TOP naujienos
J.Valančiūno tėvo svajonė – rami senatvė šalia sūnaus
Kol nesibaigė Europos vyrų krepšinio čempionatas – nė žodžio apie krepšinį. Tokios taisyklės laikosi Jonas Vilkas (58 m.) bendraudamas su savo nesantuokiniu sūnumi Jonu Valančiūnu, jauniausiu nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės žaidėju.
Devyniolikmetis Jonas – kaip iš akies trauktas tėvas. Ne tik vardą, bet ir ilgas rankas, tvirtus pečius Jonas paveldėjo iš irkluotojo, sporto meistro, tuometės Sovietų Sąjungos rinktinės nario J.Vilko, kuris vėliau Lietuvos rinktinėje irklavo aštuonvietę ir keturvietę valtį be vairininko.
„Jei Jonas dabar turėtų bent pusę mano sveikatos, kiek aš jos turėjau jaunystėje, būtų neblogai”, – jaudindamasis, kad sūnus nepervargtų čempionate ir sugebėtų parodyti, ko iš tikrųjų vertas, kalbėjo netoli Utenos, Jaurelio kaime, su žmona Ilona gyvenantis J.Vilkas.
Į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes J.Vilkas vyksta tik tada, kai bilietą jam palieka Jonas.
Kitas čempionato rungtynes J.Vilkas susikaupęs stebi prie televizoriaus. Dar nebuvo taip, kad jis raustų iš gėdos dėl sūnaus žaidimo.
Vyras žino – jei krepšininkas pradžioje nepataiko kelių metimų, gero nelauk, nes iš jaudulio ima drebėti rankos.
Tačiau dar nė karto J.Vilkas nepastebėjo, kad jo sūnui metant kamuolį rankos virpėtų.
Susirgus ir ligoninėje atsidūrus aukštaūgiam Marijonui Petravičiui, rinktinės trenerių akys nukrypo į jo vietą užėmusį J.Valančiūną, kuris žadėjo kautis iš visų jėgų.
Įspūdingai pasirengimo etape rungtyniavęs devyniolikmetis nedaug žaidė tik čempionato pradžioje, o dramatiškose rungtynėse su ispanais jis pelnė 13 taškų.
„Aš jaudinuosi tik tada, kai žaidžia Jonas. Išmušė jo valanda. Jonas yra drąsus.
Staigus proveržis prie krepšio, kai daro verpstę, metimas atpalaidavus riešą – tai sugeba tik profesionalus krepšininkas”, – gyrė sūnų tėvas.
Sužavėtas ispanų krepšininkų taiklumo J.Vilkas netgi perėjo į jų pusę.
„Aš visada už tuos, kurie yra geresni. Tai yra sportas. Nematau nieko bloga, kad sirgau už Joną ir už ispanus”, – prisipažino vyras.
Dažnai telefonu rašydamas trumpąsias žinutes sūnui J.Vilkas nė žodžiu neužsimena apie krepšinį. Tėvas nenori liesti šios temos, kad Jonas neimtų dėl ko nors krimstis.
Prieš keletą dienų tėvas pranešė Jonui, kad avis atsivedė du ėriukus: vieną baltą, o kitą – juodą.
„Sveikinu”, – žaibiškai surinkęs vieną žodį Jonas pasiuntė žinutę savo tėvui. Perskaitęs ją buvęs irkluotojas nusišypsojo.
„Reikės tuos linkėjimus perduoti aviai, bet ar ji supras, kad tai nuo Jono?” – vyrui šmėstelėjo mintis.
Kitą kartą Jonas pasiteiravo, kaip tėvui sekasi statybos.
Šiuo metu Utenoje, kur gyvena Jono motina Danutė Valančiūnaitė, J.Vilkas baigia įrengti pavėsinę kartu su pirtimi ir terasa.
„Turės Jonas kur atsipūsti”, – trindamas nuo sunkaus darbo sudiržusias rankas kalbėjo J.Vilkas.
Iš Rokiškio rajono kilusiam aukštaičiui nėra tokių darbų, kurių nesugebėtų atlikti.
Lietuvos kūno kultūros institutą baigusiam treneriui prireikė ne vieno diplomo, kad atrastų savo vietą po saule.
Po studijų institute jis sumanė tapti veterinaru, todėl įstojo į Žemės ūkio technikumą, kur įgijo veterinaro diplomą.
Kurį laiką dirbo prie Vilniaus, Buivydiškių tarybiniame ūkyje-technikume, o vėliau – Utenos Jotaučių tarybiniame ūkyje veterinaru.
J.Vilkas taip pat dėstė profesinėje technikos mokykloje, kur norėjo suburti irkluotojų grupę.
„Vieni pradeda nuo technikumo ir baigia mokslus aukštojoje mokykloje, o aš viską dariau atvirkščiai”, – prisipažino vyras.
Prie Utenos iškasęs didelį tvenkinį, kurio viduryje yra žilvičiais apaugusi sala, J.Vilkas dar ir dabar neištraukė ant kranto valties.
Joje mirksta irklai: vienas skirtas kanojai, kitas – baidarei. Keliais energingais mostais vyras žaibiškai apsuka ratą tvenkinyje.
Netoli namo, pievoje, įrengęs krepšinio lentą, J.Vilkas miklina rankų taiklumą, kartais su Jonu susilažina, kuris geriau mes baudas. Būna, kad tėvas laimi.
Turintis žemės, miško, prižiūrintis avių bandą talentingo krepšininko tėvas ne tik ūkininkauja. J.Vilkas yra Utenos kaimiškosios seniūnijos sporto organizatorius.
Nėra Birštone ar Utenoje tokios šventės, kad J.Vilkas į vandenį nenuleistų medinės irklinės valties, išpuoštos slibino galva ir skydais, nesurinktų galingų vyrų, kurie užgultų irklus kaip kokie vikingai, o pats aukštaitis nemuštų milžiniško būgno.
J.Vilkas taip pat dalyvauja tarptautinėse irklavimo veteranų varžybose. Rugpjūčio pabaigoje išvykęs į Kijevą, kur varžėsi veteranai iš visos Europos, aukštaitis apgailestavo, kad negalėjo susitikti su sūnumi, kuris buvo sukvietęs visą giminę prie vieno stalo.
– Kaip dažnai matote savo sūnų Joną? – pasiteiravau J.Vilko.
– Prieš Europos krepšinio čempionatą mudu prasilenkėme. Kai grįžau iš Ukrainos, Jonas mane ramino, kad pasibaigus čempionatui būtinai atvyks pas mane pažvejoti ir atsipūsti. Norisi su sūnumi išsikalbėti.
Bijau, kad Jonas nepervargtų. Kiek galima žaisti krepšinį? Jonas aria ištisus metus. Juk kada nors jam gali pasidaryti bloga nuo krepšinio, reikia jam pailsėti bent mėnesį, žmoniškai, kad vėl pradėtų traukti.
Tačiau be krepšinio Jonas neištvertų nė savaitės.
Prieš keletą metų kalbinau jį pereiti į irklavimą. Jonas tada sakė, kad krepšinis jam yra viskas.
Dabar Jonas vis prašo manęs išmokyti jį irkluoti. Bet nėra tokios valties, kad 2,13 metro ūgio vyras į ją tilptų.
Jam susiriesti įprastoje valtyje būtų sunku.
Matyt, reikės užsakyti Rygoje valtį.
Aš Joną pamokau irkluoti tik paprastą žvejų valtį. Iš tikrųjų irkluojant reikia dirbti kūnu, o ne rankomis.
Jonas – didelis mėgėjas žvejoti. Netoli Jaurelio yra gražus ežeras.
Nors aš nemėgstu nei žvejoti, nei medžioti, irkluoti visada malonu.
Jonas prisirenka sliekų, traukia ešerius, aukšles. Gaila, kad jis žvejoja tik vasarą.
– Ar niekada nesigailėjote, kas Jonas neturi jūsų pavardės?
– Du Jonai, du Vilkai. Neblogai skambėtų. Su sūnaus motina Danute draugavau vienus metus, bet mūsų keliai išsiskyrė. Kad gimė sūnus Jonas, sužinojau tą pačią dieną.
Aš neauginau Jono, jis pats užaugo, aš jam netrukdžiau augti. Kai Jonas paūgėjo, atsiveždavau jį į Trakus pasižiūrėti irklavimo varžybų – ir pats irkluodavau, ir su sūnumi praleisdavau dieną.
Taip susiklostė gyvenimas, kad aš turiu kitą šeimą, o Jonas – tris vyresnius brolius, kurie taip pat žaidė krepšinį mėgėjų komandose.
Vyriausias mano sūnus 31-erių Edmundas – istorikas, 26 metų Normundas tapo dizaineriu, o 23-ejų Artūras pasirinko pedagogo specialybę.
Mūsų santykiai su Jono motina yra labai geri, ji – išmintinga moteris.
– Šį birželį kartu su Jonu viešėjote Niujorke, NBA naujokų biržoje. Kokį įspūdį jums paliko ši kelionė?
– Jonas pakvietė mane ir savo motiną į NBA, kur buvo pašauktas pirmajame rate penktuoju šaukimu.
Viešnagė truko vos tris dienas, nuskridome, mus pasitiko oro uoste, įsodino į naują automobilį. Vairuotojas buvo juodaodis, jis šiek tiek papasakojo apie Niujorką.
Pravažiavome pro tą vietą, kur 2001 metų rugsėjo 11-ąją buvo susprogdinti du Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, vadinami dvyniais.
Apgyvendino vieštubyje, gal 37 aukšte, greta buvo dar didesnių dangoraižių. Užvertus galvą turėjai žiūrėti, jeigu norėjai pamatyti gretimų namų stogą.
Vėliau įvyko du seminarai, skirti NBA naujokų biržos tėvams.
Mums žadėjo, kad tuoj pasidarysime milijonieriais, nes mūsų vaikų kontraktai bus dideli.
NBA konsultantai įspėjo, ko nedaryti, kad nereikia išlaidauti, būtina skaičiuoti pinigus, elgtis protingai, bet ko nepirkti.
Tartis su specialistais, tačiau ne su bet kokiais, o tik su tais, kurie juos pasiūlys.
Amerikiečiai kartojo, kad sportas neturi pasiglemžti viso gyvenimo.
Per seminarus jaučiausi gerai, apsilankėme trijuose restoranuose, mus vedžiojo kartu su kitais NBA naujokų tėvais. O Jonas kurį laiką buvo atskirai, jį su visa grupe vežė į labdaros renginius.
– Ar nebijote taip toli, už Atlanto, išleisti Jono? Atstovaudamas sostinės „Lietuvos ryto” komandai jis būtų arčiau jūsų, juk atstumas nuo Vilniaus iki Utenos – tik 100 kilometrų.
– Iki JAV – aštuonios valandos skrydžio, nėra toli. Daug labiau nerimaučiau, jeigu reikėtų Joną išleisti į Afriką, Aziją, o į Ameriką visi nori.
Manau, kad apie tai svajoja kiekvienas lietuvis krepšininkas.
Man toje šalyje nieko nebereikia, aš nemoku angliškai. NBA atstovai atsisveikindami įteikė savo vizitines korteles greta manęs stovėjusiems žmonėms, o man – ne, dar juokaudami pridūrė: „O tau vizitinių kortelių neduosime. Turi pažadėti, kad kai atvyksi kitą kartą, kalbėsi angliškai.”
Galėčiau būdamas kaime užsidėti ausines ir kartoti kiekvieną išgirstą frazę anglų kalba, bet mano avys nesuprastų.
Susipažinau su NBA komisaru Davidu Sternu, pasisveikinau su juo, o jis toks mažiukas, už mane gerokai žemesnis. Pasakiau savo vardą, kad esu Jonas. Tada jis nušvito: „Aha, Jonas, Jonas.” Tiek ir aš supratau.
– Ar Jonas yra jums parvežęs kokių nors mielų lauktuvių iš kelionių?
– Jis man viską dovanoja, aš jam – ne. Aš tik padarau jam iš medžio suolų, stalų.
Tekinti rąstus, obliuoti lentas – man tai geriausias laisvalaikis.
Jono bute stovi keli mano gaminti baldai. Bet dažnai atsitinka taip, kad jis keliasi į naują butą, todėl palieka kitiems mano meniškus baldus.
– Kada buvote labiausiai sunerimęs dėl sūnaus?
– Kartą jį lankydamas Vilniuje buvau ne juokais išsigandęs. Joną sustabdė policijos pareigūnai, nes ką tik buvo gavęs vairuotojo pažymėjimą, bet nebuvo užsiklijavęs ant automobilio žalio lapo ženklo.
Ieškojau ir aš to ženklo jo automobilio dėtuvėje, bet neradau. Policininkui pagailo Jono.
„Jei blogai suloši, dvigubai mokėsi”, – taip įspėjęs pareigūnas jį paleido.
– Apie ką šiuo metu labiausiai svajojate?
– Svajoju, kaip nuvažiuosime su Jonu gal į Trakų rajoną, gal prie Labanoro girios, nupirksime žemės sklypelį ir pasistatysime ten didelį namą.
Žinoma, kai Jonas turės pinigų, dabar jis tiek lėšų neturi.
Tik abu nusprendėme, kad žemės sklypas turi būti prie kokio nors vandens telkinio, gal prie ežero. O prie namo turi būti bent trys dalykai – krantas, miškas ir kelias.
Turiu statybininko patirties, šiuo metu baigiu dvi pirtis: vieną – kaimynystėje, o kita bus Jonui.
Įrengęs tas pirtis galėsiu ramiai gultis į ligoninę ir operuotis kelio sąnarį. Atsiliepė 1979-aisiais patirta trauma, kai sprogus motociklo padangai virtau nuo šlaito, todėl dabar skauda koją.
– Ar teisingai supratau, kad senatvę norite sutikti kartu su nesantuokiniu sūnumi Jonu?
– Taip ir bus, tuo neabejoju. Kadangi aš jo neauginau, tai jis manęs labiausiai ir nori.
