„Žalgirio“ startas Eurolygoje: klaidos, mačo didvyriai, lyderiai ir M. Schillerio sistema

Interviu ir straipsniai 20 Spalio 02

Zalgiris.lt nuotr.

Pirmąją spalio dieną Pirėjo „Taikos ir draugystės“ sporto rūmuose Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pergalingai pradėjo 2020–2021 m. Eurolygos sezoną. Dvikovoje su vietos „Olympiacos“ Martino Schillerio auklėtiniai šventė pergalę rezultatu 68:67 (23:18, 11:19, 13:21, 21:9).

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Ilgai lauktas Eurolygos sezonas prasidėjo su trenksmu – „Žalgiris“ kaktomuša susidūrė su Pirėjo „Olympiacos“ klubu. Pergalė vienu tašku su nauju treneriu, žaidžiant su stipriu klubu, intriga iki pat pabaigos – ko daugiau galima norėti iš Eurolygos starto? Matyt, nelabai ko daugiau, nes kokybės iš komandų dar reikalauti per anksti.

Lyderiai

Marius Grigonis. Marius pradingo paskutinėse rungtynėse su Lietkabeliu ir tai kėlė nerimą, nes jis atrodė perdegęs, nesugebantis kurti žaidimo nei sau, nei komandos draugams. Tačiau vakar į aikštelę Marius išėjo visai kitoks – agresyvus, nepasimetęs, vėl kombinuojantis atakas, o dar dažniau – atsiduriantis jų smaigalyje. Pirmas kėlinys, kuriame reikia greitai pajusti žaidimo ritmą ir paskutinis, kuriame reikia vidinės ramybės ir rezultatyvių atakų – Mariaus niša. Bent jau šiose varžybose. Grigonis iš viso surinko 15 taškų, 6 rezultatyvius perdavimus ir 4 atkovotus kamuolius. O ir iššovė pačiu svarbiausiu momentu – kai „Žalgiris“, atsilikdamas 11 taškų, ketvirtajame kėlinyje iniciavo spurtą, sugrąžinusį į varžybas.

Joffrey Lauvergne. Prancūzas tampa labai stabiliu komandos ramsčiu visose aikštelės pusėse. Jis surinko 13 taškų, 3 atkovotus kamuolius ir 11 naudingumo balų. Svarbiausias jo indėlis – užimama baudos aikštelė, kurią ginantis palieka retai (kai palieka – bėda mums, nes nebegali suspėti paskui vikrius gynėjus), drąsa veržiantis po krepšiu išnaudojant savo fiziškumą, atsidūrimas laiku ir vietoje po krepšiu bei patikimai sugaunamas įmetamas jam kamuolys ant žemės ir ore.

Rokas Jokubaitis. Kaip Petrauskas pasakė: „Į kokį vyrą užaugo Rokas Jokubaits!“ Ir tai tiesa – Rokas, kaip ir Marius, iniciatyvos ėmėsi pirmajame ir ketvirtajame kėlinyje, kai to labiausiai ir reikėjo komandai. O paskutinė ataka, kai Marius nepataikė lemiamo „medinio“ metimo, ne kas kitas, o Jokubaitis nusiėmė kamuolį tarp dviejų varžovų ir, išprovokavęs Printezi (1!) pražangą, realizavo abu baudos metimus ir taip išplėšė komandai pergalę pirmose rungtynėse vienu tašku. Drąsus, aštrus, fiziškas, priimantis gerus sprendimus, galintis varžovui pro pat galvą paleisti tikslų perdavimą į baudos aikštelę – toks tas mūsų jau ne tik perspektyvus Rokas. Tiesiog nuostabu stebėti Jį taip greitai bręstantį aikštelėje.

Žaidimas

Na, čia jau kita istorija, nes vakar pergalę nulėmė trys faktoriai: Grigonis su Jokubaičius, kibi ir gera gynyba ketvirtajame kėlinyje bei fortūna. Pirmas kėlinys buvo daug žadantis: nepraradome kamuolių, vyrai atrodė užsivedę, Rokas su Grigoniu ir Lauvergne surinko didžiąją dalį taškų, todėl liko sukti galvą tik dėl gynybos. O ten buvo nesusikalbėjimo, nes Harrisonas buvo paliktas laisvas ne kartą prie tritaškio linijos ir mus baudė tritaškiais. OLY pataikė gerai, kaip ir „Žalgiris“, tad į antrą kėlinį išėjome priekyje, tačiau tik penkiais taškais.

Antras kėlinys buvo lėtas ir vangus, pasipylė klaidos, „Žalgiris“ vis papuldavo į vieną ar kitą duobelę ir „Olympiacos“ tuo pasinaudoję artėjo prie mūsų ir, pirmąją varžybų dalį uždarius, jau buvo priekyje trimis taškais.

Trečias kėlinys, kaip ir su „Lietkabeliu“, mums buvo sunkus ir klampus. Atrodėme nepasirengę atsitiesti, o ir metimai nekrito. Tiesa, parengtų jų buvo mažai, žaidėjai nebuvo išvedami laisvi ties perimetru, tad prasidėjo mažas chaosas. Bent kelis kartus, manau, buvo laikas Schilleriui imti minutės pertraukėlę ir perduoti žaidėjams ne tik savo ramybės, bet ir motyvacijos kovoti. Per antrą ir trečią kėlinius tesurinkom 24 taškus, kai tuo tarpu Pirėjus 40. Atrodė, kad žaidimas slysta iš rankų, juoba, kad nesimatė aiškių taktinių sprendimų nei keičiant žaidėjų rotaciją, nei ginantis, nei ieškant laisvų komandos draugų. Arėm savo vagą, tik bėda, kad ji ėjo skersai lauko. Ir tada ištiko ketvirtas kėlinys.

O ketvirtajame nutiko keli labai smagūs dalykai: visų pirma, Marius Grigonis ėmėsi visko į savo rankas ir, sumetęs 7 taškus, davė pradžią komandos spurtui. Pirėjus visgi greitai nulaužė „Žalgirio“ kodą ir neleido pernelyg priartėti. Tada Milas, išlindęs iš už užtvaros, smeigė tritaškį, Lauvergne drąsiai provokavo pražangas, savo energija užvesdamas komandą, visi aštrino puolimą ir tai davė rezultatų. Tada nutiko labai prastas „Olympiacos“ pataikymas, Žalgirio nesugebėjimas atsikovoti kamuolių net po keturis-penkis kartus iš eilės, toks baisus chaosas, trukęs beveik tris minutes, bet viskam atsakymą turėjo Jokubaitis, kuris tai Printezį, tai Spanulį, tai visą priekinę liniją maudė. Tiesa, Rokui dar labai trūksta pataikymo iš toli, tačiau, tikėkimės, viskas – su laiku.

Treneris

Na, Schilleris tikrai dar greitai nesulauks meilės iš dalies sirgalių ir ekspertų, kurie, tikriausiai ir ne be priežasties, netrykšta pasitikėjimu jo atžvilgiu. Visi puola statišką „Žalgirio“ puolimą, kuris varžovams turėtų atrodyti pernelyg nuspėjamas ir pakankamai lėtas, kad lengvai jį perprastų ir neutralizuotų. Iš dalies tai tiesa, tačiau vakar jau pradėjome matyti, kad ir Milas yra išvedamas prie tritaškio linijos, ir kamuolys vaikšto geriau aplink tritaškio liniją, ir daugiau kokybiškesnio „Pick and Roll“ po du tris kartus per ataką. Prie naujos sistemos Artūrui nebereikia tiek vargti dėl progos metimui. Prie Šaro Milas sustodavo tik grįžęs namo, nes aikštelėje nubėgdavo didžiausią atstumą iš visų žaidėjų. Tempo sulėtinimas gali duoti gerų rezultatų – mažesnį nuovargį veteranui ir mažiau drebančią ranką lemiamomis akimirkomis (ketvirtajame kėlinyje tai ir matėme, kai Artūras smeigė labai svarbų tritaškį).

Treneris vis dar rodo pasitikėjimą Vasturios žaidimu ir Hayes tritaškiais, tačiau, akivaizdu, tai ilgai netruks, nes nei vienas, nei kitas nepateisina lūkesčių. Bent jau mano. Užtat Gebenas, puikiai gindamasis ir susikuriantis koridorių tarp varžovų jėga ir veidu į priekį, bei Rokas Jokubaitis, augdamas ne dienomis, o valandomis, matyt, baigia pelnytai užsitarnauti trenerio pasitikėjimą. Prie Šaro Rokas, tikėtina, suolelį būtų trynęs nuo trečio kėlinio pabaigos, o Martin drąsiai leidžia į aikštelę nepatyrusį žaidėją, kuris su kaupu pateisina tokį pasitikėjimą.

Tiesa, ir aš pasigedau, kad Lauvergne būtų daugiau išnaudojamas baudos aikštelėje, nes toks atakos modelis buvo sėkmingas kelis kartus pirmajame kėlinyje, o antrame ir trečiame jo nebeišvydome.

Pabaigai

Tų taktinių sprendimų, kurių daugelis pasigenda, manau, ateityje matysime vis daugiau, nes ne vien mes mokomės priimti naują Schillerio filosofiją, bet ir treneris šiuo metu mokosi suprasti Eurolygą ir europietiško žaidimo taktikas ir strategijas. Man asmeniškai vaizdas aikštelėje gerėja ir po truputį keičiasi: žaidimas puolime, nors vis dar turi chaoso savyje, visgi po truputį papildomas deriniais pozicinėse atakose ir nebėra vien pasitelkiamas laisvas ir greitas žaidimas. Gynyboje trūksta susikalbėjimo, tačiau gynyba visada buvo viena silpniausių mūsų komandos pusių, kuri varė į neviltį Šarą. Ir tada mes pykdavome, tačiau žinojome, kad tai paprasčiausiai žaidėjai neišpildo trenerio sistemos, kuri buvo lyg ir saugos garantas, nes visi sau sakėme: „Viskas gerai, sistema yra, žaidėjams reikia tik laiko.“ Šiuo metu mes nežinome, ar ta sistema yra, todėl ir to nepasitikėjimo daugiau. Tačiau viskas bus gerai, nes kai sužinosime, kad ir vėl tiesiog žaidėjai ne viską išpildo, tapsime ramesni“, - rašo „Žalgirio metraštis“.