliks be darbo. 

 

 

 
Asta Žukaitė | 15min.lt

{fcomment}