Trijų milijonų malda: „Mes — už Lietuvą!”

 

Nuo rytdienos Lietuva aštuoniolika dienų gyvens krepšiniu. Kol Kęstučio Kemzūros vedami vyrai gins šalies garbę Europos čempionate, trys milijonai širdžių plaks vienu ritmu – lyg Baltijos kelio laikais.

Jonas Valančiūnas išdidžiai ir drąsiai kartoja „Tautiškos giesmės” žodžius. Jis šypsosi prisimindamas, kaip praėjusių metų rugpjūtį kilnojosi „Siemens” arenos stogas ir ošė trispalvės tribūnos.

Kai naujoji mūsų šalies krepšinio viltis su komandos draugais triumfavo Europos jaunių pirmenybėse, kartu su 11 tūkstančių sirgalių Lietuvos himną traukė ir Arvydas Sabonis, ir Šarūnas Jasikevičius.

Devyniolikmetis talentas gimė jau kitoje šalyje – skirtingai nei ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės.

Bet į šalies vyrų rinktinę šįmet įsibrovęs 211 cm ūgio ąžuoliukas, regis, turi savo paslaptį, kaip tapti čempionu.

Kartu su jau nepriklausomybės laikais užaugusia jaunąja lietuvių karta J.Valančiūnas dvi vasaras (2008, 2010 metais) karaliavo tarp savo bendraamžių Europoje, o šįmet neturėjo lygių ir pasaulio jaunimo pirmenybėse.

„Būtų smagu, kad ši pergalių serija nenutrūktų ir vyrų varžybose, – neslėpė J.Valančiūnas. – Aš jau pasižadėjau, kad per gatvę pervesiu 50 močiučių, jeigu laimėsime auksą.”

Ir už būsimas pergales besimeldžiančios močiutės, ir visa šalis jau laukia šventės.

„Mes – už Lietuvą!” – šis rinktinės vyrų prieš kiekvienas rungtynes garsiai tariamas šūkis aidu atsiliepia visų krepšinio šalies piliečių širdyse.

Lietuva – krepšinio rojus

Beprotiška aistra, dramatiška šalies istorija ir pergalingos tradicijos lėmė išskirtinę krepšinio vietą visų mūsų gyvenime.

Po 72 metų pertraukos Lietuvai vėl suteikta teisė tapti Europos vyrų krepšinio čempionato šeimininke.

Lietuviai išgyveno tris okupacijas, karą, trėmimą į Sibirą, perkeltųjų asmenų stovyklas pokario Vokietijoje, emigraciją, rezistenciją ir sudėtingą sugrįžimą į laisvę, kol sulaukė galimybės dar kartą surengti svarbiausias žemyno krepšinio varžybas.

Nuo 1939-ųjų, kai aštuonių Europos valstybių krepšininkai varžėsi Kauno halėje, ši sporto šaka tapo svarbiausiu Lietuvos prekės ženklu.

Nuo tos akimirkos, kai legendinis lakūnas Steponas Darius iš JAV atvežė ir pats išvertė keistos amerikiečių pramogos taisykles, o Konstantinas Savickas išleido savo garsųjį vadovėlį „Krepšinis” – pirmąją šio žaidimo bibliją lietuvių kalba – prasidėjo bene garsiausias visų laikų lietuviškas stebuklas.

„Lietuva yra tikras krepšinio rojus, – dar 1939-aisiais grįžęs iš Kauno kalbėjo buvęs Prancūzijos rinktinės žaidėjas ir FIBA prezidentas Robert’as Busnelis. – Nuostabioje Kauno halėje daugiau kaip 10 tūkstančių entuziastingų žiūrovų kasdien stebėjo Europos pirmenybes, pasibaigusias lietuvių triumfu.

Jau tuomet tiesiog nesutramdoma šių šovinistiškai nusiteikusių sirgalių aistra lėmė rungtynių rezultatus. Lietuvos ir Latvijos dvikovą, kai susitiko dvi lygiavertės komandos, lydėjo riaušių atmosfera, tokios krepšinis Europoje dar niekuomet nebuvo patyręs.”

Amerikietiška pamoka

Lemtingas Prano Lubino dvitaškis Kauno halėje lietuvius amžiams supiršo su krepšiniu.

Po pergalės prieš Latviją 1939-aisiais dvimetrinis Berlyno olimpinis čempionas savo glėbyje jau ramino poros metų mergaitę – visuotinė lietuvių euforija pasirodė stipresnė netgi už motiniškus jausmus.

Iš Amerikos į tėvų gimtinę sugrįžusio milžino mitas iki šiol lydi visas Lietuvos krepšinio kartas. Kartu su S.Dariumi, K.Savicku ir kitais „amerikonais” būtent jis padėjo profesionalius lietuviškos krepšinio mokyklos pamatus.

„Kad ir kur lietuviai gyventų, jie nori padėti Lietuvai įsitvirtinti pasaulyje, – amerikiečiams aiškino P.Lubinas. – Galėjau lietuvius mokyti bet ko, ir jie būtų greitai visko išmokę, nes jie troško mokytis. Ateitis parodė, kad žaisti krepšinį jie tikrai išmoko.”

Gausios JAV lietuvių pajėgos XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje padėjo Lietuvai nukalti pirmąsias pergales Europoje, o amerikietiško krepšinio patirtis iki pat šių dienų praverčia mūsų šalies rinktinei.

Net šeši 2011-ųjų nacionalinės ekipos krepšininkai (Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Robertas Javtokas, Darius Songaila, Marijonas Petravičius, Martynas Pocius) mokėsi už Atlanto, o glaudūs ryšiai su kolegomis iš JAV tikriausiai dar daugiau įtakos turėjo rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros karjerai.

„Lietuviai demonstravo artimiausią mūsų stiliui krepšinį”, – po tarpusavio dvikovos 2010-ųjų pasaulio pirmenybėse teigė JAV rinktinės treneris Mike’as Krzyzewski.

Nustelbė sviestą ir žąsis

XX amžiaus pergalės krepšinio aikštėje padėjo lietuviams atsikratyti ne vieno nevisavertiškumo komplekso.

Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ilgą laiką Europoje jautėsi lyg bekraitė našlaitė. Dvidešimt metų ji skausmingai ir pavydžiai žiūrėjo net į artimiausias kaimynes.

Skurdi žemės ūkio šalis, regis, buvo amžiams pasmerkta likti atsilikusia Senojo žemyno provincija, kol netikėtai rado sritį, kurioje sugebėjo diktuoti madas visai Europai.

Krepšininkų sėkmė 1937 ir 1939 m. žemyno pirmenybėse įrodė, kad Lietuva pasauliui gali pasiūlyti ne tik sviesto ar riebių žąsų ir kiaulių.

Europos čempionų titulas visai tautai suteikė dar neregėtą ir pasididžiavimo savo tėvyne, ir pasitikėjimo savo jėgomis dozę.

Lietuviai vos per penkis mėnesius sugebėjo pastatyti Kauno halę – moderniausią prieškario epochos krepšinio areną visoje Europoje, o aikštėje įveikė latvius ir lenkus – svarbiausius varžovus visose gyvenimo srityse.

Dvigubas triumfas Europos pirmenybėse jaunai valstybei suteikė sparnus ir leido drąsiai žiūrėti į savo ateitį – lietuviai tikrai gali ir turi pakankamai talento būti čempionai.

„Lietuva dabar yra geriausia Europos krepšinio tauta, – patvirtino „FIBA Europe”, pristatydama visas žemyno rinktines oficialiame 2011 metų Europos čempionato gide. – Žemyno varžybų suvestinėje lietuviai – aukščiausiai.

Oficialiai SSRS rinktinė 14 kartų laimėjo Europos čempionatą, tačiau ši šalis jau neegzistuoja, kaip ir Jugoslavija (5) ar Serbija ir Juodkalnija (3).

Baltai yra teisėti lyderiai, nes turi 3 aukso medalius, lenkdami italus ir graikus (po 2). Du pirmuosius titulus Lietuva iškovojo dar prieš Sovietų Sąjungos jungą, o trečiąjį – 2003-iaisiais Stokholme.”

Prarastos laisvės simbolis

Jei ne sovietinė okupacija, Europos aukso turėtume daug daugiau. Tie, kurie savo akimis Kauno halėje matė pergalingus P.Lubino metimus, šiuos vaizdus atmintyje išsaugojo kaip šalies nepriklausomybės legendą.

Krepšinis ne vienai Lietuvos kartai tapo geriausiu prarastos, bet vėl siekiamos laisvės simboliu, o 1939-ųjų Europos čempionai širdyse amžiams liko nenugalimi ir nenugalėti.

Nors Stepas Butautas ir Modestas Paulauskas turi ne vieną aukso medalį, jie vilkėjo svetimus marškinėlius, o nuo garbės pakylos nematė į viršų kylančios trispalvės.

Kai Kaune gimė naujas milžinas A.Sabonis ir P.Lubinas pagaliau sulaukė savęs verto įpėdinio, visa Lietuva vėl įsisuko į aukso karštinės laikus.

„Žalgirio” pergalės prieš Maskvos CSKA išpranašavo artėjančią laisvę, bet net trys paeiliui olimpiniai bronzos medaliai (1992, 1996, 2000 m.) ir Europos sidabras Atėnuose (1995 m.) dar negalėjo numalšinti slaptos lietuvių svajonės.

Lietuvai žūtbūtinai reikėjo naujo čempiono titulo, galutinai įtvirtinusio tęstinumą tarp 1939-ųjų Lietuvos ir tos, kuri iškilo 1990-ųjų kovo 11-ąją.

Juk valstybės himnas grojamas ir tūkstantinė žiūrovų minia atsistoja tik nugalėtojo garbei. Čempioniški metai: 1937, 1939 ir 2003-ieji – sujungė dvi nepriklausomos ir laisvos šalies epochas.

Trečiasis titulas paneigė sklandžiusį mitą, kad lietuviai yra tikrai geri krepšininkai, tačiau neturi čempionams būtinos valios ir ryžto.

Žino garbės kainą

Iš ko jie semiasi tos stiprybės? Pavyzdžiui, jauniausias šiandienės rinktinės narys J.Valančiūnas? Pasaulio jaunimo čempionui iš Utenos ranką jau spaudė ne tiktai aistruoliai, bet ir Lietuvos vadovai.

Tačiau dar po pernykščio triumfo Europos jaunių pirmenybėse devyniolikmetis čempionas dalyvavo daug kuklesnėje šventėje, kai Lementiškio kaime Utenos rajone buvo atidengtas paminklas čia žuvusiems Lietuvos partizanams.

„Mano senelio broliai buvo partizanai. 1948-aisiais per Velykas jie sugalvojo neeilinį žygį. Senelio brolis Mykolas su savo draugu naktį paslapčiomis užlipo į Leliūnų bažnyčios varpinę ir ten iškėlė trispalvę. Tačiau traukdamiesi partizanai pateko į pasalą. Juos sušaudė ir žiauriai išniekino stribai.

Mano senelis buvo partizanų ryšininkas. Jis man yra didžiausias didvyris”, – kalbėjo J.Valančiūnas.

Šių šaknų nemato nei varžovai, nei dauguma gerbėjų.

Europos pirmenybėms pasirengusi 2011-ųjų komanda – savotiškas visos šalies pjūvis. Trečdalis dabartinės rinktinės narių nuo pat mažų dienų žinojo, koks yra tikrasis Lietuvos laisvės skonis.

K.Kemzūros senelis buvo nušautas per baudžiamąją NKVD akciją, Manto Kalniečio senelė vienintelė liko gyva, kai visą jos šeimą tiesiog sušaudė rusai, o Dariaus Songailos tėvo artimieji, kaip ir J.Valančiūno prosenelis, neišvengė tremties į Sibirą.

Pergales kuria ir apsukrumas

Krepšinis, regis, ligi šiol liko geriausias lietuvių ginklas. Kai aikštėje jau neužtenka ūgio ar fizinių jėgų, mus nuo neatmenamų laikų gelbėja mažos gudrybės ar valstietiškas apsukrumas.

Kaip tie kirilica staiga surašyti ir Kybartų bažnyčios antspaudu patvirtinti P.Lubino metrikai, padėję JAV gimusiam milžinui apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius.

Ar kaip Antano Sireikos aikštės gynyba, ūkiškais gniaužtais Švedijoje supančiojusi ir vokiečių, ir prancūzų, ir ispanų žvaigždes.

Krepšinis iki šiol sugeba atrakinti slapčiausias lietuvio sielos duris. Europa iki šiol prisimena ir Sabo ašaras Atėnuose, ir kruviną Šaro veidą Pekine ar į ispanų kalėjimą uždarytą Sėklą Madride.

Lietuva vėl turi kuo pasigirti Europai. Kaip ir prieš 72 metus žemyno čempionato proga ji pasistatė naujas arenas. Šįsyk – net šešias.

Tiek daug modernių krepšinio šventovių Europoje dabar tikrai neturi nė viena kita šalis, jeigu valstybių plotą padalytume iš gyventojų skaičiaus.

Triumfuoti rugsėjo 18-osios vakarą naujojoje Kauno „Žalgirio” arenoje lietuviams tikrai bus sunkiau negu prieš 72 metus.

Sustabdyti šeimininkus šįsyk mėgins ne septynios, o net 23 svečių rinktinės.

Tačiau Lietuva tiki ir jau dabar laukia šventės.

Negi jūs nenorite pamatyti, kaip J.Valančiūnas veda per gatvę 50 laimingų močiučių? 

 

Giedrius Janonis | lrytas.lt