Legendinis E.Elliottas: Lietuvoje praleidau geriausius savo karjeros metus

Interviu ir straipsniai 14 Kovas 14

2000-ieji. Trečiasis Vilniaus „Lietuvos ryto“ sezonas LKL pirmenybėse, antrasis finalas klubo istorijoje, pirmasis triumfas. Būtent tų metų pavasarį nutrūko šešerius metus trukusi Kauno „Žalgirio“ dominavimo era. Jauni ir ambicingi sostinės ekipos krepšininkai anksčiau nepajudinamą varžovą iš sosto išvertė seriją laimėję 3:1.

Tada vilniečius į priekį vedė įspūdingai karjerą tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje vėliau tęsę Ramūnas Šiškauskas, Robertas Javtokas, Arvydas Macijauskas. Jaunimui tikru pavyzdžiu buvo ir ne vienerius metus rezultatyviausias lygos žaidėjas Andrius Giedraitis, o krepšinio paslapčių mokė treneris Jonas Kazlauskas.

Be jokios abejonės, vienas iš labiausiai įsiminusių ir į sirgalių širdis prasibrovusių tuometinių LKL čempionų buvo legionierius Ericas Elliottas. Dar ir dabar įžaidėjas iš JAV yra vadinamas geriausiu „Lietuvos ryte“ žaidusiu užsieniečiu. Lemtingą sezoną 182 cm ūgio ir žaibiško greičio atakų organizatorius rinkdavo po beveik 12 taškų, sugriebdavo po tris atšokusius kamuolius ir atlikdavo po beveik tris rezultatyvius perdavimus.

Kitame sezone E. Elliottas rungtyniavo dar sėkmingiau, o sostinės ekipa ir vėl buvo arti laurų, tačiau tąkart žaliai balti buvo pranašesni rezultatu 3:2. Amerikietis gerbėjus džiugino ne tik fantastišku žaidimu, bet ir noru prisidėti prie Lietuvos nacionalinės rinktinės. Deja, tuometinis šalies vadovas Valdas Adamkus tokio šanso nesuteikė ir pilietybės įžaidėjas nesulaukė. Po 2000–2001 m. sezono jis išvyko į Belgiją.

Vos septynerias rungtynes Ostendės „Telindus“ komandoje sužaidęs gynėjas pradėjo kelionę po Lenkiją, kuri baigėsi 2005-aisiais. Tada jis paskelbė apie profesionalaus krepšininko karjeros pabaigą ir dar metus vadovavo vienai Švedijos ekipai. Beje, būtent šioje valstybėje jis ir praleido daugiausia laiko. Lulėjo „Plannja Basket“ komandai jis atstovavo nuo 1993 iki 1999 metų.

Senajame žemyne praleidęs beveik 14 metų, jis sugrįžo į gimtąjį Hudsonvilį Mičigano valstijoje. Tris vaikus su žmona Marcy auginantis 44-erių E. Elliotas šiuo metu dirba nekilnojamojo turto agentu ir jau penkerius metus vadovauja miestelio vidurinės mokyklos komandai. Legendinis „Lietuvos ryto“ legionierius su naujienų portalu Alfa.lt sutiko pasidalyti prisiminimais apie Lietuvą, sostinės ekipą ir gražiausius savo karjeros metus.

Ką išgyvenote baigęs profesionalaus krepšininko karjerą? – Alfa.lt pasiteiravo E. Ellioto

Tuo metu Europoje buvau praleidęs 14 sezonų ir mano kūnas pradėjo po truputį byrėti. Žinoma, buvo sunku, nes ilgėjausi rungtynių, konkurencijos, komandos draugų, tačiau visiškai nepasiilgau skausmo. Kelius ir nugarą man skaudėdavo beveik kiekvieną dieną.

Kokie prisiminimai išliko iš to laikotarpio, kai rungtyniavote Lietuvoje?

Nuostabūs prisiminimai. Krepšinis yra be proto populiarus Lietuvoje, o tada mes turėjome labai talentingą komandą. Galiu drąsiai teigti, kad jūsų šalyje praleidau geriausius savo karjeros metus.

Pamenate „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ dvikovas?

Jų neįmanoma pamiršti. Tai buvo tikra ir sveika konkurencija. Pamenu antrąją finalo seriją prieš kauniečius. Tas pralaimėjimas yra vienas skaudžiausių mano karjeroje.

Ar vėliau teko sugrįžti į Lietuvą?

Deja, ne. Pasibaigus kontraktui, taip ir nebuvau apsilankęs. Tiesa, ne kartą su klubo vadovais kalbėjomės apie galimybę dar sykį apsivilkti „Lietuvos ryto“ marškinėlius. Su kai kuriais buvusiais komandos draugais pasišnekame per „Facebook“ arba elektroniniais laiškais.

Kaip būtų pasikeitęs jūsų gyvenimas, jei jums būtų buvusi suteikta Lietuvos pilietybė?

Net neįsivaizduoju, kaip būtų pasikeitęs mano gyvenimas, tačiau esu įsitikinęs, kad būčiau išlikęs tokiu pačiu žmogumi. Žvelgiant iš krepšinio perspektyvos, tai būtų suteikę gerokai daugiau galimybių. Man būtų garbė atstovauti tokias gilias krepšinio tradicijas turinčiai valstybei.

Ar domitės „Lietuvos ryto“ rezultatais?

Žinoma. Labai atidžiai stebiu, kaip jiems sekasi. Visada juos palaikau, ir kiekvieną kartą tikiuosi sėkmės. Domiuosi ir Lietuvos rinktinės žaidimu. Tai – komanda, kurią visada mėgsiu. Aš žinau, koks svarbus jūsų šaliai yra krepšinis.

Ilgai rungtyniavote Švedijoje. Kokie šviesiausi atsiminimai iš to laikotarpio?

Tai šilti ryšiai ir draugystės, kurias užmezgiau su žmonėmis. Be to, mano vyriausia dukra gimė Švedijoje, todėl ta šalis man yra ypatinga. Kalbant apie sportą, smagiausia akimirka yra 1997-aisiais iškovotas Švedijos čempiono titulas. Kai aš atvykau į „Plannja Basket“, klubas debiutavo aukščiausioje lygoje, todėl džiaugiuosi, kad prisidėjau kopiant į kitą lygmenį.

Vėliau žaidėte Belgijoje, Lenkijoje. Kuris potyris turėjo daugiausia įtakos jūsų gyvenime?

Kiekviena šalis, kurioje žaidžiau, paveikė mano gyvenimą. Kiekviena šalis yra skirtinga, todėl pasiūlo skirtingų dalykų. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę gyventi ir žaisti kiekvienoje iš jų. Atsimenu tik pozityvias akimirkas. Visgi, tuos metus Lietuvoje pavadinčiau savo karjeros piku. Susidomėjimas krepšiniu ir jo svarba yra žymiai aukštesni nei bet kur kitur.

Kokį pasiekimą jūs laikote svarbiausiu savo karjeroje?

Be jokios abejonės, tai yra triumfas LKL pirmenybėse. Jau pirmajame sezone žaidžiant Vilniuje mums pavyko įveikti „Žalgirį“, o juk kauniečiai tada buvo Eurolygos čempionai. Todėl mūsų jaunai komandai toks pasiekimas buvo neįkainojamas.

Dar galiu išskirti Saportos taurės pusfinalį. Pirmiausia, mums pavyko jį pasiekti, taip pat, juk rungėmės prieš supergalingą Bolonijos „Kinder“ klubą, kuriam vadovavo legendinis Ettore Messina.

Koks jūsų karjeros epizodas buvo pats sunkiausias?

Sezonas Belgijoje. Po dvejų itin sėkmingų metų Lietuvoje aš persikėliau į kitą šalį ir patyriau sunkią traumą. Kovoti su ja ir buvo sunkiausia.

Ką veikėte baigęs karjerą?

Po kelerių metų Lenkijoje dar sugrįžau į Švediją ir ten buvau žaidžiantysis treneris. Vėliau išvykau į gimtąjį Mičiganą ir pradėjau darbuotis nekilnojamojo turto srityje. Taip pat pirmuosius trejus metus po sugrįžimo treniravau savo buvusio universiteto („Hope College“) ekipą, o dabar ugdau „Hudsonvilio“ vidurinės mokyklos krepšininkus.

Ar pagalvojate, ką veiktumėte, jei nebūtumėte pasirinkęs krepšininko karjeros?

Manau, kad būčiau siekęs krepšinio trenerio karjeros.

Ar stebėjote Sočio olimpines žaidynes?

Tiesą sakant, nelabai. Su komanda dėliojome paskutinius akcentus vietinėje lygoje, o dabar ruošiamės kovoms valstijos turnyre. Darbavomės išsijuosę, todėl kitiems dalykams nebuvo laiko.

Ar domitės įvykiais Ukrainoje. Kokia jūsų nuomonė apie šį konfliktą?

Nežinau visų detalių, todėl negaliu išreikšti aiškios nuomonės. Žinau viena, kad labiausiai kenčia Ukrainos žmonės. Man sunku stebėti tuos skaudžius įvykius.