„Retro LKL“: ugniagesio karjera, vos nepasibaigusi mirtimi, ir linksmybės su A.Saboniu

Interviu ir straipsniai 14 Sausio 12

Lietuvos krepšinio lyga (LKL) šį rudenį įžengė į trečiąją dešimtį, o per pastarąjį laikotarpį įvairių klubų garbę gynę žaidėjai savo laiku buvo gerai žinomi ir gerbiami krepšininkai. Deja, laikas nestovi vietoje, todėl nemažai daliai jaunųjų krepšinio gerbėjų Sigito Biručio, Svajūno Airošiaus ar Klemenso Patiejūno pavardės skamba kaip visiškai naujos ir negirdėtos.

Naujienų portalas Alfa.lt nusprendė nusikelti į nostalgija dvelkiančius praėjusio amžiaus laikus ir pakalbinti tuometinėje šalies lygoje sėkmingai rungtyniavusius atletus. Pirmoje ciklo „Retro LKL“ dalyje apie karjeros piką ir dabartinę veiklą sutiko papasakoti penki praeityje garsūs krepšininkai.

Ugniagesio karjera Airošiui vos nesibaigė mirtimi

Svajūną Airošių pamena ne tik ištikimi Klaipėdos „Neptūno“ gerbėjai, bet ir visi, praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje stebėję kovas LKL pirmenybėse. Gynėjas pasižymėjo puikiu metimu ir du kartus triumfavo „Visų žvaigždžių“ tritaškių konkursuose. Šiuo metu 42-ejų buvęs krepšininkas gyvena ir dirba Norvegijoje.

Uostamiesčio klube jis debiutavo 1995-aisiais, 2000 metais persikėlė į Alytų, tačiau jau kitąmet išvyko į Lenkiją. Krepšininko kelionės tęsėsi ir iki 2006-ųjų, jis spėjo pabuvoti ir Latvijoje bei Estijoje. Paskutiniais karjeros metais jam teko išbandyti ir žaidžiančiojo trenerio duonos. Tiesa, jau anksčiau S. Airošius buvo minėjęs, kad ši profesija jo nedomino.

„Dar žaisdamas Klaipėdoje sugebėdavau dirbti ir gaisrinėje. Baigęs krepšininko karjerą grįžau ten, tačiau jau daugiau nei trejus metus esu „pensininkas“ dėl sveikatos problemų. Buvau patekęs į nelaimingą atsitikimą, kuris vos nesibaigė mirtimi. Trauma nebeleido dirbti Vidaus reikalų ministerijos sistemoje“, – sakė S. Airošius.

Atitrūkote nuo krepšinio?

Kol gydžiausi traumą, taip. Prieš tai dar ir miesto pirmenybėse palakstydavau. Dabar ir laikas neleidžia, ir noro nėra. Be to, bėgiojant skauda abu kelius. Jie abu buvo operuoti.

Ar buvo sunku atsisveikinti?

Baigus karjerą didžiausia problema buvo pritapimas prie vadinamosios darbo liaudies. Gyvenimas pasidarė gana monotoniškas, be adrenalino. Jautėsi pinigų stygius, nes žaisdamas tiek neuždirbau, kad galėčiau gulėti lovoje.

Bet krepšiniu domitės?

Įvykius seku kaip ir dauguma lietuvių. Aišku, džiugu, kad ir sūnus Martynas bando kažką pasiekti. Jis dabar žaidžia Klaipėdos „Naftos-Universiteto“ ekipoje. Stebiu „Žalgirio“ žaidimą. Sergu už šią komandą, tačiau šiame sezone stebina jų pasirodymas LKL čempionate. Nesinorėtų, kad jie jau pusfinalyje susitiktų su „Lietuvos rytu“.

Kas labiausiai įsiminė Jūsų karjeroje?

Manau, kad pirmoji kelionė į JAV. Atrodė, kad gyvenime kažkas nerealaus būtų įvykę. Žinoma, snaiperio konkurso titulai išliko atmintyje.

Kvedaravičius: „Statybos“ salėje susigrūsdavo tūkstantis žiūrovų

„Ekinstos“ krepšinio salė. Ant parketo išbėga Vilniaus „Sakalų“ komanda. Rungtynės prasideda. Kamuolys tinklelį skrodžia po tolimo šeimininkų metimo. Dar vieną tritaškį pelnė Linas Kvedaravičius! Tokį scenarijų galėjome dažnai matyti 1992–1998 metais LKL pirmenybėse.

Karjerą legendinėje „Statyboje“ pradėjęs gynėjas krepšinio batelius ant vinies pakabino 1998-aisiais, o šiuo metu darbuojasi verslo srityje. Portalas Alfa.lt su buvusiu krepšininku kalbėjosi apie jo veiklą baigus karjerą ir įsimintiniausius jo biografijos epizodus.

„Tik baigęs pradėjau veiklą organizacinėje krepšinio srityje, todėl nuo sporto neatitrūkau. Dirbau LKL, vėliau perėjau į naujai susikūrusią Šiaurės Europos krepšinio lygą (NEBL). Didelio lūžio nebuvo, nes buvau gerai susipažinęs su krepšinio virtuve, ir perėjimas iš profesionalaus sportininko gyvenimo į paprasto darbuotojo ar verslininko buvo lengvas. Tikrai nekilo klausimų, kuo užsiimti. Džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė“, – pasakojo L. Kvedaravičius.

Kas stebina šiuolaikiniame krepšinyje? Ar pastebite pokyčius?

Stebiu procesus, kurie vyksta. Pasikeitimų nuo to, kas buvo prieš 20 ar net 10 metų, tikrai yra. Keičiasi ir pats krepšininkų mentalitetas. Jie nepamiršta žaidimo suderinti su studijomis. Tai džiugina, nes jie galvoja apie ateitį ir sėkmingai eina šiuo keliu.

Kurie jūsų karjeros epizodai labiausiai įsiminė?

Be abejo, tai „Sakalų“ klubo susikūrimas. Žengiant į nacionalines pirmenybes, žemesnėse lygose buvo iškovoti visi įmanomi titulai, o ir pačiame LKL komanda rungtyniavo gana sėkmingai. Gaila, kad komanda išnyko iš šalies žemėlapio. Nepaisant to, kelio pradžia kelia susižavėjimą. Visi, kas žaidė ekipoje, galėtų patvirtinti, kad ten vyravo ypatinga dvasia. Tai džiugus mano biografijos tarpsnis. Grįžtant į jaunystę, galėčiau išskirti ir žaidimą Lietuvos jaunimo rinktinėje, ir legendinėje Vilniaus „Statyboje“. Tai neišdildomi įspūdžiai, nes teko aikštelėje žaisti su to meto žvaigždėmis.

Ar galima palyginti sales, kuriose Jums tekdavo žaisti karjeros pradžioje ir dabartines LKL klubų arenas?

Lyginti dabartinių salių ir tų sąlygų, kuriomis mums teko žaisti, negalima. Į Vytenio gatvėje buvusią „Statybos“ salę susigrūsdavo apie tūkstantį žiūrovų. Įspūdį palikdavo ir Plungės „pragaras“ („Olimpo“ komandos salė). Ten žmonės balkone tiesiog kabėdavo virš aikštelės. Žaisti tokiomis aplinkybėmis būdavo gana sunku, nes sirgaliai tikrai turėdavo įtakos. Jie būdavo arčiau krepšininkų ir šie aštriau reaguodavo. Visgi krepšinis tobulėja ir infrastruktūros srityje, todėl didesnių arenų atsiradimas yra teigiamas aspektas. Krepšinis juk ir yra žaidžiamas dėl žiūrovų.

Anksčiau krepšininkai buvo nedrausmingesni?

Nuo kiekvieno krepšininko priklauso, kokie yra jo tikslai. Anksčiau supratimas buvo kiek kitoks ir tų linksmybių tikrai būdavo. Tikrai daugiau nei dabar. Tendencijos yra teigiamos. Ant pirštų būtų galima suskaičiuoti skandalus, kuriuose yra įpainioti sportininkai. Kalbu ne tik apie krepšininkus. Tai reiškia, kad jie labai atsakingai žiūri į savo darbą.

Ar vyksta „Sakalų“ veteranų susitikimai?

Deja, tokie susitikimai nevyksta ir tai yra spraga. Buvo bandymų ir „Statybos“ krepšininkus surinkti. Nepaisant to, mes puikiai bendraujame ir padedant šiuolaikinėms technologijoms. Ne visi komandos draugai liko Lietuvoje. Aidas Buzelis darbuojasi Amerikoje, Gintautas Šivickas yra išvykęs į Šveicariją. Palaikome ryšį ir, kai yra proga, būtinai susitinkame. Prisimename senus laikus, tikrai yra apie ką pakalbėti. Bendraujame šeimomis, todėl ryšiai nenutrūko.

Birutis: su Saboniu kartu ir žaisdavome, ir linksmindavomės

Sigitas Birutis į LKL atėjo būdamas jau 29-erių. Prieš tai krepšininkas porą sezonų rungtyniavo Lenkijoje. 204 cm ūgio vidurio puolėjas su Šiaulių „Šiauliais“ amžių sandūroje, 1999–2000 m. sezone, pirmą kartą Saulės miestui padovanojo bronzos medalius.

48-erių S. Birutis šiuo metu dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, dalyvauja pasaulio veteranų krepšinio čempionatuose ir su nostalgija prisimena laikus, kai „Šiauliai“ žaisdavo sausakimšoje sporto mokyklos salėje.

Koks jausmas apima pamačius retro dvasia dvelkiančius vaizdo siužetus?

Mažose salėse labiau jausdavosi žiūrovų palaikymas, girdėdavosi jų replikos ir pamokymai. Maloniau žaisti mažoje salėje, pilnoje žiūrovų, nei didelėje arenoje, kuri pustuštė, o sirgalių tiek pat.

Kada būti profesionaliu krepšininku buvo sunkiau? Ką krepšininkai veikdavo, kai nebūdavo kompiuterių, mobiliųjų telefonų?

Kai pradėjau žaisti krepšinį, tai buvo malonumas ir idėja. Dabar žaidžiama pagal kontraktus ir dėl pinigų. Profesionalus sportas niekada nėra lengvas ir sveikatos neprideda. Laisvalaikio užsiėmimai tuomet būdavo kortos ir skaitymas. Visuomet teikdavau pirmenybę knygoms apie istoriją.

Turbūt žvelgdamas į „Šiaulių“ gynėjo Roko Giedraičio žaidimą matote jo tėvą Robertą?

Tėvas buvo derinių organizatorius ir kamuolių vagis, Rokas daugiau mėgsta atakuoti iš tolimų distancijų, pasižymi atletiškumu. Kalbant apskritai, šiuolaikiniame krepšinyje mane labiausiai stebina ir domina greitis, šoklumas ir dėjimai.

Ne paslaptis, kad bent jau Arvydo Sabonio laikų gvardija nebuvo abejinga linksmybėms. Ar įmanoma derinti sportą su naktiniu gyvenimu? Kur ta riba, kai žmogus turi rimtai susimąstyti, kuo nori būti?

Su Arvydu kartu mokėmės tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, nes iš šios aukštosios studentai negaudavo šaukimų į tarybinę armiją. Žaisdavome kartu, kartu ir linksmindavomės... Arvydo sportiniai bateliai jau pakabinti, o aš dar dalyvauju ir Pasaulio krepšinio veteranų čempionatuose.

Mėgėjišką sportą įmanoma su viskuo suderinti, bet jei matai, kad iš sporto gali pragyventi ir susitaupyti, kai kurių malonumų turi atsisakyti.

Kokia veikla šiuo metu užsiimate? Galbūt turite minčių dirbti su jaunimu kitoje krepšinio sferoje?

Dirbu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Turiu dukrą ir du sūnus. Juos ir treniruoju, pamokau kai kurių krepšinio žaidimo gudrybių.

Urbonas: sužinojęs, kad esu kviečiams į rinktinės stovyklą, prisėdau ant žemės

2001-aisiais jis tapo naudingiausiu LKL žaidėju. Du kartus dalyvavo „Visų žvaigždžių“ rungtynėse, savo apdovanojimų kraityje turi du Lietuvos čempionato bronzos medalius ir per beveik 20 metų trukusią karjerą spėjo apsivilkti šešių mūsų šalies ir keturių užsienio komandų marškinėliais. Kalbame apie dabartinį „Juventus“ prezidentą Žydrūną Urboną.

LKL pirmenybėse jis debiutavo 1993-aisiais, kai gynė „Lietkabelio“ garbę. Jam teko rungtyniauti ir legendinės Kauno „Laveros“ gretose. Vėliau jis sugrįžo į Panevėžį, žaidė Šilutėje, Šiauliuose, Alytuje ir galiausiai Utenoje.

„Smagu, kad nebuvau nublokštas prie kitų veiklų, nes minčių buvo aibė. Galvojau persikelti į Vilnių ir su sportu užsiimti ten, galvojau ir apie verslą. Tačiau, galų gale, išgirdau gimtinės šauksmą, jei taip galima sakyti, ir pasirinkau namus – Uteną. Tokį pasirinkimą lėmė ir tėvai, šeima, vaikai. Tai yra ramus miestas, kuriame juos galima tikrai tinkamai auginti.

Dar prieš pat karjeros pabaigą buvau išrinktas „Juventus“ klubo prezidentu. Komanda tada dar rungtyniavo Regioninėje krepšinio lygoje (RKL). Labiau prisidėdavau žiniomis ar, galbūt, tiesiog buvimu, o vėliau nusprendžiau, kad reikia imtis rimtesnių darbų. Kai buvau mažas ir pradėjau žaisti krepšinį, žinojau, kad Utena turės savo ekipą aukščiausioje lygoje. Tai buvo mano svajonė. Pasirodo jos pildosi. Tiesa dar norėjau žaisti ir NBA... (juokiasi)“, – prisiminė Ž. Urbonas.

Ar Jus stebina šiuolaikinis krepšinis?

Kai matau akademinį krepšininkų žaidimą be ugnelės, mane tai siutina. Aš visada buvau kitoks, mane stebina šiuolaikinių žaidėjų sumaterialėjimas. Tas kartais esantis atidirbinėjimas už pinigus mane žeidžia. Niekada nekreipdavau dėmesio, už ką žaidžiu. Stengdavausi atiduoti visas jėgas ir bent dalį širdies. Apie ne visus, žinoma, kalbu. Yra ir atsidavusių krepšininkų. Tarkim, Jonas Valančiūnas. Jis visada įdeda širdies ir todėl žmonės jį myli. To nesuvaidinsi. Būtent tai komandoms dovanoja didžiąsias pergales. Vien tik su šaltu protu to nepasieksi. Idealus santykis yra šaltas protas – karšta širdis.

Kuris įvykis Jums labiausiai įsiminė?

Įsimintiniausiu epizodu galėčiau išskirti tai, kai buvau pakviestas kaip kandidatas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Natūralu, juk tai iki šios dienos yra kiekvieno krepšininko svajonė. Pamenu, kad skambučio sulaukiau Palangoje. Kai sužinojau, kad esu kviečiamas, tiesiog atsisėdau ant žemės. Aš, žinoma, realiai vertinau savo galimybes, bet būti aikštėje kartu su Robertu Javtoku, Arvydu Macijausku ir kitais buvo puikus potyris.

Krepšininkai yra kareiviai, kurie kovoja dėl pergalių, pozicijų, titulų. Todėl, žinoma, įsiminė ir tam tikri laimėjimai. Puikiai atsimenu su „Šiauliais“ iškovotus LKL bronzos medalius. Pradėjęs legionieriaus karjerą, tapau Kipro čempionu. Buvo malonu užsirūkyti cigarą tą pirmąjį ir vienintelį kartą gyvenime. Taip pat antrosios vietos Latvijoje ir Ukrainoje. Tokie trofėjai nepasimiršta.

Ar skiriasi atmosfera rungtynėse dabar ir tada, kai žengėte pirmuosius profesionalo žingsnius?

Sirgaliai tose „mokyklų salėse“ tiesiog griūdavo iš balkonų. Buvo smagiau. Kartu kvėpuodavom. Pamenu Šiaulių, Mažeikių sales. Žinoma, reikia judėti į priekį. Turime puikius pavyzdžius, kad ir tą pačią NBA ar Ispanijos lygą. Labai gerai, kad net LKL dokumentuose yra tam tikros taisyklės dėl salių, žiūrovų skaičiaus ir taip toliau. Smagu, kad visos komandos reglamentą atitinkančias sales turi.

Krepšinio piligrimas Patiejūnas jaunimui diegia teisingas vertybes

Klemensas Patiejūnas LKL rungtyniavo vos vieną sezoną, kuomet 1999-2000-ųjų sezone atstovavo Alytaus „Alitos“ klubui. Vėliau įžaidėjo karjera driekėsi Švedijos, Turkijos, Slovėnijos, Portugalijos ir Prancūzijos čempionatuose. Visgi metų praleistų Lietuvos pirmenybėse užteko, kad krepšinio sirgaliai įsimintų K. Patiejūno greitį, veržlumą, taiklius tritaškius ir rezultatyvius perdavimus.

Kovo 8-ąją 37 gimtadienį minėsiantis atletas profesionaliai krepšinio nebežaidžia ir šiuo metu visą dėmesį skiria šeimai. Artimiausioje ateityje Klemensas vėl ketina imtis sau artimos veiklos – ieškoti talentingų krepšininkų ir prisidėti prie jų tobulėjimo.

Žaidė Eurolygoje

Ar esate linkęs galvoti apie praeitį. Galbūt jeigu būtumėte dar kelis sezonus pasilikęs Lietuvoje Jūsų karjera galėjo susiklostyti dar geriau?

Sunku pasakyti, bet kai pagalvoju apie kai kuriuos žaidėjus, kurie atstovavo Kauno „Žalgiriui“ ar Vilniaus „Lietuvos rytui“, manau, man taip pat turėjo būti suteiktas šansas. Esu ragavęs Eurolygos duonos, kuomet 2000-2001 sezone atstovavau Lulėjo „Plannja Basket“ ekipai. Reikėjo laiko prisitaikyti, tačiau vėliau sekėsi visai neblogai. Yra kaip yra, karjera tikrai nesiskundžiu, turėjau tik pora blogų sezonų. Daug laimėjau, daug pamačiau, sutikau aibę gerų žmonių ir be galo daug sužinojau apie krepšinį, tad viskas gerai (šypsosi).

Kuomet būti profesionaliu krepšininku buvo sunkiau? Ką žaidėjai veikdavo, kai nebūdavo kompiuterių, mobiliųjų telefonų?

Dabar šiek tiek lengviau, nes sudarytos sąlygos yra tiesiog geresnės. Maloniau treniruotis šiltose salėse ir nusiprausti naujai įrengtose dušinėse. Nebuvo pasirinkimo, žaisdavome ten, kur reikėdavo. Nebūtų malonu grįžti į tas senąsias vidurinių mokyklų sales. Bet jeigu tikrai mylį šį žaidimą, gali žaisti bet kur. Dabar ir treneriai tobulėja sparčiau, nes semiasi daug informacijos interneto platybėse. Progresas akivaizdus, todėl ir žaidėjams lengviau tobulėti. Mano karjeros pradžioje žaidėjai daugiau bendravo gyvai., dabar tai vyksta „per ekraną“.

Dažnai sakoma, kad Prancūzijoje žaidžiamas krepšinis „be galvos“. Kokie pasikeitimai pačiame žaidime įvyko per pastaruosius 15 metų įvyko? Ar sekate įvykius LKL, bendraujate su savo kartos krepšininkais?

Be abejo, bendrauju su savo kartos krepšininkais ir ne tik su jais. Seku Lietuvos šalies pirmenybes. Per pastaruosius 2 metus žymiai išaugo bendras lygos meistriškumas. Šis sezonas yra vienas įdomiausių per pastarąjį dešimtmetį. Džiugu, kad daugybė gerų žaidėjų turi tinkamas sąlygas dirbti ir užsidirbti savo gimtinėje. Tačiau gaila, kad ne visi Lietuvos klubui sugeba įgyvendinti finansinius įsipareigojimus, o lyga tik dabar pradeda rimčiau reaguoti ir bausti klubus už jų nevykdymą.

Imponuoja lietuvių būdas – iš visko išspausti maksimumą

Kokius ryškiausius skirtumus tarp lietuvių ir kitų žmonių pastebėjote keliaudamas po svečias šalis?

Esu aplankęs daug šalių ir jas pajutęs savo kailiu. Jei trumpai, tai kuo geresnė ekonomika ir kuo daugiau saulės, tuo žmonės labiau atsipūtę. Jeigu taip būtų Lietuvoje, tai ir lietuviai būtų kitokie. Supraskite teisingai, man patinka mūsų krašto žmonės, nes jie iš visko stengiasi išspausti maksimumą. Labai gerbiu lietuvius, kurie dirba savo šalies labui.

Kas Jus labiausiai stebina ir džiugina šiuolaikiniame krepšinyje?

Vis didėjantis atletiškumas. Tai jau kitas lygis. Keičiasi greičiai, sprendimai, tikslumas. Dėl šių procesų krepšinis paprastėja, bet esmė išlieka ta pati – reikia įmesti į skylę ir laimėti. Būdų tam yra daug, tačiau reikia rasti teisingiausią (šypsosi).

Ne paslaptis, kad bent jau A. Sabonio laikų gvardija nebuvo abejinga linksmybėms. Ar įmanoma derinti sportą su naktiniu gyvenimu?

Priklauso nuo turimo talento. Kuo daugiau jo turi, tuo lengviau derinti sportą ir naktinį gyvenimą. Bet šie laikai skiriasi nuo anų, nes žaidėjus įpareigoja didžiulių sumų kontraktai. Jei naktimis lakstai ir geri, gresia rimtos nuobaudos. Manau, dabar žaidėjai priima protingesnius sprendimus. Nežinau kur ta riba, bet esu tikras – jei žinai kaip treniruoti savo kūną, gali pasiekti labai gerų rezultatų ir pragyventi iš krepšinio. Naktinis gyvenimas, kaip sportuoji rimtai, rezultato neprideda.

Domina ne tik krepšinis

Pakankamai dėmesio skiriate socialiniai veiklai – rengiate vaikų stovyklas, dalijate patarimus apie mitybą, stengiatės diegti teisingas vertybes. Kada ir kaip atėjo suvokimas, kada gyvenime krepšinis nėra pats svarbiausias?

Viskas prasidėjo nuo „Athletes in Action“ stovyklos 2000-aisiais, kuomet susipažinau su šios organizaicjos atstovu Mike'u Sirgfirdsu. Pastebėjau, kad Lietuvoje mažai kas užsiima vaikų stovyklų organizavimu. Norėjau, kad jie kuo daugiau sužinotų apie krepšinį, gyvenimą ir pagrindines vertybes. Kviečiausi specialistus iš Amerikos, Lietuvos ir projektą įgyvendinome sėkmingai. Dėkoju visiems, kas nepagailėjo savo laiko. Manau, tai buvo geros ir teisingos stovyklos.

Vertybės ateina iš šeimos, supančios aplinkos, vėliau – iš gyvenimo patirties. Šiuolaikinį jauną žmogų labai įtakoja televizija, radijas, internetas, Ten plačiau sužinoti apie vertybes nelabai yra vietos ir laiko. Manau, kiekvienam žmogui kažkada ateina laikas, kai jis tuos pačius dalykus ima vertinti kitaip nei anksčiau.

Kokia veikla šiuo metu užsiimate? Galbūt turite siekių tapti vadybininku, treneriu, skautu?

Šiuo metu laiką leidžiu su šeima, kurios nemažiau 10 metų. Gyvenome kartu, tačiau drauge praleisdavome labai mažai laiko. Sezono metu 10 mėnesių ardavau, o vasaros buvo paskirtos stovykloms, giminių lankymams ir įvairių dokumentų tvarkymui.

Šiek tiek vėliau darysiu tai, kuo užsiimu jau kelis metus. Ieškosiu talentingų jaunų žaidėjų ir bandysiu jiems visais įmanomais būdais pasiekti aukščiausią lygį.