A.Sireika iš Japonijos į Šiaulius perkeltų pagarbą žmogui

Ge­gu­žės vi­du­ry­je į Šiau­lius grį­žęs A. Si­rei­ka sa­ko, kad dve­ji me­tai Ja­po­ni­jo­je jį pa­kei­tė la­biau, nei 20 me­tų gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je.

„Pri­va­lė­jau la­biau nu­si­lenk­ti – iki že­mės"

Vi­dur­die­nį Šiau­lių cent­re į per­švie­čia­mą lau­ko ka­vi­nės sto­gą ima dau­žy­ti sun­kūs lie­taus la­šai. A. Si­rei­ka šyp­te­li ir sa­ko, kad jam toks oras, ka­da šil­ta, drėg­na ir ant gal­vos ne­ly­ja – pa­ts mie­liau­sias.

Po pir­mo­sios Šiau­liuo­se pra­leis­tos sa­vai­tės jis jau ėmė pri­pras­ti prie pa­si­kei­tu­sio lai­ko – su­kei­tė Ja­po­ni­jos nak­tį su Lie­tu­vos die­na. Ga­li at­si­tik­ti taip, kad die­ną su nak­ti­mi jis vėl tu­rės su­keis­ti. Šiuo me­tu tu­ri du mė­ne­sius pa­gal­vo­ti, ar vėl grįš dirb­ti ir tre­ni­ruo­ti Ja­po­ni­jos ko­man­dos. Grei­čiau­siai iš­vyks, pra­tęs pa­si­bai­gu­sią dve­jų me­tų su­tar­tį, mat tvir­tai ti­ki, kad vy­ro pa­rei­ga – ap­rū­pin­ti šei­mą. Sa­vo žmo­nai Au­re­li­jai jis se­niai pa­sa­kė, kad jai dirb­ti val­diš­ko dar­bo, kur­ti vers­lo ne­rei­kia – jos di­džiau­sias ir at­sa­kin­giau­sias dar­bas, pa­skir­tis – bū­ti žmo­na ir sū­naus bei duk­ros ma­ma.

- Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Jū­sų klau­sė­me, kaip jau­čia­tės, kai įė­jus į are­ną žiū­ro­vai at­si­sto­ja ir ima plo­ti. Ta­da at­sa­kė­te, kad už­strin­ga žo­dis gerk­lė­je, at­ro­do, kad ima kaup­tis aša­ros, o vi­sas kū­nas pa­šiurps­ta. Ar Ja­po­ni­ja pa­do­va­no­ja to­kių jaut­rių aki­mir­kų?

- Ten bū­na dar jaut­res­nių aki­mir­kų. Ge­riau­si krep­ši­nio žiū­ro­vai yra Lie­tu­vo­je ir Ja­po­ni­jo­je. Are­no­se vi­du­ti­niš­kai su­si­ren­ka trys tūks­tan­čiai žiū­ro­vų ir ne­svar­bu, ar mū­sų ko­man­da lai­mė­jo ar pra­lai­mė­jo, aš vi­sa­da gir­džiu skan­duo­jant „Ši­rei­ka". Po pa­sku­ti­nių var­žy­bų, ku­rias ko­man­da pra­lai­mė­jo, pub­li­ka sto­vė­jo, plo­jo, dė­ko­jo. Ga­liu pa­sa­kyt, kad ma­no šir­dis ver­kė ir gal vie­na ki­ta aša­ra iš­tryš­ko. Ten nie­kas ne­švil­pia, vi­si sto­vi, lau­kia, kol krep­ši­nin­kai ar­čiau­siai sė­din­čius pa­lies ir išeis. Lanks­čiau­si į vi­sas pu­ses, o kai išė­jau į lau­ką, pa­si­ti­ko mi­nios žmo­nių. 50 met­rų iki au­to­bu­so ėjau gal 20 min. Mo­te­rys ver­kė, sie­kė fo­tog­ra­fuo­tis, o man, di­de­liam stam­biam jau­čiui, su­spau­dė šir­dį. At­ro­do, esu kie­tas, bet esu la­bai jaut­rus. Ma­ne tiek su­jau­di­no, kad so­cia­li­nia­me tink­le pa­ra­šiau ko­men­ta­rą, kad dar per ma­žai žiū­ro­vams nu­si­len­kiau. Pri­va­lė­jau la­biau nu­si­lenk­ti – iki že­mės. At­si­su­kęs žmo­nėms pa­sa­kiau, kad jie ge­riau­si fa­nai pa­sau­ly­je.

- Da­bar Jums ap­si­spren­di­mų me­tas, ta­čiau ap­si­spren­di­mų gy­ve­ni­me bū­ta ir dau­giau. Ar nū­die­nos kryž­ke­lė ly­giai to­kia pa­ti kan­ki­nan­ti, ko­kių iš­gy­ve­no­te anks­čiau?

- Kuo to­liau gy­ve­ni, tuo la­biau pri­pran­ti. To­kia ma­no pro­fe­si­ja, ži­nai, kad su­krė­ti­mų neiš­veng­si, ypač bū­da­mas tre­ne­riu. Jei pra­sti re­zul­ta­tai, ži­nai, kad tre­ne­riai tu­ri keis­tis. E. Mes­si­na, vie­nas ge­riau­sių pa­sau­lio tre­ne­rių, dirb­da­mas su Mask­vos „CSK", pri­pa­žįs­ta, kad iš­gy­ve­na blo­giau­sią lai­ko­tar­pį. Ma­tyt tai su­si­ję su gam­ta, su Die­vu, ko­dėl ko­man­dai se­ka­si, ko­dėl – ne. Pir­mą kar­tą man bu­vo sun­ku ko­man­dą pa­lik­ti, pa­skui gy­ve­ni­mas pa­mo­kė. Lie­tu­vo­je tre­ne­riai itin daž­nai kei­čia­si. Ži­nau ge­rą po­sa­kį – už­si­da­ro vie­nos du­rys, at­si­da­rys ki­tos. Nie­kas ne­ži­no, kas bus už jų. Yra li­ki­mas, nuo ku­rio ne­pa­bėg­si. Rei­kia mo­kė­ti pro­tin­gai išei­ti iš si­tua­ci­jos.

Pa­gar­ba ir rū­pes­tis – kiek­vie­nam

- O kai at­si­vė­rė du­rys į Ja­po­ni­ją, ar ta­da gal­vo­jo­te, kad į ge­res­nį gy­ve­ni­mą jos at­si­da­ro?

- Tuo me­tu man bu­vo bai­su, kad rei­kia pa­lik­ti na­mus. Esu sės­lus, kai pri­si­ri­šu, man sun­ku kaž­ką pa­keis­ti. Ma­no ho­ros­ko­po ženk­las – Jau­tis. Esu že­mės gy­vū­nas ir jei ma­ne žo­le še­ria, esu ra­mus. Jei pa­ro­do rau­do­ną spal­vą, bū­nu la­bai pik­tas. Pri­si­ri­šu, gal sa­ve su­var­žau, ne­no­riu blaš­ky­tis. Ta­čiau išė­jo taip, kad kai rei­kė­jo iš­va­žiuo­ti, bu­vau nu­si­vy­lęs.

Lie­tu­va, Šiau­liai – ma­no na­mai, mies­tas pa­ts gra­žiau­sias. Ne­ver­ti­nu Šiau­lių pa­gal ko­kį nors kri­te­ri­jų, kuo mies­tas ge­ras. Man jis pa­ts svar­biau­sias. Gim­ti­nės ir ma­mos juk ne­pa­si­rink­si. Kai iš­va­žia­vau, bu­vo la­bai sun­ku. Die­ve ma­no, juk tai – Ja­po­ni­ja. O nu­va­žia­vęs nu­ste­bau. Gal­vo­jau, kad Lie­tu­vo­je krep­ši­nin­kams tre­ni­ruo­tis są­ly­gos ge­ros, o ten ra­dau neį­ti­kė­ti­no ly­gio krep­ši­nį. Pro­fe­sio­na­lų ly­ga dar tik ky­la, yra 12 ko­man­dų, vis­kas – NBA sti­liu­je. Ap­rū­pi­ni­mas pui­kus, sa­lė­je ne 2-3 val. pra­lei­di, o pu­sę die­nos. Yra ko­kie aš­tuo­ni pa­gal­bi­nin­kai, žai­dė­jams nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis. Me­di­ci­na, ma­sa­žai prieš ir po tre­ni­ruo­tės. Jie ten tin­gi­niau­ja. Tas pa­ts ir tre­ne­riams – gau­ni vi­są in­for­ma­ci­ją, ko­kios tik pa­no­rė­si.

Ja­po­ni­jo­je žmo­nės ne­gy­ve­na be kom­piu­te­rių, „iP­ho­ne". Jie nie­ko ne­ži­no, kas yra už kam­po. Ei­nam su ko­le­ga, sa­kau, kad bu­vom jau už to kam­po. Pa­ke­lia kom­piu­te­rį, pa­žiū­ri, sa­ko – tik­rai. Jiems nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis, vis­kas su­pla­nuo­ta, vis­kas vyks­ta se­kun­džių tiks­lu­mu.

- Ar taip yra ge­riau, kai vis­kas už ta­ve pa­da­ro­ma ir ne­rei­kia ži­no­ti, ko­kia gat­vė už kam­po?

- Toks jų gy­ve­ni­mo bū­das. Jie ne­si­rū­pi­na tuo, kas jų ne­lie­čia. Žiū­ri tik tie­siai, žmo­nės ne­si­dai­ro į ša­lis. Net pra­si­lenk­da­mi gat­vė­je vie­nas į ki­tą ne­žiū­ri. Ei­na krep­ši­nin­kai, aukš­ti žmo­nės, nie­kas į juos neat­si­su­ka. Kur nors Pa­lan­go­je mū­sų žmo­nės ra­miai praei­ti ne­ga­li. Žmo­na man vi­sa­da sa­ko ei­ti su drau­gu prie­ky­je, o ji su drau­ge lie­ka už mū­sų. Ko tik apie mus ne­pri­sik­lau­so, ko­kių nu­ste­bu­sių ir smal­sių žvilgs­nių ne­pri­si­gau­do. Ja­po­ni­jo­je žmo­nės yra le­pi­na­mi. Nau­do­ja­si na­vi­ga­ci­ja, net jei ke­lias vi­siš­kai aiš­kus. Ste­bi­si, kaip aš ke­lią pri­si­me­nu. Aiš­ki­nu, kad mąs­ty­ti rei­kia. Aiš­ki­nu ir kad krep­ši­ny­je rei­kia mąs­ty­ti. Brai­žau, kaip rei­kia po aikš­tę bė­gio­ti ir mo­kau gal­vo­ti, nes bėg­da­mas tiks­liai, kaip nu­ro­dy­ta, ga­li į gy­nė­ją at­si­trenk­ti. Mo­kau imp­ro­vi­za­ci­nio žai­di­mo ir ma­tau, kaip jiems ne­leng­va. Klau­sia, o ką, tre­ne­ri, da­ry­si­me, kai pla­nas ne­pa­vyks, koks bus pla­nas „B"? At­ro­do, kad jie gy­ve­na lyg kom­piu­te­ri­nia­me žai­di­me. Ma­ži vai­kai le­dus val­go, „iP­ho­ne" kiek­vie­no ran­ko­je. Gal ir pas mus taip bus – pa­pyks­ta­me ant sū­naus, kad jis iš kom­piu­te­rio neiš­len­da. Pas­kui gal­vo­ja­me, kad vi­sas pa­sau­lis ei­na prie gy­ve­ni­mo kom­piu­te­ry­je. Žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių ma­žė­ja, gy­vai žmo­nėms ne­be­rei­kia su­si­tik­ti, žmo­nių san­ty­kiai šą­la.

- Ja­po­ni­ja gar­si sa­vo tra­di­ci­jo­mis, kul­tū­ra, ne­jau vi­sa tai ke­liau­ja už­marš­tin?

- Yra žmo­nių, ku­rie do­mi­si spor­tu, yra žmo­nių, ku­rie do­mi­si kul­tū­ra, bet nė­ra žmo­gaus, ku­ris do­mė­tų­si vis­kuo. Ne­bend­ra­vau su kul­tū­ros at­sto­vais, bet pa­klau­siau ko­le­gų krep­ši­nin­kų, kas nau­jo Aust­ra­li­jos pa­sau­lio te­ni­so čem­pio­na­te. Jie nie­ko ne­ži­no­jo. Ne­to­li nuo na­mų vy­ko „For­mu­lė 1" var­žy­bos. Ap­gai­les­ta­vau, kad ne­nu­va­žia­vau gy­vai pa­žiū­rė­ti, o jie nu­ste­bę, ne­ži­no, kad to­kie ren­gi­niai vyks­ta, nes tai ne­su­si­ję su dar­bu. Jų vi­sas gy­ve­ni­mas yra dar­bas, bet vis­kas yra da­ro­ma žmo­nių ge­ro­vei. Nie­kur nė­ra pur­vo, net į ry­žių lau­kus as­fal­tas nu­ties­tas, vi­sos du­rys au­to­ma­tiš­kai at­si­da­ro. Jei iš­rink­to­ji val­džia pa­ban­dy­tų ne­vyk­dy­ti pa­ža­dų, nie­ka­da dau­giau ji ne­bū­tų iš­rink­ta. Rin­ki­muo­se da­ly­vau­ti – pa­rei­ga. Jie ži­no, ką žmo­gus pa­si­ža­dė­jo, tu­ri vyk­dy­ti. Ten me­ras su žmo­nė­mis bend­rau­ja pa­pras­tai. Pa­gar­ba, rū­pes­tis ro­do­mi kiek­vie­nam, nes jis ne dik­ta­to­rius, o tar­nas.

Pa­kė­lei bal­są – įžei­dei žmo­gų

- Kur sly­pi pa­slap­tis: žmo­nės su­lin­dę į kom­piu­te­rius, ta­čiau ge­ba to­kias gy­vas emo­ci­jas reikš­ti spor­to are­no­se?

- Rei­kia ge­bė­ti už­siau­gin­ti sir­ga­lius. Mū­sų krep­ši­nio klu­bo spor­ti­nin­kai dir­ba su žiū­ro­vais. Ne­pa­kan­ka skel­bi­mus kli­juo­ti, kad var­žy­bos įvyks. Vyk­da­vo­me į pre­ky­bos cent­rus, rek­la­muo­da­vo­me var­žy­bas, da­lin­da­vo­me la­pe­lius su pra­ne­ši­mais. Po to­kių ak­ci­jų sa­lės bū­da­vo per­pil­dy­tos. Vė­liau žmo­nės su­si­ža­vi ir atei­na daž­niau. Pas mus are­no­se dau­giau­sia vy­rai, o ten – mo­te­rys. Gal atei­na į aukš­tus vy­rus pa­žiū­rė­ti, nes Ja­po­ni­jo­je žmo­nės ma­ži. Bi­lie­tai kai­nuo­ja ma­žiau­siai 20 JAV do­le­rių. Per­ka žmo­nės bi­lie­tus ar­čiau­siai sa­lės, kad ša­lia tre­ne­rio pa­sė­dė­tų, gau­na pro­gą nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su krep­ši­nin­kais. Jie taip džiau­gia­si, ba­tu­kus nu­si­mo­vę į sa­lės vi­du­rį atei­na.

- Jei ap­si­sprę­si­te vyk­ti į Ja­po­ni­ją, ką lie­tu­viš­ko, ne­bū­ti­nai ma­te­ria­laus, no­rė­tu­mė­te ten nu­si­vež­ti?

- La­biau no­rė­čiau iš Ja­po­ni­jos į Lie­tu­vą at­vež­ti. Pir­miau­sia – pa­gar­bą žmo­nėms. Ten gat­vė­se nie­kas ne­si­gna­li­zuo­ja, nie­kas au­to­mo­bi­lių ne­len­kia. Ja­po­ni­jos ke­liai aukš­čiau­sio ly­gio, vi­sur pra­va­žiuo­si. Nė­ra žvyr­ke­lių. Sa­kiau Šiau­lių sa­vi­val­dy­bei, kaip jie tu­rė­tų dar­bą or­ga­ni­zuo­ti. At­va­žia­vau Ja­po­ni­jo­je į sa­vi­val­dy­bę do­ku­men­tų tvar­ky­tis, gau­ti drau­di­mą, lai­ki­ną pa­są, re­gist­ra­ci­ją, ki­tus do­ku­men­tus. Pa­da­viau pa­są – man vis­ką su­tvar­kė per pus­va­lan­dį. Ne­rei­kia žmo­gui bė­gio­ti po įstai­gas – vis­kas or­ga­ni­zuo­ja­ma taip, kad tik žmo­gui bū­tų pa­to­giau. O pas mus dar kal­tas pa­si­jun­ti, kad atė­jai. Ja­po­nai ne­pri­si­me­na blo­gio. Klau­siau apie Fu­ku­ši­mą, Hi­ro­si­mą, Na­ga­sa­kį – nie­ko jie ne­kal­ba. Blo­gy­bių jie sten­gia­si ne­pri­si­min­ti, ne­pa­sa­ko­ja, ne­si­guo­džia. Kreip­sies – nu­si­lenks iki pat že­mės ir steng­sis pa­dė­ti.

- O Jūs pa­ts pa­si­kei­tė­te?

- Ta­pau ra­mes­nis. Vos pra­dė­jęs ten dirb­ti, už­rė­kiau ant krep­ši­nin­ko, vi­si ap­stul­bo. Pa­si­ro­do, ne­ga­li­ma šauk­ti, nes šau­ki­mas – žmo­gaus įžei­di­mas. Pa­kė­lei bal­są – žmo­gus su­nyks­ta, pa­si­sle­pia sa­vy. Tu­ri tu­rėt kant­ry­bės ir ra­miai išaiš­kin­ti. Ja­po­ni­jo­je, jei kal­bi pa­kel­tu to­nu, reiš­kia – pyks­ti. Ja­po­nai sa­ko, kad jei tu pyk­tį įsi­lei­dai, ta­vy ne­li­ko vie­tos mei­lei. Jei pyks­ti, pa­ts sa­ve ner­vi­ni. Ant­rais me­tais su­pra­tau, kad jei no­ri kaž­ko iš­mo­ky­ti ki­tus, pa­ts tu­ri mo­ky­tis. Aiš­ku, ner­vi­nie­si, jei pra­lai­mė­jai, kaž­kas ne­pa­si­se­kė, bet pa­si­tel­ki ne pyk­tį, o gal­vo­ji, kaip žmo­gui pa­sa­ky­ti, kad jis pa­si­tai­sy­tų. Atei­ni, drau­giš­kai ap­si­ka­bi­ni, paaiš­ki­ni, ir si­tua­ci­ja kei­čia­si. Pers­kai­čiau pa­tar­lę, kaip rei­kia elg­tis gy­ve­ni­me. Taip pat, kaip kal­nuo­se. Nuei­ni ir su­šun­ki gar­siai: „Aš ta­vęs bi­jau". Koks ai­das grįš? O jei pa­sa­ky­si: „Aš ta­ve my­liu"? Ir gy­ve­ni­me taip rei­kia. Aš pa­ts kaž­ka­da pa­si­pū­tęs bū­da­vau. O per du me­tus Ja­po­ni­jo­je iš­mo­kau tiek, kiek per 20 me­tų ne­bu­vau iš­mo­kęs.

- Ne­jau kaž­kur gi­liai ne­tu­rė­jo­te to pa­gar­bos, man­da­gaus el­ge­sio su ki­tu žmo­gu­mi dai­ge­lio?

- Mes vi­si jį tu­ri­me. Die­vas yra vi­sa­me pa­sau­ly­je ir jis tą gė­rį, nuo­šir­du­mą da­vė vi­siems. Bet ap­lin­ka, gy­ve­ni­mo są­ly­gos ki­tuo­se gal išau­gi­no pa­vy­dą, egoiz­mą. Žmo­gus kup­ro­tas pa­si­da­rė. Svei­ko da­li­ji­mo­si tuo, ką tu­ri, ne­be­li­ko. Gal į se­nat­vę man čia to­kios min­tys? Anks­čiau ar vė­liau teks su­si­tik­ti su že­me ar dan­gu­mi. Daž­nai klau­siu sa­vęs, ko­dėl vie­nas ar ki­tas da­ly­kas nu­tin­ka, šau­na į gal­vą pui­ki min­tis. Kar­tą su­si­sta­čiau ra­tu krep­ši­nin­kus ir pa­sa­kiau, kad da­bar pa­pra­šy­siu sa­vo Die­vo mus pa­lai­ky­ti, pa­dė­ti, kiek ga­li mums vi­siems. Pap­ra­šiau, kad jie ne­si­lenk­tų ma­no Die­vui, bet šir­dy­je sa­vo Die­vo pa­lai­ky­mo pa­pra­šy­tų. Tą­kart su­žai­dė­me itin ge­rai. Kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad tai ne­bu­vo kaž­kie­no ran­ka iš vir­šaus?

- Ar Jū­sų vai­kai taip pat se­ka tė­vo pė­do­mis?

- Ne, duk­ra prieš po­rą me­tų bai­gė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, o šie­met ma­gist­ran­tū­rą M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Sū­nus bai­gė Ro­mu­vos gim­na­zi­ją ir no­ri sto­ti į Spor­to uni­ver­si­te­tą. Aš jam ne­siū­liau rink­tis spor­to, nes tai la­bai sun­ku. No­rint bū­ti tre­ne­riu, rei­kia tvir­tų ner­vų, rei­kia pa­si­švęs­ti. Tre­ne­riu rei­kia bū­ti šir­dy.







Šiauliai plius (Etaplius.lt)

{fcomment}