R. Endrijaičio gyvenimas su „Statyba“ ir be jos

Žva­lus, ener­gin­gas, pui­kų hu­mo­rą jaus­mą tu­rin­tis il­ga­me­tis le­gen­di­nio Vil­niaus vy­rų krep­ši­nio klu­bo „Sta­ty­ba" žai­dė­jas ir tre­ne­ris Ri­man­tas End­ri­jai­tis šian­dien šven­čia 70-ąjį gim­ta­die­nį.

Ir „Sta­ty­bai", ne sy­kį at­gai­vin­tai ir vėl su­by­rė­ju­siai, šie me­tai ju­bi­lie­ji­niai: šis klu­bas bu­vo įkur­tas prieš 50 me­tų (1964-ai­siais), prieš 35-erius (1979 me­tais) sos­ti­nės eki­pa pa­da­rė re­kor­di­nį šuo­lį sa­vo is­to­ri­jo­je - lai­mė­jo SSRS čem­pio­na­to bron­zą, o prieš 20 me­tų (1994-ai­siais) „Sta­ty­ba" ta­po pir­mo­jo Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos (LKL) čem­pio­na­to bron­zi­ne pri­zi­nin­ke. Vi­sų mi­nė­tų įvy­kių ne­at­sie­ja­ma da­lis bu­vo R. End­ri­jai­tis.

„Sta­ty­bo­je" jis žai­dė 1965-1975 me­tais ir vi­są lai­ką ėjo ko­man­dos ka­pi­to­no par­ei­gas, o 1975-1987 me­tais bu­vo vy­riau­sia­sis šios eki­pos tre­ne­ris. Jo ve­da­mi „sta­ty­bi­nin­kai" pri­bloš­kė So­vie­tų Są­jun­gą, kil­da­mi ant pri­zi­nin­kų pa­ky­los. 1992 me­tais at­gai­vi­nęs sos­ti­nės klu­bą R. End­ri­jai­tis ta­po jos tre­ne­riu ir Lie­tu­vos čem­pio­na­te užė­mė tre­čią­ją vie­tą. O ne­tru­kus ty­lo­mis bu­vo iš­pra­šy­tas iš Vil­niaus...

Ri­zi­ka pasitvirtino

„Su bu­vu­siais bend­rak­lu­biais bend­rau­ju. Ke­le­rius me­tus žai­džiau „Sta­ty­bos" ve­te­ra­nų ko­man­do­je, su ja ne sy­kį ta­pau čem­pio­nu. Ži­nau, kas iš le­gen­di­nės mū­sų ko­man­dos ką vei­kia", – LŽ sa­kė R. End­ri­jai­tis.

Di­dis krep­ši­nio spe­cia­lis­tas di­džiuo­da­ma­sis var­di­jo jo aky­se užau­gu­sių krep­ši­nin­kų kar­tas: drau­ge „Sta­ty­bo­je" žai­dė su Juo­zu Rim­ku­mi, pa­skui šio­je eki­po­je R. End­ri­jai­tis tre­ni­ra­vo jo sū­nų To­mą, da­bar - FI­BA ko­mi­sa­rą. Kar­tu rung­ty­nia­vo su My­ko­lu Kar­ni­šo­vu, ku­rio sū­nus Ar­tū­ras sa­vo kar­je­rą 1987 me­tais ir­gi pra­dė­jo „Sta­ty­bo­je", o da­bar yra NBA ko­man­dos Den­ve­rio „Nug­gets" ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas. R. End­ri­jai­tis tre­ni­ra­vo ir Gin­ta­rą Po­cių, ku­rio sū­nus Mar­ty­nas yra vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės žai­dė­jų.

R. End­ri­jai­čio dė­ka „Sta­ty­bo­je" at­si­ra­do Ša­rū­nas Mar­čiu­lio­nis, ku­ris vė­liau vie­nas pir­mų­jų iš Eu­ro­pos pa­te­ko į NBA. Penk­ta­die­nį, bir­že­lio 13-ąją, Ša­rū­nui su­ka­ko pen­kias­de­šimt.

Tre­ne­ris tuo­met jau­ną Š. Mar­čiu­lio­nį par­si­ve­žė iš Kau­no į sos­ti­nę, mat „Žal­gi­rio" meis­trų ko­man­do­je Ša­rui ne­at­si­ra­do vie­tos. R. End­ri­jai­tis nu­spren­dė ri­zi­kuo­ti - jis lei­do nau­jo­kui pa­si­reikš­ti „Sta­ty­bo­je". Tie­sa, dėl jau­no­jo gy­nė­jo tre­ne­ris bu­vo pri­vers­tas iš ko­man­dos at­leis­ti pa­ty­ru­sį snai­pe­rį Ri­mą Girs­kį.

„Nie­kas ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip tuo­met ri­zi­ka­vau, – pri­si­mi­nė R. End­ri­jai­tis. – Jei Š. Mar­čiu­lio­nis ne­bū­tų taip ge­rai pa­si­ro­dęs per rung­ty­nes, ki­tą ry­tą bū­čiau pri­vers­tas su­si­krau­ti la­ga­mi­nus ir lėk­ti iš Vil­niaus."

Vi­siems neįtiksi

„Gy­ve­nu, kaip no­riu, ir nie­kam ne­pa­vy­džiu, – sa­vo gy­ve­ni­mo kre­do at­sklei­dė R. End­ri­jai­tis. - Krep­ši­nin­kai tu­rė­jo dirb­ti kaip rei­kiant. Gal kai ku­rie ir pyks­ta ant ma­nęs. Bet ne­mėg­da­vau, kai žmo­gus ne­si­lai­ko tvar­kos. Vis­kam rei­kia ži­no­ti lai­ką ir sai­ką", – tei­gė R. End­ri­jai­tis, šiuo me­tu ei­nan­tis Pa­sva­lio krep­ši­nio klu­bo „Pie­no žvaigž­dės" pre­zi­den­to par­ei­gas.

Ir ne­mi­nė­da­mas pa­var­džių pa­pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją iš sa­vo tur­tin­gos pa­tir­ties: „Kar­tą su „Sta­ty­ba" nu­vy­ko­me žais­ti į Vla­di­vos­to­ką. Pir­mas rung­ty­nes lai­mė­jo­me. Lau­kė dar vie­nos. Va­ka­re užei­nu į vie­ną vieš­bu­čio kam­ba­rį ir ma­tau - du žai­dė­jai vi­siš­kai „ne­dar­bin­gi". Ne­lau­kiau, kol prof­są­jun­ga aps­vars­tys jų el­ge­sį. Pri­ėmiau spren­di­mą vie­to­je. Ne­sa­ky­siu, ką su jais pa­da­riau. Ži­no­ma, gal tai ir nė­ra ge­rai, bet kai pra­lai­mė­da­vo­me, juk kal­čiau­sias bū­da­vau aš, ir ta­da aš­tuo­ni funk­cio­nie­riai ma­ne svars­ty­da­vo."

Už šias sa­vy­bes, pa­sak pa­šne­ko­vo, vie­ni jį gi­ria, ki­ti – pei­kia, tre­ti – sle­pia­si.

"Tre­ne­ris - kaip pe­da­go­gas. Ne­no­rėk, kad vai­kai ta­ve gerb­tų, jei par­ašai dve­je­tą. Tu­ri at­lik­ti sa­vo par­ei­gą ne­si­ti­kė­da­mas grą­žos", - ti­ki­no R. End­ri­jai­tis.

Ki­je­vas, Kry­mas ir „britva"

1998 me­tais R. End­ri­jai­tis iš­lei­do kny­gą „Krep­ši­nis – ma­no gy­ve­ni­mas". Iš­sa­miai ap­ra­šė su­nkią sa­vo vai­kys­tę, ke­lią į „Sta­ty­bą", kaip pel­nė pri­pa­ži­ni­mą ir kas pri­ver­tė tap­ti tre­ne­riu. Pra­ėjus 16 me­tų nuo kny­gos pa­si­ro­dy­mo R. End­ri­jai­tis tvir­ti­no, jog da­bar jo gy­ve­ni­mas – ne tik krep­ši­nis.

– Jei da­bar ra­šy­tu­mė­te nau­ją kny­gą, apie ką ji bū­tų? – ju­bi­lie­jaus iš­va­ka­rė­se „Lie­tu­vos ži­nios" pa­klau­sė Ri­man­to Endrijaičio.

– Gy­ve­ni­mas tę­sia­si. Jau pra­dė­jau ra­šy­ti an­trą kny­gos da­lį. Pa­gau­tas įkvė­pi­mo kar­tais ra­šau net nak­ti­mis. Me­džia­gos yra daug.

– Ko­kie bū­tų svar­biau­si kny­gos ak­cen­tai?

– Ma­no vieš­na­gė Ame­ri­ko­je. Ten ste­bė­jau NBA ir NCAA var­žy­bas, sė­miau­si pa­tir­ties.

Dar kny­go­je bus įspū­džių iš dar­bo Sankt Pe­ter­bur­go eki­po­je „Spar­tak". (1999-2000 me­tais R. End­ri­jai­tis bu­vo šio klu­bo vy­riau­sia­sis tre­ne­ris – red.)

Pir­mo­je kny­go­je ne­ap­ra­šiau gy­ve­ni­mo Ukrai­no­je - ten pra­lei­dau pen­ke­rius me­tus. (2004–2009 me­tais R. End­ri­jai­tis tre­ni­ra­vo Su­mų eki­pą „Su­my­chip­rom" – red.) Kai tik at­vy­kau į Su­mus, šio­je ša­ly­je krep­ši­nio ko­man­das tre­ni­ra­vo tik trys už­sie­nie­čiai, įskai­tant ir ma­ne: Ki­je­vo klu­be dir­bo spe­cia­lis­tas iš Ita­li­jos, o Juž­no ko­man­do­je „Chi­mik" - ser­bas. Tuo me­tu ukrai­nie­čiai ne­daug tu­rė­jo sa­vo tre­ne­rių, to­dėl mes, už­sie­nie­čiai, pa­dė­jo­me for­muo­ti Ukrai­nos krep­ši­nį.

Ta­pau Ukrai­nos Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos liu­di­nin­ku. Ji ki­lo 2004 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį po ša­lies pre­zi­den­to rin­ki­mų. Bet įdo­miau­sia bu­vo kas ki­ta.

Vyk­da­mas į Ukrai­ną ne­įsi­vaiz­da­vau, ko­kia tai di­de­lė vals­ty­bė. Iki tol ži­no­jau tik Ki­je­vą, Kry­mą ir Char­ko­vo „brit­vą" (barz­das­ku­tę), nes ja skus­da­vau­si. (Juo­kia­si.) Mū­sų klu­bas dar rung­ty­nia­vo ir Eu­ro­pos tau­rės var­žy­bo­se, to­dėl la­bai daug lai­ko pra­leis­da­vau ke­lio­nė­se. Ta­da ir su­vo­kiau, ko­kie ten at­stu­mai.

Pa­vyz­džiui, pir­ma­die­nį penk­tą ry­to ko­man­da įli­pa į au­to­bu­są ir 330 km va­žiuo­ja į Ki­je­vą. Iš ten lėk­tu­vu­vu skren­da į Pra­ncū­zi­ją, Aus­tri­ją ar dar kur nors. Jei spė­ja­me, at­vy­kę pa­si­tre­ni­ruo­ja­me pir­ma­die­nio va­ka­rą, jei ne – tre­ni­ruo­ja­mės an­tra­die­nio ry­tą. O va­ka­re jau rung­ty­nės. Tre­čia­die­nį grįž­ta­me į Ki­je­vą, iš ten - vėl 330 km iki na­mų au­to­bu­su kra­ty­tis duo­bė­tais ke­liais. Ket­vir­ta­die­nį pa­si­tre­ni­ruo­ja­me, o šeš­ta­die­nį jau rei­kia žais­ti Ukrai­nos čem­pio­na­to rung­ty­nes. Ir anks­tų penk­ta­die­nio ry­tą vėl li­pa­me į au­to­bu­są ir va­žiuo­ja­me 400-800 ki­lo­me­trų.

Tai tru­ko pen­ke­rius me­tus, kol klu­bas ban­kru­ta­vo. Pa­sku­ti­nius ke­lis mė­ne­sius jau dir­bau už dy­ką.

"Av­to­dor" istorija

– Tur­būt su­ta­pi­mas, bet ban­kru­ta­vo ir Sa­ra­to­vo klu­bas „Av­to­dor" (Ru­si­ja), ku­ria­me jums te­ko dirb­ti 1989–1990 ir 1996–1998 me­tais.

– Tai ki­ta is­to­ri­ja. Klu­bas ban­kru­ta­vo dėl po­li­ti­nių su­me­ti­mų. Ko­man­dos sa­vi­nin­kas Vla­di­mi­ras Ro­dio­no­vas no­rė­jo tap­ti gu­ber­na­to­riu­mi. Lai­mė­jo var­žo­vas, šis ir su­si­do­ro­jo su juo. Ta­da V. Ro­dio­no­vas nu­vy­ko į Sankt Pe­ter­bur­gą, ta­po „Di­na­mo" ko­man­dos, ku­rią tre­ni­ra­vo Da­vi­das Blat­tas, o jam tal­ki­no Kęs­tu­tis Kem­zū­ra, ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi. Ir 2005 me­tais ši ko­man­da lai­mė­jo FI­BA Eu­ro­pos tau­rę. Da­bar V. Ro­dio­no­vas Sa­ra­to­ve sten­gia­si at­gai­vin­ti „Av­to­dor".

Sa­vo kny­go­je dar ap­dai­nuo­siu Jo­niš­kį – ten bu­vau „Žiem­ga­los-Šiau­rės Vil­ko" vy­riau­sia­sis tre­ne­ris, 2004 me­tais lai­mė­jo­me tuo­me­tes Lie­tu­vos krep­ši­nio A ly­gos pir­me­ny­bes. Dar rei­kės pa­mi­nė­ti Pa­sva­lį ir „Pie­no žvaigž­des" – kaip ten at­si­dū­riau, ir kuo Pa­sva­lys ski­ria­si nuo Bir­žų.

Kai vis­ką spren­džia už tave

– Tre­ne­riu dir­bo­te 36 me­tus – nuo 1975-ųjų iki 2011-ųjų. Bet ne­daž­nai krep­ši­nin­kas tre­ne­riu tam­pa bū­da­mas vos tris­de­šim­ties...

– Bu­vau ne­pap­ras­tai at­si­da­vęs krep­ši­niui. Net iki nai­vu­mo. Kai at­si­ra­do Vil­niaus „Sta­ty­bos" dub­le­rių ko­man­da, bu­vau 28-erių. Tais lai­kais So­vie­tų Są­jun­gos spor­te vy­ra­vo nuo­sta­ta – jei tau tiek me­tų, rei­kia baig­ti kar­je­rą.

Ma­no tre­ne­ris An­ta­nas Pa­ulaus­kas, ku­rį ger­biu už at­si­da­vi­mą Vil­niaus krep­ši­niui, kar­tą pa­sa­kė: „Ri­mai, tu jau ve­te­ra­nas, rei­kia ką nors gal­vo­ti."

Ir aš su man pa­ti­kė­tais vi­sai jau­nais vai­ki­nu­kais nu­vy­kau į Es­ti­ją. Ten sa­vai­tę vy­ko še­šių dub­le­rių ko­man­dų SSRS čem­pio­na­to tu­ras. Šia­me tur­ny­re la­bai ge­rai pa­si­ro­dė­me. Ki­tų ko­man­dų at­sto­vai pra­dė­jo pus­bal­siu kal­bė­ti, kad tu­riu tre­ne­rio ta­len­tą. O ir mū­sų dub­le­riai ne­slė­pė: End­ri­jai­tis ži­no, ka­da leis­ti pa­il­sė­ti, ka­da pa­spaus­ti, ka­da sis­te­mą pa­keis­ti. To­kios kal­bos pa­sie­kė A. Pa­ulaus­ką. Jis, ži­no­da­mas, koks ma­no cha­rak­te­ris, kad esu tru­pu­tį idea­lis­tas, pa­siū­lė tre­ni­ruo­ti.

– Bet juk skau­du, kai krep­ši­nin­ko kar­je­rą ten­ka baig­ti ne sa­vo no­ru?

– Vis­ką nu­spren­dė už ma­ne. Su­si­rin­ko gal ko­kie pen­ki vy­rai ir sa­ko – tu­ri dirb­ti. Juo la­biau kad „Sta­ty­bos" tre­ne­ris A. Pa­ulaus­kas tu­rė­jo prob­le­mų dėl šir­dies. Ne­ga­lė­jo nei ne­rvin­tis, nei ma­ši­nos vai­ruo­ti. O ir „Sta­ty­bos" krep­ši­nin­kai ne­no­rė­jo, kad tre­ni­ruo­tų sve­ti­mas. Juk kar­tu užau­go­me, pa­te­ko­me į SSRS aukš­čiau­sią­ją ly­gą. Tad ir dir­bo­me idea­liai ko­kius pen­ke­rius me­tus.

Sa­vi­ta metodika

– Kuo ypa­tin­ga jū­sų tre­ni­ra­vi­mo me­to­di­ka?

– Kai pra­dė­jau tre­ni­ruo­ti „Sta­ty­bą", pa­tei­kiau nau­jo­vių. Iš ry­to pu­san­tros va­lan­dos dirb­da­vau su gy­nė­jais. Pa­skui tiek pat lai­ko in­di­vi­dua­liai plu­šė­da­vau su aukš­taū­giais. O va­ka­re jau vi­si kar­tu mo­kė­mės tak­ti­kos ele­men­tų.

Daug fi­ziš­kai dirb­da­vo­me ir po čem­pio­na­tų. „Sta­ty­bos" fi­zi­nio ren­gi­mo tre­ne­ris bu­vo Al­gis Ka­mins­kas, šuo­li­nin­kas į aukš­tį ir de­šimt­ko­vi­nin­kas. Jo pa­tir­tį – sprin­tą ir šok­lu­mą – pir­mą kar­tą pri­tai­kė­me krep­ši­ny­je. Su juo dirb­da­vo­me ry­tais, o va­ka­rais to­bu­lin­da­vo­me krep­ši­nin­kų tech­ni­ką.

Be to, kai nu­vyk­da­vo­me žais­ti tu­ro var­žy­bų į ko­kį Ru­si­jos mies­tą, mėg­da­vau nu­ei­ti pa­si­žiū­rė­ti ry­ti­nės le­do ri­tu­li­nin­kų tre­ni­ruo­tės, ste­bė­da­vau, ko­kius pra­ti­mus jie da­ro. Pa­skui sa­vo vy­rams sa­ky­da­vau: pa­si­žiū­rė­ki­te – le­do ri­tu­li­nin­kai ran­duo­ti, su­muš­ti, bet aikš­te­lė­je ka­la ir vis­ką at­lai­ko. O jūs, jei var­žo­vas pirš­tą pri­ki­ša, ne­be­me­ta­te iš po krep­šio ir rė­kia­te, jog prieš jus šiurkš­čiai pra­si­žen­gė.

Per tre­ni­ruo­tes leis­da­vau žais­ti kie­čiau. Žai­dė­jai prie­kaiš­tau­da­vo – mo­ko­te mus muš­tis? Ne, sa­ky­da­vau, mo­kau jus val­dy­ti ne­rvų sis­te­mą.

Pa­var­go ieš­ko­ti ir prašyti

– Jūs krep­ši­nin­kus re­tai gir­da­vo­te. Ko­dėl?

– Ne­mė­gau gir­ti. Tuo­met kiek­vie­ną no­rė­jau pa­da­ry­ti aukš­to ly­gio krep­ši­nin­ku. Ma­nęs ne­do­mi­no mai­lius apa­čio­je. Gal per daug sa­vi­mi pa­si­ti­kė­jau. Bet no­rė­jau "ga­min­ti" pui­kios ko­ky­bės pro­duk­ci­ją. Kai kas ma­nęs ne­mė­go, nes grei­tai at­skir­da­vau, ku­rie vai­ki­nai tu­ri di­de­lio meis­triš­ku­mo krep­ši­nin­kui bū­ti­nų sa­vy­bių.

Ge­rą žo­dį pa­sa­ky­da­vau, kai spor­ti­nin­kas ge­rai at­lik­da­vo dar­bą. Jau­ną žmo­gų rei­kia pa­ska­tin­ti, ta­da jis ge­riau au­ga. Ir ska­ti­nau, bet ne­daž­nai.

– Su­nkiai at­gai­vi­no­te „Sta­ty­bą" 1992-ai­siais, bet jau po dve­jų me­tų ją pa­li­ko­te su­žeis­ta šir­di­mi...

– Kai klu­bo sa­vi­nin­kai ne­at­sik­lau­sę iš tre­ne­rio ma­ne pa­da­rė ko­man­dos va­do­vu, ku­ris tu­rė­jo vaikš­čio­ti po Vil­nių at­ki­šęs del­ną ir kau­ly­ti pi­ni­gų, pa­sa­kiau „vi­so ge­ro". Ir nu­vy­kau į Plun­gės „O­lim­pą". Vil­nių pa­li­kau įsi­žei­dęs. Nors kai pra­de­du gi­lin­tis, ko ge­ro, tu­rė­čiau pyk­ti tik ant sa­vęs. Gal pri­va­lė­jau iš­tie­sęs abi ran­kas vaikš­čio­ti po Vil­nių ir pra­šy­ti par­amos? O aš tik vie­ną iš­tie­sęs pra­ši­nė­jau. Bet pa­var­gau vaikš­čio­ti, ieš­ko­ti, pra­šy­ti. Ta­da ir pa­ju­tau, kad at­ėjo ki­ti lai­kai. Kad ma­no pa­tir­tis ir su­pra­ti­mas ne­be­rei­ka­lin­gi. Klu­bų sa­vi­nin­kams ne­rū­pi at­ei­ties vi­zi­ja. Jiems rei­kia grei­to re­zul­ta­to.






Saulius Ramoška | Lietuvos žinios

{fcomment}