Tas pasiutęs Šaras!

Nesibaigiantys lietuviško krepšinio stebuklai jau seniai pakerėjo visą pasaulį. Po kiekvienų svarbiausių varžybų užsieniečiai iki šiol ieško atsakymo į amžiną mįslę: kur slypi Lietuvos pergalių paslaptis? Po savo tautiečių dvikovos su lietuviais 2007-ųjų Europos pirmenybėse garsus Prancūzijos žurnalistas Thierry Bretagne'as pateikė dar vieną versiją, kodėl vos trijų milijonų šalies rinktinė nuolat užlipa ant nugalėtojų pakylos.

Lietuva. Nepamirštami žaidėjai, nepamirštama komanda. Nepamirštama pamoka.

Lietuviai sugrįžta. Kupini beprotiškos jėgos ir subtilaus grožio, karingai nusiteikę ir skriejantys tarsi šuoliais pasileidę laukiniai arkliai. Savo išvaizda prilygstantys šveicarų gvardijos sargybiniams, savo bicepsais - jūreiviams iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ (atsargiai, nuo 1940-ųjų lietuviai nelabai myli rusus) ir kaip reta - klastingi.

Lietuviškas maitvanagis

Šarūnas Jasikevičius. Jo vardą galite tarti kaip „charognard“ (prancūziškai - „maitvanagis“).

Ar jis stovėtų, ar sėdėtų - jo pilna visur. Kai prireikia, lietuviškas maitvanagis net tildo siaučiančią publiką - juk nevalia per spektaklį trukdyti aktoriui. Kartais jis iškeikia komandos draugus net stipriau negu mačo teisėjus.

Žodžiu, kaip ir jo perdavimai ar tritaškiai, jis visada kupinas netikėtumų. Jau nekalbant apie jo paskutinį žodį prie pasmerktų „Les Bleus“ („Mėlynųjų“ - taip vadinama Prancūzijos rinktinė - Red.) kapo.

Chrestomatinė ir skaudi dešimties minučių krepšinio pamoka - ir antrojo ketvirčio pabaigoje lietuviai jau pirmauja 42:25.

„Mes ginamės kaip stulpai!“ - nesutikdamas su ankstyvomis laidotuvėmis aimanuoja garsusis Prancūzijos televizijos komentatorius George'as Eddy.

Galbūt tai - tiesa, tačiau žali-balti, kurių spalvas dar papildo raudonžiedės ir geltonžiedės gėlelės - tribūnose nuolat matomos jų žmonos, dukterys ar seserys - strimgalviais šauna į ataką tarsi Apokalipsę pranašaujantys raiteliai.

Po kiekvieno sėkmingo metimo jie vienas kitam puola į glėbį ir tapšnoja per petį. Galiausiai jie taip įaudrina visą Madrido areną, jog už aikštės įsikūrusi aistringiausių Lietuvos sirgalių tribūna lyg dūzgiančių bičių avilys visiems aplinkui jau kelia nenusakomą siaubą!

Būtų per silpna sakyti, jog jie atakuoja. Jie tiesiog griaudi kaip tas pagoniškas lietuvių dievas Perkūnas.

Turėdamas 19 taškų persvarą gali sau leisti viską. Todėl ilgai netrunka sulaukti ir dar vieno smūgio, kurį suduoda pagrindinis šio vakaro dirigentas. Meistras, išsiskiriantis boksininko nosimi, antkeliu ant dešinės kojos ir smegenų pusrutuliais, kurie jau seniai pranoksta visus NASA kompiuterius.

Jis „pakabina“ ore Javtoką, galingą bombonešį trumpai kirptais plaukais. Šiek tiek vėliau berniukiškomis garbanomis ir skaisčiais skruostais „Mėlynuosius“ pribaigia aikštėje pasirodęs gražuolis Jasaitis.

Meistrui sekasi viskas. Perdavimai per nugarą ar kamuoliui atšokant nuo žemės, piruetai ar tiesūs sprigtai į nosį, nuo kurių vienu metu iš karto kenčia net dvi jo pasirinktos aukos: 218 cm ūgio milžinas Fredas Weisas ir apsukrusis NBA numylėtinis Tony Parkeris.

Beprotiškas miklumas

Prancūzijos rinktinės lyderį, kuris ir Amerikoje neturi lygiaverčių varžovų, toks nematytų triukų, beprotiško miklumo bei netikėčiausių šunybių žaidimas turėtų išvesti iš proto. Juk kol į TP (T.Parkerio pravardė. - Red.) švietė ryškiausi NBA scenos prožektoriai, baltų lyderis tūnojo garaže.

Tačiau jiems kartu pakilus ant Madrido scenos, nėra jokių abejonių, kam čia priklauso pagrindinis vaidmuo, - 48:32.

Keturiskart Eurolygos čempionas kaip jauką dar sykį pasitelkia bombonešį Javtoką. Atrodo, kad šis tuojau veršis pro dešinę pusę, bet staiga puola iš kairės. Parkeris sukiojasi pašėlęs lyg vilkelis, kai tatuiruotas ąžuolas įsiveržia į baudos aikštelę ir dar sykį pasimėgaudamas smeigia iš viršaus.

Lietuvių Meistro rankos chrestomatinį „pick and roll“ pavertė branduoliniu ginklu. Išgirtoji ir nuolat mistifikuojama mūsų gynyba dabar atrodo tarsi mažamečių vaikų.

Aišku, viskas dar gali pasikeisti per kitą tarpusavio dvikovą ar net antroje šio mačo dalyje. Geriausias įrodymas - akimirkos, kai Yakhouba Diawara įžūliajam Meistrui neleidžia laisvai kvėpuoti. Tačiau jos - tik trumpalaikė prošvaistė.

Lietuviai pasitelkia savo taikliarankius snaiperius ir šokliuosius aukštaūgius. Jie vėl strimgalviais lekia į priekį, tiksliai išsibarsto po visą aikštę ir pavojingai atakuoja iš visų kampų.

Ilganosis Šiškauskas, šis negailestingas Pinokis, vietoj širdies ir plaučių, regis, jau turi amžinąjį variklį: baigęs vieną kontrataką, jis veržiasi ir vėl kybo ore - pasiruošęs metimui. Jam net nereikia laiko atgauti kvapą - dar po akimirkos lyg iš automato į mūsų krepšį paleidžia dar vieną tritaškį. Viskas.

Totali pamoka

Ne paslaptis, kad jie buvo įtūžę.

Jie pyko ant mūsų dar nuo tų liūdnai pagarsėjusių laikų, kai 2005-aisiais buvo pažeminti Belgrade. „Les Bleus“ jiems leido įmesti tik 47 taškus per rungtynes - ar gali kas nors skelti didesnį antausį šiems atakos virtuozams, kurie vos gimę iš lopšio jau, regis, šaudo tritaškius?

Dabar atėjo jų valanda. Paskutinės antrojo ketvirčio sekundės. Netrukus visi eis į drabužinę.

Bejėgis ir pasipiktinęs Parkeris staiga atsiduria ant žemės, kai jo metimą nupučia kažkuris iš lietuvių ąžuolų.

Pro šalį einantis Jasikevičius, regis, dar nepamiršo Malcolmo McDowello žvilgsnio iš filmo „Prisukamas apelsinas“. Jis abejingai patraukia persirengimo kambario link neištaręs nė žodžio. Iš paskos lyderiui einantis Javtokas tiesia Parkeriui pagalbos ranką. Svarbiausia - geros manieros.

Lietuvių pamoka - totali. Jiems galima tik pavydėti žaidimo ritmo, išradingumo, strategijos, mažų nematomų gudrybių ar net sirgalių entuziazmo.

Pasidabinę itin ryškiomis spalvomis, niekada nepailstantys, visada matomi, linksmi, iškalbingi ir griaudžiantys lietuvių aistruoliai verčia be perstojo mirkčioti ir aikčioti.

Akį ypač traukia lietuvaitės - savo kasas pasipuošusios spalvotais kaspinais ar tiesiog užsimaukšlinusios kepuraites, ant riešų ryšinčios iš Bobo Marley palikuonių nugvelbtomis apyrankėmis ir dėvinčios gundomai aptemptus marškinėlius.

Kol šėlsta šios žalia, geltona, raudona spalvomis nudažytos XXI amžiaus hipių tribūnos, Jameso Cagney - nediduko smarkuolio iš pokario Holivudo filmų, muštynių ir barų specialisto - krepšinio antrininkas Šarūnas ir toliau nesiliauja pamokslavęs. Nesvarbu, ar sau pačiam, ar kam nors kitam, ar miniai, ar visai žmonijai.

Krepšinio virtuozų armija

Gal kaltos chromosomos, raudonieji kraujo kūneliai ar pilkasis smegenų audinys, tačiau šis Šaras man primena kitą Šarūną - Marčiulionį, itin gerbiamą buvusios Oklando bendruomenės ir Nelsonų šeimos numylėtinį.

Jis buvo lygiai taip pat karingai nusiteikęs, tvirto sudėjimo - kaip tikras ūkininkas, nesitaikstantis su neteisybe. Tačiau kur kas uždaresnio būdo ir, regis, išties jautresnis bei romantiškesnės sielos.

Artėjo 1990-ieji. Pasiryžęs užkariauti NBA arenas, į svetimą šalį jis atvyko kartu su žmona ir dukra, prabėgus vos kelioms dienoms po Berlyno sienos griūties.

Lietuviai veržėsi į laisvę, nes šią paslaptingą ir miškų apsuptą Europos šalį taip pat jau buvo pasiekusios politikos seisminės bangos. Gulėdamas lovoje galėjai stebėti, kaip dreba lempos ant jų naktinių staliukų, kai sovietų tankai bildėjo gatvėmis užgniaužti šios laisvės.

Žinančiomis akimis Šarūnas Marčiulionis apie visa tai man pasakojo savo virtuvėje. Apie Aleksandrą Gomelskį, legendinį SSRS trenerį, kuris visiems lietuviams buvo pažadėjęs galimybę tęsti karjerą svetur kaip atpildą už aukso medalį Seulo olimpinėse žaidynėse. Apie Arvydą Sabonį, kuris neatsiliepdavo į telefono skambučius. Apie ruso Valerijaus Goborovo, buvusio savo komandos draugo, žūtį automobilio avarijoje. Ir jo akyse tvenkėsi ašaros.

Krepšinį su visais jo staigiais šuoliais, nuolatiniu nerimu ir laimėjimais lietuviai išgyvena savo širdimi ir krauju. Galbūt todėl jie žino visas šio žaidimo subtilybes.

Kiekvieną dešimtmetį krepšinio arenoje pasirodo vis naujų lietuvių veidų: po Sabonio, Kurtinaičio ir Chomičiaus atėjo eilė Šiškauskui, Songailai ir broliams Lavrinovičiams - tarsi jie būtų radę neišsemiamą šulinį, Ali Babos slėptuvę ar stebuklingą gausybės ragą.

Nepaprasta ir nesuprantama šalis, kuri gyventojų skaičiumi prilygtų vos keliems Šveicarijos kantonams.

Magija, stebuklas, o gal tiesiog gera pedagogika, tvirtai įsišaknijusios ir gerbiamos tradicijos bei istorinis palikimas?

O jeigu dar priminčiau, jog Madride su „Les Bleus“ dar nesikovė Žydrūnas Ilgauskas ir Arvydas Macijauskas! Kas tuomet išdrįstų jiems mesti iššūkį?

Paslapties šydas iki šiol neatskleistas, nes esminis klausimas lieka be atsakymo - iš kurgi žengia ši virtuozų plejada, ši neįveikiama krepšinio meistrų armija?

Kokius stebuklingus plyšius, kokias beribes aukso minas, kokius ugnikalnius slepia tiesių kelių išraižyta šalis - vos trijų milijonų žmonių gimtinė?

2007 m. rugsėjis, Madridas ˙

lrytas.lt (Thierry Bretagne'as)