M. Paulauskas apie Klaipėdoje praleistą vaikystę, ašaras ir amerikiečių viliones

„Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku. Esu labai dėkingas šiam miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės ir paauglystės metus, neįkainojamą patirtį. Niekada nepamiršiu kaip su draugais eidavome į turgų pirkti saulėgrąžų, kaip išsisukdavome iš pamokų, kad nukeliauti pasižiūrėti filmo į kino teatrą „Švyturys“.

Prisiminimai - labai šilti“, - štai taip apie Klaipėdą atsiliepia 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas, dukart pasaulio ir keturiskart Europos čempionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordino Komandoro kryžiaus kavalierius Modestas Paulauskas.

Tai išties neeilinė, šilta ir savo gyvenimo pavyzdžiu ne vieną sportininką įkvėpusi asmenybė.

M. Paulauskas išsiskiria ne tik iškovotais titulai, bet ir patriotiškumu.

Per sportinę karjerą jis ne kartą sulaukė kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Lietuviui buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai. Taip pat jis buvo viliojamas ir į Ameriką, tačiau visgi liko savo gimtinėje.

„Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Tuomet buvo tokie laikai.

Augau namuose, kur ant sienos kabėjo mamos jaunystėje išsiuvinėtas Vytis“, - pasakojo M. Paulauskas.

Augina vištas

Kokia olimpinio, pasaulio ir Europos čempiono dabartinio gyvenimo įprasta dienotvarkė? - Žurnalistai pasiteiravo kovo 19 dieną 75-ąjį gimtadienį atšventusio M. Paulausko.

Atsibundu apie 8 valandą ryto, dar kelioliką minučių pasivartau lovoje... Vėliau laukia lengva - gydomoji mankštelė, pusryčiai ir gamtos malonumai. Nuo pavasario kasmet su žmona Janina keliamės į sodybą, kuri yra maždaug 20 km nuo Šakių, Slavikų kaime. Žmonos gimtinė, šalia teka Šešupės upė...

Taigi, vienas malonumas ryte išeiti į kiemą, pasigrožėti gamta, paukšteliais. Yra ir sodas, tad pasikrapštome prie jo, ravinėjame žolytę, vasarą auginame vištas, skanaujame kaimiškais kiaušiniais, žiemai užsišaldome mėsos... Visai kitas skonis, kai užsiaugini savo, nei perki iš didžiųjų prekybos centrų...

Nesulyginami dalykai. Mūsų sodyba - nemaža, tad darbo užtenka: reikia kokį kampą padažyti, žolę nupjauti ar ką sutvarkyti. Ką galiu, savo jėgomis tvarkausi. Jei reikia didesnių darbų, kviečiamės pagalbininkus.

Gyvena pas mus kelios gandrų šeimos. Su liūdesiu kiekvieną rudenį išleidžiam ir laukiam pavasarį sugrįžtančių.

Pripratome prie ramybės, būtų sunku gyventi didmiestyje, kur didžiulis gyvenimo temtas, apstu automobilių, triukšmo, skubėjimo... Mes gyvename kaimo sąlygomis, nereikia mąstyti kaip rengtis, išlendi į kiemą su trumpikėmis ir apdriskusiais marškinėliais ir nesuki sau galvos.

Būtų sunku įsivaizduoti, kaip dabar reiktų gyventi didmiestyje daugiabučiame bute uždarytam kaip kanarėlei.

Gyveno Klaipėdos centre

Modestai, jūs visą vaikystę ir paauglystę praleidote Klaipėdoje. Ką jums reiškia šis miestas?

Ne kartą esu sakęs, kad mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu. Klaipėdoje žengiau pirmuosius savo žingsnius, vėliau pradėjau lankyti Klaipėdos krepšinio mokyklą pas tuometinį trenerį Vladą Knašių. Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku.

Juk šiame mieste buvo iškovotos mano pirmosios pergalės, taip pat juk, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ vyrų komandai, iškovojau pirmąjį Lietuvos suaugusiųjų čempiono titulą. Esu labai dėkingas Klaipėdos miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės metus ir neįkainojamą patirtį.

Kur Klaipėdoje leidote dienas? Kokie gražiausi prisiminimai?

Mokiausi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pavadinta Kristijono Donelaičio mokykla, o dabar - Vytauto Didžiojo gimnazija. Šioje mokykloje dienas leidau iki 17 metų. Nuolat su draugais po pamokų skubėdavome į sporto salę ir ten bumbsendavome krepšinio kamuolį.

Pavasarį ir vasarą mokyklos kiemas knibždėdavo nuo mokinių gausos, kadangi pradėdavo veikti vienintelis po atviru dangumi įrengtas Donelaičio baseinas. Treniruodavosi plaukikai, vandensvydininkai... Tiesiog pavasarį baseiną išvalydavo, išrinkdavo lapus, prileisdavo vandens ir visi su malonumu plaukiodavome.

Buvo nuostabūs laikai... Vėliau baseiną po atviru dangumi uždarė ir įrengė uždarą baseiną. Yra likę labai daug vaikystės prisiminimų, susijusių su Klaipėda. Tai mano širdies miestas.

Pamenu, kaip mokyklos laikais per pertraukas parbėgdavau namo, mama paruošdavo pavalgyti ir vėl skubėdavau į mokyklą. Taip pat per pertraukas nuolat žaisdavome kvadratą.Mokyklos kieme buvo dvi krepšinio aikštelės, šalia - stadionas. Dar - sporto salė... Sąlygos sportuoti - idealios.

Be to, mano tėvelis ir mama dirbo šioje mokykloje ir aš turėjau vadinamą „blatą“ sportuoti beveik kada noriu... Mokytojai mane gerai žinojo. Tik būdavo laisva minutėlė ir bėgdavau į sporto salę atlikti kelis metimus.

Krepšinis man tais laikas buvo lyg šiuolaikiniam jaunuoliui mobilus telefonas. Be jo neįsivaizdavau nė vienos savo dienos.

Sapnuose - krepšinio batalijos

Jūs esate vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Koks iškovotas titulas Jums yra pats svarbiausias?

Aš to pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu. Man svarbus tiek pradinių klasių varžybų diplomėlis, tiek olimpinis aukso medalis. Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi ir dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies.

Iškopti į krepšinio aukštumas padėjo ne tik juodas darbas, talentas, bet ir pats likimas.

Su TSRS jaunių rinktine 1964 m. Neapolyje tapome Europos čempionais, likimas leido mums likti gyviems. Reisas, kuriuo turėjome skristi, bet neskridome, patyrė avariją. Būtume užsimušę. O mes laimėjome čempionatą. Visada buvo likimo barjerų.

Krepšinis man tiesiog yra įaugęs į kraują. Dar ir dabar būna, kad naktimis sapnuoju, kaip lemiamomis akimirkomis metu kamuolį į krepšį. Taip pat būna ir taip, kad Lietuvos krepšinio arenose stebėdamas emocingas varžybas taip įsijaučiu į jas, kad rodos, jog esu komandos narys, įsivaizduoju, kad einu į komandos pasitarimus ir panašiai.

Ar su bendraamžiais dar mėgėjiškai pažaidžiate krepšinį?

Ne, jau nebežaidžiu. Nebesu pajėgus stumdytis, vengiu aštresnių judesių. Juk jau ne tas amžius... Mieliau išeinu į lauką pasivaikščioti ar pasikrapštyti sode, ar su žoliapjove padirbėti sodyboje.

Žinoma, krepšinis išlieka mano didžiausia aistra, stebiu rungtynes, taip pat esu Kauno „Žalgirio“ komandos Garbės klubo prezidentas, užsiimame visuomenine veikla. Nuo krepšinio tikrai nesu nutolęs. Tiesiog džiaugiuosi, kad visas mano gyvenimas susijęs su didžiausia mano aistra - krepšiniu.

Sulygino su Michaeliu Jordanu

2015 metų pabaigoje plačiajai visuomenei buvo pristatytas dokumentinis filmas „Modestas Paulauskas. Krepšinio švyturys“. Prieš kelias dienas šį filmą rodė per LRT Plius kanalą. Papasakokite, koks jausmas save stebėti iš šalies ir pasinerti į jaunystės atsiminimus? Neištryško ašara?

Jaudulio buvo išties daug. Kai viską matai iš arti ir pasineri į tuos prisiminimus, nori ar nenori - susijaudini. Pamenu, kad per filmo premjerą viename iš Vilniaus kino teatrų į seanso pabaigą priėjo prie manęs keli bičiuliai ir ramino, nes lūpa ėmė virpėti...

Šį pasaulį jau palikęs legendinis treneris Aleksandras Gomelskis apie jus yra pasakęs tokius žodžius: „Savo charakteriu ir veiksmais Michaelą Jordaną labiausiai primena Modestas Paulauskas - jis toks pat stiprus ir nesulaikomas po krepšiu. Ir gali taip pat kovoti. Protingas buvo žaidėjas“. Turbūt panašūs epitetai paglosto širdį?

Vien būti linksniuojamam šalia tokio krepšininko - Michaelo Jordano - didžiulė garbė. Tačiau aš niekada to nesusireikšminau ir visada stengiausi atlikti savo darbą kuo geriau, tiesiog viską dariau iš širdies.

Mano žodyne žodžio „žvaigždė“ net nėra. Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų.

Modesto Paulausko biografija

Gimė 1945 m. kovo 19 d. Kretingoje.

„Aš gimiau Kretingoje, tačiau ten praleidau tik kelias dienas. Mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu“, - sakė krepšininkas.

Modestas augo sportininkų šeimoje. Jo vyresnysis brolis Edmundas kurį laiką žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, vyriausiasis brolis Emanuelis buvo vienas geriausių respublikos disko metikų, o sesuo Elvyra vilkėjo Lietuvos tinklinio rinktinės marškinėlius.

Daugelis M. Paulauską vadina viena šlovingiausių krepšinio legendų.

1962 m., būdamas 17 metų, jis, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ komandai, tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu. Aštuoniolikmetis jaunuolis jau buvo kviečiamas į Kauno „Žalgirio“ meistrų komandą, o po metų - į Tarybų Sąjungos olimpinę rinktinę.

„Tuomet patekti į „Žalgirio“ komandą buvo kažkas nerealaus. Tiesiog buvo visų krepšininkų svajonė„, - aiškino M. Paulauskas.

Jis 1963 metais Lietuvai atstovavo TSRS tautų spartakiadoje, tais pačiais metais tapo Europos jaunių čempionu. Modestas buvo ne tik šalies rinktinės kapitonas, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. Apie jo žaidimą su pasigėrėjimu rašė Italijos spauda.

Nuo 1965 metų M. Paulauskas buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narys. Kai debiutavo šioje rinktinėje, M. Paulauskui nebuvo net 20 metų ir tąkart jis tapo Europos čempionu.

Vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė vienas po kito skambūs titulai: 1967 m. (Suomijoje), 1969 m. (Italijoje) ir 1971 m. (Vokietijoje) tapo Europos čempionu, 1973 m. (Ispanijoje) iškovojo Europos čempionato bronzos medalį, dukart džiaugėsi Vasaros olimpinių žaidynių medaliais: 1968 m. Meksikoje iškovojo bronzą, 1972 m. Vokietijoje - auksą, dukart pasaulio čempionatuose (1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike) kopė ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio, kartą (1970 m. Jugoslavijoje) pelnė pasaulio čempionato bronzos medalius. M. Paulauskas tada buvo vienas iš rinktinės lyderių.

Šis krepšininkas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 1965 metais, būdamas vos 20-ies, M. Paulauskas buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. 1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.

Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 31-erių.

2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M. Paulausko vardo krepšinio aikštelė.

„Džiaugusi, kad mano pėdomis seka ir sūnus Modestas. 211 cm ūgio krepšininkas šiemet sugebėjo tapti Nacionalinės krepšinio lygos ir Lietuvos studentų krepšinio lygos prizininku. Jam vis geriau sekasi ir tai itin džiugina mūsų šeimą„, - pabrėžė krepšinio legenda Modestas Paulauskas.










Paulius MATULEVIČIUS | Vakarų ekspresas (Ve.lt) | Alfa.lt