E.Mockevičius: „Mokslai man visada turėjo kiek didesnį prioritetą nei sportas“

Interviu ir straipsniai 13 Balandis 07

Praėjusiais metais Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniavęs Egidijus Mockevičius šį sezoną nutarė keltis už Atlanto, kur užsivilko NCAA pirmenybėse rungtyniaujančios "Evansville Aces" universiteto komandos marškinėlius.

20 metų 204 cm ūgio lietuvis jau savo pirmaisiais metais tapo pagrindiniu komandos vidurio puolėju ir per vienerias rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 5,8 taško, atkovodavo po 5 atšokusius kamuolius ir blokuodavo po 1,8 kamulio.

Tiesa, E.Mockevičius didelio vaidmens puolime neturėjo, nes Evansvilio universitetas "Missouri Valley" konferencijoje buvo tik vidutiniokas.

BasketZone.lt portalo pakalbintas krepšininkas pasidalijo mintimis apie tai, kaip išvyko į JAV, gyvenimą svečioje šalyje, komandos draugus, sirgalius bei tolimesnius savo siekius krepšinio aikštelėje.

- Kodėl nusprendėte vykti į JAV? Kas lėmė tokį sprendimą?

- Mokslai man visada turėjo kiek didesnį prioritetą nei sportas. Tai, matyt, ir buvo pagrindinis stimulas baigti juos už Atlanto. Tokį mano sprendimą labiausiai lėmė paties užsispyrimas ir draugo rekomendacijos, taip pat „Evansville Aces“ komandos treneriai. Tiesa, svarstymas buvo tikrai ilgas, kadangi išvažiuoti jau norėjau ir ankščiau, norėjau ten baigti ir vidurinę mokyklą, bet pabijojau, tad nusprendžiau ją baigti Lietuvoje.

- Ar nesulaukėte pasiūlymų iš Lietuvos ekipų?

- Pasiūlymų sulaukiau, bet apie nieką nebuvo kalbama konkrečiai. Matyt, dėl to, kad pirmoje vietoje man buvo galimybė studijuoti JAV.

- Kaip manote, ar nebūtų buvę naudingiau studijuoti ir rungtyniauti Lietuvoje, o ne už Atlanto?

- Labai sunku tai pasakyti, bet, mano manymu, nėra geresnės vietos, kur galima suderinti sportą ir mokslą, nei Jungtinės Amerikos Valstijos. Galbūt su šia mano nuomone daug kas nesutiks ir jai prieštaraus.

- Esate patenkintas ekipos suteikiamomis sąlygomis, treniruotėmis ir gyvenimu Jungtinėse Amerikos Valstijose?

- Sąlygos yra tikrai puikios, ir niekuo skųstis tikrai negaliu. Treniruočių centrai yra praktiškai nauji, kaip ir visa įranga joje, treniruotės, palyginus su Lietuva, yra fiziškai sunkesnės. Gyvenimo sąlygomis skųstis taip pat negaliu, tiesiog džiaugiuosi gyvenimu už Atlanto.

Egidijus Mockevičius | Asmeninio archyvo nuotr.

- Ar neiškilo problemų prisitaikant prie naujos komandos?

- Prisitaikymo procesas nebuvo ilgas, kadangi tiek treneriai, tiek ekipa priėmė mane labai draugiškai, ko nesitikėjau, ir buvo labai kantrūs su manimi. Net neįsivaizdavau, kad galėsiu taip greitai pritapti prie naujo klubo. Būtent tai mane ir sužavėjo šioje komandoje.

- Esate pagrindinis komandos vidurio puolėjas. Treneris nestokoja pasitikėjimo?

- Mano galva, esu pagrindinis vidurio puolėjas, nes kiti mano komandos draugai yra žymiai mažesnio ūgio nei aš, tikrai negaliu pasakyti, kad jie yra prastesni. Tiesiog stengiuosi daryti tai, ko iš manęs tikisi ir reikalauja treneriai, tai, kas man yra geriausia. Juk ir pasitikėjimas neatsiranda iš nieko, jis – užsitarnaujamas.

- Žaidžiate vienoje komandoje su Roku Česnulevičiumi. Kaip apibūdintumėte savo ekipos draugo žaidimo stilių, kaip jam sekasi?

- Jis yra ne vidurio puolėjas, nors ekipos treneriai dažnai jį leidžia į aikštelę būtent šitoje pozicijoje, o sunkiojo krašto puolėjas, kadangi pasižymi tikrai stabiliu ir taisyklingu metimu ne tik iš baudos aikštelės, bet ir nuo trijų tašku zonos. Taip pat jis tikrai gerai veržiasi ir, be abejo, yra fiziškai stiprus ir gerai sudėtas, kas jam suteikia labai daug pranašumo net ir prieš aukštesnius varžovus, kad ir mane.

- Su R.Česnulevičiumi esi seniai pažįstami ir, kiek žinome, netgi kartu buvote nusprendę vykti rungtyniauti į JAV, tačiau Jūs nusprendėte neskubėti. Kaip manote, tai buvo geras sprendimas?

- Su juo esame pažįstami nuo 15-16 metų, kartu žaidėme toje pačioje komandoje. Vienintelis minusas, kurį dabar įžvelgiu, yra anglų kalba. Tada buvau jaunesnis ir, jei būčiau išvykęs prieš kelerius metus, būčiau adaptavęsis kur kas lengviau nei tą darau dabar. Bet vis dėlto, manau, kad tai nebuvo blogas sprendimas, kadangi turėjau galimybę atstovauti Lietuvos jaunimo rinktinėms, o tai yra išties didelė garbė, kurios, nežinau, ar būčiau turėjęs, jei būčiau atstovavęs kokiai Jungtinių Amerikos Valstijų komandai.

Rokas Česnulevičius ir Egidijus Mockevičius su Evansvilio universiteto plėtros direktoriumi Lance'u Wilkersonu | Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip įvertintumėte savo komandos pasirodymą šį sezoną?

- Ekipai šis sezonas buvo bene ilgiausias per visą istoriją, tad, manau, jog jis tikrai pasisekęs, nors ir neįvykdėme pagrindinio tikslo, kurį buvome užsibrėžę dar neprasidėjus sezonui.

- Ką galite pasakyti apie komandos draugus, kokie atmosfera vyrauja klube?

- Pati komanda ir jos treneriai yra tiesiog nuostabūs. Atmosfera yra geresnė nei tikėjausi prieš atvykdamas čia: vyrauja santaika ir harmonija.

- Kaip sekasi suderinti mokslus ir krepšinį?

- Kaip jau minėjau, žinau, kad daug kas gali su manim nesutikti, bet, manau, jog žmogui, siekiančiam suderinti šiuos su dalykus, nėra geresnės vietos nei Jungtinės Amerikos Valstijos. Tiesa, lengva tikrai nėra, bet jei yra noro – viskas įmanoma. Visi dėstytojai ir treneriai kruopščiai prižiūri mūsų studijas, atidžiai seka, kaip mums sekasi. Asmeniškai aš studijuoju sporto vadybą (Sports Management).

- Kokius Amerikos ir Europos trenerių skirtumus įžvelgiate?

- Skirtumų tikrai galima rasti. Vienas jų yra toks, jog JAV labiau praktikuojamas greitas ir fizinis krepšinis. Čia labiau kreipiamas dėmesys į individualius sugebėjimus, kas, matyt, ir yra pats didžiausias skirtumas.

- Ką galite pasakyti apie NCAA komandų sirgalius? Sakoma, kad amerikiečiai į krepšinį ateina tik pavalgyti bulvyčių ir atsigerti kolos. Ar tai tiesa?

- Dalis tiesos gal ir yra, tačiau tik apie bulvytes. Žodį sirgaliai čia galima rašyti iš didžiosios raidės! Jie čia ateina nuoširdžiai palaikyti komandos, už kurią serga. Kalbant apie pasyvumą, tai nežinia, kaip yra kitose konferencijose, bet manojoje jis yra minusinis, žiūrovai, ateinantys palaikyti, turi savo skanduotes ir kiekvienų rungtynių metu sukuria tikrai įspūdingą atmosferą.

- Gal gavote kokią pravardę?

- Kadangi komandos draugai vis dar negali ištarti mano vardo taisyklingai, tai vadina mane sutrumpintai, pavyzdžiui „Iggi“ ar „emo“ – pagal pirmąsias mano vardo ir pavardės raides.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Dėl intensyvaus treniruočių ir paskaitų grafiko, laisvo laiko yra tikrai ne per daugiausia, bet kai atsiranda laisvas momentas, mėgstu nuvažiuoti į kino teatrą ar kur nors ramiai pasėdėti su draugais.

- Ar sekate krepšinio įvykius Lietuvoje?

- Kiekvieną dieną vis užmetu akį į tai, kas vyksta tėvynėje. Reguliariai seku LKL naujienas ir savo buvusios komandos rezultatus, tad nuo Lietuvos krepšinio tikrai nenutolau.

- Ko labiausiai pasiilgote būdamas toli nuo gimtosios šalies?

- Tikriausiai šeimos ir draugų, su kuriais praleisdavau daugiausiai laiko, jų stoka tikrai pasireiškia. Ir žinoma, tikrai pasiilgau tikro lietuviško bei tetos gaminto naminio maisto, kurio čia niekur neįmanoma rasti (šypsosi, – aut. past.).

- Pasidalinkite savo ateities planais.

- Vienas didžiausių ir svarbiausių planų yra sėkmingai baigti universitetą, o, kalbant apie krepšinį, – viską parodys ateitis. Žinau vieną, kad nuo jo atitolti tikrai nenoriu.

- Kokia Jūsų kaip krepšininko svajonė?

- Matyt, kiekvienas jaunuolis, žaidžiantis ir mylintis krepšinį, svajoja praverti NBA duris. Aš tikrai nesu išimtis, bet kaip nutiks – parodys ateitis.

Reportažas apie Evansvilio universiteto lietuvius:
http://www.youtube.com/embed/VB1WMz5-8iM" frameborder="0" allowfullscreen>