Troškimas laimėti ir būti geriausia J. Jocytei į kraują įaugo dar vaikystėje

Interviu ir straipsniai 20 Geg 23

Perlas, deimantas, žudikė kūdikio veidu. Taip vadinama talentingoji krepšininkė Justė Veronika Jocytė. Lietuvę versdamosi per galvas viliojo garsiausios JAV ir Europos krepšinio akademijos. Palangiškė pasirinko prestižinę daugkartinio NBA čempiono Tony Parkerio akademiją Prancūzijoje ir joje jau pradėjo kelti savo meistriškumą. Ten praleido keturis mėnesius, o kovą dėl koronaviruso pandemijos laikinai grįžo į Lietuvą.

Mergaitė, kaip ir jos pusantrų metų vyresnis brolis Rokas, gimė JAV. Į šią šalį buvo išvykęs mokytis tėtis Alvydas – jis studijavo viename Nebraskos koledžų, ten pat siekė ir krepšinio aukštumų. Tačiau lietuvį ėmė kamuoti traumos, jis suprato, kad kalnų krepšinio aikštėje nenuvers, todėl šeima, prabėgus vos dviem mėnesiams nuo Justės gimimo, nutarė grįžti į Lietuvą.

Palangoje J. Jocytės tėtis toliau žaidė krepšinį mėgėjų lygoje. Alvydas dukterį nusivesdavo į įvairias varžybas. Kartą sportiškai atrodančią mergaitę pastebėjo trenerė Daiva Mažionienė. Ji pakvietė Justę ateiti į krepšinio treniruotes. J. Jocytė nedvejodama sutiko.

Tėtis ketino savo atžalą leisti į muzikos mokyklą, bet pamatęs, su kokia didžiule aistra ji pasinėrė į krepšinį, greitai persigalvojo.

Žaidė su vyresnėmis

J. Jocytė pateko į vieną grupę su net ketveriais metais vyresnėmis krepšininkėmis, mat Palangoje nebuvo jos amžiaus mergaičių grupės.

Justė dar prieš pradėdama lankyti treniruotes kieme nuolat mėtė kamuolį su broliu Roku. Ne tik mėtė, bet ir žaisdavo vienas prieš vieną. Nė vienas nenorėdavo nusileisti. J. Jocytei nuo mažų dienų į kraują buvo įaugęs troškimas laimėti ir būti geriausia.

Ne kartą tie mūšiai baigdavosi muštynėmis, nekalbadieniais, mergaitės ašaromis, nes dažniausiai nugalėdavo vyresnis brolis. Vaikai lauke tarpusavyje kovodavo net prietemoje. Šios dvikovos užgrūdino Justę, todėl paskui jai nebuvo sunku rungtyniauti su gerokai vyresnėmis varžovėmis.

Rokas irgi gabus žaidėjas, šiuo metu tobulėja Romos „Stella Azzurra“ krepšinio akademijoje. Jis nusprendė negrįžti į Lietuvą ir dėl koronaviruso užsidarius sienoms liko Italijoje.

Beje, Justės ir Roko dėdė Evaldas Jocys buvo žinomas Lietuvos krepšininkas. Jis atstovavo Plungės „Olimpo“ klubui, kuris anksčiau žaidė Lietuvos krepšinio lygoje, buvo vienas komandos lyderių. Jos tėtis Alvydas ir jo brolis Evaldas yra kilę iš Plungės.

Galbūt J. Jocytės talentas užkoduotas genuose? Į priekį gal stumia ir žemaitiškas charakteris?

Kasdien važinėjo į kitą miestą

Kai Justei sukako aštuoneri, krepšinio paslapčių mokytis ji persikėlė į Klaipėdą pas griežtą trenerę Ramunę Kumpienę, mat Palangoje taip ir neatsirado bent panašaus amžiaus mergaičių grupės. Tiesa, uostamiestyje palangiškei irgi teko lieti prakaitą su dičkėmis, bet dauguma jų buvo šiek tiek jaunesnės nei Palangoje – skyrė dveji, ne ketveri metai. Jaunėlė arė sukandusi dantis, nepraleido nė vienos treniruotės, ir šis darbas davė gardžių vaisių.

Klaipėdoje paaiškėjo, kad Justė ne tik darbšti, bet nepaprastai talentinga ir kūrybinga. Ji puikiai orientavosi įvairiose žaidimo situacijose, dažniausiai priimdavo teisingus sprendimus aikštėje, žaibiškai perprasdavo trenerės užduotis. Be to, jauniausia grupės krepšininkė išsiskyrė ypatingu plastiškumu ir psichologiniu tvirtumu – nejautė jokios baimės galynėdamasi su vyresnėmis varžovėmis.

Kai sukako devyneri, ji kasdien į treniruotes iš Palangos į Klaipėdą viena vykdavo autobusu.

Bausmė – neleisti žaisti

Justei patarimus dalijo ne tik trenerė, bet ir tėvas. Jis liepė tobulinti metimą ir per dieną į krepšį mesti kelis šimtus kartų. Alvydas buvo be galo reiklus. Jis reguliavo ir savo atžalų mitybą, miego režimą. Jei vaikai imdavo tinginiauti, grasindavo nebeleisti į treniruotes ir varžybas, o tai Justei su Roku atrodė kaip didžiausia bausmė.

Šis muštras išėjo į naudą. Palangos krepšinio princesė ne kartą davė į kaulus ir berniukams. Netrukus dėl to jai prilipo pravardė – samdoma žudikė kūdikio veidu (angliškai – „baby-faced assassin“).

Mergaitė tobulėjo kaip ant mielių. Dar po metų kitų įvairaus amžiaus Lietuvos moksleivių čempionatuose ji buvo tiesiog nesustabdoma: per rungtynes pelnydavo po 30–40 taškų, atkovodavo apie 15 kamuolių, atlikdavo nemažai rezultatyvių perdavimų.

Juodą darbą vainikavo pernai iškovotas sidabro medalis Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionate Makedonijoje. Tada „superJustei“ buvo vos trylika, tačiau talentingoji juodadarbė buvo mūsų šalies komandos lyderė. Ji per mačą pelnydavo po 20 taškų ir tapo rezultatyviausia pirmenybių žaidėja.

Paskui palangiškė dar kurį laiką rungtyniavo šalies Moterų krepšinio lygoje kartu su suaugusiomis žaidėjomis. Ji atstovavo Klaipėdos „Neptūnui“ (taip dabar vadinasi ne tik uostamiesčio vyrų, bet ir moterų komanda). Klaipėdoje į moterų krepšinio rungtynes susirinkdavo pilna salė žmonių. Kai J .Jocytė išvyko į užsienį, „Neptūnas“ vėl rungtyniavo pustuštėje arenoje. Justė netgi debiutavo Lietuvos moterų rinktinėje.

NBA garsenybės pagyros

Netrukus J. Jocytė sulaukė siūlymo tobulėti T. Parkerio akademijoje, kuri įsikūrusi Prancūzijos mieste Lione. Ten nuvykusius Jocius priėmė pats T. Parkeris. Buvusi NBA žvaigždė apie lietuvės žaidimą pareiškė: „Po trejų metų turėsime nerealų talentą.“

J. Jocytė jau spėjo apsivilkti Vilerbano ASVEL moterų klubo aprangą ir debiutavo Eurolygoje. Ji tapo jauniausia šio turnyro krepšininke per visą varžybų istoriją – palangiškei tuo metu buvo 14 metų ir 29 dienos.

Išvykusi į Prancūziją lietuvė ėmė lankyti tarptautinę mokyklą, kuri priklauso T. Parkerio akademijai. Joje ji mokėsi prancūzų kalbos. Justė dar prieš išvykdama į svečią šalį pažadėjo visiems per pusmetį išmokti prancūziškai. T. Parkerio akademijoje didžiulis dėmesys skiriamas ir mokslui, nes suvokiama, kad tik maža dalis auklėtinių taps aukšto lygio žaidėjomis.

Lietuvę globoja ir pats T. Parkeris. Jis ne kartą kvietėsi talentingą krepšininkę į savo namus ir dalijo įvairių patarimų ne tik apie krepšinį. Palangiškę sužavėjo tai, kad NBA garsenybė yra paprastas, nuoširdus ir nepasikėlęs žmogus. Jis Justės tėčiui Alvydui pasakė, kad šis gali bet kada jam parašyti ar paskambinti, jeigu kyla klausimų.

Krepšinio deimantui iš Palangos dėmesį rodo ne tik T. Parkeris, bet ir gausus būrys Lietuvos bei kitų šalių žurnalistų. Ar tėtis nesibaimina, kad jo duktė gali užriesti nosį, pradėti per gerai galvoti apie save ir nustoti tobulėti?

„Tikrai ne. Ji neišpuiks, nesusirgs žvaigždžių liga. Justė gerai išauklėta, kukli, turi tvirtą charakterį. Mano duktė pasižymi ir geru humoro jausmu“, – ne kartą žurnalistams savo atžalą gyrė A. Jocys.

Tai, kad Justė moka pajuokauti, įsitikinau ir aš, kai palangiškę kalbinau jai grįžus namo.

– Kaip per karantiną leidžiate dienas?

– Būnu su tėčiu ir mama. Mokausi nuotoliniu būdu, mokytojai iš Prancūzijos siunčia įvairias užduotis. Taip pat sportuoju. Man yra sudaryta programa sportuoti specialiai namuose, pagal ją ir darbuojuosi. Dėl karantino krosų nebėgioju, bet labai norisi bent pasivaikščioti lauke.

– Kas Prancūzijoje patiko labiausiai? Kas buvo sunkiausia?

– Pirmiausia likau sužavėta treniruočių sąlygomis. Gali eiti į salę kada tik nori. Pratybos dažniausiai vykdavo dukart per dieną. Pati salė, visas inventorius yra visiškai naujas. Tik eik ir dirbk. Sunkiausia buvo pramokti prancūziškai. Visi mokslai prancūzų kalba. Šiek tiek paaiškina angliškai – ir viskas. Mokslai suderinti su treniruočių grafiku. Prancūzijoje pamokų kiek mažiau nei Lietuvoje.

– Tai ar pramokote prancūziškai?

– Laisvai dar nekalbu, bet suprantu tikrai daug. Sunkiau sekasi šnekėti, bet mokykloje su mokytoja susikalbu.

– O kaip su lietuvių kalba ir literatūra?

– Šio dalyko jau nebesimokau.

– Ar svečioje šalyje susiradote draugų?

– Taip. Labai daug jų atsirado. Dabar su naujaisiais draugais nuolat palaikau ryšį.

– Kaip maistas Prancūzijoje? Ar patiko šios šalies virtuvė?

– Ten maistas yra vienas svarbiausių dalykų. Aš Lietuvoje buvau didelė batono mėgėja, o ten jį dar labiau pamėgau. Na, bet žinau, kad batonu piktnaudžiauti negalima. Reikės daryti pertrauką (šypsosi).

– Paryžius yra viena pasaulio madų sostinių. Ar teko lankytis šiame mieste? Gal pakeitėte aprangos stilių?

– Kol kas nepakeičiau, bet jaučiu, kad šioje srityje prancūzai man padarė įtaką. Žiūrėsim, kaip bus ateityje. Viešėjau Paryžiuje, kai ten vyko NBA rungtynės. Tiesa, neturėjau daug laiko, todėl spėjau tik nusifotografuoti prie Eifelio bokšto ir viskas.

– Jei pristabdžius koronaviruso plitimą šalių sienos ir toliau bus uždarytos, gal planuojate vėl apsivilkti „Neptūno“ aprangą?

– Aišku, dabar to pasakyti negaliu, bet būtų įdomu pažaisti su Kauno „Aistėmis“, Vilniaus „Kibirkštimi“ ir pažiūrėti, ar patobulėjau.

– Kokius žaidimo elementus jums reikia tobulinti labiausiai? Kokį krepšinio komponentą esate įsisavinusi geriausiai?

– Reikia gerinti beveik viską – ir gynybą, ir metimą, ir driblingą, bet dabar labiausiai noriu šlifuoti mažas detales. Pavyzdžiui, kojų darbą, stovėseną. Geriausiai man turbūt sekasi „skaityti“ įvairias situacijas aikštėje.

– Kurioje pozicijoje – įžaidėjos ar atakuojančios gynėjos – patinka žaisti labiausiai?

– Gal įžaidėjos, nes man neblogai sekasi skirstyti kamuolius.

– Kokia jūsų, kaip krepšininkės, svajonė?

– Patekti į stipriausią pasaulio lygą – moterų NBA (WNBA).

– Jau kurį laiką oficialiai jūsų ūgis yra 184 centimetrai. Gal jau paaugote?

– Tėtis sako, kad vieną kitą centimetrą gal ir paaugau (juokiasi).

– Koks jūsų hobis?

– Mano didžiausias hobis yra krepšinis. Jei nežaidžiu, tada labai patinka pabūti gamtoje, taip pat su šeima žiūrėti įvairius filmus.

– Kai tapote garsi, gal pradėjo rašyti vaikinai ir kviesti į pasimatymus?

– Būtų gerai (juokiasi). O jei rimtai, tai rašo daugiausia krepšinio klausimais, anksčiau sveikindavo tapus Europos vicečempione, kitomis progomis. Kartą Prancūzijoje toks vakarėlis buvo su bernais, o aš prancūziškas dainas „variau“. Gėdos turėjau per akis (kvatoja).