„Žalgirio metraštis“: „Žalgiris“ yra tokia komanda, kuri gali nugalėti bet kurį varžovą

Zalgiris.lt nuotr.

Eurolygos 19-ojo turo rungtynėse nutrūko Kauno „Žalgirio“ šešių iš eilės laimėtų rungtynių serija. Martino Schillerio auklėtiniai Maskvoje rezultatu 73:83 (11:18, 21:27, 20:15, 21:23) nusileido Maskvos CSKA komandai.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Kai susitinki akis į akį su geriausia Eurolygos komanda, iš savų žaidėjų tikiesi kovos kiekviename aikštės centimetre. Tokį „Žalgirį“ vakar ir matėme: vyrai nepaleido rungtynių, nors tam progų buvo ne viena. „CSKA“ šįkart pasirinko neuždarinėti vieno ar kito „Žalgirio“ žaidėjo, atvirkščiai – pagrindinis jų tikslas gynyboje buvo uždaryti bet kokią galimybę mums organizuoti savo mėgstamiausią „du prieš du“ žaidimą. Ir tai labai stipriai jautėsi pirmoje rungtynių pusėje.

„Žalgiris“ vakar pralaimėjo rungtynes aukščiausio lygio organizacijai, kuri yra perpildyta išskirtiniu talentu. Vienintelis būdas laimėti prieš tokio lygio komandą yra žaisti užtikrintai ir tikėtis sėkmės atliekant metimus. Vis dėlto kauniečiai vakar šiek tiek strigo puldami varžovų krepšį, o pralaimėjimą nulėmė trys svarbiausi žaidimo elementai: stipriai pralaimėta kova dėl atšokusių kamuolių, prastas pataikymas ir eliminuotas mūsų „Pick n‘ Roll“ žaidimas.

Rungtynių eiga

Pirmoji rungtynių pusė buvo kiek netikėta, nes dvi kokybiškiausiai puolančios komandos kartu sugebėjo pelnyti tik 77 takus. Vyko labiau pozicinis puolimas, kuriame buvo gerokai stipresnė Rusijos komanda. „Žalgiris“ apskritai šiame sezone susiduria su labai didelėmis problemomis tada, kai negali varžovų užpulti greitai arba atlikus vieną-du derinius per ataką. Kai ataka užstringa, kamuolys dažniausiai atsiduria Grigonio rankose. Tiesa, vakar ir Mariui pirmoji rungtynių pusė buvo labai sudėtinga. Ir ne todėl, kad jį būtų maskviečiai labai smaugę, tiesiog Marius nesumetė savo metimų. Kaip, beje, ir visa komanda.

Per pirmus du kėlinius mūsų pataikymas buvo labai abejotinas. Kadangi keliai link krepšio ir žaidimui du prieš du buvo visiškai uždaryti, kauniečiai rėmėsi individualiu žaidimu arba kamuolio sukimu aplink tritaškio liniją. Vienintelis žmogus, kuris kėlė šiokį tokį pavojų rusams iš toli, buvo Thomas Wlakupas, kuris sužaidė bene geriausias savo rungtynes pastarųjų septynių susitikimų atkarpoje. Amerikietis pelnė 14 taškų, atliko 5 rezultatyvius perdavimus bei surinko 14 naudingumo balų. Kelios jo stiprios atkarpos, kai pelnė po penkis taškus iš eilės, truktelėjo „Žalgirį“ į priekį ir neleido varžovams pabėgti į priekį.

Vis dėlto pirmoje rungtynių pusėje kitų žalgiriečių pataikymas buvo labai prastas. Pataikėme tik 41% dvitaškių, tik 30% tritaškių ir surinkome tik 32 taškus. Tai buvo viena sudėtingiausių rungtynių pusių šiame sezone. Lauvergne ir kiti aukšti žaidėjai buvo visiškai atitverti ne tik nuo krepšio, bet ir nuo kamuolių, kuriuos po mūsų krepšiu rusai rinkosi vieną po kito. Po 20 minučių maskviečiai jau buvo nusiėmę 25 kamuolius, iš kurių net 8 po mūsų krepšiu. Tuo tarpu mes buvome apstumdyti ir šią kovą po dviejų kėlinių pralaimėjome pernelyg stipriai: atkovojome tik 9 kamuolius, iš kurių tik tris po varžovų krepšiu.

Antroji rungtynių pusė, kaip visada, mums buvo geresnė už pirmąją, o trečiasis kėlinys – geriausias iš visų keturių. Tik šįkart galbūt labiau žibėjome gynyboje, o ne puolime. Per kėlinį „CSKA“ leisti surinkti tik 15 taškų, kai patys jų pelnome 20, yra labai geras pasiekimas. Tai leido išeiti į ketvirtąjį kėlinį turint nebe 13, o 8 taškų deficitą.

Trečiajame kėlinyje buvo ryškiausi trys žalgiriečiai: Lekavičius, Rubitas ir Walkupas. Nors kėlinio pradžia buvo sunki, žalgiriečiai net nebebandė įkyriai žaisti du prieš du, o rusai didino skirtumą, bet kauniečiai tokį vssaržovų žaidimą priėmė labai rimtais veidais ir pradėjo stabdyti jų atakas nuo trečios trečiojo kėlinio minutės. Padidėjo mūsų agresyvumas ir ginantis, ir puolant varžovų krepšį. Lukas įnešė teigiamos energijos, Thomas pelnė penkis taškus iš eilės ir įmetė fantastišką tritaškį, Grigonis pridėjo tritaškį, Rubitas pagaliau padėjo sukurti sėkmingų „du prieš du“ atakų, ir žaidimo vadžios jau buvo bepereinančios į mūsų rankas.

Ketvirtasis kėlinys, kaip visada, buvo Grigonio laikas. Atrodo, kad nei viena komanda nesugeba uždaryti Mariaus lemiamoje atkarpoje, nors visi žino, kad per paskutines dešimt rungtynių minučių Grigonio reikia neprileisti prie kamuolio. Mes priartėjome per tris taškus ir turėjome visas galimybes perlaužti rungtynes, tačiau tada nutiko tai, kas ir atėmė iš mūsų pergalę: mes nepataikėme kelių labai svarbių metimų, o M. James, Milutinovas ir Hillardas ėmėsi iniciatyvos ir atstatė Status Quo „CSKA“ naudai.

Kita situacija, likus keturioms minutėms, kai Milas greitajame puolime gavo kamuolį prie tritaškio linijos ir užsidirbo bloką nuo už keturių metrų buvusio varžovo, iš esmės sulaužė mums vieną ranką. Toje situacijoje buvo visiškai aišku, kad Kurbanovas pašoks stengdamasis kuo labiau sutrukdyti Milui išmesti tritaškį. Toje situacijoje Artūras priėmė vėjavaikišką sprendimą ir vietoje to, kad būtų pašokdinęs iš inercijos atlekiantį gynėją ir atlikęs metimą laisvas arba išprovokavę pražangą, pasiėmė bloką. Tad vietoje galimo penkių taškų deficito, po greitos varžovų atakos, turėjome -10.

Pralaimėjimo priežastys

Kova dėl atšokusių kamuolių buvo bene labiausiai per mūsų galimybes laimėti kirtęs rungtynių veiksnys. Lentą Rusijos klubui pralaimėjome pernelyg dideliu skirtumu. Nors antroje rungtynių dalyje ir šiek tiek susitvarkėme su šia problema, tačiau pabaigoje kovą pralaimėjome 26 prieš 44. Be to, rusai po mūsų krepšiu nusiėmė net 15 kamuolių, o tai reiškė 15 papildomų atakų maskviečiams, kurie jas išnaudojo labai solidžiai.

Kita pralaimėtų rungtynių priežastis – visiškas mūsų žaidimo „du prieš du“ eliminavimas iš puolimo arsenalo. Už tai reikia paploti Dimitriui Itudžiui, kurio gynybinis planas veikė labai puikiai kone visų rungtynių metu. J. Lauvergne buvo visiškai išmuštas iš ritmo, negavo kamuolių po krepšiu, o gavęs ar atsikovojęs vis tiek niekaip nesugebėjo jo įridenti į krepšį. Prancūzas pataikė tik du metimus iš 7 ir surinko tik keturis taškus. Šįvakar nenorom pagalvojau, kad rekordinis penktadienio pasirodymas prieš „Khimki“ buvo nulemtas ne tiek individualių Joffrey veiksmų, kiek neegzistavusios pamaskviečių gynybos po krepšiu. Tuo tarpu Milutinovas sugebėjo išbraukti Lauvergne pavardę iš svarbiausių Kauno komandos žaidėjų gretų ir atrodė, kad Rubitas aikštelėje tiesiog praleido per mažai laiko.

Trečioji priežastis – prastas mūsų pataikymas (ypač iš toli). Norėdami laimėti prieš geriausią Eurolygos komandą, mes privalome pataikyti bent 50% savo tolimų metimų ir viršyti vidutinį dvitaškių pataikymo procentą. Tačiau taip nenutiko. Mes pakankamai prastai atakavome nuo trijų taškų linijos ir pataikėme tik 34.6% metimų (9/26). Iš arčiau krepšio taip pat metėme nepakankamai gerai, nes tikslą pasiekė tik 48.6% metimų. Paprasčiau sakant, atėmę iš mūsų „du prieš du“ derinius, rusai suteikė daugiau laisvės perimetre, tačiau mes tuo nesugebėjome tinkamai pasinaudoti.

Ketvirtajame kėlinyje matėme ir dar kelis momentus, kai galėjome perlaužti rungtynes, tačiau nepavyko to padaryti dėl nepasiteisinusių trenerio sprendimų. Pavyzdžiui, ketvirtajame kėlinyje labai daug laiko aikštelėje praleido Lukas Lekavičius ir Rokas Jokubaitis. Tuo metu mes buvome prisiviję rusus per penkis taškus, tačiau M. James nuolat sėkmingai atakavo fiziniais duomenimis jam neprilygstantį Luką. Mano manymu, kai komandas skyrė tik penki taškai, į aikštelę reikėjo grąžinti Th. Walkupą, kuris labai neblogai iki tol tvarkėsi su varžovų įžaidėju, o tuo metu puolimas ir be Luko būtų nepraradęs energijos, nes Walkupas varžovų aikštės pusėje vakar jautėsi labai gerai. Tačiau aikštelėje liko ir Lukas, ir Rokas, kurie padarė nemažai klaidų ginandamiesi, ir rezultatas vėl nusviro „CSKA“ pusėn. Žinoma, kalbame tik teoriškai, tačiau tai tikrai galėjo suveikti ir praktikoje.

Pabaigai

Visų pirma reikia pasakyti, kad vakarykštės rungtynės parodė, jog ir šiais metais „Žalgiris“ yra tokia komanda, kuri gali nugalėti bet kurį varžovą. Man labai patiko tai, kad nei vienas mūsų vyras nenuleido rankų anksčiau laiko (galbūt tik Lauvergne jos po pirmojo kėlinio taip ir nebepakilo). Vyko įnirtinga kova net ir ketvirtajame kėlinyje, kai atsilikome tik trimis taškais.

Geriausių žaidėjų trejetukas be Mariaus, pelniusio 16 taškų ir surinkusio 14 naudingumo balų, ir Nigelio su 11 taškų ir 11 naudingumo balų, pakeitė tik vieną narį. Šįkart juo buvo Th. Walkupas, kurio puikus žaidimas tiek puolime, tiek ir gynyboje suteikė vilčių, kad amerikietis pradės dar vieną sėkmingą atkarpą Eurolygoje.

Paskutiniame etape labai pasigedau šiek tiek pritilusio Jokubaičio, kuris smaugiamas varžovų neberanda pakankamai kelių iki krepšio. Manau, kad ši problema bus išspręsta tada, kai Rokas bent šiek tiek pagerins savo pataikymą iš toli. Kol kas Jokubaitis atrodo savimi nebepasitikinti prie tritaškio linijos, o tai galbūt kažkiek stabdo ir jo norą veržtis po krepšiu. Ypač, kai po juo laukia toks žaidėjas kaip Milutinovas.

Kitas žaidėjas, kurio faktoriaus labai pritrūko, tai – Lauvergne. Buvo naivu tikėtis tokio paties puikaus prancūzo pasirodymo, kokį jis surengė prieš „becentrę“ „Khimki“ ekipą. Tačiau net ir užgesintas mūsų „du prieš du“ žaidimas neturėjo taip nutildyti stipriausio mūsų vidurio puolėjo. Joffrey pradingo kažkur tarp maskviečių rankų miško, nesumetė metimų iš po krepšio ir iš 38 naudingumo balų žaidėjo praeitą savaitę, tapo dviejų balų savo paties šešėliu šįvakar.

Tačiau iš esmės aš esu patenkintas tuo, kaip mūsų komanda sugebėjo ne tik neprapulti, bet ir praktiškai perlaužti rungtynes, net ir labai stipriai pralaimėdami kovą dėl atšokusių kamuolių ir neturėdami savo įprastų ginklų puolime. Tokia energija ir kova dėl kiekvieno aikštės centimetro mums signalizuoja, kad mes esame net labai gyvi ir tikrai neužmigome ant šešių pergalių serijos laurų.“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt