„Retro LKL“: krentančios šukės, šešių sekundžių svarba ir taškų „darytojas“ (Video)

Interviu ir straipsniai 14 Kovas 16

Lietuvos krepšinio lygos (LKL) kovoms bekopiant į vis karštesnį tašką naujienų portalas Alfa.lt pristato jau trečiąją „Retro LKL“ dalį.

Vienas rezultatyviausių 1998−1999 m. sezono žaidėjų, taktikos meistras ir lentos laužytojas. Visi trys rubrikos herojai šiuo metu dirba atsakingą trenerio darbą. Jie jums užtikrins dar vieną porciją įdomių istorijų iš pirmų lūpų ir mestelės žvilgsnį į šios dienos krepšinio realijas.

Lemtinga Štombergo trauma ir „lapeliai“ Kinijoje

Vartydami LKL istorijos puslapius ir nagrinėdami rezultatyviausių žaidėjų statistiką 1998−1999 m. sezone aptinkame įnirtingą dvikovą daugiausia taškų renkančio krepšininko skiltyje. Daugiau nei po 18 taškų per mačą rinkdavo naujienų portalo Alfa.lt rubrikai „Retro LKL“ jau kalbintas Žydrūnas Urbonas, legendinis „Lietuvos ryto“ lyderis Andrius Giedraitis ir tuo metu „Alitos“ garbę gynęs Rytis Vaišvila.

Gynėjas tuo metu varžovus bausdavo po 18,6 taško ir buvo vos per plauką nuo naudingiausiojo titulo. Su Lietuvos rinktine jis 1996-aisiais tapo olimpinių žaidynių Atlantoje bronzos medalininku. Alytuje siautėjęs 197 cm krepšininkas profesionalo karjerą pradėjo 1990-aisiais ir penkerius metus atstovavo vienai kovingiausių visų laikų šalies komandų – Kauno „Atletui“.

Būtent ši ekipa pirmoji metė rimtą iššūkį nepajudinamiesiems žalgiriečiams. Vėliau R. Vaišvila ketverius metus rungtyniavo „Alitoje“ ir 1999 metais pakėlė sparnus į užsienį. Per septynerius metus jis spėjo apsivilkti Suomijos, Rusijos, Vengrijos bei Slovakijos klubų marškinėlius. Batelius ant vinies atakuojantis gynėjas pakabino 2007-aisiais. Paskutinė karjeros stotelė – Anykščių „Puntukas“.

Nuo krepšinio jis nenutolo ir ėmėsi trenerio duonos. Pirmasis išbandymas – Klaipėdos „Nafta-Uni-Laivitė“, tuomet pajėgiausia uostamiesčio ekipa – „Neptūnas“. Ilgai Lietuvoje R.
Vaišvila neužsibuvo ir laimės ieškoti išvyko į Kiniją. Ten krepšinio specialistas praleido metus. Sugrįžęs į gimtinę jis ir vėl stojo prie „Neptūno“, vėliau Utenos „Juventus“ vairo. Šiuo metu vadovauja buvusiai „Laivitei“.

Vaišvila: dabar net kamuolio normaliai nečiupinėjęs klausia, koks bus užmokestis

Koks momentas jums įsimintiniausias iš laikų „Atlete“?

LKL finalo serija, kai rezultatu 2:0 pirmavome prieš „Žalgirį“, o vėliau pralaimėjome 2:3, buvo ir ryškiausias, ir skaudžiausias prisiminimas. Kalbant apie tuometinį krepšinį, dabar greičiai kitokie. Taip pat ir derinių išpildymas. Žaidėjai atletiškesni. Galbūt buvo daugiau dvasios, komandinės dvasios. Nebuvo manančių, jog jis yra vienintelė žvaigždė.

Sąlygos aišku buvo prastesnės. Niekas neuždirbdavo tokių pinigų. Dabar jaunas krepšininkas net normaliai kamuolio nečiupinėjęs pirmiausia klausia, koks bus užmokestis. Pasiekimu anksčiau buvo laikomas pats faktas, jog žaidi aukštesniame lygyje.

Kaip „Atletui“ pavyko mesti iššūkį „Žalgiriui“?

Tada beveik visos komandos buvo gana apylygės. Stiprios buvo ir Vilniaus „Statybos“, Kauno „Laveros“ komandos. Tame lemtingame finale mums tiesiog nepasisekė. Trečiose rungtynėse traumą patyrė Saulius Štombergas, o jo tinkamai pakeisti nebuvo kam. Jei taip nebūtų nutikę, viskas būtų kitaip.

Ar dar bendraujate su kolegomis iš „Atleto“?

Žinoma. Ir su Dariumi Sirtautu, ir Sauliumi Štombergu, Vaidu Jurgilu susitinkame. Santykiai išlikę tikrai geri.

Vėliau išvykote į Alytų.

Alytuje buvo gerų akimirkų. Viename sezone net pavyko būti vienam rezultatyviausių lygoje, atsimenu, konkuravau su Žydrūnu Urbonu. Puikūs metai, buvome surinkę gerą sudėtį. Rungtyniavo vėliau į NBA išvykęs ir čempionu tapęs Stanislavas Medvedenka, abu broliai Lavrinovičiai. Gaila, kad tada LKL ketvirtfinalyje pralaimėjome Vilniaus „Sakalams“.

Ar buvo sunku atsisveikinti su profesionaliu krepšiniu?

Buvo sunku. Galvojau susitaikysiu su tuo, tačiau praėjo kažkiek laiko ir vėl traukia į aikštelę. Juk tiek metų tam atiduota. Negali tiesiog imti ir nusispjauti. Stengiuosi neužleisti krepšinio, dar ir prieš keletą dienų su veteranų komanda žaidėme miesto pirmenybėse. Prieš porą metų rungtyniavau mėgėjų lygoje, tačiau keliai nebeleido rimčiau sportuoti.

Nubraižyti deriniai realybe virsta ne visada

Trenerio darbas sunkus?

Būti žaidėju yra kokius penkis kartus lengviau. Kai turi kamuolį aikštelėje, tu gali kažką su juo padaryti. Būnant treneriu viską krepšininkams išaiškini, sudėlioji, ir, atrodo, jie supranta, klausimų neturi, bet išeina ant parketo ir viską daro priešingai. Kartais tai būna nesuvokiama. Iš kitos pusės, turi 12 skirtingų asmenybių komandoje ir jas reikia sutelkti į vieną kumštį. Manau, tai ir yra sunkiausia.

Kokie įspūdžiai buvo išvykus į Kiniją?

Buvo labai keista. Kinijoje visai kitokia kultūra, politika, požiūris į krepšinį. Jie galbūt nėra tokie talentingi, bet visko siekia sunkiu darbu. Kalbant apie komandas, pagrindinį vaidmenį atlieka amerikiečiai. Jie perka brangius ir būtinai NBA žaidusius krepšininkus.

„Lapelių“ ar pageidavimų sulaukdavote?

Būdavo. Tai ir yra skaudžiausia. Viską susiplanuoji, išaiškini žaidėjams, o prieš rungtynes eini į susirinkimą, kuriame išklausai pageidavimų ir reikalavimų. Būdavo, kad ir prieš pat mačą ateina vertėjas ir sako, jog vienas krepšininkas turi žaisti, o kitas ne. Kildavo pykčių, nes aš sakydavau, kad taip negali būti. Visų pirma reikėtų gerbti trenerio darbą, tačiau atsakas būdavo paprastas – tai jau ne tavo reikalas, rėmėjas pasakė ir taip turi būti.

Kokius momentus iš savo karjeros išskirtumėte?

Bronzos medalis olimpiadoje. Net nėra kalbų. Taip pat buvo smagu laimėti Rusijos pirmenybes, iškovoti NEBL taurę, Slovakijoje tapau sezono naudingiausiu žaidėju. Visam gyvenimui liks atsiminimai rungtyniavus su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu.

Plungės „Olimpo“ - Kauno „Atleto“ rungtynės, 1995 m.

Gronskis: kas atranda tobulą balansą, tas ir tampa čempionu

Arvydas Gronskis aukščiausioje šalies lygoje kaip žaidėjas praleido 7 sezonus, iš kurių 6 paskyrė Vilniaus „Sakalų“ klubui. Vienerius metus gynėjas praleido Alytuje, kai gynė „Alitos“ klubo garbę. Didžiausias pergales A. Gronskis pasiekė dirbdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ skautu, kai 2008−2009 m. sezone laimėjo visus įmanomus titulus.

Duoną iš krepšinio vis dar kremtantis 39-erių vyras savo krepšininko karjerą apibūdina su lengva ironija: „Čia tik mums patiems atrodo, „oi, kaip mes čia davėm, kaip mes čia lošėm“. Kai atakai buvo skiriamos 30 sekundžių, galėdavome ramiai išsiaiškinti, ar varžovai ginasi ne zona, ir dar spėti užpulti prieš asmeninę gynybą. Žaisdavome žymiai ramiau“, − pasakojo A. Gronskis.

Kartais nuo krepšinio gali ir supurtyti

Skautingas yra tikrai reikalingas dalykas, tačiau ar sutinkate, kad antroje rungtynių pusėje komandos dažniausiai žaidžia labiau ne taktinį, deriniais paremtą, o „vyras prieš vyrą“ krepšinį?

Teisingai. Analizuodamas rungtynes daugumą derinių pasiimu iš pirmojo ir antrojo kėlinio. Vėliau krepšininkai daugiausiai naudoja vadinamąjį „ragų“ ir „du prieš du“ derinį. Žaidžiama paprastai, nėra didelių gudravimų. Kova „vyras prieš vyrą“ ypač juntama finalinėse, daug ką lemiančiose rungtynėse. Kai reikia atstovėti, apsiginti, prasiveržti žaidžiant „vienas prieš vieną“ ir kitose situacijose.

Sutikime, ne visi žaidėjai yra pajėgūs iš karto perprasti ir apdoroti gautą informaciją, juolab ją įgyvendinti. Ką darote tokiais atvejais, kai krepšininkui tiesiog „nedaeina“?

Visiems jiems treniruočių metu vis tiek tenka susidurti su panašiomis situacijomis. Sakykim, statoma „nugarinė užtvara“ dideliam žmogui, „pikenrolas“ žaidžiamas ties tritaškio linija ar aikštės krašte ties 45 laipsniais. Aišku, kai žaidėme kas 3−4 dienas, tų derinių atsiranda tikrai daugybė. Tarkime, žaisdami prieš „Crvena Zvezda“ buvome pasiruošę gintis nuo 20 jų derinių. Aišku, ne visus jie spėjo panaudoti. Natūralu, kad tiek žaidėjai negali atsiminti, bet jiems svarbiausia žinoti pagrindinius dalykus ir juos atidirbti iki automatizmo.

Šiuolaikinis krepšinio skautingas panašus į aukštąją matematiką. Vasarą leidžiate su įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėmis. Ar nesate persisotinęs krepšinio ir kompiuterio?

Būna taip, kad kartais tikrai negaliu žiūrėti Eurolygos rungtynių. Kaip sakoma, darbas poilsio neatneša, negali tiesiog atsipalaiduot ir ramiai žiūrėt to krepšinio. Rinkdamasis elitinių komandų dvikovas, pasidarai labai reiklus. Dabar sąlyginai yra ramesnis ritmas, vasarą vyksta intensyvūs čempionatai, rungtynės žaidžiamos vos ne kiekvieną dieną, todėl po daugiau nei dvi savaites trukusių pirmenybių nuo krepšinio net purto (juokiasi).

Kompiuteris. Jis daugiau žmogaus draugas ar priešas? Juk kas per daug – tas nesveika...

Nuo jo taip pat norisi atsipūsti. Daugelis situacijų kartojasi, kažkuo nustebinti darosi vis sunkiau, bet kiekvieną kartą vis tiek reikia sukti galvą, kaip tą sukauptą informaciją žaidėjams perteikti glausčiau, kad jiems būtų kuo paprasčiau. Kai būna proga, į kompiuterį stengiuosi nežiūrėti.

Anksčiau jaunimas buvo sportiškesnis

Jums teko žaisti kartu su Ramūnu Šiškausku, kuris į krepšinį atėjo „tiesiai iš gatvės“, tačiau visada pasižymėdavo puikiu taktikos išmanymu. Ar jūsų laikais buvo panašių pavyzdžių?

Iš tų, su kuriais teko žaisti, – Andrius Giedraitis. Žinoma, jis jau buvo baigęs sporto mokyklą. Reikia pripažinti, kad mūsų laikais buvo kitoks krepšinis. Kartais pasižiūri tuos įrašus ir matai, kad tos 6 atimtos atakos sekundės labai keičia žaidimą. Rungtyniavome lėčiau, bandėme „pramušti“ protu, mąstymu, dabar pamąstyt laiko nėra, sprendimus reikia priimti labai greitai. Pažvelgi, kaip dabar žaidžia Barselonos „Barcelona“ ir Madrido „Real“, ir pavydas ima. Viskas atliekama esant nuostabiam greičiui, ko trūksta vaikų ir ateinančios jaunosios kartos krepšinyje. To greito mąstymo ir situacijos perskaitymo. O mūsų laikais, ką ten, čia tik mums patiems atrodo, „oi, kaip mes čia davėm, kaip mes čia lošėm“. Aišku, buvo iškilių krepšininkų. Kai atakai buvo skiriamos 30 sekundžių, galėdavome ramiai išsiaiškinti, ar varžovai ginasi ne zona ir dar spėti užpulti prieš asmeninę gynybą.

Kada jaunimas buvo imlesnis?

Nė viena karta nėra vienoda. Mūsų laikais augdami lauke ne tik krepšiniu, bet ir futbolu, kvadratu, kitais judriaisiais žaidimais užsiimdavome. Teko treniruoti 1985 ir 1995 m. gimimo vaikučius. Skirtumas 10 metų, tai akivaizdžiai matosi. 85-ųjų karta mokėjo daug žaidimų, buvo apskritai sportiškesni. Na, bet tai lemia įvairūs aplinkos veiksniai, nieko nepadarysi.

Š. Marčiulionis yra pasakęs, kad šiuo metu žaidžiame per daug nuspėjamai. Turbūt taip ir yra?

Mūsų krepšinio bėdas minėjo Šarūno Marčiulionio akademijos treneris Šarūnas Sakalauskas. Reikia pripažinti, kad esame užstrigę individualiame žaidėjų paruošime. Trūksta ryškių asmenybių. Buvo R. Šiškauskas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, kurie tikrai atliko svarbų vaidmenį Eurolygos klubuose. Ta bėdelė yra, bet reikia nulenkti galvą prieš vaikų trenerius. Jų darbas tikrai sunkus. Tik kas to nebandę gali ateiti ir pasakyti – kas čia tokio, paaiškinau, vaikas padarė ir viskas. Tai tikrai atima daug laiko ir kantrybės. Tiesiog trūksta tų individualybių, kurios nuspręstų tolimesnę įvykių eigą. Treneris gali nubraižyti derinį, bet sprendimus priimta žaidėjai.

Čempioniško balanso beieškant

Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) istorija tarp Kauno „Žalgirio-2“ ir Šilutės „Šilutės“. Koks jūsų požiūris į tai, kad šilutiškiams lemiamas serijos rungtynes teko peržaisti neutralioje aikštėje?

Panaši situacija dėl suskaldytos lentos buvo ir Mažeikių – Vilniaus MRU atkrintamųjų serijoje. Nežinau, kas parašyta nuostatuose, nenoriu spręsti, bet „Šilutei“ rungtynių perkėlimas į neutralią aikštę – per didelė bausmė. Jie pirmavo 13 taškų skirtumu, buvo likusios 6 minutės. Buvo nutarta mačą pradėti nuo 0:0. Nelabai sąžininga šilutiškių atžvilgiu. Nesu kompetentingas, bet, žvelgiant iš šalies, „Šilutė“ buvo nuskriausta. (Penktąsias serijos rungtynes neutralioje aikštėje „Šilutė“ laimėjo 89:83 − aut. pastaba).

Kartą su „Sakalais“ žaidėme labai svarbias rungtynes prieš Mažeikių „Lokius“. Pirmoje susitikimo pusėje buvo labai slidu. Daugelis mažeikiškių atėjo iš baseino ir žaisti buvo tikrai pavojinga sveikatai. Buvo klausimas – žaisime toliau ar ne. Kondensatas tiesiog leidosi ant žemės. Kai žmonės išėjo ir patalpos buvo pravėdintos, situacija susitvarkė.

Artėja Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) finalo ketvertas. Sprendžiant pagal dabartinę Roberto Javtoko formą, vėl turėsite problemų baudos aikštelėje?

Jis mus nemaloniai stebina. Smagu, kad jis gerai žaidžia Europoje, bet mums tai ne į naudą (juokiasi). „Žalgiris“ su Maskvos CSKA ir Tel Avivo „Maccabi“ žaidė tikrai gerai ir yra įgavę gerą formą. Gruodį Vilniuje mus juos pavyko įveikti, tačiau kiekvienos rungtynės prasideda nuo švaraus lapo. Savo pranašumą vėl reikės įrodinėti kiekvienoje pozicijoje.

Ar Š. Jasikevičių vis dar galima vadinti geriausiai derinį „du prieš du“ žaidžiančiu lietuviu?

Šarūnui amžius daro savo, bet tą derinį jis vis dar atlieka tobulai. Šį sezoną jam tenka žaisti ir atakuojančio gynėjo pozicijoje, bet „du prieš du“ ir įžaidėjo pozicijoje jis išlieka vienas pavojingiausių Lietuvos pirmenybėse.

Kaip atrasti balansą tarp taktinio ir laisvo krepšinio?

Kas tą balansą atranda, tampa čempionais (šypsosi). Su metais ateina pojūtis. Tarkime, nelabai seku NBA reguliaraus sezoną, nes sunku išskirti kažkokį unikalesnį derinį. Žinai, kad 8 kartus iš 10 bus atliktas „laukinis“ metimas. Su metais ateina žaidimo pojūtis. Treneris žaidėjams suteikia tos laisvės. Yra rungtynių, kurių negali laimėti vien su deriniu. Reikia, kad krepšininkai noriai bėgtų į greitą puolimą, kartais nebijotų nukrypti nuo derinio, prasiveržti. Procentaliai pasakyti neįmanoma, kiek reikia tos laisvės ar griežtos rankos, nes kiekviena komanda turi savų niuansų.

Miliūnas apie legendinį dėjimą: pavyko maksimaliai jį atlikti ir dar su specialiais efektais

„Sveiki atvykę į pragarą!” Šį užrašą, kuris pasveikindavo visus Plungės „Olimpo“ varžovus namų aikštėje, prisimena visi. Nuo pat pirmojo LKL sezono iki 1997-ųjų egzistavęs klubas siaubą kėlė kiekvienam priešininkui. Žemaitijoje krito ir „Žalgiris“, ir tuo metu galingas „Atleto“ klubas.

Būtent paskutiniais gyvavimo metais plungiškiai pasiekė geriausią komandos istorijoje rezultatą – iškovojo pirmenybių sidabrą. Tuo metu vienas svarbiausių ekipos krepšininkų buvo Dainius Miliūnas. 202 cm puolėjas buvo geriausias komandos kovotojas dėl atšokusių kamuolių, taip pat svariai prisidėdavo ir pelnytais taškais.

Po sėkmingų sezonų Plungėje jis dar rungtyniavo Mažeikiuose ir Klaipėdoje, o 2000-aisiais išvyko į Sankt Peterburgą. Rusijoje ilgai neužsibuvęs krepšininkas vėliau ketverius metus rungtyniavo Vokietijoje. Aukštaūgis Lietuvos krepšinio gerbėjams įsiminė ir 2000 metų LKL „Žvaigždžių dienos“ „oro karaliaus“ konkurse, kai galingu dėjimu suskaldė krepšio lentą. Šiuo metu D. Miliūnas treniruoja Trakų „Trakų“ klubą ir NKL atkrintamosioms varžyboms.

Kokios emocijos užplūsta prisiminus laikus „Olimpe“?

Atsiminimai kuo gražiausi. Ir kalbant apie rezultatus ir mikroklimatą komandoje. Mažame miestelyje buvo suburta gan pajėgi ekipa ir pasiekimai buvo tikrai neblogi. Sirgaliai nebuvo tokie išlepinti krepšinio ir nors kartais būdavo skaudžių pralaimėjimų, salė visuomet būdavo pilna. Tuo Plungė tuo metu tikrai pasižymėjo.

Atsimenu laikotarpį, kai viena nesėkmė sekė kitą, tačiau palaikymo niekada netrūko. Dabar akivaizdžiai matosi, kad gerbėjams reikia tik pergalių. Tuščių vietų arenose po nesėkmingų atkarpų vis daugėja. Atsimenant tą puikų sezoną, kai LKL pirmenybėse iškovojome sidabrą, pirmiausiai tai lėmė atmosfera komandoje. Puikiai sutardavome tiek aikštėje, tiek už jos ribų.

Smagiausias sezonas buvo, kai mūsų gretose rungtyniavo Joey Vickery ir Timothy Brooksas. Prieš rungtynes kartais būdavome tokie ramūs dėl pergalės, kad galvodavome tik apie tai, kokia persvara laimėsime. Nesakau, kad visus šluodavome nuo kelio, nes su „Žalgiriu“ tikrai nebuvo lengva, bet savo jėgomis labai pasitikėjome.

Legionieriai traukdavo į Klaipėdos klubus

Tuo metu amerikiečiams Lietuvoje, o ypač tokiame mažame mieste kaip Plungė, ko gero, trūkdavo veiklos. Ar padėdavote jiems susirasti užsiėmimų laisvalaikio metu?

Nepasakyčiau, kad su jais praleisdavome labai daug laiko. Aišku, kartais kartu vakarieniaudavome ar dar kažką nuveikdavome, bet amerikiečiai suranda veiklos. Jie bendraudavo ir su kitų komandų legionieriais. Per laisvadienius nuvažiuodavo pas juos į Vilnių, Kauną ar į kokį klubą Klaipėdoje.

Kokia riba buvo tarp sportinio režimo ir linksmybių?

Jei atvirai, tais laikais visko būdavo, tačiau žinodavome ribas. Nesakau, kad per laisvas dienas užsidarydavome, bet turėjome proto. Nereikia slėpti, kad tada visi „tą“ darydavo, bet suprasdavome, kad esame profesionalai ir galime skaudžiai nukentėti.

Ar sunku buvo išvykti iš Lietuvos? Pirmoji kelionė svetur kažkuo įsiminė?

Laikotarpis Rusijoje buvo įsimintinas vien dėl to, jog tai buvo mano pirmieji legionieriaus žingsniai. Viskas buvo nauja ir reikėjo suprasti, kad šis statusas reiškia, jog turi būti geresnis už vietinius. Kiekvienose rungtynėse privalėjai demonstruoti stabilų žaidimą. Būti pavyzdžiu tiek aikštelėje, tiek už jos.

Baigiant karjerą galvos skausmo dėl ateities nebuvo?

Apmąstymų, ką reikės veikti nebuvo. Paskutiniais karjeros metais svarsčiau apie galimybę dar metus ar kelis pažaisti Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), tačiau sulaukiau tuometinės „Naftos-Uni-Laivitės“ pasiūlymo dirbti treneriu. Pagalvojau, o kodėl gi ne, ir trenerio darbas man kuo toliau, tuo labiau patiko.

Ar dažnai atsimenate legendinį dėjimą, po kurio dužo lenta?

Kiekvieną dieną ar kartą per mėnesį apie jį tikrai negalvoju (juokiasi). Tačiau žiūrėdamas LKL „Žvaigždžių dienos“ šventes, ir ypač „oro karaliaus“ konkursą, prisimenu. Pamenu, tada man buvo likęs vienas bandymas ir mintyse galvojau, kad jei dabar nepavyksta, tai viskas.

Pavyko viduje rasti jėgų maksimaliai tą padaryti ir dar su specialiaisiais efektais (juokiasi). Po paties dėjimo pradėjo kažkas kristi ir iš pradžių nesupratau, kas tai. Tik po sekundės suvokiau, ką padariau. Šis epizodas tikrai įsiminė mano karjeroje. Juk visa tai vyko krepšinio šventėje.

Ar bendraujate su buvusiais komandų draugais?

Su „Neptūno“ žaidėjais ryšys, galima sakyti, yra nutrūkęs. Su keliais kolegomis susitinkame nebent veteranų rungtynėse. Su „Olimpu“ daug metų turėjome labai gražią tradiciją visiems susirinkti. Kiekvieną vasarą susitikdavome ar pirtyje, ar kitur, kur sugalvodavome Tęsėsi susitikimai gan ilgai. Net „Olimpo“ susikūrimo 20-metį esame paminėję.

D. Miliūno dėjimas: