„Žalgirio“ komandos analizė po pralaimėjimo: „Lyderiai, gynyba, MVP W. Tavaresas ir išvados“

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Eurolygos septintojo turo rungtynėse patyrė antrą šio sezono nesėkmę. Martino Schillerio auklėtiniai rezultatu 90:93 (24:32, 30:16, 19:19, 17:26) nusileido Madrido „Real“ komandai.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Vakar „Žalgiris“ neparklupo savo arenoje, vakar „Žalgiris“ tiesiog neuždarė varžybų taip, kaip tai padaryti šį sezoną jau pavyko padaryti kelis kartus sėkmingai. Pralaimėjimas trimis taškais Madrido „Real“, tai – kaip sidabro medalis Olimpinėse žaidynėse: ir labai skauda, ir turime kuo didžiuotis.

Pirmoji rungtynių pusė

Pirmasis kėlinys, kaip ir didelė dalis mūsų visų kėlinių pradžių, buvo bedvasis gynyboje. Steve Vasturia (tepadeda jam ir mums Dievas) atrodė visiškai pasimetę gynyboje ir absoliučiai nesugebėjo sugaudyti 37-erių veterano Jaycee Carroll. Visgi gynyboje apytuščiai buvo visi mūaiškiai, tačiau „Žalgirio“ puolimo schemos ir jų dalyviai veikė puikiai ir komanda sugebėjo ne tik prasileisti 32 taškus per kėlinį, bet ir patys surinkti jų 24-is.

Taigi silpniausia komandos vieta buvo gynyba ir nesugebėjimas sėkmingai atakuoti varžovų per Tavaresą (du prieš du). Bandymų buvo, tačiau per mažai ir toli gražu ne visi jie buvo sėkmingi. Antrasis kėlinys buvo visai kita istorija. Nors Realas ir nustojo taip šaltakraujiškai, kaip jie moka, pataikyti atsitraukę toliau nuo krepšio, vis dėlto intensyvumas mūsų gynyboje tikrai sustiprėjo, ir ėmėme aktyviau vaikytis priešininkus: praleidome dvigubai mažiau taškų (16) nei pirmajame kėlinyje, nors patys tik dar labiau didinome apsukas puolime (30 taškų).

Visgi sunkiausiai sekėsi susitvarkyti su ispanų mažiukais (J. Carroll ir Campazzo) ir jų sugebėjimu kurti žaidimą individualiai. Žinoma, jiems atlikti savo metimus (kad ir iš fantastikos srities) yra labai saugu, nes jie žino, kad Tavaresas susirinks tuos kamuolius puolime. Ir nors žaidimą aktyvino gynėjai, vis dėlto pirmosios rungtynių pusės (o kaip paaiškėjo vėliau, ir visų rungtynių) MVP buvo Tavaresas, kuris sugebėjo ne tiek pražangas provokuoti (kaip kad darė M. Fall‘as rungtynėse su „Asvel“), kiek pats labai sėkmingai užbaigti atakas ar priimti jam siunčiamus kamuolius bet kurioje atakos stadijoje. Lauvergne prieš Walterį atrodė lyg iškritęs iš konteksto ir atsidūręs ne savo amžiaus grupės varžybose.

Antroji varžybų pusė

Trečiasis kėlinys buvo sužaistas lygiomis. Ir nors pelnytų taškų skaičius (19-19) atrodo nedidelis ir sakytum, kad lyg ir gynyba buvo gera, vis dėlto tai buvo greičiau daugybės neišnaudotų progų pasekmė, o ne gera gynyba. Daug pražangų puolime, klaidų ir žaidybinio broko abiejose aikštės pusėse leido suvaldyti komandų puolimo mašinas. Šiame kėlinyje toliau puikiai komandos žaidimui vadovavo Walkupas, kuris ir perdavimus (9) gražiai dalino, ir pats ėmėsi aktyvesnių veiksmų ne tik prie tritaškio linijos, bet ir aštrindamas prasiveržimus link krepšio.

Trečiąjį kėlinį pabaigėme turėdami + 6 taškus, tačiau rezultatas nebuvo toks jau labai ir džiuginantis, nes prieš kelias minutes turėjome ir + 11. Žinoma, Realas yra tokia komanda, prieš kurią pirmaujant net dviženkliu skirtumu, niekada negalima atsipalaiduoti, nes jiems tereikia kelių sėkmingų atakų, ir žaidimo rezultatas gali būti persvertas jų naudai. Būtent taip ir nutiko žalgiriečiams: neįkritus keliems mūsų metimams, o Campazzo ir Tavaresui sėkmingiau atakuojant, praradome turėtą persvarą.

Ketvirtasis kėlinys buvo kritinis išbandymas mūsiškiams. Čia atėjo laikas stipriau iššauti ir Mariui Grigoniui (ko tikėjomės pagrįstai, matant jo žaidimą lemiamomis minutėmis šiame sezone), tačiau Realas buvo visiškai jį užvaikęs, ir atsirado natūralus nuovargis. Tikėtina, dėl jo Mariui ir nepavyko paskutinėmis akimirkomis įmesti savo mėgstamo metimo prie krepšio, kuris galėjo atstatyti status quo. Apskritai paskutinėmis minutėmis „Žalgiris“ puolime viską darė pagal jau kažkur matytą planą, kai atakos smaigalyje atsiduria ne didelis žmogus, o gynėjas, kuris bando išdraskyti varžovų gynybą ir atlikti metimus arčiau krepšio. Ir metimus mūsiškiai susikūrė visai padorius, bent jau tokius, kokius realizuodavo ankstesnėse varžybose (ypač su Asveliu), tačiau šįkart pritrūko jėgų, o gal tiesiog fortūnos, nes pašokinėjęs ant lanko, kamuolys vis neįkrisdavo į krepšį. Jeigu tie 2-3 metimai būtų buvę sėkmingi, tikėtina, šiandien sunkiai atsigautume ne dėl nusivylimo, o dėl pergalės „laistymo“.

Lyderiai

Thomas Walkupas pradėjo šviesti taip ryškiai, kaip neatsimenu jo šviečiančio nei vienoje atkarpoje per paskutinius dvejus metus. Varžybos su „Asvel“ buvo puikios, bet atrodo, kad jos buvo tik apšilimas, nes vakar su „Real“ Thomas buvo tikra komandos žvaigždė. Jis organizavo visą puolimą, gerai įmetinėjo kamuolius po krepšiu, pats ėmėsi iniciatyvos iš trijų taškų zonos ir šokdino mus visus pirmus du kėlinius nuo lovų. Devyni rezultatyvūs perdavimai (ir tik du prarasti kamuoliai), 18 taškų, puikus pataikymas (3/5 dvitaškiai ir 4/6 tritaškiai) bei kosminiai 29 naudingumo balai. Thomui galime drąsiai skirti aukščiausią įvertinimą už tai, kad buvo pagrindinis komandos vedlys puolime ir tai darė labai kokybiškai.

Nigel Hayes taip pat pasirodė naudingai ir pataikė kelis tritaškius labai svarbiais momentais bei puikiai susigaudė A. Randolphą bei kitus žaidėjus, kurie galėjo pridaryti mums daug daugiau žalos, nei kad pridarė vakar. 12 taškų ir beveik šimtaprocentinis pataikymas (pramestas tik vienas metimas iš žaidimo) bei 20 naudingumo balų timptelėjo komandą tada, kai jai to labai reikėjo.

Rubitas (man jau, tiesą sakant, pabodo jį girti vis labiau kiekvienose varžybose) demonstravo visiškai solidų žaidimą puolime (14 taškų). Jis ne tik rinko taškus antrame kėlinyje, kai to reikėjo „Žalgiriui“, bet ir daug sėkmingiau atstovėjo gynyboje prie Tavaresą, nei tai darė J. Lauvergne. Mano manymu, ketvirtajame kėlinyje, kai per Joffrey Tavaresas vertė visus metimus, kuriuos tik norėjo, aikštelėje turėjo atsidurti A. Rubitas, kuriam apsunkinti gyvenimą Tavaresui bei jį stumti iš baudos aikštelės sekėsi daug geriau, nei prancūzui. Trenerio komentaras, kad jis neleido Rubito ketvirtojo kėlinio antroje pusėje, nes jis yra žemesnis už Lauvergne, visiškai neįtikino. Visų pirma, treneris sako, kad reikia mesti aukštesnį žaidėją prieš varžovų milžiną, nepaisant to, kad Joffrey praktiškai prieš jį ketvirtame kėlinyje neatsikovojo nei vieno kamuolio ir nesugebėjo nei vienoje atakoje uždengti. Kažkoks nonsence. Jeigu žemesnis žaidėjas sugeba geriau susitvarkyti nei aukštas, tai Tavaresas gali būti ir trijų metrų ūgio, vis tiek prieš jį reikia leisti Rubitą.

Marius su Artūru vakar taip pat puikiai atrodė ir sugebėjo savo stiliumi truktelėti komandą už ausų, kai kiti žaidėjai šiek tiek pradėjo strigti. Milas sumetė (oi, kaip šį sezoną jis gražiai visus iš eilės pašokdina prieš išmesdamas tritaškį) 3/4 tritaškių ir surinko 12 taškų bei 14 naudingumo balų. O mūsų megastar Marius surinko sau jau būdingais tampančius 17 taškų (nors iš dviejų taškų zonos ir atakavo prastai – 4/12) ir buvo komandai naudingas abejose aikštės pusėse.

Visi likę

Lukas Lekavičius, po įspūdingo pasirodymo paskutiniuose keturiuose Eurolygos turuose, vakar buvo pradingęs. Tačiau tai suprantama dėl dviejų priežasčių: visų pirma, visų varžybų aukščiausiu lygiu sužaisti neįmanoma niekam, ir tuščių dienų kartais pasitaiko. Antra, varžovai, akivaizdu, Lukui buvo neparankūs: Campazzo – toks pat greitas (jei ne greitesnis), o už jo stovėjęs Tavaresas užėmė visą baudos aikštelę ir jos prieigas.

J. Lauvergne antrose varžybose iš eilės nesugeba nieko padaryti nei puolime, nei gynyboje prieš už save stipriai aukštesnius varžovus. Joffrey atrodo lyg būtų išsigandęs savo tiesioginių priešininkų (tiek M. Fall‘o, tiek ir Tavareso), nes agresyvumas virsta pasyvumu, kai mato, kad paprasčiausiai fiziškai negali jų nei apstumdyti, nei nusiimti kamuolių. Tikėtina, kad toks prancūzo žaidimas yra tik dėl varžovų fiziškumo ir ūgio ir tai nesumenkins jo pasitikėjimo savo jėgomis prieš kitus oponentus, nes be produktyvaus centro (jau neturėdami ir pagrindinio lengvo krašto) mes nesugebėsime atstovėti prieš jokią komandą.

Steve Vasturia. Be vieno gero epizodo, kai trečiame kėliny perėmė kamuolį ir pelnė du taškus greitame puolime, Steve buvo visiškai tuščia vieta. Nors, atsiprašau, tai – per geras įvertinimas, nes gynyboje Vasturia buvo tikra skylė, pro kurią landžiojo visi jo tiesioginiai oponentai ir rinko taškus, kaip tik norėjo. Atrodė, kad amerikietis nespėja nei paskui Laprovitolą, nei paskui Carrollą, nei Llull‘ą. Puolime jo trūkumai yra sėkmingai užmaskuojami kitų gynėjų, ir ten labai priekaištauti negaliu, nes kartais būna, kad ir lazda iššauna. Na, bet gynyboje labai skaudėjo stebėti jo stovėjimą už prasiveržiančio žaidėjo nugaros ir švelnius kepštelėjimus, kurie virsdavo dviem varžovo taškais su pražanga ar nesportines pražangas. Rungtynių statistika ties Steve rodo -1, bet aš duočiau -10. Galbūt viskas ateityje apsivers, bet kol kas – labai nemalonus vaizdas aikštelėje.

Gebenas su Pauliumi taip pat negalėjo nieko gero pasiūlyti Tavaresui ir visai priekinei linijai. Deja, tai – tiek.

Pabaigai

Fanai ne tik gali, bet ir turi išsakyti kritiką komandai ar kuriai nors jos grandžiai, kai tai yra būtina. Kitaip negali būti. Bet rungtynės buvo gražios ir patrauklios akiai puolime. Ar kas nors būtų galėjęs pasakyti, kad „Žalgiris“ yra tokia komanda, kuri žaisdama su Realu jo propaguojamą greitą žaidimą, ne tik kibs į atlapus ispanams, bet ir praktiškai juos įveiks? Dėl tokio gražaus žaidimo puolime turime tikrai padėkoti tiek naujam treneriui, kuris suteikia laisvės žaidėjams, tiek ir buvusiam, kuris prikrovė daug gerų dalykų vyrams į galvas per praėjusius sezonus.

Vis dėlto kai kurie trenerio sprendimai tikrai yra kvestionuotini. Jau minėta situacija su Rubitu rungtynių pabaigoje, kai jis tikrai turėjo pakeisti Lauvergne ir suteikti mums šansą pakovoti dėl pergalės. Trenerio mintis, kad Joffrey buvo laikomas dėl ūgio manęs visiškai neįtikina (švelniai tariant), nes akivaizdu, kad prancūzo ūgis pralaimėjo kovą prieš Rubito sugebėjimą nustumti Tavaresą nuo baudos aikštelės. Taip pat ir Steve laikymas aikštelėje 19 minučių, kai ir devynių būtų buvę per akis. Na, bet čia tik detalės, kurias reikia paminėti, kai bandai surasti daugiau priežasčių nei gynybos nebuvimas, kodėl pralaimėjome.

Be abejo, labai trūko sveikstančio Roko, kuris neabejotinai būtų išstūmęs iš rotacijos Vasturią ir būtų sugebėjęs bent iš dalies išsigaudyti Realo mažiukus. Jokubaitis, tikiu, būtų įnešęs drausmės gynyboje, nes puolimas ir be jo tikrai puikiai veikė. Be to, galbūt, keitęsis su Luku, būtų galėjęs sėkmingiau įmesti kamuolį į baudos aikštelę. Laukiame sugrįžtančio.

Iš esmės, kaip ir minėjau, rungtynės buvo ir emociškai, ir rezultato prasme patrauklios. Pralaimėti 10+ taškų ar vienu metimu būtų buvę tikrai skaudu, tačiau šis rezultatas reiškia paprasčiausiai tai, kad paskutinėmis minutėmis nuo mūsų nusisuko fortūna, kuri, jeigu ir toliau demonstruosime tokį gerą puolimą bei susitvarkysime reikalus gynyboje, vis tiek vieną dieną atsisuks, ir mes savo pergales rinksimės toliau“, - rašė V. Čeponis.

Krepsiniozinios.lt