JAV profesionaliam krepšiniui bręstantis G.Biruta: čia žmonės šypsosi žymiai dažniau

Interviu ir straipsniai 14 Sausio 19

Šiuo metu 22-metį Gilvydą Birutą galima įvardyti kaip nepelnytai primirštą Lietuvos krepšininką. Žiniasklaida pagrindinį dėmesį skiria šalies grandams ir po užsienio lygas išsibarsčiusiems rinktinės žaidėjams, tačiau netrukus situacija gali pasikeisti. Šis sezonas sunkiajam kraštui iš Lietuvos NCAA studentų krepšinyje yra priešpaskutinis. Netrukus profesionalo duoną pradėsiantis krimsti G. Biruta ateities planų kol kas neatskleidžia – bandys įsitvirtinti Amerikoje ar patrauks į Europą.

Galingame Rutgerso universitete stabilią statistiką demonstravęs lietuvis debiutiniame sezone buvo išrinktas į geriausių NCAA konferencijos naujokų komandą. 2012-ųjų pavasarį jonaviškis paliko Rutgersą ir pravėrė kiek kuklesnio Rod Ailando universiteto duris. „Pagrindinės persikėlimo priežasties įvardinti nenorėčiau, tačiau esu labai patenkintas dabartine padėtimi. Be to, Amerikoje žmonės žymiai dažniau šypsosi“, – naujienų portalui Alfa.lt teigė 203 cm ūgio puolėjas.

Prieš kelerius metus buvai apibūdinamas kaip itin atletiškas, greitas, šoklus ir taiklus krepšininkas, sugebantis puikiai žaisti baudos aikštelėje. Kurias iš šių savybių pavyko pagerinti, o ties kuo dar reiktų padirbėti? – paklausėme G. Birutos.

Pagerinau žaidimą nugara, tapau dar tvirtesnis. Toliau tobulinu savo metimą. Praėjusį sezoną dėl NCAA nuostatų buvau priverstas praleisti visas oficialias komandos rungtynes, tačiau laiką išnaudojau produktyviai – treniravausi kartu su komandos draugais. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad negalėjau rungtyniauti.

Rutgerse teko dirbti su itin sudėtingu charakteriu pagarsėjusiu Mike'u Rice'u. Jam protas aptemdavo tik retkarčiais ar filmuota medžiaga atspindi kasdienę situaciją?

Ką nors komentuoti apie Mike'ą Rice'ą nenorėčiau.

Kaip šiuo metu atrodo tavo tipinė diena JAV?

Šiuo metu paskaitų nėra, todėl daugiau laiko galiu skirti krepšiniui. Pavalgęs pusryčius keliauju į treniruotę, vėliau dirbu su svarmenimis. Po to laukia atstatymo procedūros, valgis ir vėl krepšinis. Sausio pabaigoje vėl prasidės paskaitos, tad vėl reikės atrasti laiko knygoms. Studijuoju viešuosius ryšius ir marketingą.

Kabant apie buitį, gyvenimo sąlygos čia puikios. Gyvenu bendrabutyje, per šventes aplankau žmones, kurie man tapo kaip šeima, nors su jais susipažinau jau Amerikoje.

Kaip atsidūrei už Atlanto?

Augau Jonavoje ir žaidžiau miestelio sporto mokyklos komandoje, kurią treniravo Juozas Storpirštis. Po kiek laiko persikėliau į Kauną ir atstovavau Arvydo Sabonio krepšinio mokyklai. Tuomet mane treniravo Tadas Stockus. Taip pat teko žaisti Švedijoje ir Ispanijoje. Atsidurti Amerikoje man padėjo Artūras Karnišovas.

2007 ir 2008 m. atstovaudamas Lietuvos jaunimo rinktinėms lipai ant prizininkų pakylos. Ar pritari tam, kad žaidžiant už savo šalies rinktinę apima išskirtinis jausmas?

Atstovauti Lietuvai tikra garbė. Išgyventi momentai su komanda yra nepamirštami. Kartais susirašau su buvusiais rinktinės nariais – Pauliumi Dambrausku, Giedriumi Staniuliu, tačiau laiko juostų skirtumas ir įtemptas rungtynių grafikas nelepina.